sausio 28, 2011

Kaip kiti keliauja į save 2

Pradėsiu iš toli. Apie šią knygą sužinojau gan netikėtai. Naršiau interneto platybėse ir ten aptikau asmeninį tinklaraštį vienos moters, kuri keliavo piligrimų keliu į Santjago de Kompostelą. Beskaitydama jos Kelio pasakojimus susižavėjau Kelio idėja, ir aišku, atradau, kad pačią keliauninkę tokiai kelionei įkvėpė Paulo Coelho knyga "Piligrimas". Tai aš ir užfiksavau, kad reikėtų ją perskaityti. Kurį laiką tas pavadinimas mano galvoje buvo tiesiog budėjimo režime, o paskui vieną dieną ėmiau ir susiradau skaitytų knygų portale ją ir nusipirkau. Laukė ji laukė lentynoje, tikriausiai laukė, kol atsigulsiu į ligoninę :) Kai guli palatos lovoje, ką gi daugiau daryti jei ne knygas skaityti! Tai aš ten begulėdama pribaigiau Gilbert knygą apie kelionę į save ir ėmiausi kitos - irgi apie kelionę ir irgi - į save.
Pirmasis įspūdis - nieko vertas skaitinys! Net negalėjau patikėti, kad taip neįdomu ir taip neįtraukia, ir taip paviršutiniška, ir taip patetiška! Gal kas pasakys, kad per griežtai čia vertinu, bet aš labai ir žiauriai nusivyliau šiuo rašytoju. Tai nėra pirma jo knygą, kurią perskaičiau. Skaičiau "Alchemiką", skaičiau "Prie Piedros upės - ten aš sėdėjau verkdama", dar ir "Veronika ryžtasi mirti". Jas skaičiau įdomiai, nebuvo noro tuojau pat mesti knygą per petį. Tai nebuvo knygos, kurias įtraukčiau į savo mylimiausių knygų šimtuką, bet tikrai negailėjau laiko, joms skirto. O "Piligrimas" mane labai nuvylė. Kadangi neturėjau jokios kitos knygos ligoninėj, tai perskaičiau visą, iki galo. Na, dar vyliausi, kad kaip nors išsiriš ta Kelionė. Bet "neišsirišo"...
Kas man nepatiko? Visų pirma, pati pradžia ir herojaus kelionės piligrimų keliu priešistorė. Kažkokia krikščioniška magija, Da Vinčio kodas -5 (kaip pasakytų mano Tomas :)). Na, neįtikina visiškai! Magai, kalavijo paieškos, riteriai, slaptos apeigos ir katalikų bažnyčios slapti ordinai, susitikimai ir kovos su keistu šunimi, kuris, pasirodo, yra įsikūnijęs velnias... Jei nuoširdžiai, man visa tai kėlė tik juoką. Aš labai tikėjausi skaityti ir gilintis į žmogaus, keliaujančio piligrimų keliu (vadinasi, išgyvenančiu nuovargį, nežinią, nepriteklių, vienatvę ir pan.) vidinius išgyvenimus, jo vidinę kelionę į savęs pažinimą ir meilę sau, Dievo savyje paieškas, tačiau radau tik paviršutinišką dviejų vyrų kelionės aprašymą, kur vienas vyras žino daugiau, bet nelabai linkęs dalintis, nes taip moko kitą (ko?!), dar radau rinkinį įvairių praktikų ir apeigų, kurios būtų visai nieko, jei nebūtų taip dirbtinai įkeltos į knygos siužetą.
Mano nusivylimas didžiulis, puikiai dabar suprantu tuos, kurie sako, kad P.Coelho knygos tiesiog skaitalai, ir tikrai daugiau nepaimsiu nei vienos jo knygos į rankas.
O jei norite tikro ir nuoširdaus pasakojimo apie Kelią ir ėjimą piligrimų keliu, paskaitykite geriau mano pradžioje minėtos moters kelionės įspūdžius jos bloge :)

sausio 27, 2011

Kaip kiti keliauja į save

Koks tas vienintelis žodis, kuriuo galėtumei apibūdinti save? Savo mylimą miestą? Savo gyvenimą šiuo momentu? Ar žinai tą žodį? Jau atradai? Ar net nebuvai apie tai susimąstęs? Aš jau mąstau, bet dar nesu tikra :)
Valgyk.
Melskis.
Mylėk.
Kelionė į save per valgymo malonumą, maisto estetiką, per maldą, meditaciją, Dievo pajautimą savyje, galiausiai per paiešką pusiausvyros tarp materialiojo gyvenimo malonumo ir sielos gyvenimo dvasingumo. Kelionė į save per savo kūno pajautimą, kai kūnas besimėgaudamas maistu priauga kilogramų ir tavęs tampa daugiau, labai tiesiogiai :) Kelionė į save per susitikimą su visomis savo baimėmis, nerimais, įsitikinimais, kaltėmis, gėdomis ir pykčiais. Kelionė į save per atleidimą pirmiausia sau, sau ir sau. Kelionė į save per savo minčių priėmimą ir leidimą joms tiesiog būti, visoms vienodai vertingoms, per sąmonės apvalymą meditacijoje, per tiesiog meilės pajautimą savyje. Kelionė į save ieškant būdo kaip gyventi šiame realiame gyvenime su nuolatiniu dvasios veržimusi į tobulėjimą ir dieviškumą.
Puiki, gili Elizabeth Gilbert knyga apie ilgą ir pačią netikėčiausią, daugiausiai ištvermės reikalaujančią kelionę į save. Labiausiai - į savęs pamilimą.
Knyga gražiai simboliška: trys šalys (Italija, Indija, Indonezija) - kelionei į save (I angliškai "AŠ"), kiekviena pasakojimo dalis kaip dalis budiztų rožinio japa malos rutulėlių - po 36 pasakojimus kiekvienai šaliai.
Knygoje apstu ne tik aprašymų apie kovas su vidiniais demonais ir laimingas pergales, bet ir įdomios informacijos apie šalis. Būtent šioje knygoje sužinojau, kodėl italų kalba tokia graži :) Kas yra Il bel far niente - nieko nedarymo menas, kuris Italijoje yra ypatingai aukštame lygyje :) Kaip iš tiesų sunku (ar lengva) pasinerti į meditaciją ir išvalyti savo protą. Kokia šalis yra Balis ir kodėl žmonės ten tokie malonūs ir subalansuoti :)
Tai - stalo knyga, gali ją atsiverti bet kada, kai prireiks padrąsinimo, nuorodos į atsakymą ar tiesiog nusiraminimo.
Skaičiau ją originalo kalba (angliškai), nes labai norėjau kuo geriau suprasti viską, ką norėjo pasakyti rašytoja. Dalis apie Indiją buvo gan sudėtinga, svarstau ją dar skaityti jau lietuviškai.

Mano laisvi vertimai autorės minčių, kurios sustabdė mano minčių eigą :)
"Melskis atsakingai, nes tavo maldas Dievas gali išpildyti."
"Tu esi tai, ką tu mąstai. Tavo emocijos yra tavo minčių vergai, o tu esi savo emocijų vergė."
"Tai, kaip yra realioji tiesa ir poetinė tiesa, taip yra fizinis žmogaus kūnas ir poetinis žmogaus kūnas. Vieną gali matyti, kito - ne. Vienas sudarytas iš kaulų, kraujo , o kitas - iš energijos, atminties, tikėjimo. Bet jie abu yra vienodai TIKRI."
"Žmonės siekia sutikti savo tikrąjį sielos draugą. Tačiau ne visi iš tiesų suvokia, kas tai yra. Tikrasis sielos draugas yra tavo veidrodis, tai žmogus, kuris parodo tau tavo silpnybes ir trūkumus, ir kuris priverčia tave atsigręžti į save, kad galėtum pakeisti savo gyvenimą. Tikrasis sielos draugas tikriausiai yra pats svarbiausias žmogus, kurį gali sutikti gyvenime, nes jis sugriauna tavo vidines sienas ir gerokai trinkteli tave pažadindamas iš snaudulio. Bet norėti gyventi su savo sielos draugu visada? Nea, tai pernelyg skausminga. Sielos draugai ateina į tavo gyvenimą, kad atskleistų tau dar vieną tavo veidą, ir tuomet jie tave palieka. Ir ačiū Dievui už tai! Paleisk juos!"
"Žmonės tradiciškai galvoja, jog laimė yra pliūpsnis sėkmės, lyg tai būtų kažkas, kas užgrius tave lyg geras oras, jei tau pasiseks. Tačiau laimė yra visai ne tai. Laimė tai asmeninių pastangų rezultatas. Tu kovoji už ją, sieki jos, primygtinai reikalauji jos, ir kartais net keliauji aplink pasaulį ieškodamas jos. Ir kai tu pasieki laimės būseną, turi nenustoti išlaikyti ją, turi nepaliaujamai stengtis eiti link laimės nuolat ir stengtis išsilaikyti ant tos laimės bangos. Jei to nedarysi, tiesiog paleisi savo vidinį pasitenkinimą iš rankų. Pakankamai lengva melstis, kai esi kančioje ar nelaimėje, bet melstis ir toliau, kai krizė jau praėjusi, yra lyg sielos tausojimo darbas, padedantis jai tvirtai šlietis prie gerųjų išgyvenimų."
"Kai išleidi save į pasaulį norėdamas sau padėti, neišvengiamai baigi tuo, jog imiesi padėti visiems kitiems."
Jų yra daugiau, paskaitykite, rasite tokių, kurios vertos jūsų dėmesio.

***
Vakar pažiūrėjau filmą, pastatytą pagal šią knygą. Vien tik nusivylimas :( Neradau tų akcentų, kurie buvo tokie svarbūs knygoje, neradau tų gilių išgyvenimų, kuriais gyveno herojė Indijoje, net išoriškai herojė ne visuomet atitiko knygoje aprašytas herojės būsenas, pvz. Balyje ji turėjo spindėti grožiu, meile sau ir tam tikra vidine ramybe, tačiau kai kuriose scenose Julia Roberts buvo tiesiog sunykusi ir susenusi... Labai daug siužeto vingių tiesiog prabėgta. O ir vaidyba tokia labai jau vidutinė vidutinė. Nežinau, kaip ir ką šiame filme suprato žmonės, kurie nėra skaitę knygos. Šios knygos ekranizaciją matyčiau trumpo serialo formoje ir su kita pagrindinio vaidmens aktore ;)
Jei knygai duočiau 10/10, tai filmui - 3/10.

sausio 23, 2011

Pasakos telefonu ARBA Lietuviškos ligoninės džiaugsmai ir skurdas

Septynias dienas praleidau ligoninėj. Gydžiau užsidegusius plaučius, arba kaip sakė mano gydytoja - klestinčią abipusę pneumoniją. Šešiaviete palata dalinausi su 5 močiutėm. Mūsų palatos amžiaus vidurkį aš gerokai pajauninau, be manęs jis būtų kokie 74 metai... Koridoriuje sutikdavau ir daugiau jaunų žmonių, tačiau ligoninė vis tik yra jau pensijinio amžiaus žmonių prieglobstis ligos metu. Akivaizdžiai mačiau ir jaučiau, kaip tie patys ar labai panašūs gydymo metodai mano kūną veikia kur kas greičiau ir efektyviau nei kitus - ilgiau gyvenančius kūnus. Tiesą sakant, kartais jaučiau, kad man skiria šiek tiek kitus gydymo būdus, neklausdavau, bet suprasdavau, kad tikriausiai dėl to, jog esu jauna, ir tas jaunas kūnas visai kitaip sveiksta. Per savaitę gavau intensyvią antibiotikų terapiją, fizioterapijos gydymo metodus bei gan griežtą lovos režimą (nieko kito ligoninėj veikti ir negali - tik gulėti ar sėdėti). Ir mano plaučiai ėmė sparčiai sveikti.
Fiziškai lengviausios buvo pirmos 2-3 dienos, kai dar šiek tiek karščiavau, kai norėjosi tik gulėti. Tai tik miegojau, gulėjau, labai nedaug valgiau ir gaudavau nemažai vaistų ir lašelinių. Vėliau jau būdavo vis sunkiau ir sunkiau stumti itin lėtai ligoninėje slenkantį laiką.
Emociškai buvo labai sunku pradžioje, nes žiauriai nerimavau dėl Viliaus, likusio be mamos taip staiga ir be pasiruošimo. Pirmą dieną seneliams teko visaip raminti ir linksminti anūką, o prieš miegelį pasakas sekiau aš - telefonu. Maniau, jau visas dienas taip telefonu seksiu, bet antrą dieną vaikas apsiprato, kad ta mama negrįžta. Nors kas toje mažoje širdelėje darėsi sunku apsakyti, nes ir pykčio priepuolių tėčiui ir močiutei teko atlaikyti, ir liūdesio bangų, ir dainelių tokiu štai tekstu: "noriumamytės,noriumamytės,noriumamtyės,.....(ir taip kokius 40 kartų!)".
Lietuviška ligoninė gan skurdžiai atrodo, na, bent jau tas skyrius, kuriame aš gulėjau. Sienos aptrupėję, nuo lubų krenta tinkas, baldai seni ir aplūžę. Sesutės dirba žiauriu krūviu ir tempu. Ligoniai prižiūri vieni kitus, nes sesutės ir slaugės nepajėgios visus tinkamai aptarnauti. Bendrai aptarnavimo lygis kartais siekia viduramžius, o bendra vadyba ir organizavimas retai suprantami. Ligoninėje tikėtumeisi, kad ligonis pats svarbiausias, bet po savaitės gyvenimo ten, suvokiau, kad ligonis tik mažas sraigtelis didelėje ligoninės mašinoje, kurios pagrindinio tikslo net ir nespėjau suprasti. Tikėtiniausia, jog tas tikslas yra koks nors lėšų taupymas...
Nors turiu pripažinti, kai kurie darbuotojai savo darbą atlieka nuostabiai, pasišventimas darbui ir tarnavimas žmonėms tiesiog sklinda iš jų. Labai norisi, kad jie būtų tinkamai įvertinti ir finansiškai.
Ligoninėje labai greitai galima pavirsti tokiu ligoniu-ligoniu. Gan paprasta atsiduoti gydytojų ir seselių malonei ir laukti, kol jie pagydys. Tačiau tiesa ta, kad reikia pačiam gydytis, reikia klausinėti, ką ir kodėl tau daro, kokius vaistus ir kodėl duoda/leidžia, kokias procedūras tau nori paskirti, gal priminti ar prašyti tam tikrų procedūrų. Nepakanka tik laukti sveikatos sugrįžtant, reikia eiti link jos ir galvoti, ką darysi, kai grįši namo - kaip prikelsi organizmą po anibiotikų atakos ir kaip saugosi jį nuo panašių ligų ateityje. Mačiau moterį, kuri sirgo tuo pačiu plaučių uždegimu, tačiau per tą pačią savaitę jai visai nepagerėjo, ji ir toliau negalėjo pati nueiti iki tualeto, ir toliau valgė tik du kąsnius per pietus. Išleido mus iš ligoninės tą pačią dieną, tačiau aš išėjau savo kojom (ir jom parėjau iki pat namų), o ją giminaitė išsivežė vežimėliu - iki pat mašinos durelių. Žinoma, kiekvienas organizmas kitoks, ir kiekvieno rezervai pasveikti kitokie, tačiau pasirinkimas sveikti ar likti ligoniu-ligos auka slypi galvoje.

sausio 11, 2011

Buridano asilė ARBA Nuosavo tyrimo NEpabaiga

Vargšas Buridano asilas: nors galėtų džiaugtis laisva valia ir galimybe pasirinkti, lieka ir alkanas, ir kankinamas troškulio. Štai gyvenimas ir mane nustebino: suteikė puikią galimybę pažinti save ir įsitikinti, kad esu visai nebloga Buridano asilė. Net ir pati nežinojau, kad taip puikiai moku mindžiukuoti vietoje ir nieko nenuspręsti! Na, bet turiu ir kuo pasidžiaugti - pasirodo mano gebėjimai nuspėti ateitį visai pagirtini ir gal net turintys perspektyvą :) Mano nuosavo tyrimo galutinėje ataskaitoje užsiminiau, kad darbo susiradimas - tai dar ne pabaiga, ir buvau labai teisi. Jau beveik 2 mėn. kaip dirbu naujame darbe. Kojas jau tikrai apšilau, kėdę irgi jau spėjau pazulinti, net kompiuterio pelę sugebėjau sugadinti! :) Ir štai pačioje sausio pradžioje, kai žmonės lyg iš naujo pradeda kasdieninę rutiną ir iki kokios sausio 5-6d. net džiaugiasi, kad yra rutininių darbų ir nereikia nieko galvoti..., tuo ramiu ir iššūkiams dar nepasirengusiu laikotarpiu aš sulaukiu skambučio, kuris mane viens-du ir pastato kaip asilę tarp dviejų kibirų.... Sulaukiau pasiūlymo pereiti dirbti į kitą įmonę. Gavau laiko viską apgalvoti. Net į pokalbį nuėjau, kad sužinočiau daugiau detalių. Ir dabar sėdžiu kaip ta asilė paveikslėlyje.........
Įdomiausia tai, kad abi darbo vietos yra patrauklios, viena - vienais aspektais, kita - kitais. Na gi, pasidalinsiu tuo pliusų ir minusų sąrašu. Gal kam kils kokių aukso vertės minčių ir įžvalgų, nes aš jau pradėjau laukti ženklų iš žvaigždžių ir nepažįstamų praeivių :D

Įmonė X- dabartinė darbo vieta:
+ aš joje jau dirbu, - adaptacija jau praeita, žmones jau pažįstu ir t.t.
+ nedidelis kolektyvas (apie 80 žmonių), - visus galima pažinti, beveik visus jau ir pažįstu.
+ fainas jaunas kolektyvas.
+ darbas ne pernelyg apkraunantis smegenis (arba dar nespėjo apkrauti), ne pernelyg įpareigojantis, na, žodžiu, galiu ramia dūšia atsistoti 17val. ir išeiti į namo ;) O tai reiškia, kad dar galima suspėti nuveikti ką nors kitokio savo asmeniniame arba visuomeniniame gyvenime.
+ darbas patogioje vietoje centre, per pietų pertrauką galima ir reikalų šiek tiek sutvarkyti :) Nors privažiuoti nelabai patogu.
+ įmonės įvaizdis visai geras (kiek man žinoma).
+ šaunus, protingas ir kitaip teigiamas įstaigos vadovas; mano vadovė irgi ok.

- darbas gerokai "popierinis", daugiau priežiūros ir koordinavimo, nei tiesioginio darbo su mokymais.
- atlyginimas nedidelis, vargu ar augs, papildomų atlygio priemonių nėra.
- profesiškai nelabai yra kur tobulėti, perspektyvos nelabai kokios, jaučiu, kad galiu duoti daugiau, nei šiuo metu jiems reikia...
- man žiauriai nesmagu, kad tektų išeiti pradirbus tik pora mėnesių, jaučiuosi nepateisinusi lūkesčių (nors mane tame darbe kai kas jau ima erzinti).
- valstybinė biudžetinė įstaiga.

Įmonė Y-naujai siūloma darbo vieta:
+ darbas įdomesnis ir labiau tiesiogiai susijęs su mokymais, kompetencijų ugdymu ir pan. Turėtų būti nemažai kūrybos, sistemų sudarymo ir pan. (o sistemos man patinka :))
+ profesinis tobulėjimas ir perspektyvos augti kur kas didesnės (nebūtinai karjeros laiptais, man tinka ir horizontali karjera ;)).
+ kolektyvas pakankamai jaunas (čia kiek spėjau pastebėti laukdama pokalbio koridoriuje :)).
+ gerooookai didesnis atlyginimas ir tikėtini papildomi atlygiai.
+ darbo vieta patogiai pasiekiama, gal net patogiau nei dabartinė.
+ personalo departamento vadovę pažįstu (beveik draugė, ji mane ir kviečiasi ateiti), - puiki specialistė, įkvepianti vadovė, kūrybinga ir energinga, iš tiesų - pliusas pliusiausias :)

-+ dar viena adaptacija naujame žmonių kolektyve ir dar viena nauja įmonės veiklos sritis, į kurią reikia įsigilinti (nieko baisaus, bet energijos suryja gerokai).

- labai didelė įmonė (beveik 3000 darbuotojų per visą LT).
- daug žmonių, tai ir darbo krūvis atitinkamas.
- tikėtina, darbas joje pareikalaus daugiau mano pastangų, energijos, didesnio ir tikslesnio mūsų šeimos planavimo (Tomui planavimas - tai tam tikra tobulėjimo sritis :))
- gali būti keblumų derinant darbą ir vaiko ligas, darželio reikalus ir pan. (nors , tikiu, kad viskas suderinama, - optimistė, ech... :))
- įmonės įvaizdis turi dėmių, na, toks visoks, neaiškus ir pan...
- įmonė ne biudžetinė, bet valstybės kontroliuojama (o iš to visokios papildomos peripetijos, srovės ir kt.)

Reziumė:
dabartinė darbo vieta: 7 pliusai ir 5 minusai;
nauja siūloma darbo vieta: 6 pliusai, 6 minusai ir vienas šiaip komentaras :)

Lygiosios! Štai ir priežastis jaustis visiška Buridano asile!!!

Iš tiesų, tai visai jos ne lygios, o kaip žemė ir vanduo, ir kur man bus geriau, turiu nuspręsti tik aš pati. O gal kokia trečia vieta padėtų apsispręsti?...