namų šeimininkė ?..

Dar Kalėdų Seneliui klausinėjant, ko norėčiau dovanų, užsiminiau, kad neįmantrių valgių receptų knyga būtų tikrai ne pro šalį. Mat būnant namuose man karts nuo karto užeina noras pagaminti ką nors skanaus, įdomesnio, bet kūryba šioje srityje nėra mano stipriausia savybė, o kur užmesti akį vis neturiu, tad ir apsiribodavau savo keliais "firminiais" patiekalais (kaip antai, kotletai, mėsos ir daržovių troškinys, makaronai su įvairiais padažais). Mąsčiau, kad gal nebloga knyga padės dažniau ką nors šeimynai pagaminti. Kalėdų Senelis mano norų paisė, ir Kalėdų rytą džiaugiausiai puikia receptų knyga Virtuvės džiaugsmai. Didelė spalvota receptų knyga. Ji tikrai didelė, ir tikrai visi receptai su nuotraukom :) Gal dėl šios dovanos, ar dėl tų metų pabaigos pažadų ir norų fenomeno, dar ir per Gustavo enciklopedijos laidą užsirašiau morkų pyrago receptą :) Taigi, šiandien kibau į darbą!

Kol Vilius miegojo pietų, iškepiau morkų pyragą. Itin paprasta ir tikrai skanu. Na, gal dar čia išlindo ir mano simpatijos konditerijai, - nuo mažens jei ką ir veikdavau virtuvėje, tai kepdavau kokį pyragą ar sausainius. Kulinarinės paslaptys manęs niekada ypatingai netraukė.... Tad, jeigu kam įdomu, morkų pyragas:

4 kiaušiniai

1 stiklinė cukraus

1 pakelis vanilinio cukraus

2 stiklinės miltų

1 šaukštelis kepimo miltelių

2 šaukšteliai cinamono

1 šaukštelis kardamono (aš jo neturėjau, bet pyragas vis tiek buvo skanus :))

400g morkų (svarstyklių neturiu, tad tiesiog dėjau iš akies, mano akiai pakako 2 didelių morkų :))

Pagardinimui - saldžių varškės sūrelių arba saldžios varškės masės (aš rinkausi saldžius varškės sūrelius, turėjau tris, bet reikėtų gal kokių 4), Gustavas siūlė ir razinų, aš jų nebedėjau.

Kiaušinius išplakti su cukrum ir vaniliniu cukrum, sudėti visus kitus produktus ir gerai išmaišyti, morkas sutarkuoti burokine tarka ir sudėti, išmaišyti. Tiesa, man gavosi kiek kietoka masė, tad pyliau šiek tiek vandens. Sudėti į riebalais pateptą formą, ir kepti apie 40min.

Ant viršaus galima pridėti sūrelių masės, papuošti razinom. Kadangi sūrelių masės turėjau nedaug, tai tiesiog pridėjau šalia jau atpjauto pyrago gabalėlio lėkštėje.

Paprasta! Patiko ir Viliui :)

Na, o vakarop viriau bulvienę su mėsos kukulaičiais iš naujosios receptų knygos. Labai paprasta, tik man gavosi ne visai bulvienė, o daugiau porienė (nuo porų :)))) Tokia švelni sriuba, nes vėlgi neturėjau visų reikiamų prieskonių (Įsivaizduokit, HYPER RIMI neradau nei kalendros, nei mairūno....). O paskui ploviau visą kalną indų..... Ir kai vakare žiūrėjau Panoramą, pasijaučiau tokia namų šeimininkė....... Ir kas įdomiausia, dėl to jaučiuosi gerai :)) Panašu, kad tai viena iš gyvenimo bangų, stebėsim, kada ji nuslūgs :))

prieraiši tėvystė 1

Yra toks Mamų klubas. Mamos su savo mažyliais ir mažylėmis renkasi penktadieniais ir dalinasi, kas kuo - mamos - patirtimi, klausimais, rūpesčiais, išbandytais pyragų receptais, vaikai - žaislais, šypsenomis, niuksai ir ašaromis. Kartais kažkas iš mamų praveda paskaitėlę apie rūpimą ar įdomią temą, kartais sulaukiame svečio-eksperto, kartais - tiesiog būname drauge - daug mamų ir dar daugiau vaikų :))

Visus metus beveik sąžiningai atidirbau "tik" mama :) Beveik todėl, kad šių metų pavasarį turėjau pasiėmusi šiek tiek darbo į namus: projektų paraiškų vertinimas, studentų darbų recenzavimas ir pan. Tad kažkaip jau jaučiausi galinti ir norinti paveikti kažką daugiau, tad ir sutikau apsiimti skaityti knygą apie prieraišią tėvystę ir pasidalinti įgytom žiniom Mamų klube. Be to, įdomus sutapimas: kai mokiausi antrame psichologijos kurse, rašiau kursinį darbą apie ankstyvuosius kūdikio ir mamos santykius. Paskui mano profesinai interesai pakrypo visai kita linkme, bet štai vaikas sugrąžino 11 metų atgal ...

Skaitau aš Sears'ų Good behaviour book, kuri daugiau kalba apie auklėjimą ir kylančias problemas, bei kaip prieraiši tėvystė gali jų sumažinti. Kadangi dar ir kituose mamų diskusijų puslapiuose radau pasisakymų šia tema, manau, pasidalinsiu ta maža dalelyte jau perskaitytos knygos. Tiesa, profesionali vertėja nesu :)

Čia įmetu pirmąją dalį: apie požiūrius į auklėjimą, kas tai-prieraiši tėvystė, kuo ypatingi prieraišūs tėvai ir prieraišūs vaikai.

Smagaus skaitymo!!

*****

Požiūris į auklėjimą

Kaip tėvai priverčia vaikus daryti dalykus, kuriuos jie nori, kad darytų, ir kaip kaip jie priverčia vaikus norėti tai daryti? Tai sena kaip pasaulis problema, ir ji ne tik apie tai kaip nukreipti vaiko elgesį norima linkme, bet ir apie motyvavimą. Atsakymas pagrįstas ne elgesį kontroliuojančių technikų gausybe, bet tėvų-vaiko santykiu.

Beveik pagrindinis teiginys:
Jeigu jūs pažįstate savo vaiką gerai ir esate jautrus jo poreikiams, taip, kad jis pasitiki jumis, gebėjimas priversti jį elgtis gerai natūraliai atsiras, kadangi vaikas norės jus pamaloninti.
Auklėjimas yra daugiau tinkamas ryšys su vaiku negu „teisingų“ technikų naudojimas. Visas Sears‘ų požiūris į drausmę gali būti suvestas į vieną žodį – jautrumas. Jie siekia ugdyti tėvų jautrumą savo vaikams - siekti suprasti vaikų mintis, ir vaikų jautrumą tam, kokie yra jų elgesio padariniai. Ir jų požiūris yra prieraišumo požiūris.

Siekiant geriau suprasti prieraišumo požiūrį, trumpa kitų drausmės ir disciplinos metodų apžvalga.
1) autoritarinis požiūris
2) bendravimo požiūris
3) elgesio modifikavimo požiūris

Visi šie požiūriai turi privalumų ir trūkumų, visi jie yra naudingi, priklausomai nuo laiko ir situacijos. Tačiau nei vieno iš jų nepakanka pilnaverčiam auklėjimui.
1) Autoritarinis. „Aš pasakysiu, ką tau daryti“
– pagrindinis akcentas yra tėvų autoritetas, kuriam vaikas turi paklusti arba išgyventi pasekmes. „Aš esu tėvas, o jis-vaikas. Ir viskas tuo pasakyta. Aš parodysiu, kas čia yra bosas“. Geroji šio požiūrio pusė – labai aiškiai įvardijama, jog tėvai yra atsakingi už savo vaiką ir jo elgesį. Tačiau šiame požiūryje gali kilti ir problemų:
- vaikas gali prarasti tėvų meilės jausmą
- vaikas gali taip susigyventi su tėvų galios baime, jog net suaugęs leis kontroliuoti savo gyvenimą tėvams(kitiems)
Svarbiausia-kai naudojamas tik šis vienas metodas, jis paprasčiausiai neveikia. Visų pirma dėl to, jog tėvai koncentruojasi į blogą vaiko elgesį ir nebemato gerojo. Bausmė tampa vieninteliu būdu kreipti/keisti vaiko elgesį, ir tėvai nebeieško kitų, labiau tinkamų būdų. Blogiausia, jog vaikai gerai elgiasi dėl to, jog bijo bausmės, o ne dėl to, jog norėtų pamaloninti tėvus. Taigi, jiems nėra ugdoma vidinė savikontrolė. Tuomet, kai tik dingsta kontroliuojantis asmuo, vaikai tampa „laukiniai“.
Šis stilius sukuria atstumą tarp tėvų ir vaikų. Visų pirma dėl bausmės, kuri vaikui gali sukelti pyktį, ir dėl to, jog nesuteikia galimybės pasireikšti vaiko temepramentui. Šio stiliaus tėvai nebando geriau ir giliau pažinti savo vaiko, nes jie tai priima, kaip jų autoritetą žeminantį dalyką. Taigi, šis stilius retai suteikia progų pasireikšti geriasioms tėvų ir vaikų savybėms.

2) Bendravimo. „Kaip manai, kas būtų teisinga daryti šioje situacijoje?“
– šis požiūris teigia, jog nėra blogų vaikų, tik blogas komunikavimas, ir kad vaikai iš principo yra geri, ir tėvai tiesiog turi išmokti kaip klausytis jų ir kalbėti su jais. Geroji žinia yra tai, jog šis požiūris pripažįsta vaiką kaip asmenį, kurio elgesį įtakoja jausmai, ir skatina tėvus pažinti ir gilintis į vaikų jausmus. Tėvai siekia sukurti supratimo ir pozityvią atmosferą namuose, vengiama bausmių, sumažėja draudimų. Pagrindinė problema yra tai, jog tėvai yra linkę prarasti savo autoritetą, perimdami mėgėjo pasichologo ar derybininko vaidmenį. Vaikai nustoja gerbti tėvų autoritetą, kadangi tėvai to nesitiki iš jų. Ir ta nepagarba perduodama toliau kitiems žmonėms už namų sienų.
Kita problema, jog tėvai taip bijo pažeisti vaiko psichiką pasirinkdami netinkamą būdą ar žodžius, jog galiausiai iš viso nieko nesiima. Taigi, šiuo stiliumi besivadovaujantys tėvai rizikuoja tapti per daug leidžiančiais.

3) Elgesio modifikavimo. „Jei tu elgsies taip, tuomet nutiks tai“
– vaiko elgesys gali būti įtakojamas neigiamai arba teigiamai, priklausomai nuo to, kaip tėvai struktūruoja jo aplinką. Pvz.: jeigu vaikas ir toliau muša kitą vaiką jau išklausęs visą psichologiškai teisingą paaiškinimą, jog to daryti negalima, jūs tiesiog paimate vaiką iš tos grupės. Dauguma vaikų reaguoja teigiamai į šį stilių. Jis suteikia įvairias technikas, kaip laikas pertraukai, teigiams paskatinimas, natūralių pasekmių mokymas, tačiau yra šiek tiek mechanistinis ir itin primena gyvūnų dresūrą. Šis stilius gali būti labai tinkamas, kai vaikas turi emocinių problemų ar ypatingai sunkaus temperamento ir kiti būdai neveikia. Blogoji žinia, jog laikui bėgant jūs pritrūksite technikų arba energijos taikyti jas nuolat ir nuosekliai. Be to, šis stilius paremtas išoriniu elgesio formavimu, o ne vaiko ir tėvų ryšiu, taigi vaikas yra lyg projektas, o ne asmuo.

Prieraišumo požiūris. „Tu gali pasitikėti, jog aš padėsiu tau sužinoti kaip elgtis“
Nei vienas iš minėtų požiūrių nenumato, jog drausmė turi būti pritaikyta prie vaiko amžiaus ir temperamento, ir prie tėvų asmenybių. Kiekviena situacija, kievienas vaikas ir tėvas yra skirtingi ir tėvai turi atsižvelgti į visus šiuos veiksmus kiekvienąsyk koreguodamas vaiko elgesį. Norėdami tai padaryti jie privalo pažinti save ir savo vaiką. Šis požiūris teigia, jog drausmė priklauso nuo teisingo ryšio su vaiku sukūrimo. Kai yra tvirtas ryšys su vaiku, tėvai gali naudoti bet kurį iš minėtų stilių. Kai susiduriate su drausmės problema, jūs klausiate „Kas vyksta su mano vaiku, ir kaip aš galėčiau padėti išspręsti šią jo problemą?“ Prieraišumo požiūris gali būti pavaizduotas kaip piramidė, kur pagrindas yra platus ir tvirtas, ir tai užima laiko sukurti, tačiau kai lipi aukščiau reikia mažiau energijos ir pastangų.
Taip, jūs privalote būti atsakingas už savo vaiką, bet ne kontroliuoti jį. Taip, turite bendrauti su vaiku, bet sukūrę pasitikintį ryšį. Taip, jums reikia drausmės technikų įveikti kasdienes situacijas, tačiau kai tos technikos neveikia, jūs galite atsigręžti į gilesnį vaiko supratimą. Šis požiūris suteikia jums tikrumo, jog jūsų vaikas elgsis tinkamai (dažniausiai) ir išugdys vidinę savikontrolę, reikalingą gyventi laimingą, produktyvų gyvenimą.

Prieraiši tėvystė

Pagrindiniai bruožai:
1) Reaguoti į vaiko verksmą greitai. Reaguojant jūs mokote vaiką paitikėti jumis.
2) Žindyti kūdikį. Žindymas leidžia pažinti vaiką ir suteikti jam tai, kas leis pasijusti gerai. Vaikai, kurie nebuvo atjunkyti per anksti, tapo savarankiškesni nei atjunkyti. Per ankstyvas atjunkymas nutraukia ryšį, kai vaiaks dar nemoka užmegzti kito ryšio. Tai gali pasireikšti vaikų pykčiu, agresija, isterišku elgesiu, nervingu lipimu ant tėvų ir prastesniu gebėjimu sukurti artimus ryšius.
3) Nešioti kūdikį/ vaiką.
4) Žaisti su vaiku, žaidžiant jūs pažįstate vaiką ir jo gebėjimus. Jūs norite, kad užaugęs vaikas būtų laimingas, taigi jūs norite, kad jis kuo daugiau praktikuotųsi šį jausmą nuo vaikystės, o niekas taip nedžiugina vaiko, kaip žaidimai su mama ar tėčiu!
5) Miegoti drauge. Laikas, praleistas ant jūsų rankų, prie krūties ir šalia jūsų naktį yra labai trumpas periodas augančio vaiko gyvenime, bet perduota meilės ir saugumo žinia bus svarbi visą gyvenimą.
6) Tapti fasilitatorium. Padėti vaikui išmokti elgtis šiame pasaulyje. Fasilitatorius nesako, ką daryti, bet padeda vaikui išmokti daryti.

Prieraišių vaikų bruožai:
Ø Jie nori pamaloninti
Ø Jie linkę paklusti
Ø Jie labiau save kontroliuoja

Prieraišių tėvų bruožai:
Ø Jie jautriai reaguoja į vaikų poreikius
Ø Jie reaguoja tinkamai, duodami ne per daug ir ne per mažai
Ø Jie pažįsta savo vaiką, jie pastebi amžiui būdingą elgesį
Ø Jie rūpinasi vaiku ne kontroliuodami, bet nukreipdami jo elgesį

Kaip prieraiši tėvystė palengvina auklėjimą?
Ø Skatina abipusį jautrumą
Ø Kuria žmones, kuriems ne visvien
Ø Skatina kūdikių ramų būdravimą. Prieraišūs kūdikiai mažiau verkia, daugiau tyrinėja aplinką, su jais smagiau būti drauge
Ø Skatina pasitikėjimą, kuris būtinas autoritetui sukurti ir išlaikyti
Ø Skatina savarankiškumą. Kadangi prieraišus vaikas pasitiki tėvais, jog jie patenkins jo fiziologinius poreikius ir suteiks saugumą, jis pasitiki jais ir tyrinėdamas aplinką bei mokydamasis
Ø Įgalina intymumą. Prieraišūs vaikai išsiskiria įdėmiu žvilgsniu, nuoširdžiai besidominčiu kitu žmogumi
Ø Skatina paklusnumą. Kuo ūmesnio būdo mano vaikas, tuo stipresnis turi būti mūsų ryšys.

10 principų, kurie padeda auklėti vaikus ( pgl. Sears‘us)

!!! Pirmiausia, pagalvokite, kokį norėtumėt matyti savo vaiką po 20 metų? Koks jis turėtų būti žmogus? Surašykite savybes, kurias norėtumėt kad jis turėtų. Tai yra jūsų tikslas auklėjant vaiką. Kai žinote savo tikslą, tuomet galite apgalvoti ir būdus, kuriais vesite savo vaiką jo link, atsižvelgiant į jo unikalią asmenybę bei savo charakterius.
1. Sukurkite stirpų ryšį su vaiku. Kad žinotumėt, kaip auklėti savo vaiką, turite jį gerai pažinti, tad stirpus ryšys yra būtinas.
2. Pažinkite savo vaiką. Žinokite vaiko amžiui tinkamą elgesį. Nevertinkite vaiko elgesio iš suaugusiojo pozicijų (jūs šives tai iš proto J).
3. Padėkite vaikui gerbti autoritetą. Autoritetas turi būti šiltas ir išmintingas. Pirmiausia, užmegzkite ryšį su vaiku, jūs pažinsite vaiką, o jis ims pasitikėti jumis. Pagarba remiasi pasitikėjimu. Kai vaikas pasitikės jumis patenkinant jo poreikius, pasitikės ir nustatant elgesio ribas. Kontrolė ir atsakomybė nėra tas pats. Reikia kontroliuoti ne vaiką, o situaciją, taip kad vaikas išmoktų kontroliuoti savo elgesį.
4. Nustatykite ribas, sukurkite struktūrą. Ribos-tai pasakyti „ne“, kai vaiko elgesys kelia pavojų jam ar kitiems. Struktūra-sutvarkyta saugi aplinka vaiko žaidimui ir mokymuisi.
5. Tikėkitės paklusnumo. Vaikas bus tiek paklusnus, kiek jūs tikitės, ir tiek neklausantis, kiek jūs leisite.
6. Būkite modeliu.vaikas sugeria visą informaciją iš savo aplinkos, tad tėvų darbas yra pateikti kuo geresnę „medžiagą“ priėmimui.
7. Ugdykite vaiko pasitikėjimą savimi. Vaikas, kuris gerai jaučiasi, elgiasi gerai. Vaiką, kuris teigiamai save vertina, lengviau auklėti.
8. Formuokite vaiko elgesį. Ugdykite teigiamas vaikos savybes, gebėjimus, mažinkite netinkamų įtaką. Jūsų tikslas – išmokyti vaiką suprasti, kas yra tinkamas elgesys ir gerai dėl jo jaustis.
9. Auginkite vaikus, kuriems ne visvien kitų poreikiai ir teisės. Kalbėkite ir klausykite.

Antroji dalis - čia ( http://vaidulesmintys.blogspot.com/2009/01/prieraii-tvyst-2.html )

apie ligas ir knygas :)

Vis dar sergam.
Ir Vilius, ir aš.
Viliui - angina, o man - nežinau kas, nes nebuvau pas gydytoją, bet kažkas tarp sinusito ir slogos su žiauriu rytiniu gerklės skausmu. Taigi, ir vėl nepavyko Viliui išvengti antibiotikų... Jau vasarą jam teko jų paragauti, nes buvo ta pati angina. Panašu, kad tai bus jo silpnoji vieta. O aš pati gydausi kaip išmanau, vis kokiom žolinėm mikstūrom, homeopatiniais vaistais, purškalais ir pan. Vat ir gyju iš lėto....


O sergantis vaikas tai išbandymas nervams (gal reikės kokios mikstūros nuo nervų pagert?.. Kad jų nebeturėčiau :) Kaip čia viena moteriškė aiškino per laidą "Klausimėlis", jog ji neturi nervų :))) būt gerai...).
Vilius zirzia ir zirzia, jau net ir nuolatinis buvimas ant rankų nepadeda. Kartais tikrai pritrūkstu kantrybės nešiotis po namus jį tokį zirzalą. Suprantu, kad jam nesveika. O ir pati tokia ne visai sveikuojanti, tai mes pora kaip tvora šiomis dienomis :))))

Taigi taigi, supratusi, kad Kalėdinių dovanų artimiesiems nepavyks nupirkti šią savaitę, ėmiau mąstyti apie alternatyvas.... Ir visai neplanuotai šiandien užsukau į Baltų lankų knygyno interneto sveitainę, ir žiū - galima pirkti internetu!!! Na gi ,na gi, galvoju, juk kaip tik šiemetinis mano Kalėdų Senis nutarė apdalinti artimuosius knygomis. Išsirinkau knygų vos ne kiekvienam mano šeimos nariui ir dar vieną sau (o kaip gi kitaip, aš juk prisiekusi knygų žiurkė :))), ir sėkmingai išsiuntusi užsakymą laukiu pristatymo. Ir ką jūs manote, po kelių valandų sulaukiu skambučio iš BLK, užsakymą pristatys rytoj, ir staigmena - pasirodo aš esu pirmoji interneto parduotuvės pirkėja !! Cha, aš net neįtariau, jog jie tik šiąnakt "paleido" šį projektą, o aš štai tapau pirmąją. Sau ramiai naršiau ir maniau, kad ji veikia jau "šimtą metų" :) Ta proga gausiu dovanų, žinoma - knygą!

Na, ar gi ne moderni mamytė esu? :))))) Reikės panaršyti ir po kitas parduotuves, gal taip visas dovanas supirksiu: neiškėlusi kojos iš namų, slaugydama vaiką, gerdama savo mikstūras ir nerizikuodama susilaužyti šonkaulių vaikštant per tooookį plikledį.

sergam 2

Vis dar sergam. Vilius užmigo beverdant jam pietus, iš pradžių miegojo pas mane nešynėje, paskui perkėliau į mūsų lovą (mat, į savo lovytę gultis griežtai atsisakė :)) Pietūs taip ir liko nesuvalgyti, ir išmiegojo vyrukas geras 2 valandas, o mūsų katinas Kumpis jį ištikimai saugojo:

O pabudo Viliukas visas sukaitęs ir su aukščiausia temperatūra! Bematuojant man akys tik plėtėsi plėtėsi, - visus 40 laipsnių parodė, tai dėkui Dievui, kad reikia atimti 5 dalis, bet vis tiek-39,5 jau daug. Nežinau, kas jam čia, gal ir gripas, o gal kokia 3 dienų karštinė?.... Greitai sugirdžiau vaistukų nuo karščiavimo, nurengiau kiek įmanoma, kad atvėstų kūnelis, ir ėjom valgyti pietų. Kirto neblogai, tad gal rimtai nesirgs :) O paskui ir visai įsibėgiojo, ir krepšinį su tėčiu žaidė :))

O į vakarą ir vėl pas mane - "apapa", net ir dar vieno vakarinio miegelio numigo, tiesa, tik kokį pusvalandį ir dar pakui kokias 20min. intensyviai zirzė būsenoje tarp miego ir nemiego... Na, ir jau sėkmingai paguldžiau jį naktiniam miegeliui, nors karštis taip baisiai ir neužkilo, vis tiek sugirdžiau vaistukų nakčiai. Vaistukus tai geria, lyg suprastų, kad reikia, o va temperatūros matuotis tai nekenčia iš visų plaučių :) Reiks ieškot kito būdo matuoti, užpakaliuko variantas jau atgyveno (mat jis toks greičiausias man buvo ik šiol).

O aš pastebėjau, kad kai Vilius serga, aš kažkaip labai ramiai sau sėdžiu namuose, susirandu kokios veiklos... O kai visi sveiki, tai negaliu nusėdėt niekur neišeidama, o jei praleidžiu dieną namuose, tai paskui save griaužiu, kad vaiko į lauką neišvedžiau, gryno oro negavo... O dabar lyg ir turiu priežastį kiurksoti namuose :)

sergam

Vilius susirgo. Vakar pakilo temperatūra, per naktį dar šiek tiek, ir dabar jau mano mažoji koala snaudžia man ant krūtinės, prisegtas nešynėj. Verda jo pietūs, bet panašu, kad nelabai jam jų norėsis, nes ir pusryčiams suvalgė keletą šaukštelių košės. Panašu į gripą ar kažką panašaus, nes kol kas nesloguoja, tik kartkartėm pakoso, tik toks visas apdujęs nuo karščio. Gaila vaikučio... Kol kas vaistukų nedaviau, bet panašu, kad gal reiks duot nuo karščiavimo, gal kiek lengviau jam bus.
Na va, jau ir visai užmigo, kol čia rašiau tas kelias eilutes...
Aš ir pati tokia ne visai sveika jaučiuos, bet kažkaip šįkart didelio nerimo nėra, kaip kad anksčiau, kai Vilius susirgdavo. Tiesiog stebiu ir žiūrėsim, jei negerės - pirmadienį eisim pas gydytoją.
Tai tiek žinių :) Bandysim sveikti.

koala :)

Šiuo metu Viliui "koalos" etapas - nenulipa man nuo rankų, vaikšto iš paskos, nepaleidžia nei sekundei, o jei pasitraukiu iš jo regėjimo lauko-baisiausia neviltis ir klyksmas... Iš pradžių nesupratau, kad jam čia taip labai reikia mamos, bet vakariniai verkimai ir klykimai davė suprasti, kad vaikui šiuo metu ypatingai reikia mamos. Gal trūksta saugumo (tik nesuprantu kodėl...), gal kaupia energija kokiam naujam vystymosi etapui?.. Net juokais pavadinau save "sterbline mama" :))))))

O vakarai tai buvo įdomūs-nakčiai užmiega gražiai lovytėj, o paskui kai tik prabunda po kokios valandos ar dviejų, verkia tol, kol negauna krūties, o paskui verkia, jei paguldau atgal į lovytę. Tad ir man tekdavo eiti miegoti, nes nurimdavo tik, kai aš gulėdavau šalia. O palikti vieną didelėj lovoj nedrįsdavau, nes jos migravimas per miegus gali baigtis stačia galva žemyn nuo lovos.

Na, vakarai kiek aprimo nuo vakar, gal ir aš aprimau... Turėjau gi bilietus į Whitesnake koncertą rytdienai, bet visi šitie vakaro kadriliai privertė suabejoti, ar su kuo kitu pavyks Viliukui nurimti, tad ir atidaviau savąjį bilietą draugui. Žinoma, gaila. Ne tiek paties koncerto, kiek galimybės išeiti dviese su Tomu...

O dienomis ir toliau Vilius kaip yo-yo žaisliukas - tai gražiai žaidžia ant žemės, tai jau ant rankų prašosi. Ir įdomu tai, kad neužtenka tik pvz. atsisėsti man ant kelių, reikia būtinai galvyte prisiglausti prie krūtinės :) Ir tėtis, kuris iki šiol buvo visai geras draugas, jau nebepadeda, neužtenka, kad jis pakeltų ant rankų, net jei aš ir stoviu visai šalia...

Tai ir nežinau, ar čia aš kokią klaidą padariau, ar tiesiog vaikui toks etapas. Tikiuosi, kad pastarasis variantas :)

Keistuolis dėdė Miegas :-)

Nuo vakar mano Vilius miega tik vieną kartą per dieną! Na gi, įvykis man :) Vakar nesupratau, kas darosi, kai paguldžiau rytiniam miegeliui: visuomet gražiai užmigdavo apie 9-9.30 ir gerai miegodavo, kartais net 2val., o vakar - atsigėrė pienelio ir jau ruošiasi man nuo kelių žemyn, suprask-einu bėgioti. Aš jį į lovytę, kaip visada paniūnuoju Aa Aa, o jis - į ašaras. Stojasi ir lipa iš lovytės. Dar bandžiau prieštarauti ir vėl guldyti, bet tapo tik blogiau... Na, tai aprengiau ir paleidau žaisti, o jis lyg niekur nieko gražiausiai pražaidė iki 13val. Tada jau lūžo "negyvai" :) Išmiegojo geras 2val., ir tada jau iki vakaro, 20val.

Dar mąsčiau, kad gal čia kokie dantys jį erzina, mat pirmieji krūminiai bando lįsti. Bet šiandien vėl tas pats. Artėjant rytiniam miegeliui akytes trina, aš jį nurengiau, pienelio daviau atsigert, lyg ir migdosi, o kai paguldau į lovytę-rėkt ir iš jos lipt :) Na, tai supratau, kad naujas etapas pas mus ateina, - keisis dienos ritmas, o tuo pačiu ir visas režimas. Ypač mano!!! Nes per rytinį miegelį aš ramiai nusiprausdavau po dušu, suplaudavau vakarykščios dienos indus, pradėdavau ruošti Viliui pietus, dar ir knygą spėdavau paskaityti! Panašu, kad liks tik pora punktų: greitas nusiprausimas ir pietų ruošimas :) Knygas skaitysim naktį!

Vis tik įdomu, kaip staiga ima ir pasikeičia, jokio pereinamojo laikotarpio, na, kad pvz. rytinis miegelis trumpėtų, kaip kad buvo su vakariniu miegu, - jis trumpėjo iki kokio pusvalandžio, kol jo visai nebeliko. Man taip greitai persiorientuoti nepavyko :) Vakar buvau supykusi, ko jis čia ožiuojasi ir nemiega, kuomet "priklauso"!! Šiandien jau ramiai pažiūrėjau, kaip jis lovytėj žaidžia ir bando iš jos išlipti...

Ir tik liko noras išsimiegoti... Kad Vilius iš ankstyvo vyturiuko taptų bent kiek pelėdžiuku - keltųsi ne šeštą ryto... Mąstau, gal bandysiu pastumti jo užmigimą vėliau, gal ir kelsis vėliau?.. Nors intuicija sako, kad vis tiek vyturiuko neperlauši :)))

trinkteltos knygos :)

Per paskutines dienas perskaičiau dvi "trinkteltas" knygas :) Mat užvertusi jas abi, pasakiau tą patį - trinktelta knyga :)))

Viena - tai olandų rašytojos Annelies Verbeke "Miegok!", pasakojanti apie du vienišus žmogelius, kurie nemiega. Jie tiesiog negali užmigti, naktimis akis užmerkia tik kokioms 2 ar 3 valandoms.

O kita - norvegų rašytojo Ingvar Ambjoernsen "Karalienė miega". Pastaroji apie sutuoktinius - du beviltiškus alkoholikus.

Kažkuo šios knygos panašios, abi persmelktos tokia gūdžia vientave... Visi keturi veikėjai tiesiog sustoję savo laike, jie nespėja, o ir nenori spėti paskui šiuolaikinį "suspėk-visur-būk-žavus-turtingas-ir-pirmas" traukinį. Jie gyvena savame iliuzijų, pakrikusios psichikos (dėl nemigos ar nuolatinio girtumo) vaizdinių pasaulyje.

Prašaliečiui, tam kuris skaito, jie atrodo beviltiški, nelaimingi, palikti ir apleisti. Skaitai ir galvoji, man taip nenutiks, aš kitaip - geriau - gyvenu. Bet ar tikrai? Ir kas yra "geriau"? Koks gyvenimas iš tiesų užtikrina pilnatvę, laimę, vidinę harmoniją, ramybę? Tiesa, juk ne visi tos ramybės iš tiesų norime ir siekiame? Kiek mūsų manome, jog siekiame ramybės, tvarkos, bet tiesiog nemokame ramiai gyventi ir labiau linkę pasirintki chaosą, atsitiktinumą, pasiduoti likimo valiai...

Tie žmonės knygose pasirinko gyventi taip, kaip jiems tinka, kaip jiems geriausia. Vienas jų kiauras dienas sėdi baseino prižiūrėtojo poste ir skaito knygas, o naktį tiesiog tūno savo namuose, nes negali miegoti. Ir taip diena iš dienos ištisus 17 metų! Sakytumėt nuobodu? Bet jam patiko ir tiko. Tik, kai atleido iš baseino (mat vienas lankytojas nuskendo...), prasidėjo jo visos nelaimės. O štai kitas pasirenka gerti, kiekvieną dieną jis išgeria keletą skardinių alaus pusryčiams, tuomet trečią valandą atsidaro viskio butelį ir jį geria iki išnaktų. Ryte tuščią butelį išmeta ir vėl pasiima naują. Ir taip kasdien, be darbo, be veiklos, tik su mažu katinu ir žmona, gyvenančia kitame aukšte ir, beje, dar daugiau geriančia, nors praeityje buvusia itin garsia ir sėkminga meilės romanų rašytoja. Jis ramus (dažniausiai) laukia savo dienų pabaigos ir jam taip gerai...

Aš dažnai spurdu, kad reikia kažką veikti, eiti, daryti, galvoti, svajoti, veikti... Bet iš tiesų, iš tiesų ar to reikia, ką tai suteikia? Gal tas veikimas tik užima protą, nukreipia potyrius ir jausmus, neleidžia taip skaudžiai pajusti to begalinio žmogaus vienišumo?....

Atrodo, tokios dvi paprastos knygos, o kiek egzistencinių klausimų sukėlė!!

Jau metukai!!!

Na, štai-mūsų Viliui jau metukai! Ar gali pagalvoti?! Taip greitai laikas prabėgo...

Iš tiesų, tai šiandien mums tokia įprasta diena, jokios šventės nerengėm, tik tradicinę kasmėnesinę fotosesiją pasidarėme. Šventę turėsime su seneliais ir teta sekmadienį, aš pati labai laukiu :) Tikiuosi, Viliukui patiks jo pirmasis gimtadienis.

O beje, fotosesija šiandien buvo nuostabi :) Anksčiau Vilius nereaguodavo į fotoaparatą, tai galėdavai pykškinti iš visų pusių ir kiek širdis geidžia. O dabar jau kokie geri du mėnesiai sunku nutaikyti gerą kadrą, iš karto lekia prie manęs ir bando atimti fotiką... Uch, tai visos nuotraukos ir išeina tokios - su jo didelėm akim ir išžiota burnyte dideliu planu :))

Tai šiandien nusprendžiau leisti jį ant mūsų didelės lovos, ant kurios jis labai mėgsta dūkti, ir ten pagaudyti gražių kadrų. Ir ką jūs manot?! Galima perfrazuoti posakį "gaudyk vėją laukuos" į "gaudyk Vilių ant lovos" :)) Keletas "pagautų" kadrų :

Taigi, šitas mažasis padauža jau bėgioja, laipioja ant lovų, moka nulipti nuo jų (na, ne visada, kai primeni , tai moka :), ploja katučių, jei pamato besirengiantį žmogų, būtinai atsisveikina ir pasako "ate" bei rankyte pamoja :))), sako "tete" (o "mama'ITIN retai :( ), "ne, ne, ne" ( kaip toj reklamoj :)), "geti" (suprask - gerti), "teš" (suprask-tas ir rodo pirštu) ir dar labai daug savo "arabiška" kalba (ypač tik pabudęs ir dažnai prieš naktinį miegą :)).

Vienas džiaugsmas tokį auginti ! Tik kantrybės, neišsenkančios energijos, geros nuotaikos ir nesibaigiančių idėjų žaidimams reikia :)

"Palaimintas vaikas"

Pratęsiu mano įspūdžius apie perskaitytas knygas. Neseniai pabaigiau norvegų rašytojos Linn Ullmann knygą "Palaimintas vaikas". LABAI PATIKO! Sakyčiau, šiek tiek sukrėtė, lengvai šokiravo, privertė susimąstyti apie save, savo elgesį su vaikais, tėvais... Galbūt tai ir mano neišsenkančios meilės Skandinavijai, ir ypač Norvegijai, padarinys :) Iš tiesų, labai patinka skandinavų literatūra, ji turi kažką tokio, ko nernadu kitų šalių autorių rašiniuose, - šiek tiek depresiška, visuomet problematiška ir skaudi, dažniausiai be happyend'ų, bet visuomet tikroviška.
Taigi , pastaroji knyga pasakoja apie trijų seserų gyvenimą, jų ryšį su tėvų ir kiekvienos sava motina (jos kaip ir įseserės). Pasakojimo laikas nenuoseklus, susipina vaikystės prisiminimai, dabartis, tos dabarties prisiminimai.
Iš tiesų, ši knyga savotiškai perteikia, kaip jaučiasi patyčių kamuojamas vaikas. Manau, praverstų paskaityti paauglių tėveliams ...
"Šią vasarą Ragnaras dažnai verkia, ir tada Erika nebežino, ką jai daryti. Kartais ji apkabina jį. Kartais uždeda jo ranką ant savo nuogų krūtų ir bučiuoja jo akių vokus. Kitąkart ji uždeda savo galvą jam ant peties, o jis priglaudžia galvą prie jos, ir šitaip jiedu prasėdi tol kol jis nustoja verkšlenęs.
Nėra per daug apie ką ir kalbėtis. Ji žino, kad jie muša jį. Ji žino, kad jie erzina jį. Tačiau visa tai tik pramoga. Ragnaras irgi tvirtina, kad tai juokais, kad tai nieko nereiškia ir kad ji, deja, jų nesustabdys. Ji negali sakyti, kad jiedu su Ragnaru tarsi ir pora. Ji šito sakyti negali."

mama tigrė

Šiandien vyko toks pokalbis vaistinėje:
- Atleiskite, bet su vežimais čia negalima.
- O tai gal man vaiką lauke palikti?!
- Jūs galite čia (rodo už vaistinės durų) palikti...
- O tai jeigu neįgalus žmogus atvažiuotų, jūs irgi paprašytumėt jį išlipti iš vežimėlio??
- ... Ant durų parašyta , kad negalima su vežimais.
- Man tas pats, kas ten parašyta. Galite ir plakatą pasikabinti!
- Na, gerai galite ten pravažiuoti.
Bet aš jau sukausi ant kulno ir žingsniavau iš tos vaistinės lauk kuo greičiau.

Buvau pikta kaip alkana tigrė! Ir kas sugalvoja tokias taisykles?!! Neįleisti su vežimais į vaistinę! Vaiką vežimėlyje kaip šuniuką prie stulpo lauke pririšti?.. Pasiutau žiauriai!! Dar kokias penkias minutes siutau, gerai, kad stumiau vežimėlį (fizinis darbas padeda sumažinti stresą :) ir buvau lauke (grynas oras irgi ramina :). Paskui permąsčiau, kad tikriausiai tas jaunas apsuaginis paraidžiui vykdė nurodymą - neįleisti su vežimais! Bet juk tikriausiai turėta gavoje su pirkinių vežimais!!! Jeigu jis dar kelias mamas taip išvarė, tai ta vaistinė gali ir problemų turėti.
Aš principinga, jaučiu daugiau neisiu į tą vaistinę, nors ir arčiausia namų ji... Tiesą sakant, galėčiau ir ir į kitą miesto galą važiuoti, jei kita Vilniaus vaistinė būtų tik ten.
Šio įvykio išvados ? - Pirma, reaguoju žiauriai aštriai, jei reikalas susijęs su mano vaiku ar bendrai su motina ir vaiku.
- Antra, neiti ten, kur neatsižvelgia į mane ir mano natūralius poreikius (šiuo atveju, mano ir mano mažo sūnaus poreikį būti drauge).
- Trečia, šiek tiek gaila to sutrikusio jauno vaikino, kuriam teko susidurti su mama tigre, bet gal susimąstys ką kalba prieš ištardamas žodį...

senolė

Jau daugiau kaip mėnuo turime rimtų reikalų su mano Tomo senole. Jai dabar 80 metų. Gyvena ji viena kaime, labai prastai mato, vaikšto su lazdele, o kai nekaip mato, tai judėjimas ir dar sunkesnis. Kažkaip vis dar laikėsi, aplankydavom ją karts nuo karto, bet vat nuo pastarosios vasaros savijauta jos vis blogyn blogyn. Ansčiau tai dar su ja susiriedavau nuvažiavusi, nes būdas tai jos toks karštas, moteriškė visai nelaiko minčių, drebia viską tiesiai! Tai aš kartais neišturėdavau, ir atgal tėkšdavau :-) O vat kai suprastėjo sveikata, tai jau ir ginčytis jėgų senolei nebeliko. Sakė, darykit vaikai ką norit, vežkit mane kur nors... Dar ir vietinė socialinė darbuotoja ėmė persekioti skambučiais, tai supratom, kad dažnesnis lankymas nieko neišspręs. Ir prasidėjo visa senolės kelionių epopėja.

Kadangi į senelių namus nusprendėm dar nekelti, o ir eilės ten nemažos, girdėjau, tai suradau jai vietos slaugos ligoninėj Vilniuje. Mat gyvena ji Varėnos raj, mums iki tenykštės ligoninės būtų geras 100km, - tolokai. Bet pasisekė (tuomet taip manėm :) radom vietą Vilniuje. Nuvažiavom į kaimą, ten mūsų senolę kokios 5 kaimynės išruošė, namus sutvarkė, daiktus jai sudėjo, lyg važiuotų visam laikui už Atlanto. Na, maksimaliai ji galėjo išbūti ligoninėj 4mėn. Mes mąstėm, kad per žiemą būtų gerai mieste, nereikėtų jai kūrentis vienai ir pan. Slaugos ligoninė Vilniuje mus nustebino. Senas pastatas ir neremontuotos palatos tai dar nieko, valgyklos kvapai sumišę su nedingstančiu šlapimo ir dar kažkokiu ( gal senatvės...) kvapais irgi pakenčiama, bet ta tvyranti slogi lyg kalėjimo atmosfera!.. Pateko mūsų senolė į palatą su dar kokiom 8 moteriškėm, ir blogiausia, kad viena jau tikrai su vaiduokliais kalbėjosi! Ir dar tokiu aktoriniu puikiu balsu! Jei atvirai, tai pasijautėm kaip psichiatrinėj ligoninėj, kaip filmuose kad rodo... Na, bet mūsų senolė atrodė jautėsi pakenčiamai. Pažadėjom aplankyti kitą dieną.

Kitą dieną kaip ir nieko, jautėsi gerai, namo dar nesiprašė (nes aš tai jau buvau nusiteikusi išgirsti tokį prašymą), pažadėjom aplankyti po kelių dienų, nes Tomo laukė dvi naktinės pamainos.

Ir ilgai nelaukus, jau kitos dienos gan vėlų vakarą mum skambina iš ligoninės, sako, jūsų senolė pašėlo, pradėjo mušti lazda kitas ligones ir pan., mes ją išvežėm į Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę!! Mus ištiko šokas... Kitą dieną važiavom jau ten. Senolė pateko į gerontopsichiatrijos skyrių, kur senos močiutės patenka. Mūsiškei senolei, pasirodo, sutriko sąmonė, gydytoja sakė, taip nutinka, kai pasikeičia aplinka (ooo, taip, ji pasikeitė!), po operacijos ir pan. Žodžiu, ją laikys mėnesį, stebės, parinks tinkamus vaistus ir t.t. Jei atvirai, ši psichiatrinė ligoninė paliko daug geresnį įspūdį nei ta slaugos. Jei kas būtų įleidęs ir aprodęs, tai būčiau pavadinimus suteikusi atvirkščiai, na, gal nebent suabejočiau dėl visų durų be rankenų. Tą pirmąją dieną senolė atrodė tikrai nekaip, - nesigaudė aplinkoje, nepažino mūsų, tai ji buvo ligoninėj, tai jau kažkur kaime ir daugel metų atgalios...

Išėjom su Tomu nešini Viliuku ant rankų ir svarstėm, jog nenorėtume sulaukti mes tokio etapo gyvenime, kai jau tampi našta kitiems ir, deja, jau nebeįstengi to suprasti. Išeitum pats tikriausiai, jei tai suprastum... Iš kitos pusės, vis svarsčiau, ar turėtume senolę pasiimti pas save. Galbūt vieniems tai būtų savaime suprantamas dalykas, mums - ne. Gal todėl, kad Tomas tik vaikas būdamas palaikė artimesnį ryšį su ja, o dabar tai tik priedermė, mano gyvenime ji tiesiog atsirado, staiga ir, deja, dažniausiai kaip būtina išspręsti problema; gal todėl, kad savotiškai jauti atotrūkį - vaikai "turėtų" rūpintis senais tėvais, o ne anūkai seneliais, nors vėl gi-ką reiškia turėtų?... Visaip dėliojau savo mintis, bet vis tiek negalėjau nuspręsti pakviesti jos pas mus gyenti.

Paskui jai greitai pagerėjo, ir atrodė jau daug sveikiau, tik akys liko silpnos. Po to mėnesio nuvežėm mes senolę atgal į jos kaimą, prieš tai kelias dienas paviešėjusią pas našlį žentą. Sunku jai buvo grįžti į tuščius namus, mes šiek tiek padėjo įsikurti, krosnį iškaitinom, valgyt nupirkom, bet juk ilgai nebūsi, mes juk visada ir visur su Viliuku... Verkė ji, kai atsisveikinom, liūdna, bet toks tas gyenimas. Gerai, kad bent kaimynų aplink yra, kad kaime gyvena, o ne vienkemy.

Ir dar, supratom, kad nereiktų šeimoje apsiriboti vienu vaiku, nes tuomet ant jo vieno ir gula visi rūpesčiai rūpestėliai tėvais, seneliais ir senolėmis.

Čia ir baigėsi senolės rudeninių kelionių epopėja. Bet laukiame tęsinio, juk žiema ant nosies :-)

atleidimas

Per Vėlines negaliu nenueiti į kapines, kažkaip nesmagu, jeigu nenueinu pas juos, išėjusius Anapus, neuždegu žvakelės. Ir nebūtinai pas savo giminaičius ar artimuosius, tiesiog į kapines. Pernai, pamenu, tuo metu laukiausi ir buvau jau "labai nėščia" (Viliukas gimė lapkričio 14d.), bet vis tiek nulingavau į artimiausias - Antakalnio - kapines. Beje, tuomet buvau ten pirmą kartą. Šiemet, jau su Viliumi ėjome į tas pačias kapines. Tiesa, jis važiavo kaip ponaitis savo vežime :) Nuėjom prie už Lietuvos laisvę kritusių kapų, uždegėm pora žvakelių. Viliukas susipažino su žvakutėmis, paminklais, žmonėmis, nešinais gėlių glėbiais ir ta ramybe, tvyrančia kapinėse (nors jis buvo vienas jos drumstėjų :)).

O grįžtant ir vėl grįžau į savo kasdienybę... Nuo vakar baisiai pykau ant vyro, na, istorija jau sena ir ilga, bet mano emocijos viduje virė aukščiausiame laipsnyje. Ėjau namų link ir mintyse repetavau įvairias frazes ir sakinius, ką norėčiau jam išrėžti grįžusi, viduje net viriau. Susitikę šiek tiek "susikibom" - apsižodžiavom, ačiū Dievui, be įžeidimų.

O kai pyktis nulėgo, kai jis pabandė apkabinti, gal taip atsiprašyti, vėl kitaip ėmiau galvoti, ir atleisti tapo nesunku. Kiekvieną kartą pykčiui ir emocijų audrai praėjus suprantu, kad turiu lakią fantaziją, - kai užvaldo emocijos, ypač pyktis, liūdesys, neviltis, prikuriu baisiausių versijų kaip galėtų būti, kaip galėčiau elgtis. O vėliau visa tai atrodo kiek juokingai...

Įdomu tai, kad jį patį jo kūnas nubaudė, šiandien po mūsų kivirčo, pasitempė nugarą, negali pasilenkti, skauda atsisėsti, negali Viliuko pakelti. Aš aišku, savaip suinterpretavau - čia jam už tai, kad suteikė pykčio, liūdesio man :) Jam, žinoma, jau nebesakiau savo teorijos...

Aš atleidau, juk jei myli, tai atleidi. Tik dabar jis pats turi sau atleisti, save pamilti, ir skausmai praeis.

skaitiniai

Mėgstu skaityti. Kartais būna, kad tuo pačiu metu skaitau dvi knygas. Ir dabar taip pat, tiesa, viena - biografinė, kita - apie vaikų auklėjimą. Bet, vis tiek galiausiai, kuri nors viena paima viršų, o kita lieka "laukti eilėje". Knygas skaitau ne nuolat, užeina tokie kaip skaitymo ir neskaitymo periodai. Kai neskaitau, tai jau visai nieko, ir taip keletą mėnesių, o kai jau paimu kokią knygą į rankas, tai žiūrėk visos laisvos minutės būna skirtos skaitiniams.

Kai Vilius užmiega, vis svarstau, kuo užsiimti: ar namus aptvarkyti, gal valgyti pagaminti, gal palįsti po dušu, gal Internete panaršyti, o gal knygą paskaityti?.. Jei knyga užkabina, tai dažniausiai pasirenku ją (na, žinoma, vis dar prausiuosi, ir sūneliui valgyti gaminu :)

Dažnai jaučiu trūkumą žmonių, su kuriais galėčiau pasidalinti mintimis apie perskaitytas knygas. Norėtųsi aptarti jas su tais, kurie taip pat yra jas perskaitę, o sutikti tokį žmogų ir dar pataikyti pakalbinti jį apie skaitytas knygas pasitaiko nedažnai. Vienoje iš darboviečių net turėjau planą suburti entuziastų grupelę, kurioje diskutuotume apie perskaitytas knygas. Tiesa, planas buvo diskutuoti anglų kalba taip tobulinant kalbos įgūdžius. Deja, planas taip ir nebuvo įgyvendintas...

Kai gimė Vilius, žinoma, buvo neskaitymo periodas. Knygą į rankas paėmiau, ka mažyliui buvo 4 mėn. Buvo smagu! :) Dabar jam jau beveik metukai, o mano paskutinės penkios skaitytos knygos būtų šios: Izmaelis (D.Quinn), Marlis ir aš (J.Grogan), Maži vaikai (T.Perrotta), Atostogų likučiai (T.Jaud), Manasis Stivas (T. Irwin).

Tad imsiu ir pasidalinsiu trumpais įspūdžiais apie jas.

Izmaelis - nereali knyga!! Priverčia mąstyti, svarstyti, pasirinkti sprendimus. Siūlyčiau visiems, kam ne visvien, kaip mes gyename šioje žemėje. Tiesą sakant, užvertusi paskutinį knygos puslapį, ėmiau karštligiškai mąstyti, ką gi aš galėčiau padaryti, kad atitaisyti tą žmonių civilizacijos padarytą žalą gamtai... Na, apsistojau ties planu aptarti su vyru, kaip norėtume auklėti savo vaiką...

Marlis ir aš - dar viena nerali knyga! Tiesa, visai kitokia nei prieš tai skaityta. Apie nuostabų šunį ir labai smagią porą, kuri laikui bėgant tapo smagia šeima. Daug geros nuotaikos ir pozityvios energijos šioje knygoje. Tiesa, ne tik juokiausi, bet ir verkiau... Žinau, kad yra filmas pagal šią knygą, pasirodys per Kalėdas, tad laukiu nesulaukiu :)

Maži vaikai - na, jei matėte filmą tuo pačiu pavadinimu (beje, labai neblogas), tai būtų išsamesnis jo variantas. O šiaip, labai neblogas skaitinys mamoms , auginančioms mažus vaikus, toks realistiškai nuteikiantis :)

Atostogų likučiai - smagi ir šiuolaikiška knyga. Apie vargšą vokietį, kuris bando pabėgti pats nuo savęs, bet galiausiai paklejojęs grįžta. Smegenų pravėdinimui labai tinka.

Manasis Stivas - biografinė knyga apie krokodilų gaudytoją Stivą Irwiną, kuris žuvo berods 2006m. Gal pamenate tokį blondiną, chaki spalvos šortais ir visuomet su didžiule šypsena pasakojantį apie gyvates, krokodilus ir kitus gyvūnus TV ekrane? Tai vat, ši knyga apie jį, parašyta jo žmonos ir sielos bičiulės Terri. Graži, nuoširdi. Jei įdomu tikros gyvenimo istorijos, paimkite į rankas.

Tad tokia apžvalga :) O dabar labai rimtai skaitau apie vaikų auklėjimą (čia ta pati knyga, kuriai teko "laukti eilėje" :) Knyga angliška, tad gaunu dvigubą naudą :) Ir ruošiuosi pasidalinti įgytomis žiniomis su kitomis mažių mamomis.

ar žinome kodėl valgome?

Yra teorija, kad besaikiu valgymu bandome užpildyti atsiradusią dvasinę tuštumą. Tokį nesustabdomą valgymą, o kartais net ir rijimą galime pastebėti, kai žmogus išsiskiria su partneriu, praranda mylimą darbą, ar tiesiog intensyviau pajaučia savo vienatvę.

Ką gi valgome, kai tam mus motyvuoja ne fiziologinis, bet psichologinis ar dvasinis alkis? Yra ir dar viena teorija, jog tam tikri produktai ar patiekalai mums sukelia jausmus, kuriuos sukeltų ir pvz. mylimo žmogaus apkabinimas, bučinys, visiška relaksacija ir t.t.

Visa tai prisiminiau, nes jau gal kokį pusmetį vakarais sušveičiu nemažą kiekį jogurto! Iš pradžių tai buvo maži jogurto indeliai. Suvalgius jausdavausi taip, kaip vaikystėje, kai gaudavau šokoladinį saldainį (o jie, kaip žinia, buvo deficitas, ir gomurį nudžiugindavo retai :), - nors ir nedaug, bet taip gardu... Paskui persimečiau prie didesnių jogurto indelių (na, tokių apie 360g), ir iki šiol sukertu kas vakarą po vieną tokį ! Tokiu kiekiu ne tik gerai pasmaguriauju, bet ir užvalgau :)

Iš pradžių nesupratau iš kur toks keistas poreikis suvalgyti jogurto ir būtent vakare. Paskui pasitaikė proga panagrinėti šį mano naują valgymo įprotį išsamiau. Džiugu tai, jog analizės išvaods skelbė - jokios dvasinės tuštumos jogurtu nesistengiu užpildyti :) Visa paslaptis, jog taip palaimingai gardžiai aš jį sukertu tuomet, kai užmigdau savo mažylį nakties miegui. Tas pasitenkinimas kertant jogurto šaukštą po šaukšto sumišęs su pasitenkinimu, kad štai dar viena diena sėkmingai praėjo, įveikiau ją šauniai, vaikutis galiausiai užmigo ir galiu skirti valandėlę laiko sau, kas liko šios dienos - ji jau tik mano... Tikriausiai, tokie įtampos atoslūgiai vakarais būdingi tik mamos su pirmagimiais...

O mano vyras kartais pajuokauja, kai į prekių vežimėlį prisikraunu kalną jogurtų, - tai jau dabar būsi laimingesnė? :) Galbūt. O jeigu tik tiek tereikėtų iki pilnos laimės... Štai ir dabar rašau, o šalia - jau tuščias jogurto indelis... Ir aš iš tiesų šiek tiek laimingesnė :-)

etapai

Dabar mano mažyliui vaikščiojimo už rankytės etapas. Prieina prie mamos arba tėčio, ima už rankos ir veda, veda iki kito kambario, iki virtuvės, atgal į svetainę, paima žaisliuką ir vėl veda tuo pačiu ratu. Ir kiek džiaugsmo jo veidelyje-kad jau gali eiti taip, kaip mes, na, beveik taip pat, kad jau gali eiti ir nešti rankoje žaisliuką. Būna pavargsti nuo to trepsėjimo pirmyn atgal po namus, bet paskui pagalvoji, kad tai tik Viliuko augimo etapas, kad jau va tuoj tuoj ir pats vienas pradės bėgiot, ir vėl stojiesi ir eini eini, kur jis veda :)

O kiek kartų per šiuos mėnesius nuo Viliaus gimimo buvo, jog rodės jau gana, nebegaliu, išgelbėkit mane nuo šitos rutinos, keistų veiksmų ir įpročių... Bet paskui, žiūrėk, nespėji pagalvoti ir vienas "nebegaliu" ar "užkniso" jau dingo, bet tiesa, vietoj jo atsirado kitas :)

Kad vaiką auginant yra tiesiog etapai, supratau gal tik, kai Viliui suėjo kokie 6mėn. Berods... Mat, kai augini pirmąjį, sunku suvokti, kad laikas taip greitai bėga ir vaikutis taip sparčiai keičiasi. Dabar jau lengviau, nes suvokiu, kad daugelis jo elgesių (kas per žodis?..), keistenybių praeis, ir vėliau net bus gaila dėl to. Mano vyrui vis dar būna sunku tai perprasti, ir jis vis dar bumba, kad "ne gi, visą gyvenimą už rankos vedžiosi..." arba "jam taip viską ir padavinėsim visą gyvenimą?" ..... :) O tas "visą gyvenimą" taaaip praleikia, kad vos spėji ranka pamoti.

O ir mūsų gyvenimai tokiais pačiais etapais beeiną. Dar taip neseniai atrodė, kad negalėsiu gyventi be kelionių, nuolatinių seminarų ir sukiojimosi tarptautinio jaunimo grupėse, o tada visai natūraliai perėmiau jaunos moters, dirbančios nuo 8 iki 17val., vaidmenį. Na, tiesa, taip dirbti man nesisekė, aš labiau lygiavausi į absoliučių darboholikų gretas, ir dirbau nuo 6 ryto iki 6 vakaro, dažnai ir šeštadieniais... Bet ir tai truko tik tam tikrą periodą-etapą. Aplankė supratimas, kad darbas-ne visas gyvenimas, kad bėgdamas niekur nenulėksi, kad norisi (o gal ir reikia) sustoti. Tuomet buvo darbo keitimo etapas, vaikelio laukimo etapas, dekretinių atostogų etapas (ooo, kaip kartais ilgiuosi to nieko neveikimo, arba kitaip-veikimo ko tik nori ir kada nori,žinoma, kiek įmanoma su didžiulio pilvo draugija :)). Vis dar pamenu bemiegių naktų etapą Viliukui gimus, nors jau užvaldo mažo berniuko auginimo malonumų etapas, ir visiškai nesinori net galvoti apie grįžimą į suaugusiųjų besidarbuojančiųjų gretas. Gali būti, kad ir tai tik vienas mano gyvenimo etapas, ir tai praeis. Gali būti.

liūdesys

O šiandien išlydėjau savo mamą į namus, ir mane aplankė liūdesys. Žinote, toks būna nepaaiškinamas, lyg ir be priežasties, kai tiesiog norisi verkti... Bandžiau ieškoti priežasčių, paknaisioti giliau, bet galiausiai palikau kaip yra, tik neleidau sau "nuverkti posmą", nors labai norėjosi...

Kadangi vakare likau viena su Viliuku (mano vyrui naktinė pamaina), puoliau ieškoti būdų reabiliuoti savo nuotaiką. Pasirinkau gryną orą, - išėjau su mažyliu pasivaikščioti. Prisirišau jį su Patapum ir išėjome į mišką.

Tiesa, tikslas buvo ne miškas, ir ne gražus rudeniškas oras, ir ne geltoni-raudoni-rusvi-žali medžiai. Ėjau tikėdamasi sutikti daugiau mamų žaidimų aikštelėje ir kad jos savo paprastomis kalbomis apie vaikus, kūdikių auginimo rūpesčius išsklaidys mano liūdesį.

Nepatikėsit, - man pasisekė :) Mamų radau, ir namo miško takeliu jau ėjome dainuodami ir pasišokinėdami... Nieko naujo, tik patvirtinta tiesa, jog tiek nedaug žmogui reikia iki laimės, tiesa, šįkart tai buvo ne laimė, o tiesiog ramybė.

koncertas

Vakar buvau koncerte. Katie Melua buvo Vilniuje. Nuostabus garsas, atgaiva sielai ir ausiai ...

Nors ir vėl - kaip dar gana jauna mama, nerimas dėl mano mažylio, palikto saugiai su mano mama, vis iškildavo širdyje ir neleisdavo ramiai džiaugtis puikiu garsu, palaimingai atsipalaiduoti.

Nekaip jaučiausi ir dėl to, kad teko "pabėgti" iš namų, kai mano mama "užkalbinėjo Viliukui dantis" grodama pianinu, o pasirodo, vaikutis visą vakarą paskui vedžiojo mano mamą už rankos po namus manęs ieškodamas.... Tad namo išskubėjau dar nepasibaigus visam bizui, gaila, žinoma...

O grįžusi radau ramiai miegantį savo mažylį ir mamą, sėdinčią prie miegamojo durų ir saugančią jo ramų miegelį nuo mūsų katino "teroristo: :)

Ačiū jai. Ir Katie - už nuoširudmą scenoje ir šilumą, paliktą visai pilnutėlei salei.

ankstyvo ryto pamąstymai

Šįryt nubudau anksti, apie 5val., mat mano mažylis vis verčiasi ant pilvo, kelia užpakaliuką ir dar miegodamas kursuoja po lovą... O ji tokia ne iš mažųjų! Tai vis gaudau... O paskui jau ir nepavyko užmigti, tai gulėjau ir mąsčiau, kam gi čia atidavus savo balsą šiandienos rinkimuose?.. Taip, taip, labai tinkama tema apmąstymams tokį ankstyvą sekmadienio rytą :)
Norėtųsi, kad kažkas keistųsi, bet tuo pačiu suvokiu, jog atėjus į valdžią, matyt, galva susisuka ir priimami keisti (švelniai tariant) sprendimai. Tad ir nežinau, ar čia leisti tiems patiems ir toliau "valdyti", ar įleisti ir šviežių dūšelių. Kiek domėjausi, nelabai ten ką randu, kad atitiktų mano kriterijus: būtų jaunas, turėtų rimtą išsilavinimą, turėtų supratimą apie šalies ekonomiką, paprastų žmonių gyvenimą.... Na, bet čia tikriausiai tokie patys nerealūs reikalavimai, kaip kad darbdavių pageidaujamam darbuotojui - kad būtų gražus, jaunas, baigęs super studijas ir dar su vertinga profesine patirtim........
Na, apmąsčiusi įvairius variantus, nusprendžiau, kad kažkaip nelabai yra už ką balsuoti :( Bet vis tiek balsuosiu, atiduosiu savo balsą tiems, kurie labiausiai atitinka mano įsitikinimus (atlikau tą visai neblogą testą www.manobalsas.lt ), ir tikėsiuosi, kad bus geriau :) O kadangi iš prigimties esu optimistė, tai kitaip juk ir negalėčiau.

negalima

Šiandien vaikščiojau su savo mažyliu po šalia esantį mišką. Ten visai nebloga vaikų žaidimo aikštelė. Na, sūneliui dar tik 11mėn., bet mes jau antrą dieną ( :) ) kaip einame į lauką ne tik pasivėžinti , bet ir pažaisti aikštelėje. Žaidimai mūsų dar nelabai įvairūs, daugiausiai vaikščiojimas įsikibusmamai į ranką, nes pačiam vienam dar nepavyksta. Taigi, aš tąsau savo mažąjį (arba daugiau jis gal mane tąso) tai prie sūpynių, tai ant čiuožyklos, vėl ant sųpynių, tada ant šlapios žolės, pasėdim ant žvyro ir toliau dėliojam kojytes. Matau, ateina močiutė ar gal auklė su berniuku, kokių 2metukų. Ir jau iš tolo girdžiu - "Negalima, neik ant žolės, batai sušlaps." Prieina prie čiuožyklos - "Negalima dabar čiaužyti, tik vasara galima, susitepsi striukę." Ir vaikas eina tolyn, klauso... Aš sau tyliai palaukiu kol jie nueis kiek tolėliau ir vėl keliu savąjį ant čiuožyklos. Ir mąstau: kaip gi mes nieko neleidžiam vaikam, ir kodėl-tik dėl savo patogumo! Mat susiteps, sušlaps, man reikės skalbti, valyti, džiovinti... Ribojam visur, kur tik sugebam. O juk taip paprasta išplauti rūbelį, nuvalyti ir išdžiovinti batukus, galiausiai aprengti taip, kad jam nebūtų šalta, paimti atsarginius batukus... O vis tingim, vis ieškom lengviausio ir patogiausio sprendimo , bet patogiausio mums, o ne mūsų brangiausiems vaikams. Taip ir auga jie ribojami, nepatirdami viso pažinimo džiaugsmo , kurį galėtų.