vasario 25, 2010

Knygų manija

Grafomanija yra tuomet, kai žmogus rašo be tik kad rašytų, lyg ir patenkina rašymo poreikį. Net nežinau, ar toks iš tiesų yra, bet aš jį periodiškai jaučiu (gal ir blog'ą dėl to rašau?..). O jeigu žmogus jaučia poreikį skaityti, skaityti ir skaityti? Kaip vadintųsi šis reiškinys?.. (Wikipedijoj bandžiau rasti, bet nelabai pavyko :) Ten tik apie grafomaniją yra.). Taigi, pastaruoju metu (kokius gerus 2-3 mėnesius) man totali skaitymo manija! O ženklus suintensyvėjimas pastebėtas po Knygų mugės...

Tiesa, Knygų mugė. Mano "grobis" šiais metais buvo toks:


Svarbu paminėti, jog turėjau lygiai valandą savo trokštamų knygų sąrašėliui išpildyti, o sąrašėlis buvo netrumpas... Po 50 minučių pasijaučiau visiškai išsekusi, bet rankose tysiau maišus su planuotom knygom ir keliom ekpromtu nugvelbtom. Lyrinis nukrypimas apie mugę: niekaip nesuprantu, ko žmonės ten tysia savo mažus vaikus!? Aš nekalbu apie tokius, kurie jau gali pasirinkti knygų, pavartyti, paskaityti. Na, bet tokie, kuri tik valgo ir miega, ir dar kokią valandą būdrauja? Aš suprantu, kad gal nėra su kuo palikti, na, bet vaikas juk irgi šeimos narys, jo poreikiai svarbūs... O gal labai norima mažulį nuo pat kūdikystės pratinti prie knygų? Bet toks vaiko tasymas po visišką balaganą, manyčiau vaiką tik atgrasys nuo bet kokio sąlyčio su knygomis.... Man nuoširdžiai buvo labai gaila tų mažuliukų, kurių dažnas verkė, šaukėsi mamos (ir TIK mamos!). Suaugęs po valandos pasijauti kaip išgręžtas po tokio stumdymosi, irimosi per minią, triukšmo, tvankumos, kvapų, margumo... Ką jau ten kalbėti apie mažiukus. Mes juk dažnas dar gebam suvaldyti savo emocijas, o vaikiukai ne. Žodžiu, kol stumdžiausi tarp knygų mylėtojų (?) vis gailėjau vaikučių, ir džiaugiausi, kad maniškis smagiai žaidžia namuose su močiute (ačiū mamai ir šeimynai už galimybę :)).
Na, o parsinešus į namus laimikį, reikia jį doroti. Tai kaip puoliau, taip ir neišbrendu dar :)
Per dieną "sukramčiau" Gary Chapman "Penkios meilės kalbos". Pati nepatikėjau tuo, kad jis mane įtikinio! :) Iš tiesų, knyga verta būti perskaityta ir pritaikyta praktiškai (tai ir kaupiuosi daryti :)). Nors ir parašyta labai amerikietišku stiliumi (fe...).
Ji apie tai, kaip mes mylime ir kaip norime, kad mus mylėtų. T.y. apie meilės išraiškos būdus. Autorius jų išskiria 5 - penkias meilės kalbas. Ir teigia, jog nemokėdami savo partnerio meilės kalbos negalėsime jam suprantamai išreikšti savo jausmo (o ką, ne tiesa? jei tav mylimasis kinas, sakyk kiek nori lietuviškai, kad myli, vis tiek nesupras ...).

Kad ir kaip supaprastintai atrodo ši teorija, ji iš tiesų gan geniali (parašysiu be "gan", kai pabandysiu :).

Mes kalbame viena iš šių meilės kalbų:
- palaikymo žodžiai
- laiko leidimas kartu
- dovanos
- paslaugos
- fizinis prisilietimas
Kitaip tariant, mes norime, kad meilę mums reikštų mus palaikydami, girdami, leisdami laiką drauge, teikdami dovanas, atlikdami įvairius darbus mums (paslaugas), liesdami mus taip, kaip mums patinka. Ir jei partneris kalba kita kalba, mes galime nusivilti savo santuoka, draugyste, ryšiu. Aš iš tikrųjų tikiu, jog įsiklausius, ko iš tiesų trokšta antroji pusė, ir tai padarius, galima prikelti ir atgaivinti santykius.

Ir santykyje su vaikais galima pritaikyti šį požiūrį. Yra šio autoriaus ir kita knyga, apie penkias vaikų meilės kalbas, bet jau ir iš šios galima pasirinkti idėjų.

Jei kam aktualu (arba tiesiog įdomu), paskaitykit. Visai sveikai smegenėlėse suvingiuoja :)

*****

Kitą dieną surijau dar vieną negrožinę knygelę: Leszek K. Talko "Pagalbos-tapau tėčiu!". Ją pirkau daugiau kaip linksmą dovanėlę Tomui, bet perskaičiau pati :) Naaaaa, nieko ypatingo. Gal keletas neblogų minčių per visus 284 puslapius (tiesa, ji kišeninio formato). Rekomenduočiau skaityti tik tada, jei norisi kokio lengvo skaitalo apie vvyrus, moteris, vaikus, mamas ir tėčius. Visai tiktų kelionei lėktuvu :)




****
Jau įpusėjau dar vieną knygą, parašysiu, kai baigsiu. Nors jau dabar neatrodo ji man tokia smagi, kaip tikėjausi. O gal čia skaitymo manijos šalutinis poveikis: skaitant po knygą per dieną, į trečią dieną viskas pasidaro neįdomu?..... (kaip ta žuvis ir svečias kas pasmirsta....)




vasario 22, 2010

Liaukimės vaikus auklėti!

Nustokime vaikus auklėti, padėkime jiems augti ir aukime drauge su jais. Taip pataria Nina ir Zariana Nekrasovos. Patraukli, įdomi, lengvai skaitoma, naudinga, lengvai sentimentali knyga tėvams apie juos ir jų vaikus.
Iš esmės ši knyga pataria, kaip tėvišką besąlygišką meilę vaikui išsaugoti jam augant. Kaip bendrauti su vaiku, kaip keisti savo požiūrį, kad tas puikus daigelis - besąlygiška meilė - užaugtų ir pražįstų kaip graži gėlė, augant vaikui ir jo tėvams augant kartu su juo.
Man patiko, kad knyga orientuota ne "į ką daryti su vaiku, kai ...", o į "ką daryti su savim, kai mano vaikas ...". Kitaip tariant, ne kovoti su vaiku, o spręsti situacijas. Yra ir puikiu beveik terapinių vietų tėvams: kaip padėti sau, kad padėčiau savo vaikams augti kitaip.
"Vaikai auga patys. Kaip gėlės. Blaškytis, nervintis, kontroliuoti ir konfliktuoti - kam? Sukurkite palankią aplinką vaikui augti ir vystytis - ir tai bus geriausias auklėjimo metodas:
* neapsunkinkite sau gyvenimo,
* priimkite savo vaiką tokį, koks jis yra (nebandykite pritempti jo prie savo susikurto idealo),
* gyvenkite ir džiaukitės kartu su juo,
* auginkite savo brangenybę kaip gėlę (puoselėkite ir rūpinkitės, bet leiskite augti pačiai, laukite kol išleis lapelius, kol sukraus žiedą ir pražydės),
* aukite kartu su juo kaip tėveliai,
* mažiau auklėkite, dažniau su vaiku žaiskite,
* žaiskite tai, kas jam naudinga ir reikalinga.
Tiesą sakant, vaikams ne taip jau daug iš jūsų ir reikia: kantrybės, atjautos, supratimo. Augti su jais ir juos mylėti. Štai ir viskas."
"Svarbiausia auklėjimo paslaptis: vaikai tampa suaugusiais. Vaikai užauga. Ir išeina. Ir laiko nebepasuksi atgal. <...> Nesulaikysite tų skubrių vaikystės dienų. Jūsų bendrystės dienų. Nepamirkškite to ir mėgaukitės, kol jie - dar vaikai, kol jų lovelės stovi šalia jūsų lovos ir kol jų rankos - jūsų rankose. Kol jūs, jūs, jūs - jiems reikalingiausi pasaulyje. Todėl, kad tai gyvenimo dėsnis: kažkas kitas turi tapti jūsų (visų visų geriausiam!) vaikui brangesnis ir svarbesnis negu jūs. <...> Kai suvokiame šį faktą (ir visąlaik jį turime omenyje), tada paprastai ir džiaugsmingai priimame tai, ką turime dabar."

vasario 16, 2010

Apie Angliją

Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad anglai ir jų šalis TOKIE keisti. Anglijoj buvau du kartus, kartą Škotijoj. Bet tai buvo neilgi pasibuvimai mišrioj tautybių prasme kompanijoj, tad apie pačią šalį sužinojau ne itin daug. Mane visada kažkuo žavėjo britai, manau, labiausiai savo kalba. Tikra british english man skamba puikiai (nepakenčiu amerikietiško murkimo...) :) Tad su entuziazmu paėmiau į rankas Andriaus Užkalnio knygą "Anglija: apie tuos žmone sir jų šalį". Buvo įdomu skaityti. Smagus stilius. Man buvo per daug numerėlių paaiškinimams. Kažkaip per daug minties linijų vienu metu. Nors turiu pripažinti, paaiškinimai kartais būdavo net įdomesni už tekstą, kurį jie aiškina. Mane pribloškė anglų keistumas. Gal labiau skirtingumas nuo mūsų?.. Kai kurie dalykai mane šokiravo :) Man patiko autoriaus siekis paaiškinti ir bandyti suprastu, kodėl dalykai toje šalyje yra tokie, kokie yra. Nors kartais net ir aiškus ir suprantamas priežastingumas nepaversdavo to angliško elgesio ar požiūrio man priimtinensiu :) Nors autorius teigia, jog nenorėjo pasakoti su neigiamu atspalviu, bet aš kažkaip jo knygos įtakoj nebenoriu taip labai aplankyti Anglijos... Hmm... Tik sustiprėjo noras nuvykti į Škotiją :) Gal aš labai lengvai pasiduodanti kitų įtakai?.. :)

Laisvė užpakaliukui :)

Tiesą sakant, ta laisvė trunka jau kokius 2 mėnesius, - Vilius gyvena be sauskelnių. Gal tik po kokių gerų 3 savaičių susivokiau, jog apie tai neparašiau dienoraštyje, o paskui jau vis nerasdavau laiko arba įkvėpimo. Vienok įdomu, rodos toks svarbus faktas vaiko gyvenime - atsisveikino su sauskelnėm, bet kažkaip man jis neužsifiksavo. Gal kad nebuvo tokios griežto sprendimo: "Viskas, šiandien". Panašiai buvo ir su nujunkymu: mažinau mažinau, kol liko tik vienas kartas, o vieną vakarą ir tą kartą nebedaviau. Ir viskas, paprasta, jokio iššiūkio ir jokio didelio vargo.

Jau nuo vasaros namuose gyvenom tik su pėdkelnėm ar kelnytėm. Kiekviena proga stengdavaus nedėti sauskelnių (namuose, pas močiutę lauke prie namo, vasaros stovykloje, kur visą dieną būdavom lauke). Sauskelnes maudavau tik išeinant kur toliau, miegui, kelionei. Sekdavosi visaip. Būdavo, kad pasiprašo, dažniau gal pridarydavo į kelnes. Vis aiškindavau ir perrengdavau. Būvo savaitė, kai kasdien pats nubėgdavo į tualetą, pakeliui mane pašaukdamas.
Tiesiog norėjau, kad nešustų ir kad suprastų, jog šlapios kelnės nėra malonu. Dideliam reikalui pasiprašydavo (jei neklystu, prašosi jau nuo kokių 10-11mėn.), o mažus dažniausiai valydavom :) Buvo ir periodas, kai VISKĄ darė į kelnes ir kategoriškai prieštaravo puodo vaizdui, ką jau ten apie sėdėjimą ant jo! Po didelio reikalo tekdavo praustis, Viliui baisiai nepatikdavo, tai vis primindavau, kad turi alternatyvą - padaryti ant puodo. Po kokių trijų savaičių praėjo. Spėju, buvo tai bandymai kontroliuoti situaciją ir rodyti valdžią :)

Ir štai kažkur gruodžio vidury nustojau dėti visai. Gerai pagalvojus, pats "tinkamiausias" laikas mesti į šoną sauskelnes - žiemos vidury! Aš iš tiesų, tik vėliau supratau, kad tai darau žiemą :) Tiesiog pastebėjau, kad grįžus iš lauko, Vilius dažnai sausas, po miego irgi dažnai pabusdavo sausas, tai nusprendžiau pabandyti nedėti. Šitoj vietoj, manau, dažnai mamai nekyla ranka eksperimentuoti, nes žino, kad su sauskelnėm patogiau. Teisingai sakoma, kartais vaikai anksčiau atsisako sauskelnių, nei tėvai. Na, Vilius jų neatsisakė, manau, jam buvo tiesiog tas pats :) (gal todėl, kad jau žinojo, kas tai yra būti su triusikėliais, ir žinojo, kad ilgai su pridarytom sauskelnėm nebus laikomas).

Kaip gi mums sekasi? Oi, labai jau visaip :) Nors turiu praimtą sauskelnių poką, jų vilionėms nepasiduodu ir griežtai nededu. Nusprendžiau nebegrįžti atgal jokiais būdais (na, nebent kas parai uždarytų be puodo, tualeto ir kriauklės, tik su poku sauskelnių :)))). Dažniausiai naktį išmiega sausas. Nors buvo savaitė, kai kasrytą keisdavau paklodę.... Po pietų miego būna visaip: kartais pabunda baloje, kartais sausas. Aš kartais paburbuliuoju, kartais patyliu :)

Mūsų kasdieninės taisyklės:

* prieš išeinant iš namų ir prieš miegą visada sėsti ant puodo ir išspausti kiek ten bebūtų;

* jei išeinam ilgensiam laikui, mama (čia aš :)) turi suplanuoti galimybę aplankyti WC pakeliui (įsiterpsiu: kadangi orai mus džiugina tikra žiema, tai ilgam laikui retai kur išeinam, o 2-2,5val. Vilius išbūna be puodo. O tokie vieši apsilankymai kol kas būna tik mokyklėjėj - ten yra puodas, Valio! );

* mama dėl viso pikto paima atsargines pėdkelnes, triusikėlius ir kojines (prireikė kartą, kai mokyklėlėj prasisiojo pro šoną :), ir kartą būtų pravertę, bet mama kažkaip pagalvojo, kad apsieisim...);

* mama kartais pakviečia nueiti į tualetą (ypač jei ir pati eina), kai mato, kad jau senokai buvo lankytąsi ten.


Tiesa, dažnai būna, kad pirmi lašai sušlapina pėdkelnes (triusikėlius tai jau savaime), tai praplėčiau Viliaus pėdkelnių asortimentą. Jam patinka visokios, labiausiai - mėlynos, o ypač patiko atrasti syklę vienose ir galėjo pats save pakutenti :) Iš tiesų, skalbimo daugiau, bet manau, kad sulaukę pavasario galėsime drąsiai eiti į lauką ir vėdinti užpakaliuką :)
Dar teko sugalvoti strategiją kaip išsaugoti sausą čiužinį (jis pas mus toks diiiidelis, 200x220) ir kaip vidury nakties greitai padaryti šlapią paklodę sausa. Taigi, čiužinį saugo vilnonis pledas, ant jo nepršlampamas paklotėlis, tada jau paklodė. O kai naktį tampa šlapia, tuomet Vilius perrengiamas (jam tenka nubusti, bet trumpam), ant šlapios vietos tiesiamas dar vienas vilnonis pledukas, tada Viliaus maža kaldrytė, didžioji kaldra, po kuria miegam, apverčiama ir vėl sausai miegam. Gal ir reiktų pakeisti tą šlapią paklodę užuot apklojus storai, bet naktį to padaryti nenturiu jėgų (mūsų lova laaabai didelė).
Paskutinę savaitę Vilius sirgo, tai paklodes teko keisti dažniau. Vieną naktį net atsinešiau puodą į lovą, padarė. Žodžiu, liga į namus - įprasta tvarka iš namų. Dabar jau apgijo, tai lyg ir sausiau gyvenam.
Ir planuoju pirkti vaikišką padėkliuką ant tualeto, gal jam patiks. Tiesa, mačiau ir tokį smagų dalyką berniukams. Gal susigundysim :)

vasario 11, 2010

Svajonės link

Darius Čibonis man niekada kažkaip ypatingai nepatiko. Nežinau, jo kalbėjimo būdas manęs neįtikina. Nors ir veda jis mokymus apie lyderystę, koučingą, bet aš pas jį neičiau... Tiesiog, neįtikina. Tikiuosi, esate patyrę tą jausmą.
Bet D.Čibonio knygą apie kelionę 66 keliu per Ameriką Harley-Davidson motociklais perskaičiau. Po teisybei, nupirkau ją dovanų Tomui, su naivia viltim, kad įpūs jam optimizmo ir tikėjimo svajonėmis (mat knyga vadinasi "Svajonės link. Vienos įkvepiančios kelionės istorija"). Jis jos dar neskaitė, padėjo gražiai į lentyną, iš kur aš pasičiupusi ją perskaičiau. Taigi, įspūdžiai:

* nuotraukos knygoje įstabios (ačiū Olegui-kelionės draugui ir fotografui),

* kelionės idėja - paprasta, bet labai šauni. Aš jau ilgus mėnesius rezgu mintį, jog kada nors su Tomu nukeliausim į Amerikę ir pervažiuosim tuo 66 keliu. (Beje, tai buvo dar vienas motyvas dovanoti šitą knygą Tomui). Taigi, aprašyta kelionė šiek tiek tikroviškiau nušvietė mano puoselėjamų minčių galimybes.

* kelionės aprašymas sakyčiau gana primityvus ir neįspūdingas. Na, įdomu sužinoti kas bus toliau, bet tikrai neverčia žavėtis pačiu rašymo stiliumi, aprašytomis patirtimis ar vaizdais. Tad jei kas svarstote, ar skaityti šią knygą, perverskite nuotraukas, manau, pakaks :)


Viena gera nauda iš šitos knygos, tai jos pradžioje esantis įvadas į "svajonių psichologiją". Ten yra užduotis skaitytojui: surašyti savo svajones ir jų įgyvendinimo datą. Aš tai padariau, dabar turiu lapą su septyniom svajonėm, ir septyniom datom (tiesa, porą datų kitą dieną pataisiau, pabudusi iš išspipildančių-svajonių-kai-jas-užrašai-ir-nubrėži-įgyvendinimo-datą sapno). Gerai, kad turiu. Nes tikrai užkabino vienas iš autoriaus pasakytų teiginių: "reikia užrašyti atlikimo terminą, ir <...> jūsų pasąmonė ką tik gavo užduotį, kuriai dieną naktį ieškos sprendimo. Jūsų protas veiks įprasta linkme, o pasąmonė ieškos užduoties įgyvendinimo." Gal ir taip, nes kai kurių mano užrašytų svajonių išsipildymu aš be galo džiaugčiausi, nes jas puoselėju jau nuo vaikystės :)

vasario 10, 2010

kasytė

Vilius paprašė, kad jam suriščiau kasytę, kaip kad aš dažnai nešioju ir kaip Toma sbeveik visada nešioja. Tai ir surišau :)

vasario 08, 2010

...apie kiekvieno iš mūsų gyvenimą...

Aš noriu, kad manęs kas nors kur nors lauktų. Čia tokia knyga, pavadinimas toks. Parašė Anna Gavalda - prancūzų kalbos mokytoja, dviejų vaikų mama bei rašytoja. Knyga iš Baltų lankų serijos "Savaitgalio knyga", tai beveik per savaitgalį ir surijau. Iš tiesų, jei nereikėtų gaminti valgio, valgyti, praustis, eiti į tualetą (už du, nes Viliui dar reikia kompanijos), žaisti su sūnum, atsakinėti į tūkstančius "kas čia" ir išklausyti visas stebuklingas istorijas iš dvimečio lūpų..., na, tuomet tokią knygą sugraužčiau per pusdienį. Savaitgaliui tuomet reikėtų bent 4 tokių knygų. Ir vėl eilinį kartą, užvertus paskutinį knygos puslapį, norėjau dar, dar tokio pat žavaus pasakojimo apie mano ir tavo realybę.


* * *


Ar kada dėvėjot peruką? Taip rimtai, kad į gatvę išeiti ir kad visi matytų, ir kad galvotų, kas tik į galvą ateina? Man neteko. Taip nerimtai teko, kai smagu pasijuokti ir įsivaizduoti. Tokia mergina Sofi turėjo 9 perukus ir suteikdavo jiems naujus vardus, įsijausdavo į kitokią save ir galėdavo pasislėpti už rausvų, baltų, pašiauštų ar garbanotų plaukų. Ji ne šiaip ekperimentavo, ji sirgo vėžiu, ir nuo chemoterapijos ji nupliko. Visa. Net blakstienas klijavo ir antakius piešė pieštuku. Ir kai pašiurpdavo (nuo šalčio ar iš pasibjaurėjimo), plaukeliai ant rankų nepasistodavo, jų nebuvo.


"Mergaitė su devyniais perukais" - nuo Sophie Van der Stap. Skaičiau ir plaukai šiaušės, ir juokiaus, ir beveik verkiau, ir galvojau, jog niekam to nelinkėčiau. Perskaičius dar ilgai neapleido mintys apie vėžiu sergančius žmones. net buvau įlindus į mamų forume esančią kertelę tokioms moterims. Baugu. Tiesa, knyga gera, siūlau paskaityti.

vasario 07, 2010

Kaip aš pasodinau medelį


Ar kada bandėte mintimis pasodinti medelį? O akių žvilgsniu? O barbendami prištais? Ne? Galiu pakuždėti kaip tai padaryti, nes aš taip padariau, vakar:)

Prieš porą dienų su Viliumi lankėmės ekologiškų prekių parduotuvėje "Holos". Apsipirkom šiek tiek. Ir maloni pardavėja pasiūlė nuolaidų kortelę. Oi, kaip apsidžiaugiau, nes kaskart būna šiek tiek nepadoru mokėti taip brangiai už kai kuriuos produktus (na, kad ir pusrytinių kukurūzų dėžė už 12lt...). Kad ir ne baisiai didelė ta nuolaida, bet kaip sakoma - vis į kišenę, ne iš jos. O kadangi plastikinei kortelei pagaminti naudojami įvairūs gamtiniai ištekliai (kaip plastikas, popierius, elektros energija ir tikriausiai dar kas nors), buvau paprašyta atlikti "prievolę" - pasodinti medelį internetu. Nerealu! Galėčiau ir visą mišką taip pasodinti, kad tik leistų :)


Tad jeigu kam norėtųsi pasodinti medelį, užsukite į http://www.treenex.lt/ Ten galite nusipirkti atvirukų, už kiekvieną nupirktą bus pasodintas medelis, o už kai kuriuos - net visi 5! O jeigu perkate ekologiškus produktus (ar vis planuojate jų nusipirkti), Holos parduotuvėj perkant už 120 lt gausite nuolaidų kortelę ir mažą kortelę su specialiu kodu, kurį suvedus, bus pasodintas ąžuoliukas :)


Na, štai, kokią reklamą padariau, ir Holos, ir Treenex puslapiui ! Bet juk esu lengvai "pažaliavus", tai ir kitus bandau apkrėsti :)

vasario 01, 2010

Papuošimas :)

Vilius migdosi pietų miegui. Guliu šalia ir "padedu" užmigti. Jis vis bando pasikalbėti :)
Krapšto savo ausis, vieną susižeidė šiek tiek prieš porą dienų, tai sakau, kad nekrapštytų. Jis pačiupinėja vieną ausį, paskui kitą, ir sako:
- Priklijuotos mano ausys.
- Nepriklijuotos jos, - pataisau jį.
- Papuošimas, - patikslina man Vilius.
Nesusilaikau, pradedu juoktis, labai :) O jis patenkintas guli.