senolė

Jau daugiau kaip mėnuo turime rimtų reikalų su mano Tomo senole. Jai dabar 80 metų. Gyvena ji viena kaime, labai prastai mato, vaikšto su lazdele, o kai nekaip mato, tai judėjimas ir dar sunkesnis. Kažkaip vis dar laikėsi, aplankydavom ją karts nuo karto, bet vat nuo pastarosios vasaros savijauta jos vis blogyn blogyn. Ansčiau tai dar su ja susiriedavau nuvažiavusi, nes būdas tai jos toks karštas, moteriškė visai nelaiko minčių, drebia viską tiesiai! Tai aš kartais neišturėdavau, ir atgal tėkšdavau :-) O vat kai suprastėjo sveikata, tai jau ir ginčytis jėgų senolei nebeliko. Sakė, darykit vaikai ką norit, vežkit mane kur nors... Dar ir vietinė socialinė darbuotoja ėmė persekioti skambučiais, tai supratom, kad dažnesnis lankymas nieko neišspręs. Ir prasidėjo visa senolės kelionių epopėja.

Kadangi į senelių namus nusprendėm dar nekelti, o ir eilės ten nemažos, girdėjau, tai suradau jai vietos slaugos ligoninėj Vilniuje. Mat gyvena ji Varėnos raj, mums iki tenykštės ligoninės būtų geras 100km, - tolokai. Bet pasisekė (tuomet taip manėm :) radom vietą Vilniuje. Nuvažiavom į kaimą, ten mūsų senolę kokios 5 kaimynės išruošė, namus sutvarkė, daiktus jai sudėjo, lyg važiuotų visam laikui už Atlanto. Na, maksimaliai ji galėjo išbūti ligoninėj 4mėn. Mes mąstėm, kad per žiemą būtų gerai mieste, nereikėtų jai kūrentis vienai ir pan. Slaugos ligoninė Vilniuje mus nustebino. Senas pastatas ir neremontuotos palatos tai dar nieko, valgyklos kvapai sumišę su nedingstančiu šlapimo ir dar kažkokiu ( gal senatvės...) kvapais irgi pakenčiama, bet ta tvyranti slogi lyg kalėjimo atmosfera!.. Pateko mūsų senolė į palatą su dar kokiom 8 moteriškėm, ir blogiausia, kad viena jau tikrai su vaiduokliais kalbėjosi! Ir dar tokiu aktoriniu puikiu balsu! Jei atvirai, tai pasijautėm kaip psichiatrinėj ligoninėj, kaip filmuose kad rodo... Na, bet mūsų senolė atrodė jautėsi pakenčiamai. Pažadėjom aplankyti kitą dieną.

Kitą dieną kaip ir nieko, jautėsi gerai, namo dar nesiprašė (nes aš tai jau buvau nusiteikusi išgirsti tokį prašymą), pažadėjom aplankyti po kelių dienų, nes Tomo laukė dvi naktinės pamainos.

Ir ilgai nelaukus, jau kitos dienos gan vėlų vakarą mum skambina iš ligoninės, sako, jūsų senolė pašėlo, pradėjo mušti lazda kitas ligones ir pan., mes ją išvežėm į Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę!! Mus ištiko šokas... Kitą dieną važiavom jau ten. Senolė pateko į gerontopsichiatrijos skyrių, kur senos močiutės patenka. Mūsiškei senolei, pasirodo, sutriko sąmonė, gydytoja sakė, taip nutinka, kai pasikeičia aplinka (ooo, taip, ji pasikeitė!), po operacijos ir pan. Žodžiu, ją laikys mėnesį, stebės, parinks tinkamus vaistus ir t.t. Jei atvirai, ši psichiatrinė ligoninė paliko daug geresnį įspūdį nei ta slaugos. Jei kas būtų įleidęs ir aprodęs, tai būčiau pavadinimus suteikusi atvirkščiai, na, gal nebent suabejočiau dėl visų durų be rankenų. Tą pirmąją dieną senolė atrodė tikrai nekaip, - nesigaudė aplinkoje, nepažino mūsų, tai ji buvo ligoninėj, tai jau kažkur kaime ir daugel metų atgalios...

Išėjom su Tomu nešini Viliuku ant rankų ir svarstėm, jog nenorėtume sulaukti mes tokio etapo gyvenime, kai jau tampi našta kitiems ir, deja, jau nebeįstengi to suprasti. Išeitum pats tikriausiai, jei tai suprastum... Iš kitos pusės, vis svarsčiau, ar turėtume senolę pasiimti pas save. Galbūt vieniems tai būtų savaime suprantamas dalykas, mums - ne. Gal todėl, kad Tomas tik vaikas būdamas palaikė artimesnį ryšį su ja, o dabar tai tik priedermė, mano gyvenime ji tiesiog atsirado, staiga ir, deja, dažniausiai kaip būtina išspręsti problema; gal todėl, kad savotiškai jauti atotrūkį - vaikai "turėtų" rūpintis senais tėvais, o ne anūkai seneliais, nors vėl gi-ką reiškia turėtų?... Visaip dėliojau savo mintis, bet vis tiek negalėjau nuspręsti pakviesti jos pas mus gyenti.

Paskui jai greitai pagerėjo, ir atrodė jau daug sveikiau, tik akys liko silpnos. Po to mėnesio nuvežėm mes senolę atgal į jos kaimą, prieš tai kelias dienas paviešėjusią pas našlį žentą. Sunku jai buvo grįžti į tuščius namus, mes šiek tiek padėjo įsikurti, krosnį iškaitinom, valgyt nupirkom, bet juk ilgai nebūsi, mes juk visada ir visur su Viliuku... Verkė ji, kai atsisveikinom, liūdna, bet toks tas gyenimas. Gerai, kad bent kaimynų aplink yra, kad kaime gyvena, o ne vienkemy.

Ir dar, supratom, kad nereiktų šeimoje apsiriboti vienu vaiku, nes tuomet ant jo vieno ir gula visi rūpesčiai rūpestėliai tėvais, seneliais ir senolėmis.

Čia ir baigėsi senolės rudeninių kelionių epopėja. Bet laukiame tęsinio, juk žiema ant nosies :-)