Yra teorija, kad besaikiu valgymu bandome užpildyti atsiradusią dvasinę tuštumą. Tokį nesustabdomą valgymą, o kartais net ir rijimą galime pastebėti, kai žmogus išsiskiria su partneriu, praranda mylimą darbą, ar tiesiog intensyviau pajaučia savo vienatvę.
Ką gi valgome, kai tam mus motyvuoja ne fiziologinis, bet psichologinis ar dvasinis alkis? Yra ir dar viena teorija, jog tam tikri produktai ar patiekalai mums sukelia jausmus, kuriuos sukeltų ir pvz. mylimo žmogaus apkabinimas, bučinys, visiška relaksacija ir t.t.
Visa tai prisiminiau, nes jau gal kokį pusmetį vakarais sušveičiu nemažą kiekį jogurto! Iš pradžių tai buvo maži jogurto indeliai. Suvalgius jausdavausi taip, kaip vaikystėje, kai gaudavau šokoladinį saldainį (o jie, kaip žinia, buvo deficitas, ir gomurį nudžiugindavo retai :), - nors ir nedaug, bet taip gardu... Paskui persimečiau prie didesnių jogurto indelių (na, tokių apie 360g), ir iki šiol sukertu kas vakarą po vieną tokį ! Tokiu kiekiu ne tik gerai pasmaguriauju, bet ir užvalgau :)
Iš pradžių nesupratau iš kur toks keistas poreikis suvalgyti jogurto ir būtent vakare. Paskui pasitaikė proga panagrinėti šį mano naują valgymo įprotį išsamiau. Džiugu tai, jog analizės išvaods skelbė - jokios dvasinės tuštumos jogurtu nesistengiu užpildyti :) Visa paslaptis, jog taip palaimingai gardžiai aš jį sukertu tuomet, kai užmigdau savo mažylį nakties miegui. Tas pasitenkinimas kertant jogurto šaukštą po šaukšto sumišęs su pasitenkinimu, kad štai dar viena diena sėkmingai praėjo, įveikiau ją šauniai, vaikutis galiausiai užmigo ir galiu skirti valandėlę laiko sau, kas liko šios dienos - ji jau tik mano... Tikriausiai, tokie įtampos atoslūgiai vakarais būdingi tik mamos su pirmagimiais...
O mano vyras kartais pajuokauja, kai į prekių vežimėlį prisikraunu kalną jogurtų, - tai jau dabar būsi laimingesnė? :) Galbūt. O jeigu tik tiek tereikėtų iki pilnos laimės... Štai ir dabar rašau, o šalia - jau tuščias jogurto indelis... Ir aš iš tiesų šiek tiek laimingesnė :-)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą