O šiandien išlydėjau savo mamą į namus, ir mane aplankė liūdesys. Žinote, toks būna nepaaiškinamas, lyg ir be priežasties, kai tiesiog norisi verkti... Bandžiau ieškoti priežasčių, paknaisioti giliau, bet galiausiai palikau kaip yra, tik neleidau sau "nuverkti posmą", nors labai norėjosi...
Kadangi vakare likau viena su Viliuku (mano vyrui naktinė pamaina), puoliau ieškoti būdų reabiliuoti savo nuotaiką. Pasirinkau gryną orą, - išėjau su mažyliu pasivaikščioti. Prisirišau jį su Patapum ir išėjome į mišką.
Tiesa, tikslas buvo ne miškas, ir ne gražus rudeniškas oras, ir ne geltoni-raudoni-rusvi-žali medžiai. Ėjau tikėdamasi sutikti daugiau mamų žaidimų aikštelėje ir kad jos savo paprastomis kalbomis apie vaikus, kūdikių auginimo rūpesčius išsklaidys mano liūdesį.
Nepatikėsit, - man pasisekė :) Mamų radau, ir namo miško takeliu jau ėjome dainuodami ir pasišokinėdami... Nieko naujo, tik patvirtinta tiesa, jog tiek nedaug žmogui reikia iki laimės, tiesa, šįkart tai buvo ne laimė, o tiesiog ramybė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą