balandžio 29, 2010

Mažasis psichologas

Kartais, kai prarandu savitvardą, arba prireikia kartoti daugybę kartų tą patį, pakeliu balsą, na, pradedu rėkti (oi, kaip nesmagu prisipažinti ...). Tada Vilius man sako:
- Mama, nešauk ant vaiko.

Iš tiesų, tokie žodžiai dar labiau nervina, kai esi susinervinęs, na, bet teisus jis kaip niekad :)


Arba:
Dėl ko nors susinervinu, nieko nesakau ir stengiuosi neparodyti, o Vilius klausia:

- Mama, nepikta? Pikta?

Arba

- Mama, nenervuokis!

Vaiko radarai puikiai nustatyti ir suderinti :)


Arba dar:

Po kurio laiko, kai buvau "pikta" arba "susinervavus", Vilius klausia:

- Mama, nusiraminai? Jau nepikta?


Oiiiiii, be emocijų gyvent neišeina, nerodyt nepavyksta (vis tiek pajaučia), kai parodai - auklėja (žinoma, juk netinkamai rodau!!!). Išvada: mamai reikia mokytis, nes vėliau bus dar smagiau :)

balandžio 28, 2010

Dievo paieškos gyvenant viršvalandžius

Paimu į rankas knygą, tą, kurios lyg ir vengiau. Nes žinojau (maniau, kad žinojau) apie ką ji. Maniau, ji apie mirtį. Tačiau buvau neteisi. Ta knyga apie gyvenimą, apie patį tikriausią žmogaus gyvenimą. Ji apie tai, kaip gyvena mūsų siela, kaip gyvena mūsų juslės, kaip gyvena mūsų baimės, nerimai, viltys ir tikėjimas. Ji apie meilę, pirmiausia - sau. Ji apie Dievo meilę mums.

Pastaruoju metu vis ateinu prie knygų apie žmones, sergančius vėžiu, ar Alzheimeriu. Ir ateinu prie minčių ir svarstymų apie Dievą (hmm, jei kas žinotų mano anstesnį požiūrį ir mintis apie Dievą, religijas ir jų legendas, tai gal kiek ir nustebtų išgirdęs, jog mąstau apie Dievą...). Vengdama Jurgos Ivanauskaitės "Viršvalandžių" bėgau nuo knygos apie mirtį, o iš tiesų atėjau į knygą apie Dievą. Galėtų būti ironiška, bet iš tiesų tai smalsu, įdomu ir gal net savotiškai lemtinga ... Žinodama, jog Jurga buvo rytų filosofijos ir religijos sekėja, nesitikėjau tiek daug jos minčių apie krikščioniškąjį Dievą, Jėzų, Dievo malonę, Dievo meilę.
Skaičiau ir tirpau, nes man buvo leista prisiliesti prie labai intymių žmogaus patirčių, prie sielos džiaugsmo ir sielos raudų. Jaučiausi lyg skaityčiau išpažintį, pačią nuogiausią, pačią nuoširdžiausią.

Vieną vėlų vakarą pabaigiau vieną iš knygos skyrių, užverčiau knygą, paglosčiau viršelį ir ant jo žydinčias pakalnutes, ir apsiverkiau. Gal iš dėkingumo, gal iš begalinio artumo, gal iš jautrumo, gal iš grožio...

Gyvenimas po gyvenimo, gyvenimas, kurį gavai dovanų, geriausi gyvenimo metai (su liga ir ligoje?). Labai gili knyga, pamąstymais apie Dievą taip pat, net jei ir netiki krikščioniškuoju pasakojimu apie Dievą.
"Viršvalandžiai" - imsiu ir imsiu ją į rankas vėl, kad pasinerčiau į savo dienų viršvalandžius.

balandžio 21, 2010

Metalo griausmas ir ... jūros ošimas

Man vis dar ošia ausyse. Lyg jūra, lyga tyla...
Vakar buvome Metallicos koncerte. Vilniuje!!!!!!! Žiauriai laukiau visą tai laiką, nuo tada, kai įsigijom bilietus, ir žiauriai spirgėjau vakar visą dieną :) Aš nesu ta didžioji jų fanė, kuri klausosi jų muzikos kiekvieną dieną (arba bent kartą per savaitę), bet esu ta, kuri mielai klausosi visada, kai tik išgirsta grojant, ir esu ta, kurią mano gyvenimo vyriškis išmokė juos klausyti, suprasti, įvertinti ir pamilti. Ačiū jam už tai.
Vakar, kai jau stovėjom prie tvorelės ir laukėm, kada, na, kada jie išeis pro tas baltas duris iš užkulisių, širdis iš tiesų spurdėjo. Ir kai užgrojo tradicinis jų koncertų intro (Ennio Maricone muzika), pradėjau šokinėti ir cypti kaip kokia paauglė :) (na, net pačiai buvo keista jausti tokią savo reakciją !). Iš tiesų, nepaprastas jausmas matyti iš TAIP arti tokius energijos užtaisus. Negali patikėti, kad jie tieeeeek daug savęs atidavę publikai (groja nuo 1983m.), turi jėgų ir energijos atiduoti visus save vėl ir vėl ir vėl ir vėl...... Įpusėjus antrai koncerto valandai jau nebegalėjau pakelti vienos rankos, na, niekaip ji nesilaikė viršuje :) O Metallicos vyrai grojo, dainavo, šokinėjo ir užvedinėjo publiką toliau! Jiems virš 40, o man visais 10 metų mažiau, - buvo šiek tiek gėda, kad JAU nebeturiu jėgų šėlti drauge su jais.

Iš tiesų, koncertas man patiko. Labai. Ir labai gaila, kad buvo vienas BET. Bet - garsas buvo LABAI prastas. Aš nesu kokia tai garso operatorė ar režisierė, na, bet nuo pirmos dainos buvo aišku - nešvaru, per garsu, ar dar kažkas ne taip. Tai čia man, čia nieko tokio, aš nesu TA fanė. Po poros dainų pripratau ir šėlau. O mano Tomui - užkietėjusiam Metallicos fanatui - tai buvo pati didžiausia tragedija. Jis taip ir nesugebėjo įsijausti į koncertą ir nuo širdies pašėlti. Jam koncertas buvo prastas, prasčiausias iš visų dalyvautų Metallicos koncertų (o šitas buvo jau 5-as). Labai gaila dėl to, gaila, kad teko nusivilti. Ir ne dėl grupės kaltės, mano supratimu, čia arenos bėda - blogai ten su akustika. Spėju, grupės garso operatoriai paplušėjo, kad išgirstume tai, ką girdėjome.

O ausyse vis dar ošia. Sakytum, tyla spengia, bet lyg ir jūra ošia, kažkur toli toli. Ir užmigti sunkiai galėjau, šiandien jaučiuosi, lyg visai būčiau nemiegojusi (jau kiek primirštas jausmas :)).

Ir dar, džiaugiuosi, kad ėjau į koncertą ne tik dėl pačios Metallicos, dar ir dėl to, kad sutikau jame savo labai seną draugę, kurios niekaip negalėjau rasti kitais - moderniais/virtualiais - būdais. O vakar tiesiog pamačiau ją šalia manęs stovinčią!!!

Sumišę jausmai - džiaugiuosi, kad buvau koncerte, esu dėkinga grupei už energijos pliupsnį, ir esu sutrikusi, nes mano didžiajam Metallicos fanui tenka įveikti didį nusivylimą.

Jei dar negirdėjote Metallicos gyvai, nelaukite, šiandien - dar vienas koncertas. Tikiu, jog jie ir vėl atiduos visus save ir visą savo energiją publikai. Nueikit pasiimti ir atiduoti :)

balandžio 18, 2010

Pokalbio meistras :)

Šiandien Vilius pabudo po pietų miego lyg gavęs naują "kalbėjimo programą" :)
Pamatė tris kibirėlius-žvakes aukštai ant lentynos, susidomėjo, sako:
- Mama, sakyk, "kurios nori?"
(Kol susivokiau praėjo kelios sekundės...)
Aš: Kurios nori?
Vilius: Mėlynos :)

Po dešimties minučių sėdim visi trys ant sofos ir aš siūlau eiti į mišką pasivaikščioti. Tomas tyli, matau, kad nelabai nori. Vilius ir klausia:
- Tete, einam į mišką, kartu mumis? (kartu su mumis, Vilius prielinksnius praleidžia :))
Ir pats atsako:
- Sakai, ne?
Palaukia sekundę:
- Kodėl sakai ne?

Išlūžom abu su Tomu :):)
Tomas ėjo kartu. Na, kaip gali atsisakyt?! :)

Marijos knyga

Prieš gerą pusvalandį užverčiau paskutinį puslapį, dar neatvėso užkaitę skruostai... O užkaitau tai nuo ko, paklausite? Na gi, nuo intensyvaus skaitymo. Galbūt pažįstate tą jausmą, kai knyga artėja prie pabaigos ir su kiekvienu puslapiu norisi kuo greičiau sužinoti, kas bus toliau ir kaip gi viskas baigsis.... Ir tuomet ne skaitai, o tiesiog skrodi eilutes žvilgsniu ir, atrodo, įmanytum sulystum į tą knygą, - taip ji užvaldo. O galvoje tik sukasi sukasi, siužeto vingiai, klausimai, galimi atsakymai. Ir kiekvienas trukdis išorėje (tikrovėje?) vienareikšmiškai nurašomas kaip nesvarbus :) Tai štai taip "skrosdama knygos bangas" užbaigiau "Marijos knygą" (autorė Gail Sidonie Sobat).
Tai Marijos dienoraštis. Marijos - Jėzaus motinos. Tos pačios iš krikščioniškos legendos apie Dievo sūnų. Tikram katalikui gal kiek ir skaudi ši knyga būtų, bet man, kaip nelabai tikinčiai katalikiška legenda apie Jėzų, ši knyga buvo labai įdomi. Man labiau priimtina istorija apie Jėzų, kaip apie realiai gyvenusį žmogų, galbūt buvusį labai charizmatišką, puikų oratorių ir talentingą žmogų, vedlį ir įkvėpėją, bet tikrą, gyvą, su jausmais, mintimis, keliais ir klystkeliais. Vat šita knyga man padėjo toliau tokią istoriją kurti. Ji apie moterį, kuri aprašo savo mintis ir patirtis nuo tada, kai buvo jauna mergiotė ir bėgo iš namų į viešnamį (!) "tūsintis", iki tada, kai sulaukusi garbaus amžiaus vis dar rengiasi vykti į kelionę. Knyga labai šilta ir jautri, nes joje gyvos moters patirtys, jos tikėjimo abejonės ir pasaulio suvokimas, jos kančios, meilės, nusikaltimai ir atgailavimai, jos darbai, žygdarbiai ir stebuklai. Tai tikriausiai tokia pati fikcija, kaip ir kitos legendos apie Mariją ir Jėzų, bet šitoji man patiko, nes ta, iki šiol buvusi šventoji, Marija priminė mane ir kitas moteris, nesvarbu kada jos būtų gyvenę ar dar gyvens.

balandžio 15, 2010

Perliukai :)

Su Vilium gulim lovoje, migdomės nakčiai.
Aš: Užmerk akis, fėja atneš sapnelį, mėlyną mėlyną...
Vilius: Bus raudona masina
Aš: Gerai.
V.: O mama sapnuos mėlyną mašiną.
Aš: Aš norėčiau skraidančios...
V.: O tetė - saulę. O katinas - vaikus. O mašinos ... mmmmm ..... medžius!

p.s. Kai šiandien ryte užrašinėjau šitą pokalbį, pamiršau ką sapnuos katinas, Viliaus paklausiau, ir jis kuo puikiausiai pasakė, kad vaikus! :)


***

Gulim ryte susiglaudę. Buvau apkabinus Vilių, bet paskui ranką patraukiau. Vilius sako:

- Nojiu namelio.
- ??
- Namelio.
- Kad apkabinčiau??
- Taip!


***

- Nojiu saunainio su pėdukais.
- O kas yra pėdukai?
- Pė-du-kai!

O tai yra tokios mažos duobutės (kaip su adata padarytos) ant sausainio abiejų pusių, o jis dar perteptas šokoladiniu kremu. Vat taip va.

balandžio 08, 2010

Garbė lėtumui III. La dolce vita, arba lėto miesto rojus

Malonumas aukščiau pelno, žmonės aukščiau valdžios, lėtumas aukščiau greičio, - tai lėto miesto principai. Bra - citta slow (lt. lėtas miestas) Italijoje, tas pats, kuriame užgimė ir lėto maisto judėjimas. "Citta Slow" manifeste yra 55 įsipareigojimai - tokie, kaip triukšmo ir eismo sumažinimas, didesnis žaliųjų plotų ir pėsčiųjų zonų skaičius, vietinių ūkininkų ir parduotuvių, turgų bei restoranų, kurie prekiauja jų produkcija, palaikymas, aplinką saugančių technologijų propagavimas, vietinių estetinių ir kulinarinių tradicijų puoselėjimas, taip pat svetingumo ir draugiškumo dvasios ugdymas. Viliamasi, kad šios reformos bus naudingos ne tik kaip jų visuma - jos sukels revoliuciją žmonių protuose apie gyvenimą mieste.

Naujausiais duomenimis lėtų miestų pasaulyje dabar yra apie 80. Maždaug du trečdaliai jų įsikūrę Italijoje, kiti - Australijoje, Nyderlanduose, Austrijoje, JK, Vokietijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Ispanijoje, Lenkijoje, Pietų Korėjoje. Lėtu miestu gali tapti bet kuris miestelis, kurio gyventojų skaičius neviršija 50 tūkstančių. Taigi, Lietuvoje lėtu miestu gali tapti vos ne visi miestai, išskyrus 6 didžiausius (Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys, Alytus, 2009m. duomenys). Tad jei kas negalite gyventi be iššūkių, galite imtis vieną iš Lietuvos miestų paversti lėtu miestu ;) Kokie Kėdainiai, Palanga, Druskininkai, Trakai ar Biržai, manau, tikrai galėtų tapti lėtaisiais ... (pasvajokime.....)

Į miestą atkreiptas dėmesys todėl, kad jis kaip niekas kitas verčia skubėti, visas tas gaudesys, judesys, stimulų gausa ir kaita verčia, tiesiog įpareigoja, suspėti, aplenkti, būti pirmam ir geriausiam. Kai kuriuos žmones didieji miestai žavi, tačiau tikriausiai visi sutiks, jog jie vargina. Miestuose žmonės susvetimėja: jie nepažįsta savo kaimynų, nežino jų vardų, ką jie veikia gyvenime ir pan.

Kaimo ramybės kultas, tikriausiai, ryškiausias Britanijoje, kur urbanizacija prasidėjo jau seniai, o dabar kas savaitę koks pusantro tūkstančio žmonių gelbstisi nuo miestų bėgdami į kaimą. Londono priemiesčiai, pastatyti pagal "Miesto su sodu" principus, yra patys prabangiausi. Žinoma, mes negalime visi išsikleti iš Londono, Tokijo, Romos, Vilniaus ar Rygos. Ir, kai būtinai reikėtų, daugelis iš mūsų turbūt nebenorėtume. Vis dėlto daugelis norime, kad gyvenimas mieste būtų mažiau karštligiškas. Ką galima padaryti didmiestyje? Nieko? Netiesa! Vienas pavyzdžių - miesto laiko politika. Ji atsirado Italijoje ir paplito Vokietijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose ir Suomijoje. Tokios politikos tikslas - paversti kasdienį gyvenimą ne tokiu karštligišku suderinus darbo valandas mokyklose, jaunimo klubuose, bibliotekose, medicinos klinikose, parduotuvėse ir baruose. Pvz.: Bra miestelio rotušė dirba ir šeštadienio rytais, kad žmonės galėtų neskubėdami susitvarkyti biurokratinius reikalus. Kitame mieste mokyklose pamokų pradžios laikas pakeistas tam, kad šeimos jaustųsi geriau. Hamburge gydytojai priima dirbančias motinas nuo 19val. ir šeštadieniais rytais. O nauja ES direktyva bando kovoti su triukšmu miestuose - ji įpareigoja miestus po 19val. sumažinti triukšmo lygį.

Ir čia į areną išeina visagalis greičio aistras kurstantis išradimas - automobilis. Kova su greičiu keliuose tikriausiai vyksta begalėje miestų. Yra daug priežasčių, arba pasiteisinimų, kodėl viršijame greitį. Bet retas, kuris prisipažįsta policininkui, kad greitas važiavimas ir nardymas tarp kitų mašinų miesto gatvėse yra labai smagus, ir kad tai suteikia adrenalino ;) Kaip sakė vienas transporto psichologijos (!) profesorius: "... prie vairo mes visi esame italai. Mes visi vairuojame ne tik galva, bet ir širdimi". Kova su greičiu vyksta įvairiausiais būdais:

* ramios kaiminystės programa (Neighbourhood Pace Program) - jos nariai pasižada vairuoti neviršydami greičio ir tokiu būdu tapdami kitiems "greičio ribotuvais" (super! aš dažnai tokia būnu Vilniuje, ir TIKRAI kai kuriem vairuotojams labai nepatinku :).

* pernelyg greitai mokyklos zonoje važiavusiems vairuotojams leidžiama rinktis: bauda arba susitikti su vietos vaikais. Ir tie, kurie nusprendžia pataupyti pinigų, sėdi paskui prieš klasę papilkėjusiais veidais ir bando atsakyti į panašius šešiamečių klausimus: "Kaip jaustumeis, jei būtum suvažinėjęs mane?", "Ką sakytum mano tėvams, jei būtum nužudęs mane?"... (oooo! mūsiškiams kelių ereliams tokių susitikimų reikėtų. Aš jau vien skaitydama šiurpstu, tai jeigu tiesiai išgirsčiau... Suprantama, jog tai "grojimas" stipriom emocijom, bet manau, verta, jeigu turi efektą).

Reikėtų paneigti vieną mitą: greičio viršijimas - patikimas būdas sutaupyti laiko. Teisybė, ilgoje kelionėje, jei kelyje nėra kitų automobilių, skubėdamas jūs savo tikslą pasieksite greičiau (tikriausiai, visų išbandyta ;)). Tačiau nauda trumpoje kelionėje - minimali. Pvz. padidinus greitį nuo 80km/h iki 130 km/h, atvyksite 54 sekundėm greičiau - ar verta rizikuoti?...

Visų prieš greitį nukreiptų priemonių bėda yra ta, kad jos remiasi prievarta. Žmonės sulėtina, nes privalo taip daryti. Tačiau vienintelis būdas laimėti karą prieš greičio viršijimą - keisti savo santykį su pačiu greičiu. Mes turime NORĖTI vairuoti lėčiau.

Tai sugrąžina mus prie vieno pagrindinių Lėtumo judėjimo keliamų klausimų: kaip pažaboti norą skubėti? Vienas būdų yra tiesiog daryti mažiau, nes užimtas grafikas yra pagrindinė greičio viršijimo priežastis. Kitas būdas - išmokti jaustis patogiai, kai kažkas daroma lėtai. (šitie du būdai, manau, aukso vertės: daryk mažiau (dar pridėčiau - bet geriau, kokybiškiau) ir priimk realybę). Vienoje Anglijos grafystėje net pradėta speciali greičio mėgėjų programa. Visi pagauti viršiję greitį pakviesti lankyti vienos dienos kursus - Greičio supratimo programą. Kiek plačiau apie šią programą. Šios programos metu dalyviai pirmiausia teoriškai susipažįsta su greičio psichologija, aptaria, kokios iš tiesų yra greičio viršijimo priežastys. O jų tik viena - mes, mes patys. Nes mes patys pasirenkame greitį, taip pat galime jo ir nepasirinkti. Tuomet laikas bjauriajai statistikai: mašinai, kuri važiuoja 56km/h greičiu, reikia 6,4metro ilgesnio stabdymo kelio nei mašinai, kuri važiuoja 48km/h. Pėsčiajam, partrenktam mašinos, važiavusios 32km/h greičiu, tikimybė likti gyvam yra 95%, važiavusios 48km/h - ji jau tik 55%, o važiavusios 64km/h - vos 15%. (Visa dar norite važiuoti "šiek tiek" greičiau? Kad suskubtumėt atvažiuoti 90 s greičiau?..)
Paskui programos dalyviai studijuoja įvairias situacijų kelyje nuotraukas, mokydamiesi atkreipti dėmesį į detales, kurių niekaip nepastebėsi važiuodamas greitai. Po pietų jiems būna praktinio važiavimo dalis: iš pradžių vairuoja instruktorius, visąlaik važiuodamas lėčiau nei nurodo ženklai. Važiuodamas jis nurodo, į ką reikėtų atkreipti dėmesį: sporto laukai, pėsčiųjų perėja, autobuso stotelės, žaidimo aikštelės, parduotuvių įėjimai ir t.t. O paskui - programos dalyvio eilė, jis turi laikytis visų greičio ribojimo ženklų, ir turi stengtis matyti detalias kelyje ir šalia jo. Programos pabaigoje didžioji dalis dalyvių gerokai sutrikę ir permąstę savo elgesį kelyje. Jie pasižada neviršyti greičio, galbūt iš tiesų pokyčiai įvyks... (Mano akimis, tokia programa labai reikalinga ne tik prasižengusiems, bet ir visiems, kurie lanko vairavimo kursus. Nežinau, kiek tai veiksminga, kai nesi vairavęs, bet sąmoningumo tikriausiai prideda :)).
Tai tik dalis daugybės idėjų ir pavyzdžių, kaip sulėtinti save dideliame mieste. Bet gal ir iš šitų jums kils minčių, kurias pritaikysit savo gyvenime. Sėkmės lėtume jums linkėdama žadu ir dar vieną dalį apie lėtumą ;)

balandžio 02, 2010

Terapinė vieta


Ar turite mėgstamą vietą? Mieste, savo namuose, gimtojoj gatvėj? Gal šiaip mėgstate kokią nors vietą, dislokaciją, būseną tam tikroje vietoje? Jei yra kažkas tokio, tuomet galite pasidžiaugti, jog tai ne tik šiaip smagu, bet ir naudinga. Pasirodo, Suomijoje vis dažniaus psichologinės terapijos metu naudojamas toks metodas kaip mėgstamos vietos lankymas. Kai klientas išgyvena didelį stresą, yra nerimastingas ar prislėgtas, psichologai rekomenduoja sudaryti mėgstamiausių vietų sąrašą ir lankyti pavyzdžiui vieną iš jų penkis kartus per savaitę. Didelių tyrimų nereikia, kad suprastum, jog tokioje vietoje žmogus nusiramina, jį užplūsta malonios mintys, pozityvūs jausmai, galbūt net ateina idėjos tinkamiems sprendimams.

Man labai patiko ši idėja, ir nusprendžiau surašyti savo 10 mėgstamiausių vietų, na, kad turėčiau, kai negandos užpuls :) O ir šiaip buvo smalsu pažiūrėti, kokios vietos mano mėgiamos.

Taigi, TOP 10 (bet ne pagal mėgiamumo laipsnį, - niekaip neišsirinkau mėgiamiausios :)):

1. Kavinėje prie lango su vaizdu į gatvę (kad matyčiau praeivius ir galėčiau pasiklysti jų gyvenimo akimirkose...)

2. Knygyne (tarp lentynų galėčiau praleisti neribotą laiką, gaila tik, kad jis dažniausia būna ribotas :) Bet jei tai būtų mano terapijos būdas, tikriausiai pagyčiau labai greitai :)

3. Autobuse, tarptautinio maršruto, na, minimum tarpmiestinio (nerealus laisvės jausmas, kai pajudi iš stoties suvokdamas, kad dabar atsiduodi laiko tėkmei, nes iš tiesų nieko ypatingo neveiki: stebi per langą bėgančius vaizdus, kartais skaitai, kartais snaudi, daug svajoji ir mąstai. Aš visada džiaugsmingai nerimaudavau laukdama tokių kelionių. Jau seniai bekeliavau šitaip...)

4. Vonia, pilna putų, ir dar koks nors žurnalas po ranka. Visiškas relaksas...

5. Baseine + pirtyje. Bet baseinas svarbiau :) Ypatingas jausmas, kai mostas po mosto iriesi vandeniu, o jis glosto viso kūno odą, dar tas kūno lengvumas, plūduriamas... Iš tiesų, kartais baseine pagalvoju, kad gal buvau žuvis praeitam gyvenime? :)

6. Miške. Medžiai, takelis ir paukštelių čiulbėjimas - itin atpalaiduojantis reikalas :)

7. Teatro spektaklyje. Ypač vaikiškam spektaklyje. Kažkaip atsijungiu ir pasineriu kažkur ten, anapus tikrovės, suaugusiųjų gyvenimo rūpesčių ir klausimų.

8. Parduotuvėse (NE maisto prekių). Taip, taip!!! Beveik shoping therapy, bet ne visai, - man patinka vaikščioti ir apžiūrinėti. Pirkti nebūtina. Na, nebent randu kažką itin patrauklaus.

9. Vilniaus senamiestyje. Eini eini eini, dairais dairais dairais, stebi, matai, girdi ir uodi. Jauti, jog gyvenimas ne eina PRO šalį, o brenda PER tave, užkliudo praeivio krepšiu, atsitrenkia bėgančiu vaiku, ar priverčia sustoti cypiančiais mašinos stabdžiais...

10. Lietuje. Na, ne vieta tai, bet iš tiesų be galo mėgstu vaikščioti lietui lyjant su skėčiu. Vanduo po kojom, vanduo virš galvos, vanduo čiurlena ausyse, vanduo smelkiasi per batus, vanduo kapsi už kaklo... vanduo...


O kokiose vietose jūsų siela ir kūnas, sąmonė ir juslės atsigauna?