lapkričio 21, 2011

Prisikaupė


Prisikaupė. Perskaitytų, bet neaprašytų knygų. Net visos 3 :):)
Pirmoji eilėje, jau tikriausiai spėjusi iš naujo apdulkėti lentynoje, tai Nijolės Kliukaitės "Bitė". Ji pas mane laukiančiųjų lentynoje stumdėsi jau senokai, labai senokai. O toj lentynoj ji atsirado, beje, tik žiurkelių dėka, tik jų. Kitaip tikriausiai, niekada nebūčiau tokios knygos į rankas paėmusi... O knyga visai gera. Man patiko. Skaičiau ir buvo kartais nuostabu, kad man įdomu ją skaityti! :) Iš tiesų, tai baisus ir visai niekuo nepagrįstas biografinės lietuvių literatūros nurašymas.... Bet reabilitacija galima sakyti pavyko :) Man buvo įdomu sužinoti daugiau apie šią istorinę visuomenės veikėją, bent kažkiek pažinti ją kaip žmogų, moterį, o tuo pačiu praplėčiau savo istorines žinias apie Lietuvą. Vien tik pliusai, ne kitaip ;)
Nors neslėpsiu, buvo vietų, kai kiek užknisdavo ir darydavosi nuobodu, tačiau tikrai ne tiek, kad nesusiimčiau ir mesčiau knygą per petį. Tad tikrai rekomenduotina, kai norisi ko nors kitokio, šiek tiek nutolusio nuo grožinės literatūros ir dar plius lietuviško.



O po to sekė "Dvidešimt metų, du žmonės, viena diena" (David N
icholls). Ji mano lentynose atsirado todėl, kad perskaičiau teigiamą atsiliepimą vienos mūsų vietinės reikšmės žvaigždutės kažkuriame nereikšmingame žurnale :) Taip kažkaip labai subjektyviai ir be didelių galvojimų ją įsigijau ir ilgai nelaukus perskaičiau. Taigi, mano vertinimai: 7/10.
Iš principo, patiko, tačiau pradžioje reikėjo kurį laiką reikėjo versti save šnarinti puslapius. Neužkabino taip iš karto ir iki paskutinio puslapio. Nors romano sandara įdomi: ta pati metų diena tik vis kitais metais. Ir aprašoma, ką tą dieną veikia ir kaip jaučiasi tie patys du veikėjai, - jis ir ji. Viena aišku nuo pat pradžių: šie du veikėjai turi būti drauge, tačiau tikriausiai tik jie vieni to nesupranta (arba ko tai laužosi...). Tačiau jie pasirenka kankinti save, vienas kitą ir, kas baisiausia, - kitus žmones, kurie juos myli ilgus metus...
Kas man patiko: ogi, kad per tuos dvidešimt metų veikėjų gyvenimai banguoja, siūbuoja, kai vienam sekasi ir jis ant aukščiausios bangos keteros, kitas - visiškoj duobėj ir sąstingy, o žiūrėk, po kelių metų - banga juos nuneša tolyn: vieną pakelia, kitą nuleidžia žemiau nei jis galėtų įsivaizduoti, o po metų kitų - ir vėl iš pradžių... O nepatiko - pabaiga. Iš tiesų, kaip kokiam eiliniam seriale... Taigi, visai malonus, nesunkus skaitalas vakarais prieš miegą ;)
O tada, o TADA - į mano rankas atėjo mano mylima Herbjorg Wassmo ir jos paskutinis romanas "Šimto metų istorija". Oooo! Labai laukiau to skaitymo, to proceso, nes aš paprastai tiesiog mėgaujuosi skaitydama jos romanus, ir nesistengiu perskaityti ų greitai. Ir deja, jau baigėsi... Taip norėtųsi pratęsti, bet nebeturiu neskaitytų šios rašytojos knygų, išskyrus "Stiklinė pieno", bet prie šios rankos niekaip nedrįsta liestis, tik prie viršelio, spėju, kad ne veltui........
Šimtas metų. 3 arba beveik 4 moterų gyvenimo istorijos. Atšiaurioji šiaurė. Sunkūs moterų likimai, darbai, vaikai, vaikai, vaikai.... Ir tų moterų stiprybė, smegenis spaudžiantys išgyvenimai ir vis tiek išorinė ramybė, rimtis, išdidumas... Man tokie gražūs tie moterų gyvenimų aprašymai, įvykiai, faktai, ir labiausiai - mintys, jausmai, pasilikti tik sau ir gal kartais - savo sielos draugui... Tiesiog nardžiau tuose pasakojimuose, aprašymuose, sakiniuose, žodžiuose ir nutylėjimuose.
Mane nustebino ir savotiškai pradžiugino, jog autorė autobiografiniame romane įtraukė ir savo kitų romanų veikėjus. Čia "apsilanko" Benjaminas Grionelvas, paminima jo dukra Karna ir pati Dina! Šiek tiek siurealistiška, bet tuo pačiu - taip sava ir pažįstama. Aš nudžiugau, lyg nežinomam mieste būčiau sutikusi seną pažįstamą ... :)
Čia šviesos nedaug, bet nėra ir to purvo, tragedijos šešėlio bei nevilties kaip Toros trilogijoj ar toje pačioje Dinos istorijoje.
Labai, labai gerai buvo, kol skaičiau. Ir dabar sėdžiu tuščiom rankom, nežinodama ką į jas paimti ...

lapkričio 11, 2011

Apie dvynukus


Ką aš žinojau apie dvynukus, kol jų nesilaukiau?
Kad jie būna retai :) Kad dažnai du ir daugiau lialiukų augina tos, kurioms buvo taikytas koks nors gydymas nuo nevaisingumo. Kad dvynukų turėjimas/neturėjimas priklauso nuo tėvo linijos. Kad būna monozigotiniai (identiški) ir dizigotiniai (skirtingi) dvyniai. Na, maždaug tiek. Iš to, ką surašiau viskas tiesa, išskyrus vieną teiginį - dvyniams susilaukti jokios įtakos nedaro tėvo linija! Visiškas pramanas :) Kodėl? O gi labai paprasta: jei dvyniai identiški, tai niekas nežino, kodėl vienas apvaisintas kiaušinėlis "nusprendžia" pasidalinti į du :) Tiesiog, tai gamtos dovana, džiaukitės :) O jeigu neidentiški, tai reiškia, kad motinos organizmas vienu metu subrandino dvi kiaušialąstes ir jos abi buvo apvaisintos. Tad, tai moters organizmo "nuopelnas", kuris gali būti paveldimas, o tėtis prisidės nulemdamas lytį :) Jei dar šiek tiek apie paveldimumą, tai teko skaityti, kad "polinkis dvyniams" pasireiškia antroje ar net trečioje kartoje, t.y. jei mano močiutė susilaukė dvynių, tai ir aš turiu kiek didesnę tikimybę tam, o jei mama, tai labiau mano dukra.

Kokie dvyniai būna pilvuke -3 tipų:
1) identiški - viena placenta ir vienas vandens maišelis;
2) identiški - viena placenta ir du maišeliai;
3) neidentiški - dvi placentos ir du maišeliai.
Saugiausia nešioti ir mažiau rizikų su neidentiškais dvynukais, - kiekvienas turi savo maišelį, savo placentą, tik ribota vieta tenka dalintis :) Na, o identiškiems kartais tenka pakovoti ne tik dėl vietos, bet ir dėl maisto... Identiškiems dvynukams kartais pasitaiko tranfuzijos sindromas, kai vienas dvynys auga greičiau nei kitas, ir tai susiję su kraujotaka - vienas gauna daugiau kraujo ir jo širdelė dirba daugiau, o kitas - mažiau, ir jis gauna mažiau medžiagų. Bet kokiu atveju, nuo to blogai abiems.

Kaip dažnai moterys laukiasi dvynių? Statistika sako, kad 1 iš 32. Pavyzdžiui, pernai, 2010 metais, Lietuvoje dvynius pagimdė 441 moteris (trynukus - 8 :)). Tai sudaro 1,25% nuo visų gimdžiusių moterų. Kitaip tariant, jei surinktume 80 nėštukių į vieną salę, tai tik viena jų nešiotų dvynius! Na, kaip bežiūrėsi, žiauriai išskirtiniai požymiai ;) (apie trynukus pagimdžiusias iš vis patylėsiu...).
Apie pusė moterų, besilaukiančių dvynių, pagimdo natūraliai, kitoms tenka daryti cezario pjūvį. Tikslas yra išnešioti 36 savaites, kuomet jau naujagimiai laikomi išnešiotais. Tačiau, priešlaikinių gimdymų pasitaiko tikrai dažniau nei nešiojant vieną. O jei nešioja moteris du identiškus viename vandens maišelyje, tai dažnai ir anksčiau ją "iškomplektuoja", nes augant leliams kyla rizika, jog jų viršktelės susipins ir jie uždus... Paprastai ilgiau kaip iki 38 savaitės nerekomenduojama nešioti, nes labai nuvargsta ir pertempiama gimda, gali kilti komplikacijų po gimdymo (didelis kraujavimas ir pan.). O ir vaikučiai jau būna užaugę, esu skaičius, kad mamos pagimdė dvynukus po 3 ar net 3,5 kg. Vat štai jums, vienos vieną tokį užaugina, o kitus - cielus du ;)

Kas didina tikimybę susilaukti dvynių? (kažin kas mums padidino ją iki 100%? :))
- paveldimumas (netinka)
- vyresnis moters amžius (kas yra vyresnis?!! virš 30?!! na, gerai, gal tinka...)
- gydymas nuo nevaisingumo (netinka, juk vieną jau turim! Koks nevaisingumas?! :D)
- staigus hormoninių kontraceptikų vartojimo nutraukimas (netinka)
- sako, dažniau gimsta dvyniai afroamerikiečiams nei europiečiams ar azijiečiams (hmm, na, netinka!)
- didesnis nėštumų skaičius, t.y. kuo daugiau nėštumų, tuo tikimybė didesnė (hmm... antras tai čia jau daug?!! netinka...)
- JAV tyrėjai teigia, kad aukštoms moterims didesnė tikimybė susilaukti dvynių (na, jei tai tiesa, tai tuomet tinka :))
- pagimdžius dvynius, tikimybė susilaukti dar vienos porelės padvigubėja!!!! (netinka. Reikės susimąstyti apie tai, nes ateityje gali tapti lemiamu faktorium :))

Ar sužinojot ką nors naujo? :)

lapkričio 05, 2011

Atostogos... (ir kas sugalvojo tokį pavadinimą šiam gyvenimo etapui?!!)


Nuo lapkričio pradžios atostogauju. Vadinamasis, dekretas. Vis dar piktinuosi ir negaliu suprasti, kas sugalvojo atostogom pavadinti šį gyvenimo etapą!.. Mano akimis nei iki gimdymo, o tuo labiau - po jo atostogomis čia net nekvepia. Na, taip, galbūt kartais pasireiškia proto atostogos :) Bet šiaip manau, kad eiti į darbą yra lengviau nei auginti namuose vaiką/-us. Nors šiaip šis įrašas ne apie tai :)
Taigi, bandau įsijausti į atostogų grafiką, bet nelabai einasi. Vienintelis dalykas, kuris tikrai pasikeitė - tai miegas ir kėlimasis rytais. Jie jau visai pakenčiami :) O visa kita - vieni reikalai... Ir dar Vilius tęsia savo rudeninį ligų maratoną...
O man liko mažiausiai šešios savaitės laukimo, vaikščiojimo kaip žąsis ir burbėjimo, kad negaliu susilenkti ;) Paskutinės šešios savaitės visiems trims, nes kaip tik Kalėdoms gausime dovanų ir būsime jau penkiese, neskaitant Katino :)
Prieš pora savaičių turėjome tiesioginę transliaciją iš pilvuko. 2D, 3D ir 4D echoskopija - labai įdomu! Dalyvavom visi trys (penki ;)), užtrukom vienok, kol abu pilvinukus nuodugniai apžiūrėjo ir dar kol gerus kadrus fotosesijai gaudė. Net man atsibodo gulinėti, o ką jau kalbėti apie Vilių, kuris, gavęs dar vieną patikinimą, kad sesių nebus, norėjo tiesiog eiti lauk :) Bet - vis tiek labai smagu, kad susiruošėm, nes dvynukų matyt jau daugiau nebenešiosiu, tikriausiai, hahaha :D:D:D
Ir kai kas nors paklausia, koks jausmas lauktis dviejų, tai turiu pasakyti, kad fiziškai - jokio skirtumo nuo vieno (čia gal tik kol kas :)). Na, neskaitant tų pirmųjų mėnesių, kai tiesiog dvėsiau........ O šiaip, nėštutė, kaip nėštutė ;) Jaučiuosi didelė, sunku keisti padėtį, nervina dažnas ėjimas į WC ir negalėjimas išsimiegoti naktį. Nervina, kai žmonės žiūūūri, lyg pirmą kartą matytų nėščią moterį (taip ir norisi atrėžti ką nors LABAI nemalonaus ), erzina, kai klausinėja ko laukiuos (koks visų reikalas?!!!!). Iš tiesų, tai per daug visiem nesigiriu, kad nešioju du (kam reikia, tie žino), nes įsivaizduoju, kad sulaukčiau įvairiausių reakcijų (susižavėjimo ir paguodos, ir dar begalės "protingų" patarimų), kurių man visai visai visai nesinori. Bet kartais išsprūsta... Va, kolegė klausė ko laukiu, tai sakau, vaikų. O ji akis išpūtė - "ką? dvynių?!" Dieve, galvoju, kaip dabar išsisukti.... :) Išsisukau. Geriausiai padeda tiesiog patylėti ir šypsotis ;)

spalio 18, 2011

Rytai, kurių nekenčiu


Man patinka anksti keltis. Bet taip LABAI anksti. Kokią 5val. :) Paprastai tokią ankstyvą valandą tenka keltis, kai kur nors keliaujam, tai gal dėl tie be galo ankstyvi rytai tokie mieli. Na, ir šiaip su rytinėmis valandomis aš nesipykstu. O dar jeigu turiu galimybę rytinę krapštymosi valandą praleisti visiškai viena - visiškas gėris! :) Tačiau pastaraisiais metais išgyvenu rytus, kurių tiesiog nuoširdžiai nekenčiu. O priežasčių net keletas:
pirmiausia, turiu prižadinti vaiką, kuris taaaip saldžiai miega, kad kaskart prisėdus šalia ir prieš pradedant kėlimo procedūrą, suspaudžia širdį;
antriausia, turiu prižadinti vaiką, kuris dar nepramerkęs akių pradeda reikšti nepasitenkinimą dėl tokio ankstyvo pažadinimo. Ir jeigu tik mokėtų, tai manau, mielai pasiųstų keletą necenzūrinių žodžių į mano pusę :)
trečiausia, visa rytinė žadinimo-kėlimo(si)-rengimo(si)-valgymo-išėjimo pro duris procedūra užtrunka tiek, kad aš vėluoju į darbą, NUOLAT. O pastarosiomis savaitėmis peržengiau visas padorumo ribas ir į darbą vėluoju bent pusvalandį, o buvo rytų - ir daugiau (baaaaisiai gėda!).
ketvirčiausia, aš labai nemėgstu vėluoti, ir kai matau, kad jau vėluosiu, tai darausi labai pikta. Ir vargšas Vilius turi ne tik anksti keltis, bet dar ir klausytis mano rytinių burbėjimų apie "paskubėkim", "gal gali greičiau", "nekalbėk, o ..." ir t.t.

Tik džiaugiuosi, kad darbe nesulaukiu pastabų. Ir už vis labiausiai džiaugiuosi, kad tokie rytai, kurių nekenčiu, greitai baigsis. Jau nuo lapkričio. Oioi, kaip laukiu :) Na, taip, žinoma, manęs artimoj ateity laukia tokie rytai, kad dabartiniai bus tikriausiai "tik gėlytės", bet leiskite dabar pasidžiaugti ;)

spalio 15, 2011

Lai lai lai....laaaaaimė :)


Prieš savaitę su Vilium atnaujinom teatrų lankymo sezoną - žiūrėjom Cezario Graužinio teatro spektaklį "Lai lai lai". Nors spektaklio pradžios reikėjo gerokai palaukti (vėlavo apie 20min.), bet vaizdas buvo smagus ir vertas dėmesio. Buvo smagu stebėti ir vaizdą ant scenos, ir Viliaus reakcijas į spektaklio eigą, - atidžiai sekė aktorių veiksmus ir dažnai šypsojosi :)
Spektaklis iš esmės labai minimalistinis ir paprastas: beveik nėra dekoracijų, aktoriai apsirengę paprastais juodais rūbais, naudojamos tik detalės, pabrėžiančios vieną ar kitą personažą. O tie personažai tai tokie abstraktūs: Dievas, velnias, žemė, vanduo, vėjas, ugnis, akmuo, perkūnas, laimė... Spektaklyje siekiama vaikams suprantamu būdu paaiškinti, kas yra ir kaip atsirado žemė, vanduo, vėjas ir t.t. Mano vertinimu tai visai vykęs bandymas :) Viliui, panašu, irgi patiko spektaklis, tačiau pabaigoje geros aktorių užmačios sugadino mano vaikinui nuotaiką: aktoriai kvietė vaikus ateiti ir pakilnoti "akmenis" (iš kažko labai lengvo pagaminti), paliesti "ugnį" (raudonos spalvos skarelė) ir pan. Bet Viliui niekaip nepavyko paimti į rankas akmenio, nes vaikų buvo kelis kartus daugiau nei tų akmenų, o kadangi Vilius nėra iš tų, kurie lipa per galvas, kad tik pasiektų savo, tai ir liko be nieko... Baisiausiai susinervino, ir visą bliaunantį teko išvesti iš salės :( O paskui jau ir nepavyko prikalbinti nueiti dar kartą tų akmenų paieškot. Tai jeigu klaustumėt Viliaus, spektaklis jam nepatiko... :)

Paskutinė Toros knyga


Galiausiai! Galiausiai perskaičiau trečiąją Toros trilogijos dalį - "Beodis dangus". Kai istorijos sekimas išsitęsia į trejus metus, nėra taip jau paprasta prisiminti visus niuansus ir herojės sielos virptelėjimus. O jų tose knygose nemažai.
Taigi, trečioji knyga. Taip, man ji patiko. Šiek tiek netikėtai sau pačiai, gana gerai pamenu, kas vyko kitose dvejose knygose. Tad skaityti trečiąją didelio pasirengimo nereikėjo. Tik reikia pripažinti, kad kažkokio didelio susižavėjimo kaip ir neišgyvenau. Nors siužeto linija intriguojanti, ir man patiko tai, kaip klostosi įvykiai, kaip keičiasi Tora, kaip ji reaguoja į gyvenimo faktus, kurie beveik išvien jai yra iššūkiai. Patiko ir tai, kaip autorė kuria psichologinį Toros paveikslą, kokias psichologines priemones ji "parenka", kai merginai tenka susidoroti su tikrai sudėtingais gyvenimo įvykiais ir išgyvenimais. Na, psichinės sveikatos ten nėra labai daug, bet bandymai kovoti už save ir savo sielos ramybę pasireiškia, ir tai džiugina, mane kaip skaitytoją :)
Nors visos trys knygos gana niūros su mažai viltį teikiančių spindulėlių, trečiosios knygos pabaiga kažkaip mane nuteikė viltingai. Panašu, kad išlaviruos Tora savo gyvenimo vingiuose ir užkaboriuose, jei tik dar kas nors jos nesulaužys...

rugsėjo 10, 2011

Pasiruošę ar ne,jie ateina :)

Kai po žinios, jog laukiuosi iš karto dviejų, praėjo šokas ir proto sąstingis, mano galvoje ėmė kilti begalės klausimų: kaip juos išnešioti iki galo (ir kas yra tas optimalus terminas?)?; kaip reikės susitvarkyti iš karto su dviem naujagimiai, kūdikiais, metinukais;? kaip paruošti Vilių tokiam dvigubam "nuvertimui nuo sosto"?; kokių daiktų mums tikrai reikės, o be ko mes galėsime tikrai apsieiti?; kokios pagalbos mums tikrai reikės, o ką mes galime bandyti atlikti savo jėgomis? Ir taip toliau, ir pan. Labiausiai tuo metu man norėjosi pasikalbėti su kokia mama, kuri augina dvynius, ir paklausti tūkstančio ir vieno klausimo apie .... viską, bet labiausiai norėjosi, kad kas nors atneštų man sąrašą, kaip reikės tvarkyti praktinius dalykus ir buitį! Šiek tiek panaršius internete, supratau, kad nelabai ką randu. Tuo

met galiausiai aplankė paprasta mintis, kad gi galiu rasti knygų apie dvynių auginimą! Kodėl iš karto apie tai nepagalvojau, nežinau, matyt, tikrai buvo proto sąstingis apėmęs...
Užsisakiau iš karto 3 :)
"Ready or not... Here we come. The real experts' guide to the First year with Twins", Elizabeth Lyons













"Juggling twins. The best tips, tricks, and strategies from Pregnancy to the toddler year", Meghan Regan-Loomis













"Twinspiration. Real-life advice from pregnancy through the first year", Cheryl Lage




















Iš recenzijų man labiausiai patiko ir labiausiai laukiau atvykstant trečiosios knygos, tačiau, kai pradėjau skaityti, tai supratau, kad ji visai nekabina... Jos taiklus pavadinimas ir gražus viršelis, bet turinys man pasirodė nuobodokas... Ji tikriausiai būtų tinkama būsimai mamai, kuri dar neturiu vaikų, nes labai išsamiai aprašyti įvairiausi daiktai, kurių gali prireikti arba neprireikti auginant vaikus. Bet kadangi aš jau turiu šiek tiek patirties, tai nemažai puslapių norėjosi tiesiog praversti... Tiesą sakant jos ir nepabaigiau. Ėmiausi kitos.
Kitas dvi perskaičiau daugiau mažiau išsamiai, praleisdama tik tas vietas, kurios man jau žinomos (kaip pvz. apie žindymo naudą) arba kurios tuo metu neatrodė aktualios.
Pirma išvada apie šias knygas: jos visos labai panašios. Visos aprašo daiktus, kurių gali prireikti ir kaip išsiversti neperkant visko "po du". Visos aprašo pirmuosius mėnesius namuose panašiai ir nurodo, kad jie bus vien tik apie kūdikių maitinimą, ir nieką daugiau!!! :) Jos visos šiek tiek pagąsdina, kad bus sunku, bet tuo pačiu išdėsto eilę patarimų, kaip bent kiek pasilengvinti sau gyvenimą. Svarbiausi patarimai - prašyti ir priimti bet kokią pagalbą, net siūloma dar prieš gimdymą susidaryti sąrašą galimų pagalbininkų, ir sudaryti grafiką, kada kurie ateis padėti ir kaip konkrečiai jie gelbės (tvarkys namus, padarys valgyti, pabendraus su vyresniu vaiku ir t.t.). Gal kiek netikėtas buvo patarimas neprašyti pagalbininkų, kad pabūtų su mažyliais, ypač pirmaisiais mėnesiais, o daugiau orientuoti jų pagalbą į kitus gyvenimo aspektus. Gal ir logiška...
Taip pat visos jos siūlo įvairių praktinių patarimų, kaip pvz., kaip eiti apsipirkti su dviem, kaip išsiruošti kur nors vienai su dviem kūdikiais, kaip pasiskirstyti priežiūros darbus ir laiką su vyru, kaip nepamiršti informacijos apie mažylių valgymo ir sisiojimo-kakojimo rezultatus pirmaisiais mėnesiais, ir t.t. Iš tiesų naudingos knygos!
O labiausiai man patiko pirmoji - Ready or not... here we come! Ji parašyta su sveiku humoro jausmu, kartais tikrai smagiai krizendavau skaitydama apie gal ir ne visai linksmas akimirkas :) Ji patiko dar ir dėl to, jog ją parašė mama, kuri laukėsi dvynių jau turėdama vieną vaiką, tai ir tie patarimai tokie šiek teik arčiau realybės. Berods, joje ir radau vieną iš man labiausiai patikusių minčių apie mamas, auginančias dvynius:
"Mamos, auginančios ne dvynius, labai sureikšmina kaip jos tai daro. Bet juos auginančios tiesiog tai daro. Ir svarbu, kad pasitelktum humoro jausmą taip dažnai, kaip gali. Ir susitelktum į vieną dieną tam kartui arba net į vieną valandą, ir ne daugiau. "
Visų surastų knygose naudingų patarimų dabar nerašysiu, manau, dar turėsiu laiko jais pasidalinti, gal ir su komentarais iš praktikos :)
O dabar TOP-10 patarimų, kaip išgyventi pirmuosius metus su dvyniais:
1. Nuolat sau primink, kad ateis laikas, kai tu ir vėl galėsi miegoti. Ir tu vėl galėsi mėgautis maistu, kai jis dar šiltas. Ir tu vėl persirengs savo pižamą anksčiau nei trečią valandą dienos.
2. Priimk tai, jog darysi klaidų. Pažadėk sau, kad darysi geriausia, ką gali, bet jei tai nesuveiks, tu sustosi, pergalvosi ir vėl bandysi. Bet bandysi ir darysi ką nors!
3. Pažadėk savo antrai pusei, kad dalinsiesi savo jausmais, gerais ir neigiamais, apie visą patirtį.
4. Suplanuok laiko sau kiekvieną dieną, nors ir dešimt minučių! Kai vaikai paaugs, tai galės būti ilgesnis laikas.
5. Nuolat sau primink, kokia palaiminta esi, net jei nemiegojai visą savaitę ar dvi nevalgei normalaus maisto. Prisimink, kad gali būti ir blogiau, tikrai gali!
6. Atrask humorą net ir visai nelinksmose situacijose. Kartais viskas, ką tu gali daryti, yra juoktis arba verkti, ir juoktis yra kur kas smagiau.
7. Jei tau reikia paverkti, verk. Kaip sakė viena dvynių mama: "Tikrai bus ašarų. Kartais verks vienas mažylis, kartais abu, o kartais mama, ir tai normalu."
8. Pasitikėk savimi ir savo intuicija nežiūrint į nieką. Tu buvai pasirinkta ne be priežasties.
9. Priimk kitų pagalbą, net jei tai būtų ir labai neįprasta tavo natūrai. Tu turėsi laiko atsidėkoti už kitų gerumą.
10. Turėk pakankamai atsargų šokolado ar bet ko kito, kas suteikia tau laimės :)

Beveik niekuo nesiskiria nuo patarimų tiesiog naujai iškeptai mamai, tikriausiai telieka padauginti iš dviejų... :)

liepos 10, 2011

Planų galia ir bejėgiškumas

Man labai patinka planuoti. Mėgstu susidėlioti dienos planą, savaitės, mėnesio, visų metų. Patinka, kai pavyksta suplanuotus darbus ir veiklas įgyvendinti, bet jau pramokau pernelyg nenusiminti, jei planai keičiasi, atsiranda netikėtų reikalų ir t.t. Paprastai dienų skrupulingai pavalandžiui nesudėlioju, taip jau būtų ir neįdomu, patinka ir improvizuoti tuose sudėlioto plano rėmuose :) Nors iki šiol labai nepatinka, kai kas nors neateina į suderintą susitikimą arba praneša, kad planai keičiasi, kai aš jau būnu pakeliui... Labiausiai man patinka planuoti atostogų keliones. Tai man didžiausias malonumas! Ne kartą galvojau, jog kelionių planavimas man būtų idealus darbas :) Iš tiesų, po gan nemenkos savo kelioninės patirties negaliu nepritarti Antano Poškos žodžiams: "Kelionę planuoti - džiaugsmas, kelionę vykdyti - katorga, kelionę prisiminti - visko atpildas"! Taigi, planuoti - džiaugsmas...
Buvo ir dar vienas protingas žmogus, kuris išsakė kitą labai taiklią mintį: "Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi". Spėju, jog išvydęs mano šių metų planus ir planelius, Dievas juokėsi iki ašarų, o paskui dar žagsėjo pusė dienos.... Ir paskui nusprendė, kad mano šių metų pamoka bus išmokti priimti gyvenimo netikėtumus, akibrokštus ir atsisakyti planų pernelyg nevirkaujant.
Metų pradžioje kelias savaites sukau galvą, kurį potencialų darbą pasirinkti, kai galiausiai apsisprendžiau, pasirinktas darbdavys pakeitė nuomonę... Aš, kaip pakankamai atkakli ir savim pasitikinti, nusprendžiau laukti, gal vis dėlto persigalvos :) Tuo tarp, kol laukiau, galva buvo užimta finansinių klausimų sprendimu - labai rūpėjo kuo greičiau susimokėti visus mokesčius už 2010m. Ir dar vasaros atostogas pradėjau rimtai planuoti (kur gi atsisakysiu tokio malonumo! :)). Kai galiausiai mokesčių klausimą sutvarkiau ir tikėjausi, jog jau štai - atėjo kiek ramesnis laikas, jis truko kokią visą savaitę :) Tada gavau laišką iš Sodros, kad turiu grąžinti motinystės pašalpos permoką už 2009m. (!!!). Suma įspūdinga, o su ja - ir vėl jokios ramybės galvoje. To nerimo laike sulaukiau pasiūlymo dėl darbo - iš to paties žmogaus antrą kartą, to laukto ir tikėto!!! Sąlygos buvo aptartos, terminai suderinti, išsiskirta su šypsenom iki sutartos datos. Ech, ir kaip tik tuomet nuo debesėlio nusprendė nušokti pas mus angelėlis, kuriais, imu tikėti, būna mūsų būsimieji vaikeliai. Naujojo, išsvajoto ir jau suderinto darbo teko atsisakyti, netekau jo antrą kartą! O dar po dviejų savaičių sužinojau, kad nuo debesėlio už rankyčių susikibę nušoko visi du angelėliai..... Stengiuosi nieko jau nebeplanuoti, tik tikiuosi :)

balandžio 18, 2011

Voverės poilsio stotelės

Užsisukau kaip voverė, įkišta rate. Atrodo, vat šitai pabaigsiu, ir tuomet bus ramesnis tas kasdienos ritmas. O tą "šitai" pabaigi, ir išlenda koks nors "o-dar-tai", ir vėl voverė rate. Kažkada prieš porą mėnesių su kolege dalinomės knygomis. Bet ne taip, kad užsiprašėm kokios nors konkrečios, o savo nuožiūra viena kitai parinkom iš savo asmeninių bibliotekų. Tai gavau iš jos knygą
"Atverk savo širdies duris (ir kiti budistų pasakojimai apie laimę) ", kurią parašė budistų vienuolis Ajahn Brahm. Man, kaip pradėjusiai domėtis joga, ir bebėgančiai voverės ratu, kaip tik TA knyga. Pastarąjį mėnesį ji ir buvo mano voveriško gyvenimo poilsio stotelės.
Knygoje surinkti 108 pasakojimai apie įvairius mūsų kūno ir sielos gyvenimo aspektus: tobulumą ir kaltę, meilę ir pasiaukojimą, baimę ir skausmą, pyktį ir atleidimą, laimės kūrimą, kritines problemas ir kilniaširdiškus sprendimus, išmintį ir vidinę tylą, protą ir realybę, vertybes ir dvasinį gyvenimą, laisvę ir nuolankumą, kančią ir išsivadavimą.
Jei reikėtų pasidalinti labiausiai patikusiomis vietomis, tektų perrašyti knygą į šitą postą :)
Geriau pacituosiu knygos pradžioje išsakytomis mintimis:
"Reikia tiesiog atsisėsti ir pasinerti į šią knygą. Skirti vieną valandą, vieną dieną ar penkiolika minučių - vienai istorijai. Išmintis slypi paprastume, didelė išmintis - šypsenoje, nieko neveikime ar arbatos puodelyje. <...> Knygoje pasakojamos istorijos yra paprastos ir linksmos, gilios ir išmintingos. Jos reikalingos kiekvienam kaip oras ar vandens gurkšnis. Istorijos pasakoja apie gyvates ir tigrus, politikus ir vienuolius, kalinius ir mokytojus, karalius ir ministrus. Tai istorijos, kurių herojais gali tapti kiekvienas iš mūsų - jei atversime savo širdį laimei."
Ir vis tiek pasidalinsiu viena ištrauka, apie laisvę :)
"Bet kuri vieta, kur jūs nenorite būti, kad ir kokia ji būtų patogi, jums bus kalėjimas. Tai ir yra tikroji žodžio "kalėjimas" reikšmė - padėtis, kurios jūs nenorite. <...> Kaip pabėgti tų savo gyvenimo kalėjimų? Labai paprastai. Tiesiog pakeiskite savo požiūrį - norėkite ten būti! <...> Pakeitę požiūrį į darbą, santykius ar sergantį kūną, sutikdami su tomis aplinkybėmis, o ne bodėdamiesi jomis, mes nebesijausime lyg kalėjime. Kai jauti pasitenkinimą būdamas čia ir dabar, tu esi laisvas. Laisvė yra pasitenkinimas buvimu ten, kur esi. Kalėjimas yra troškimas būti kur nors kitur. Laisvas pasaulis yra pasaulis, kuriame gyvena juo patenkintas žmogus. Tikroji laisvė yra laisvė nuo troškimų, ir niekada - troškimų laisvė."

kovo 31, 2011

1 atostoga dėl žirgų

Šiandien buvom žirgyne. Aš net vienos dienos atostogą pasiėmiau darbe. Viena mama iš Mamų klubo pasiūlė apsilankyti su vaikais žirgyne, ir niekaip negalėjau sugalvoti priežasties, kodėl neturėčiau to padaryti :)
Taigi, šiandien turėjo šviesti saulė ir būti kažkur apie +8 laipsnius, tačiau mūsų ir taip džiugią pavasarinę išvyką dar labiau "džiugino" lengvos baltos snaigės, sukūriuojančios ore. Raudondvario žirgyne žirgų buvo nemažai, bet mamų su vaikais - dar daugiau. Mus visus pamatę žirgai vienareikšmiškai džiaugėsi, - mat mes turėjom morkų, duonos ir obuolių :)
Viliui labai patiko žirgai, tik jis jų privengė. Nedrįso nei morkos paduoti, tik man vis liepė ir liepė duoti žirgui duonytės :) Nedrįso ir paglostyti. Bet užtat su džiaugsmu žiūrėjo, kaip jie risnoja, bėga, nešioja kitus vaikus ir mamas.
O paskui Vilių aplankė jo draugė Zirzilia, ir gera nuotaika po truputį sklaidėsi ore... O dar tos kojos sušalo guminiuose batuose... ir mažuose, ir dideliuose...
Mano nosis man priminė, jog aš turiu alergiją arkliams, - tik atėjus į arklides pradėjau šnirpšti ir snargliuotis. Mūsų katinui tokios reakcijos neturiu, nors ir jiems aš esu alergiška :)
Bet vis tiek buvo smagu. Nes jei ne šis kartas, tikrai nežinau, kada būčiau parodžius Viliui ir sau tikrus žirgus iš arti. O ten galima nuvykti bet kada, labai miela moteris dirba, be to, dar ir hipoterapijos specialistė. Ji trumpai papasakojo, kokią naudą duoda jodinėjimas ant žirgo (be balno) vaikams su judėjimo sutrikimais, vaikams autistams. Be to, sakė arkliai labai myli vaikus, nes jie nuoširdūs ir dažnai ką nors skanaus turi rankytėse :)

kovo 19, 2011

Kultūra. Angelai. Bakterijos.

Vakar susivokiau, kad štai jau ir savaitgalis atėjo. Dar darbe puoliau uoliai ieškoti, kuo čia užsiėmus, nes tūnoti namuose ir kuoptis kampus visai neatrodė viliojanti perspektyva, ypač kai perskaičiau oro prognozes savaitgaliui. Tad iš keleto alternatyvų, kurias pavyko aptikti internete per pirmąsias 10min. išsirinkau Nacionalinę dailės galeriją ir Algimanto Švėgždos kūrybos parodą.
Kažkada prieš pora savaičių buvau paklausta, ar vedu vaiką į parodas. Hmm.... Tuomet teko prisipažinti, kad dar nevedžiau. Nors tiesą sakant, dėl to nesijaučiu nė kiek prastesnė mama. Bet šita konkreti paroda mane sudomino, tuo labiau, kad ir edukacinė programa mažiems vaikams numatyta (nors užbėgant už akių, turiu pripažinti, kad Vilius nesusidomėjo ta galimybe piešti, nors ir kaip viliojančiai tai atrodė (man!:)).
Pirmas siurprizas man buvo bilieto kaina - 1 Lt!!!!! Jei neturite ką veikti, tai dar galite suskubti, nes galerija šiandien iki 19val. ir rytoj berods iki 17val. Paskui jau paroda iškeliauja į kitus miestus.
Man labai patiko Švėgždos paveikslai. Labai. Tokie preciziški, minimalistiniai, subtilūs. Tiesa, ne visi. Dalyje yra gana nemažai agresijos. Kadangi gana didelė dalis piešinių vaizduoja labai paprastus aplinkos daiktus, kaip pvz. svogūnas, obuolys ir kiti vaisiai, daržovės ar buities daiktai, tai paroda gali būti įdomi ir mažam vaikui. Vilius, kaip dabar įprasta jam, paklausė, kas piešinių autorius, koks jo vardas (vardų klausia įvairiausiom progom, pvz. knygelės autoriaus, mano bendradarbio ar kokio nors kurjerio, kuris atvežė siuntinuką), ir dar klausė, ar dailininkas miręs... (čia a.a. poeto J.Marcinkevičiaus mirtis taip įtakojo, nes teko aiškinti, kodėl ir vėl (po kovo 11d.) žmonės iškabino vėliavas ant visų namų).
Dar man patiko galerijos aplinka. Tokia didelė erdvė, švari švari, balta, interjere linijos laužytos, visokie balkonai, daug laiptų. Tiesiog labai gerai jaučiausi toje aplinkoje.
Visų 12 salių neapėjom, Viliui atsibodo. A.Švėgždos paroda tik vienoje jų, tad svarbiausią užduotį vis tiek atlikom ;) Gal ir jūs dar spėsit praskaidrint rūškaną pavasario dieną.

***
Važiuojant į galeriją Vilius klausia:
- Kada mano gimtadienis?
- Dar negreit, Viliau.
- Už kelių dienų?
- Daug daug dienų...
- Koks yra mėnuo?
- Tavo gimtadienis kokį mėnesį?
- Taip.
- Lapkritį.
- O ir kai mažas buvau, buvo mano gimtadienis?
- Taip. Kiekvieną lapkritį būna tavo gimtadienis.
- O angelai turi gimtadienį?
- ........ gal turi...
- Turi.
- O bakterijos? Turi gimtadienį?
- :))))))))))))))))))))))))))))) Na, tikriausiai turi.
- Taip, turi.

kovo 04, 2011

kur veda gyvenimas

Išnykau iš eterio. Buvau užsiėmusi. Daugiausiai savo mintimis ir jausmais. Bet ir išorėj kai kas vyko :)
Metų pradžioje išbandžiau Buridano asilės vaidmenį. Visai neblogai sekėsi. Tuomet svarsčiau, jog trečias darbo pasiūlymas tikriausiai padėtų apsispręsti. Ir, NEĮTIKĖTINA, aš jį gavau!!!
Vienu metu dėliojau pliusus ir minusus trims darbovietėms: vienai esamai ir dviem potencialiom. Svarsčiau kokias 4 dienas, nors sprendimą žinojau jau pirmą minutę po to, kai išgirdau pasiūlymą. Na, bet pabandyti būti racionalia ir apsvarstyti visus to pasiūlymo privalumus ir trūkumus/ iššūkius, vertėjo.
O tuomet gyvenimas mane nuvedė ten, kur reikėjo jam. Galbūt ir man ten reikia, tik aš dar to nežinau... Tuomet buvo taip: aš nusprendžiau, pranešiau apie savo teigiamą sprendimą būsimam darbdaviui, jis pažadėjo paskambinti kitą dieną dėl susitikimo, kai nepaskambino, manyje sukirbėjo abejonė, bet tik sekundės dalį, ilgiau jai neleidau bruzdėti, vėliau sužinojau, jog pasiūlymas atšaukiamas (keičiamas, nukeliamas, na, trumpai tariant - manęs nebereikia), labai nusivyliau, bet tvardžiausiai gana ilgai, kokias 2 savaites, o paskui liūdėjau, periodiškai užeidavo nesuvokiamas nostalgijos jausmas (toks, kai ilgiesi to, kas net neturėjo progos įvykti), ir dabar dar užeina.
O antrasis pasiūlymas pakibo ore, ir vis dar ten kabo.
Su esama darboviete mezgasi vis tvirtesni ryšiai. Ir nors žinau visus jos minusus, bet ir privalumų vis atrandu. Ir tiesą sakant, panašu, jog liksiu čia, kur ir esu. Yra gan keista atsisukti atgal į mėnesio senumo būseną, nes tuomet jau buvau beveik bebaigianti vidinio atsisveikinimo su šia darboviete procesą. O pasirodo, atsisveikinau, kad sugrįžčiau. Žinot, kaip sakoma, kai prisireikia seno, nenaudoto, jau nurašyto daikto - nuputi dulkes, atsiprašai ir vėl naudoji, tai aš panašiai su savo dabartiniu darbu, - atsiprašiau ir toliau dirbu, tik dulkių dar nebuvo prisirinkę...
Pavaikščiojau paieškų ratais ir grįžau ten pat. Jau net nežinau, ką sakyčiau, jei paskambintų dėl to "kabančio" pasiūlymo. Jau nebenoriu nieko keisti.
O mano vaikas nori, jis nori, kad aš visai nedirbčiau :) Mielai tuo užsiimčiau :)
Įdomu tai, kad visi tie vidiniai svarstymai apie darbą privedė prie išorinių pokyčių asmeniniame gyvenime. Galiausiai ryžausi susirasti valandinę auklę. Kol kas Vilius ją ignoruoja... Nerimo nejaučiu, tikiuosi, jog prisipratins vienas kitą. O aš tomis valandėlėmis lekiu į jogą. Pradėjau rūpintis savo kūnu, bet ir dūšelei šiek tiek nubyra :) Buvau 4 pamokose, kūnas žiauriai kenčia (3 dienas vaikščiojau kaip buratinas medinėm kojom :D), bet protas ir jausmai džiaugiasi pozityvu ir ramybe, nors ir trumpa ;)
Kuriam laikui mečiau knygų skaitymą, nesavanoriškai, - ištiko skaitymo krizė. Kokią knygą bepaimu, visos tampa pamestos ties kokiu 10 psl. Paties skaitymo neužmečiau, bet skaitau žurnalus ir projektų paraiškas. Tikiuosi taip ir įveiksiu tą skaitymo krizę :)

vasario 13, 2011

apie laisvę

Prieraišios tėvystės centrui buvo prisižadėjusi Knygių klubo metu pasiruošti aptarti Adele Faber ir Elaine Mazlish knygą "Laisvi tėvai, laisvi vaikai". Šią knygą jau seniai rengiausiai skaityti, nes buvo ir įdomu, nes daug girdėta apie ją ir joje pristatomą požiūrį į vaikų auklėjimą ir santytį su vaikais. Taigi, reziumė: perskaičiau labai greitai, nes skaitosi lengvai, autorių mintys ir pasakojimas įtraukia ir sudomina. Tikrai turėtų būti įdomu ir naudinga visiems, turintiems vaikų ir norintiems juos auklėti sąmoningai. Man tikrai patiko faktas, jog knygoje ne tik pateikiami požiūris ir bendravimo/santykio principai, bet ir labai konkretūs pavyzdžiai, ką daryti ar ko nedaryti konkrečiose situacijose ar ką sakyti ir kaip sakyti kitose konkrečiose situacijose. Ir dar man patiko, kad visi siūlymai ir lieka siūlymais be rekomendacijom, t.y. knygoje nejaučiau primygtinio spaudimo jau nuo šiandien keisti savo elgesį su vaiku, nes ligšiolinis buvo netinkamas, o vat jau knygoje pateiktas - TAS teisingasis. Teisingo auklėjimo sąvokos šioje knygoje iš viso nėra, kas vienareikšmiškai džiugino. Vis tik, ne visi principai man buvo visai aiškūs, kai kur išlysdavo tokie pasakymai, kaip jūs turite suteikti vaikam tą ir aną!!

Tačiau, vienareikšmiškai knyga daro poveikį: pajaučiau, jog ėmiau naudoti kai kuriuos principus su Viliumi, ir kas neįtikėtina - veikia! :) O labiausiai paveikė dalis apie tėvus ir jų laisvę spręsti, leisti sau jausti tuos jausmus, kurie kyla, turėti teisę į laiką sau ir t.t. Tikriausiai šios knygos įtakota galiausiai ryžausi susirasti valandinę auklytę ir išeiti į jogą :)

Trumpa knygos požiūrio ir esminių principų apžvalga:

I DALIS. Vaikai – tai žmonės

JAUSMAI. Vaikai jaučia tai, ką jaučia.

a) Neneikite to

b) Nekovokite su jų jausmais

c) Priimkite juos

d) Leiskite vaikams jausti

e) Būkite šalia

  • - Visi jausmai yra priimtini, tik veiksmai – ribotini.
  • - Kol vaikas neišreikš skaudžių jausmų, kol niekas jų neišklausys ir nepriims, jis negalės keistis ir judėti pirmyn.
  • - Jausmai – tai faktai. Jei vaikas sako, jis IŠ TIESŲ taip jaučiasi (net jei mums atrodo kitaip).
  • - Prieštaringi jausmai gali egzistuoti šalia ir tuo pačiu metu.
  • - Kai apibūdiname ir priimame vaikų jausmus, jie patys mokosi geriau suvokti, ką jaučia.
  • - Kai gerbiame ir tikime vaikų jausmais, jie išmoksta ir patys gerbti bei pasitikėti savo jausmais

AUTONOMIJA. Tėvams yra natūralu užstoti, pasaugoti, kontroliuoti, patarti, nurodinėti. Natūralu norėti jaustis svarbiais ir gyvybiškai reikalingais savo vaikams. Suteikti laisvę ir atsakomybę vaikams tėvai gali tik savo sąmoningų pastangų dėka.

VAIDMENYS.

  • Kai vaikas pradeda vaidinti tam tikrą vaidmenį, tėvai turi sąžiningai pasitikrinti, kokią žinią jie perduoda vaikui savo elgesiu iš tiesų.
  • Sudėtingose situacijose nesistenkite pakeisti vaikų nuomonės, keiskite situacijos nuotaiką!
  • Girkite specifiškai, nes visaapimantys malonūs žodžiai iš tiesų nieko nepasako, ir dažnai verčia vaikus prieštarauti ir gintis.
  • Neklijuokite etikečių (zirzla, nevykėlis, užuomarša, nerangusis ir t.t.)!!! Net ir juokais pasakytos, jos žeidžia.

II DALIS. Tėvai yra žmonės.

  • Būtinybė atpažinti ir įvardinti savo jausmus. Jei reikalinga, apie juos pranešti vaikams. Vaikai turi suprasti, kad jų poelgiai sukelia kitiems žmonės jausmus ir turi pasekmes.
  • Į sudėtingus klausimus galite atsakyti pagalvoję. Skirkite sau laiko apgalvoti situaciją, ir tik tuomet pateikti atsakymą vaikui.
  • Tėvai įsipareigoja vaikams, bet taip pat ir sau – savo poreikiams, savo jausmams. Tėvai turi suvokti savo ribotumą, ir gali būti tik šiek tiek malonesni nei jaučiasi tuo metu. Atsižvelgiant į visa tai, su vaikais bendrauti nuoširdžiai.
  • Atskirti vaiko norus nuo vaiko poreikių (vaikas nori žaislo, ar jam jo tikrai reikia, ar jam iš tiesų reikia išskirtinio dėmesio, bendro laiko ir pan.).
  • „Tik nieko nedaryti. Stovėti ir laukti. Viskas“ Kartais tai didžiausia pagalba vaikui.
  • Kaltė. Neleisti vaikams pajausti, jog priverčia mus pasijausti kaltais. Tuomet užkrauname tą kaltę jiems, ir jie jaučiasi kalti dėl tėvams sukeltos kaltės.
  • Neprivalote atsiskaityti ir pasiaiškinti vaikams už savo sprendimą. Jūs esate tėvai ir rasti tinkamiausią sprendimą yra jūsų atsakomybė ir jūsų privilegija.

Pyktis.

  • - Ne sulaikyti jį, bet išreikšti jį porcijomis. Kol jis neišsiveržė į paviršių visa galinga jėga.
  • - Kalbėti trumpai, atsisakyti daugybės aiškinimų.
  • - Grasinimus pakeisti galimybių pateikimu: arba žaidžiate lauke, arba visai nežaidžiate kamuoliu. Renkatės patys.
  • - Jei negali nešaukti, šauk tai, ką vaikai galėtų prisiminti. Ir trumpai!

Pagrindiniai knygoje aptariami bendravimo su vaikais principai:

- Pirmiausia atsakykite sau į klausimą: koks mano tikslas auklėjant vaiką?

- Naudokite mažiau žodžių.

- Nenurodykite, ką vaikai turite padaryti, aprašykite esamą situaciją.

- Nusakykite savo lūkestį, savo rūpestį, norą, susijusių su vaiko elgesiu.

- Priimkite vaiko jausmus, leiskite jam jausti, būkite šalia, parodykite, savo rūpestį.

- Visi jausmai priimtini, tik jų raiškos būdai – ne visi (galioja ir vaikams, ir tėvams).

- Leiskite vaikui patirti savo sprendimo galią, savo veiksmų pasekmes.

- Girkite specifiškai nupasakodami situaciją, o ne bendru visaapimančiu žodžiu (šaunuolis, nuostabu, puiku).

- Keiskite ne nuomonę, bet nuotaiką. Pokštavimai ir juokavimai sumažina įtampą ir neutralizuoja tėvų valdingumą.

- Kieno problema, lai tas ir kalba (jei vaiko, lai kalba jis, jei tėvų, tai jie).

Mokykitės atskirti tikruosius vaiko poreikius nuo jo norų.

- Tėvų atsakomybė nėra sukurti nuolatinę laimės būseną savo vaikams, jie privalo suformuoti vaiko asmenybę.

- Ne bausti, o sustabdyti nepriimtiną vaiko elgesį.

- Vaikai nesimoko kartą ir visiems laikams. Jie mokosi dabar, po to vėl, o po to dar kartą!

vasario 01, 2011

"Nes aš toks esu!"

Pastaruoju metu mes gyvename su dviem klausimai:
1) Mama, kokia šiandien diena? (suprask - kokie skaičiai)
2) O kokia čia mašina?

Skaičiais Vilius susidomėjo jau senokai. Jau visą gruodį mane klausdavo, kokia diena, kad žinotų iš kurios Advento kalendoriaus kišenėlės pasiimti dovanėlių :) Paskui tuos skaičius sudėliodavo iš dviejų kaladėlių, ant kurių skaičiai surašyti. Kalėdos praėjo, Advento kalendorių nukabinom, bet klausimas "kokia šiandien diena?" dar liko. Kas rytą klausia, paskui pasitikrina plėšomame kalendoriuje (toks sieninis, kur kasdien reikia nuplėšto po lapelį, tik mes jį laikome ant virtuvės stalo), o tuomet sudeda iš tų pačių kaladėlių tą dieną. Taip natūraliai jis mokosi skaičių :) Iš tiesų skaičiuoti moka iki kokių 5. Nors kartais labai juokingai skaičiuoja, pvz. keturias mašinas: "keturi, keturi, keturi, keturi!". O pakeliui visur mato skaičius: kelio ženklus (ne daugiau 40 :)), knygos puslapius (jau ne į piešinius, o į skaičius težiūri!), laikrodžio valandas, litus ir centus ir t.t. O kai rašo savo kringelius, tai vardija "vienas, septyni, devyni ir t.t.".

Antrasis gi klausimas kaip ir nestebina, bet anksčiau mašinų vardai (markės) jo nedomina. Svarbiau buvo, ar lenktyninė ir jos spalva. Dabar gi jau pamatė (ir išgirdo), kad būna Toyota, Audi, Mitshubishi ir t.t. Tad einant šalia gatvės pokalbis vystosi štai taip:
- O kokia čia mašina?
- Audi.
- O, čia dar viena Audi, nes su keturiais žiedais!
- Taip.
- O čia Toyota (čia mėgstamiausias ženklas :)).
- Taip.
- O čia kokia?
- Renaut.
- O čia?
- Mitsubushi.
- O šita?
- Na, pažiūrėk pats.
- Audi!!!
- O kokia ten?
- Tuoj prieisim....
- Mersedesas!
ir t.t. Dar paaiškinau, kaip atskirti Pegauet, tai labai džiaugėsi, ir dabar jau puikiai atskiria ir šitą markę :) Gerai, kad aš pati jas visai neblogai pažįstu...
O kai užaugs Vilius nusipirks lenktyninę Audi ir važinės PAPRASTOM (šitai yra labai svarbu) gatvėm (suprask - ne lenktynių trasose :)). Tomas kartasi tyliai sau paantrina:" Aha, dar nusiskusk ir treningais apsirenk..." :D :D
***
O dabar Viliaus minčių (ir charakterio) perliukas. Darželio auklėtoja pasakoja: šiandien Vilius su kitu berniuku žaidė. Trečias berniukas bandė prisijungti prie jų, bet tie du jį pavarė. Vilius griežtai atsisakė duoti pažaisti "savo" mašina. Auklėtoja įsikišo, norėdama paraginti dalintis ir pan. Tai gavo atgal tokį vaizdelį: Vilius stovi įsirėžęs į šonus ir griežtai aiškina "Aš neduosiu! Nes aš toks esu. Ir toks būsiu!" Auklėtojai beliko tik pamirksėti :)
Bet paskui situacija apsivertė aukštyn kojom, ir kai Vilius prašė vaikų pagalbos (užsegti užtrauktuką), šie atsisakė, tad Viliui auklėtoja padėjo suprasti draugystės ir dalijimosi svarbą ir išgyventi nelengvą pamoką.

sausio 28, 2011

Kaip kiti keliauja į save 2

Pradėsiu iš toli. Apie šią knygą sužinojau gan netikėtai. Naršiau interneto platybėse ir ten aptikau asmeninį tinklaraštį vienos moters, kuri keliavo piligrimų keliu į Santjago de Kompostelą. Beskaitydama jos Kelio pasakojimus susižavėjau Kelio idėja, ir aišku, atradau, kad pačią keliauninkę tokiai kelionei įkvėpė Paulo Coelho knyga "Piligrimas". Tai aš ir užfiksavau, kad reikėtų ją perskaityti. Kurį laiką tas pavadinimas mano galvoje buvo tiesiog budėjimo režime, o paskui vieną dieną ėmiau ir susiradau skaitytų knygų portale ją ir nusipirkau. Laukė ji laukė lentynoje, tikriausiai laukė, kol atsigulsiu į ligoninę :) Kai guli palatos lovoje, ką gi daugiau daryti jei ne knygas skaityti! Tai aš ten begulėdama pribaigiau Gilbert knygą apie kelionę į save ir ėmiausi kitos - irgi apie kelionę ir irgi - į save.
Pirmasis įspūdis - nieko vertas skaitinys! Net negalėjau patikėti, kad taip neįdomu ir taip neįtraukia, ir taip paviršutiniška, ir taip patetiška! Gal kas pasakys, kad per griežtai čia vertinu, bet aš labai ir žiauriai nusivyliau šiuo rašytoju. Tai nėra pirma jo knygą, kurią perskaičiau. Skaičiau "Alchemiką", skaičiau "Prie Piedros upės - ten aš sėdėjau verkdama", dar ir "Veronika ryžtasi mirti". Jas skaičiau įdomiai, nebuvo noro tuojau pat mesti knygą per petį. Tai nebuvo knygos, kurias įtraukčiau į savo mylimiausių knygų šimtuką, bet tikrai negailėjau laiko, joms skirto. O "Piligrimas" mane labai nuvylė. Kadangi neturėjau jokios kitos knygos ligoninėj, tai perskaičiau visą, iki galo. Na, dar vyliausi, kad kaip nors išsiriš ta Kelionė. Bet "neišsirišo"...
Kas man nepatiko? Visų pirma, pati pradžia ir herojaus kelionės piligrimų keliu priešistorė. Kažkokia krikščioniška magija, Da Vinčio kodas -5 (kaip pasakytų mano Tomas :)). Na, neįtikina visiškai! Magai, kalavijo paieškos, riteriai, slaptos apeigos ir katalikų bažnyčios slapti ordinai, susitikimai ir kovos su keistu šunimi, kuris, pasirodo, yra įsikūnijęs velnias... Jei nuoširdžiai, man visa tai kėlė tik juoką. Aš labai tikėjausi skaityti ir gilintis į žmogaus, keliaujančio piligrimų keliu (vadinasi, išgyvenančiu nuovargį, nežinią, nepriteklių, vienatvę ir pan.) vidinius išgyvenimus, jo vidinę kelionę į savęs pažinimą ir meilę sau, Dievo savyje paieškas, tačiau radau tik paviršutinišką dviejų vyrų kelionės aprašymą, kur vienas vyras žino daugiau, bet nelabai linkęs dalintis, nes taip moko kitą (ko?!), dar radau rinkinį įvairių praktikų ir apeigų, kurios būtų visai nieko, jei nebūtų taip dirbtinai įkeltos į knygos siužetą.
Mano nusivylimas didžiulis, puikiai dabar suprantu tuos, kurie sako, kad P.Coelho knygos tiesiog skaitalai, ir tikrai daugiau nepaimsiu nei vienos jo knygos į rankas.
O jei norite tikro ir nuoširdaus pasakojimo apie Kelią ir ėjimą piligrimų keliu, paskaitykite geriau mano pradžioje minėtos moters kelionės įspūdžius jos bloge :)

sausio 27, 2011

Kaip kiti keliauja į save

Koks tas vienintelis žodis, kuriuo galėtumei apibūdinti save? Savo mylimą miestą? Savo gyvenimą šiuo momentu? Ar žinai tą žodį? Jau atradai? Ar net nebuvai apie tai susimąstęs? Aš jau mąstau, bet dar nesu tikra :)
Valgyk.
Melskis.
Mylėk.
Kelionė į save per valgymo malonumą, maisto estetiką, per maldą, meditaciją, Dievo pajautimą savyje, galiausiai per paiešką pusiausvyros tarp materialiojo gyvenimo malonumo ir sielos gyvenimo dvasingumo. Kelionė į save per savo kūno pajautimą, kai kūnas besimėgaudamas maistu priauga kilogramų ir tavęs tampa daugiau, labai tiesiogiai :) Kelionė į save per susitikimą su visomis savo baimėmis, nerimais, įsitikinimais, kaltėmis, gėdomis ir pykčiais. Kelionė į save per atleidimą pirmiausia sau, sau ir sau. Kelionė į save per savo minčių priėmimą ir leidimą joms tiesiog būti, visoms vienodai vertingoms, per sąmonės apvalymą meditacijoje, per tiesiog meilės pajautimą savyje. Kelionė į save ieškant būdo kaip gyventi šiame realiame gyvenime su nuolatiniu dvasios veržimusi į tobulėjimą ir dieviškumą.
Puiki, gili Elizabeth Gilbert knyga apie ilgą ir pačią netikėčiausią, daugiausiai ištvermės reikalaujančią kelionę į save. Labiausiai - į savęs pamilimą.
Knyga gražiai simboliška: trys šalys (Italija, Indija, Indonezija) - kelionei į save (I angliškai "AŠ"), kiekviena pasakojimo dalis kaip dalis budiztų rožinio japa malos rutulėlių - po 36 pasakojimus kiekvienai šaliai.
Knygoje apstu ne tik aprašymų apie kovas su vidiniais demonais ir laimingas pergales, bet ir įdomios informacijos apie šalis. Būtent šioje knygoje sužinojau, kodėl italų kalba tokia graži :) Kas yra Il bel far niente - nieko nedarymo menas, kuris Italijoje yra ypatingai aukštame lygyje :) Kaip iš tiesų sunku (ar lengva) pasinerti į meditaciją ir išvalyti savo protą. Kokia šalis yra Balis ir kodėl žmonės ten tokie malonūs ir subalansuoti :)
Tai - stalo knyga, gali ją atsiverti bet kada, kai prireiks padrąsinimo, nuorodos į atsakymą ar tiesiog nusiraminimo.
Skaičiau ją originalo kalba (angliškai), nes labai norėjau kuo geriau suprasti viską, ką norėjo pasakyti rašytoja. Dalis apie Indiją buvo gan sudėtinga, svarstau ją dar skaityti jau lietuviškai.

Mano laisvi vertimai autorės minčių, kurios sustabdė mano minčių eigą :)
"Melskis atsakingai, nes tavo maldas Dievas gali išpildyti."
"Tu esi tai, ką tu mąstai. Tavo emocijos yra tavo minčių vergai, o tu esi savo emocijų vergė."
"Tai, kaip yra realioji tiesa ir poetinė tiesa, taip yra fizinis žmogaus kūnas ir poetinis žmogaus kūnas. Vieną gali matyti, kito - ne. Vienas sudarytas iš kaulų, kraujo , o kitas - iš energijos, atminties, tikėjimo. Bet jie abu yra vienodai TIKRI."
"Žmonės siekia sutikti savo tikrąjį sielos draugą. Tačiau ne visi iš tiesų suvokia, kas tai yra. Tikrasis sielos draugas yra tavo veidrodis, tai žmogus, kuris parodo tau tavo silpnybes ir trūkumus, ir kuris priverčia tave atsigręžti į save, kad galėtum pakeisti savo gyvenimą. Tikrasis sielos draugas tikriausiai yra pats svarbiausias žmogus, kurį gali sutikti gyvenime, nes jis sugriauna tavo vidines sienas ir gerokai trinkteli tave pažadindamas iš snaudulio. Bet norėti gyventi su savo sielos draugu visada? Nea, tai pernelyg skausminga. Sielos draugai ateina į tavo gyvenimą, kad atskleistų tau dar vieną tavo veidą, ir tuomet jie tave palieka. Ir ačiū Dievui už tai! Paleisk juos!"
"Žmonės tradiciškai galvoja, jog laimė yra pliūpsnis sėkmės, lyg tai būtų kažkas, kas užgrius tave lyg geras oras, jei tau pasiseks. Tačiau laimė yra visai ne tai. Laimė tai asmeninių pastangų rezultatas. Tu kovoji už ją, sieki jos, primygtinai reikalauji jos, ir kartais net keliauji aplink pasaulį ieškodamas jos. Ir kai tu pasieki laimės būseną, turi nenustoti išlaikyti ją, turi nepaliaujamai stengtis eiti link laimės nuolat ir stengtis išsilaikyti ant tos laimės bangos. Jei to nedarysi, tiesiog paleisi savo vidinį pasitenkinimą iš rankų. Pakankamai lengva melstis, kai esi kančioje ar nelaimėje, bet melstis ir toliau, kai krizė jau praėjusi, yra lyg sielos tausojimo darbas, padedantis jai tvirtai šlietis prie gerųjų išgyvenimų."
"Kai išleidi save į pasaulį norėdamas sau padėti, neišvengiamai baigi tuo, jog imiesi padėti visiems kitiems."
Jų yra daugiau, paskaitykite, rasite tokių, kurios vertos jūsų dėmesio.

***
Vakar pažiūrėjau filmą, pastatytą pagal šią knygą. Vien tik nusivylimas :( Neradau tų akcentų, kurie buvo tokie svarbūs knygoje, neradau tų gilių išgyvenimų, kuriais gyveno herojė Indijoje, net išoriškai herojė ne visuomet atitiko knygoje aprašytas herojės būsenas, pvz. Balyje ji turėjo spindėti grožiu, meile sau ir tam tikra vidine ramybe, tačiau kai kuriose scenose Julia Roberts buvo tiesiog sunykusi ir susenusi... Labai daug siužeto vingių tiesiog prabėgta. O ir vaidyba tokia labai jau vidutinė vidutinė. Nežinau, kaip ir ką šiame filme suprato žmonės, kurie nėra skaitę knygos. Šios knygos ekranizaciją matyčiau trumpo serialo formoje ir su kita pagrindinio vaidmens aktore ;)
Jei knygai duočiau 10/10, tai filmui - 3/10.

sausio 23, 2011

Pasakos telefonu ARBA Lietuviškos ligoninės džiaugsmai ir skurdas

Septynias dienas praleidau ligoninėj. Gydžiau užsidegusius plaučius, arba kaip sakė mano gydytoja - klestinčią abipusę pneumoniją. Šešiaviete palata dalinausi su 5 močiutėm. Mūsų palatos amžiaus vidurkį aš gerokai pajauninau, be manęs jis būtų kokie 74 metai... Koridoriuje sutikdavau ir daugiau jaunų žmonių, tačiau ligoninė vis tik yra jau pensijinio amžiaus žmonių prieglobstis ligos metu. Akivaizdžiai mačiau ir jaučiau, kaip tie patys ar labai panašūs gydymo metodai mano kūną veikia kur kas greičiau ir efektyviau nei kitus - ilgiau gyvenančius kūnus. Tiesą sakant, kartais jaučiau, kad man skiria šiek tiek kitus gydymo būdus, neklausdavau, bet suprasdavau, kad tikriausiai dėl to, jog esu jauna, ir tas jaunas kūnas visai kitaip sveiksta. Per savaitę gavau intensyvią antibiotikų terapiją, fizioterapijos gydymo metodus bei gan griežtą lovos režimą (nieko kito ligoninėj veikti ir negali - tik gulėti ar sėdėti). Ir mano plaučiai ėmė sparčiai sveikti.
Fiziškai lengviausios buvo pirmos 2-3 dienos, kai dar šiek tiek karščiavau, kai norėjosi tik gulėti. Tai tik miegojau, gulėjau, labai nedaug valgiau ir gaudavau nemažai vaistų ir lašelinių. Vėliau jau būdavo vis sunkiau ir sunkiau stumti itin lėtai ligoninėje slenkantį laiką.
Emociškai buvo labai sunku pradžioje, nes žiauriai nerimavau dėl Viliaus, likusio be mamos taip staiga ir be pasiruošimo. Pirmą dieną seneliams teko visaip raminti ir linksminti anūką, o prieš miegelį pasakas sekiau aš - telefonu. Maniau, jau visas dienas taip telefonu seksiu, bet antrą dieną vaikas apsiprato, kad ta mama negrįžta. Nors kas toje mažoje širdelėje darėsi sunku apsakyti, nes ir pykčio priepuolių tėčiui ir močiutei teko atlaikyti, ir liūdesio bangų, ir dainelių tokiu štai tekstu: "noriumamytės,noriumamytės,noriumamtyės,.....(ir taip kokius 40 kartų!)".
Lietuviška ligoninė gan skurdžiai atrodo, na, bent jau tas skyrius, kuriame aš gulėjau. Sienos aptrupėję, nuo lubų krenta tinkas, baldai seni ir aplūžę. Sesutės dirba žiauriu krūviu ir tempu. Ligoniai prižiūri vieni kitus, nes sesutės ir slaugės nepajėgios visus tinkamai aptarnauti. Bendrai aptarnavimo lygis kartais siekia viduramžius, o bendra vadyba ir organizavimas retai suprantami. Ligoninėje tikėtumeisi, kad ligonis pats svarbiausias, bet po savaitės gyvenimo ten, suvokiau, kad ligonis tik mažas sraigtelis didelėje ligoninės mašinoje, kurios pagrindinio tikslo net ir nespėjau suprasti. Tikėtiniausia, jog tas tikslas yra koks nors lėšų taupymas...
Nors turiu pripažinti, kai kurie darbuotojai savo darbą atlieka nuostabiai, pasišventimas darbui ir tarnavimas žmonėms tiesiog sklinda iš jų. Labai norisi, kad jie būtų tinkamai įvertinti ir finansiškai.
Ligoninėje labai greitai galima pavirsti tokiu ligoniu-ligoniu. Gan paprasta atsiduoti gydytojų ir seselių malonei ir laukti, kol jie pagydys. Tačiau tiesa ta, kad reikia pačiam gydytis, reikia klausinėti, ką ir kodėl tau daro, kokius vaistus ir kodėl duoda/leidžia, kokias procedūras tau nori paskirti, gal priminti ar prašyti tam tikrų procedūrų. Nepakanka tik laukti sveikatos sugrįžtant, reikia eiti link jos ir galvoti, ką darysi, kai grįši namo - kaip prikelsi organizmą po anibiotikų atakos ir kaip saugosi jį nuo panašių ligų ateityje. Mačiau moterį, kuri sirgo tuo pačiu plaučių uždegimu, tačiau per tą pačią savaitę jai visai nepagerėjo, ji ir toliau negalėjo pati nueiti iki tualeto, ir toliau valgė tik du kąsnius per pietus. Išleido mus iš ligoninės tą pačią dieną, tačiau aš išėjau savo kojom (ir jom parėjau iki pat namų), o ją giminaitė išsivežė vežimėliu - iki pat mašinos durelių. Žinoma, kiekvienas organizmas kitoks, ir kiekvieno rezervai pasveikti kitokie, tačiau pasirinkimas sveikti ar likti ligoniu-ligos auka slypi galvoje.

sausio 11, 2011

Buridano asilė ARBA Nuosavo tyrimo NEpabaiga

Vargšas Buridano asilas: nors galėtų džiaugtis laisva valia ir galimybe pasirinkti, lieka ir alkanas, ir kankinamas troškulio. Štai gyvenimas ir mane nustebino: suteikė puikią galimybę pažinti save ir įsitikinti, kad esu visai nebloga Buridano asilė. Net ir pati nežinojau, kad taip puikiai moku mindžiukuoti vietoje ir nieko nenuspręsti! Na, bet turiu ir kuo pasidžiaugti - pasirodo mano gebėjimai nuspėti ateitį visai pagirtini ir gal net turintys perspektyvą :) Mano nuosavo tyrimo galutinėje ataskaitoje užsiminiau, kad darbo susiradimas - tai dar ne pabaiga, ir buvau labai teisi. Jau beveik 2 mėn. kaip dirbu naujame darbe. Kojas jau tikrai apšilau, kėdę irgi jau spėjau pazulinti, net kompiuterio pelę sugebėjau sugadinti! :) Ir štai pačioje sausio pradžioje, kai žmonės lyg iš naujo pradeda kasdieninę rutiną ir iki kokios sausio 5-6d. net džiaugiasi, kad yra rutininių darbų ir nereikia nieko galvoti..., tuo ramiu ir iššūkiams dar nepasirengusiu laikotarpiu aš sulaukiu skambučio, kuris mane viens-du ir pastato kaip asilę tarp dviejų kibirų.... Sulaukiau pasiūlymo pereiti dirbti į kitą įmonę. Gavau laiko viską apgalvoti. Net į pokalbį nuėjau, kad sužinočiau daugiau detalių. Ir dabar sėdžiu kaip ta asilė paveikslėlyje.........
Įdomiausia tai, kad abi darbo vietos yra patrauklios, viena - vienais aspektais, kita - kitais. Na gi, pasidalinsiu tuo pliusų ir minusų sąrašu. Gal kam kils kokių aukso vertės minčių ir įžvalgų, nes aš jau pradėjau laukti ženklų iš žvaigždžių ir nepažįstamų praeivių :D

Įmonė X- dabartinė darbo vieta:
+ aš joje jau dirbu, - adaptacija jau praeita, žmones jau pažįstu ir t.t.
+ nedidelis kolektyvas (apie 80 žmonių), - visus galima pažinti, beveik visus jau ir pažįstu.
+ fainas jaunas kolektyvas.
+ darbas ne pernelyg apkraunantis smegenis (arba dar nespėjo apkrauti), ne pernelyg įpareigojantis, na, žodžiu, galiu ramia dūšia atsistoti 17val. ir išeiti į namo ;) O tai reiškia, kad dar galima suspėti nuveikti ką nors kitokio savo asmeniniame arba visuomeniniame gyvenime.
+ darbas patogioje vietoje centre, per pietų pertrauką galima ir reikalų šiek tiek sutvarkyti :) Nors privažiuoti nelabai patogu.
+ įmonės įvaizdis visai geras (kiek man žinoma).
+ šaunus, protingas ir kitaip teigiamas įstaigos vadovas; mano vadovė irgi ok.

- darbas gerokai "popierinis", daugiau priežiūros ir koordinavimo, nei tiesioginio darbo su mokymais.
- atlyginimas nedidelis, vargu ar augs, papildomų atlygio priemonių nėra.
- profesiškai nelabai yra kur tobulėti, perspektyvos nelabai kokios, jaučiu, kad galiu duoti daugiau, nei šiuo metu jiems reikia...
- man žiauriai nesmagu, kad tektų išeiti pradirbus tik pora mėnesių, jaučiuosi nepateisinusi lūkesčių (nors mane tame darbe kai kas jau ima erzinti).
- valstybinė biudžetinė įstaiga.

Įmonė Y-naujai siūloma darbo vieta:
+ darbas įdomesnis ir labiau tiesiogiai susijęs su mokymais, kompetencijų ugdymu ir pan. Turėtų būti nemažai kūrybos, sistemų sudarymo ir pan. (o sistemos man patinka :))
+ profesinis tobulėjimas ir perspektyvos augti kur kas didesnės (nebūtinai karjeros laiptais, man tinka ir horizontali karjera ;)).
+ kolektyvas pakankamai jaunas (čia kiek spėjau pastebėti laukdama pokalbio koridoriuje :)).
+ gerooookai didesnis atlyginimas ir tikėtini papildomi atlygiai.
+ darbo vieta patogiai pasiekiama, gal net patogiau nei dabartinė.
+ personalo departamento vadovę pažįstu (beveik draugė, ji mane ir kviečiasi ateiti), - puiki specialistė, įkvepianti vadovė, kūrybinga ir energinga, iš tiesų - pliusas pliusiausias :)

-+ dar viena adaptacija naujame žmonių kolektyve ir dar viena nauja įmonės veiklos sritis, į kurią reikia įsigilinti (nieko baisaus, bet energijos suryja gerokai).

- labai didelė įmonė (beveik 3000 darbuotojų per visą LT).
- daug žmonių, tai ir darbo krūvis atitinkamas.
- tikėtina, darbas joje pareikalaus daugiau mano pastangų, energijos, didesnio ir tikslesnio mūsų šeimos planavimo (Tomui planavimas - tai tam tikra tobulėjimo sritis :))
- gali būti keblumų derinant darbą ir vaiko ligas, darželio reikalus ir pan. (nors , tikiu, kad viskas suderinama, - optimistė, ech... :))
- įmonės įvaizdis turi dėmių, na, toks visoks, neaiškus ir pan...
- įmonė ne biudžetinė, bet valstybės kontroliuojama (o iš to visokios papildomos peripetijos, srovės ir kt.)

Reziumė:
dabartinė darbo vieta: 7 pliusai ir 5 minusai;
nauja siūloma darbo vieta: 6 pliusai, 6 minusai ir vienas šiaip komentaras :)

Lygiosios! Štai ir priežastis jaustis visiška Buridano asile!!!

Iš tiesų, tai visai jos ne lygios, o kaip žemė ir vanduo, ir kur man bus geriau, turiu nuspręsti tik aš pati. O gal kokia trečia vieta padėtų apsispręsti?...