Per Vėlines negaliu nenueiti į kapines, kažkaip nesmagu, jeigu nenueinu pas juos, išėjusius Anapus, neuždegu žvakelės. Ir nebūtinai pas savo giminaičius ar artimuosius, tiesiog į kapines. Pernai, pamenu, tuo metu laukiausi ir buvau jau "labai nėščia" (Viliukas gimė lapkričio 14d.), bet vis tiek nulingavau į artimiausias - Antakalnio - kapines. Beje, tuomet buvau ten pirmą kartą. Šiemet, jau su Viliumi ėjome į tas pačias kapines. Tiesa, jis važiavo kaip ponaitis savo vežime :) Nuėjom prie už Lietuvos laisvę kritusių kapų, uždegėm pora žvakelių. Viliukas susipažino su žvakutėmis, paminklais, žmonėmis, nešinais gėlių glėbiais ir ta ramybe, tvyrančia kapinėse (nors jis buvo vienas jos drumstėjų :)).
O grįžtant ir vėl grįžau į savo kasdienybę... Nuo vakar baisiai pykau ant vyro, na, istorija jau sena ir ilga, bet mano emocijos viduje virė aukščiausiame laipsnyje. Ėjau namų link ir mintyse repetavau įvairias frazes ir sakinius, ką norėčiau jam išrėžti grįžusi, viduje net viriau. Susitikę šiek tiek "susikibom" - apsižodžiavom, ačiū Dievui, be įžeidimų.
O kai pyktis nulėgo, kai jis pabandė apkabinti, gal taip atsiprašyti, vėl kitaip ėmiau galvoti, ir atleisti tapo nesunku. Kiekvieną kartą pykčiui ir emocijų audrai praėjus suprantu, kad turiu lakią fantaziją, - kai užvaldo emocijos, ypač pyktis, liūdesys, neviltis, prikuriu baisiausių versijų kaip galėtų būti, kaip galėčiau elgtis. O vėliau visa tai atrodo kiek juokingai...
Įdomu tai, kad jį patį jo kūnas nubaudė, šiandien po mūsų kivirčo, pasitempė nugarą, negali pasilenkti, skauda atsisėsti, negali Viliuko pakelti. Aš aišku, savaip suinterpretavau - čia jam už tai, kad suteikė pykčio, liūdesio man :) Jam, žinoma, jau nebesakiau savo teorijos...
Aš atleidau, juk jei myli, tai atleidi. Tik dabar jis pats turi sau atleisti, save pamilti, ir skausmai praeis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą