negalima

Šiandien vaikščiojau su savo mažyliu po šalia esantį mišką. Ten visai nebloga vaikų žaidimo aikštelė. Na, sūneliui dar tik 11mėn., bet mes jau antrą dieną ( :) ) kaip einame į lauką ne tik pasivėžinti , bet ir pažaisti aikštelėje. Žaidimai mūsų dar nelabai įvairūs, daugiausiai vaikščiojimas įsikibusmamai į ranką, nes pačiam vienam dar nepavyksta. Taigi, aš tąsau savo mažąjį (arba daugiau jis gal mane tąso) tai prie sūpynių, tai ant čiuožyklos, vėl ant sųpynių, tada ant šlapios žolės, pasėdim ant žvyro ir toliau dėliojam kojytes. Matau, ateina močiutė ar gal auklė su berniuku, kokių 2metukų. Ir jau iš tolo girdžiu - "Negalima, neik ant žolės, batai sušlaps." Prieina prie čiuožyklos - "Negalima dabar čiaužyti, tik vasara galima, susitepsi striukę." Ir vaikas eina tolyn, klauso... Aš sau tyliai palaukiu kol jie nueis kiek tolėliau ir vėl keliu savąjį ant čiuožyklos. Ir mąstau: kaip gi mes nieko neleidžiam vaikam, ir kodėl-tik dėl savo patogumo! Mat susiteps, sušlaps, man reikės skalbti, valyti, džiovinti... Ribojam visur, kur tik sugebam. O juk taip paprasta išplauti rūbelį, nuvalyti ir išdžiovinti batukus, galiausiai aprengti taip, kad jam nebūtų šalta, paimti atsarginius batukus... O vis tingim, vis ieškom lengviausio ir patogiausio sprendimo , bet patogiausio mums, o ne mūsų brangiausiems vaikams. Taip ir auga jie ribojami, nepatirdami viso pažinimo džiaugsmo , kurį galėtų.