Dabar mano mažyliui vaikščiojimo už rankytės etapas. Prieina prie mamos arba tėčio, ima už rankos ir veda, veda iki kito kambario, iki virtuvės, atgal į svetainę, paima žaisliuką ir vėl veda tuo pačiu ratu. Ir kiek džiaugsmo jo veidelyje-kad jau gali eiti taip, kaip mes, na, beveik taip pat, kad jau gali eiti ir nešti rankoje žaisliuką. Būna pavargsti nuo to trepsėjimo pirmyn atgal po namus, bet paskui pagalvoji, kad tai tik Viliuko augimo etapas, kad jau va tuoj tuoj ir pats vienas pradės bėgiot, ir vėl stojiesi ir eini eini, kur jis veda :)
O kiek kartų per šiuos mėnesius nuo Viliaus gimimo buvo, jog rodės jau gana, nebegaliu, išgelbėkit mane nuo šitos rutinos, keistų veiksmų ir įpročių... Bet paskui, žiūrėk, nespėji pagalvoti ir vienas "nebegaliu" ar "užkniso" jau dingo, bet tiesa, vietoj jo atsirado kitas :)
Kad vaiką auginant yra tiesiog etapai, supratau gal tik, kai Viliui suėjo kokie 6mėn. Berods... Mat, kai augini pirmąjį, sunku suvokti, kad laikas taip greitai bėga ir vaikutis taip sparčiai keičiasi. Dabar jau lengviau, nes suvokiu, kad daugelis jo elgesių (kas per žodis?..), keistenybių praeis, ir vėliau net bus gaila dėl to. Mano vyrui vis dar būna sunku tai perprasti, ir jis vis dar bumba, kad "ne gi, visą gyvenimą už rankos vedžiosi..." arba "jam taip viską ir padavinėsim visą gyvenimą?" ..... :) O tas "visą gyvenimą" taaaip praleikia, kad vos spėji ranka pamoti.
O ir mūsų gyvenimai tokiais pačiais etapais beeiną. Dar taip neseniai atrodė, kad negalėsiu gyventi be kelionių, nuolatinių seminarų ir sukiojimosi tarptautinio jaunimo grupėse, o tada visai natūraliai perėmiau jaunos moters, dirbančios nuo 8 iki 17val., vaidmenį. Na, tiesa, taip dirbti man nesisekė, aš labiau lygiavausi į absoliučių darboholikų gretas, ir dirbau nuo 6 ryto iki 6 vakaro, dažnai ir šeštadieniais... Bet ir tai truko tik tam tikrą periodą-etapą. Aplankė supratimas, kad darbas-ne visas gyvenimas, kad bėgdamas niekur nenulėksi, kad norisi (o gal ir reikia) sustoti. Tuomet buvo darbo keitimo etapas, vaikelio laukimo etapas, dekretinių atostogų etapas (ooo, kaip kartais ilgiuosi to nieko neveikimo, arba kitaip-veikimo ko tik nori ir kada nori,žinoma, kiek įmanoma su didžiulio pilvo draugija :)). Vis dar pamenu bemiegių naktų etapą Viliukui gimus, nors jau užvaldo mažo berniuko auginimo malonumų etapas, ir visiškai nesinori net galvoti apie grįžimą į suaugusiųjų besidarbuojančiųjų gretas. Gali būti, kad ir tai tik vienas mano gyvenimo etapas, ir tai praeis. Gali būti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą