lapkričio 24, 2008

Keistuolis dėdė Miegas :-)


Nuo vakar mano Vilius miega tik vieną kartą per dieną! Na gi, įvykis man :) Vakar nesupratau, kas darosi, kai paguldžiau rytiniam miegeliui: visuomet gražiai užmigdavo apie 9-9.30 ir gerai miegodavo, kartais net 2val., o vakar - atsigėrė pienelio ir jau ruošiasi man nuo kelių žemyn, suprask-einu bėgioti. Aš jį į lovytę, kaip visada paniūnuoju Aa Aa, o jis - į ašaras. Stojasi ir lipa iš lovytės. Dar bandžiau prieštarauti ir vėl guldyti, bet tapo tik blogiau... Na, tai aprengiau ir paleidau žaisti, o jis lyg niekur nieko gražiausiai pražaidė iki 13val. Tada jau lūžo "negyvai" :) Išmiegojo geras 2val., ir tada jau iki vakaro, 20val.

Dar mąsčiau, kad gal čia kokie dantys jį erzina, mat pirmieji krūminiai bando lįsti. Bet šiandien vėl tas pats. Artėjant rytiniam miegeliui akytes trina, aš jį nurengiau, pienelio daviau atsigert, lyg ir migdosi, o kai paguldau į lovytę-rėkt ir iš jos lipt :) Na, tai supratau, kad naujas etapas pas mus ateina, - keisis dienos ritmas, o tuo pačiu ir visas režimas. Ypač mano!!! Nes per rytinį miegelį aš ramiai nusiprausdavau po dušu, suplaudavau vakarykščios dienos indus, pradėdavau ruošti Viliui pietus, dar ir knygą spėdavau paskaityti! Panašu, kad liks tik pora punktų: greitas nusiprausimas ir pietų ruošimas :) Knygas skaitysim naktį!

Vis tik įdomu, kaip staiga ima ir pasikeičia, jokio pereinamojo laikotarpio, na, kad pvz. rytinis miegelis trumpėtų, kaip kad buvo su vakariniu miegu, - jis trumpėjo iki kokio pusvalandžio, kol jo visai nebeliko. Man taip greitai persiorientuoti nepavyko :) Vakar buvau supykusi, ko jis čia ožiuojasi ir nemiega, kuomet "priklauso"!! Šiandien jau ramiai pažiūrėjau, kaip jis lovytėj žaidžia ir bando iš jos išlipti...

Ir tik liko noras išsimiegoti... Kad Vilius iš ankstyvo vyturiuko taptų bent kiek pelėdžiuku - keltųsi ne šeštą ryto... Mąstau, gal bandysiu pastumti jo užmigimą vėliau, gal ir kelsis vėliau?.. Nors intuicija sako, kad vis tiek vyturiuko neperlauši :)))

lapkričio 18, 2008

trinkteltos knygos :)


Per paskutines dienas perskaičiau dvi "trinkteltas" knygas :) Mat užvertusi jas abi, pasakiau tą patį - trinktelta knyga :)))

Viena - tai olandų rašytojos Annelies Verbeke "Miegok!", pasakojanti apie du vienišus žmogelius, kurie nemiega. Jie tiesiog negali užmigti, naktimis akis užmerkia tik kokioms 2 ar 3 valandoms.

O kita - norvegų rašytojo Ingvar Ambjoernsen "Karalienė miega". Pastaroji apie sutuoktinius - du beviltiškus alkoholikus.

Kažkuo šios knygos panašios, abi persmelktos tokia gūdžia vientave... Visi keturi veikėjai tiesiog sustoję savo laike, jie nespėja, o ir nenori spėti paskui šiuolaikinį "suspėk-visur-būk-žavus-turtingas-ir-pirmas" traukinį. Jie gyvena savame iliuzijų, pakrikusios psichikos (dėl nemigos ar nuolatinio girtumo) vaizdinių pasaulyje.

Prašaliečiui, tam kuris skaito, jie atrodo beviltiški, nelaimingi, palikti ir apleisti. Skaitai ir galvoji, man taip nenutiks, aš kitaip - geriau - gyvenu. Bet ar tikrai? Ir kas yra "geriau"? Koks gyvenimas iš tiesų užtikrina pilnatvę, laimę, vidinę harmoniją, ramybę? Tiesa, juk ne visi tos ramybės iš tiesų norime ir siekiame? Kiek mūsų manome, jog siekiame ramybės, tvarkos, bet tiesiog nemokame ramiai gyventi ir labiau linkę pasirintki chaosą, atsitiktinumą, pasiduoti likimo valiai...

Tie žmonės knygose pasirinko gyventi taip, kaip jiems tinka, kaip jiems geriausia. Vienas jų kiauras dienas sėdi baseino prižiūrėtojo poste ir skaito knygas, o naktį tiesiog tūno savo namuose, nes negali miegoti. Ir taip diena iš dienos ištisus 17 metų! Sakytumėt nuobodu? Bet jam patiko ir tiko. Tik, kai atleido iš baseino (mat vienas lankytojas nuskendo...), prasidėjo jo visos nelaimės. O štai kitas pasirenka gerti, kiekvieną dieną jis išgeria keletą skardinių alaus pusryčiams, tuomet trečią valandą atsidaro viskio butelį ir jį geria iki išnaktų. Ryte tuščią butelį išmeta ir vėl pasiima naują. Ir taip kasdien, be darbo, be veiklos, tik su mažu katinu ir žmona, gyvenančia kitame aukšte ir, beje, dar daugiau geriančia, nors praeityje buvusia itin garsia ir sėkminga meilės romanų rašytoja. Jis ramus (dažniausiai) laukia savo dienų pabaigos ir jam taip gerai...


Aš dažnai spurdu, kad reikia kažką veikti, eiti, daryti, galvoti, svajoti, veikti... Bet iš tiesų, iš tiesų ar to reikia, ką tai suteikia? Gal tas veikimas tik užima protą, nukreipia potyrius ir jausmus, neleidžia taip skaudžiai pajusti to begalinio žmogaus vienišumo?....

Atrodo, tokios dvi paprastos knygos, o kiek egzistencinių klausimų sukėlė!!

lapkričio 14, 2008

Jau metukai!!!

Na, štai-mūsų Viliui jau metukai! Ar gali pagalvoti?! Taip greitai laikas prabėgo...


Iš tiesų, tai šiandien mums tokia įprasta diena, jokios šventės nerengėm, tik tradicinę kasmėnesinę fotosesiją pasidarėme. Šventę turėsime su seneliais ir teta sekmadienį, aš pati labai laukiu :) Tikiuosi, Viliukui patiks jo pirmasis gimtadienis.


O beje, fotosesija šiandien buvo nuostabi :) Anksčiau Vilius nereaguodavo į fotoaparatą, tai galėdavai pykškinti iš visų pusių ir kiek širdis geidžia. O dabar jau kokie geri du mėnesiai sunku nutaikyti gerą kadrą, iš karto lekia prie manęs ir bando atimti fotiką... Uch, tai visos nuotraukos ir išeina tokios - su jo didelėm akim ir išžiota burnyte dideliu planu :))
Tai šiandien nusprendžiau leisti jį ant mūsų didelės lovos, ant kurios jis labai mėgsta dūkti, ir ten pagaudyti gražių kadrų. Ir ką jūs manot?! Galima perfrazuoti posakį "gaudyk vėją laukuos" į "gaudyk Vilių ant lovos" :)) Keletas "pagautų" kadrų :



Taigi, šitas mažasis padauža jau bėgioja, laipioja ant lovų, moka nulipti nuo jų (na, ne visada, kai primeni , tai moka :), ploja katučių, jei pamato besirengiantį žmogų, būtinai atsisveikina ir pasako "ate" bei rankyte pamoja :))), sako "tete" (o "mama'ITIN retai :( ), "ne, ne, ne" ( kaip toj reklamoj :)), "geti" (suprask - gerti), "teš" (suprask-tas ir rodo pirštu) ir dar labai daug savo "arabiška" kalba (ypač tik pabudęs ir dažnai prieš naktinį miegą :)).
Vienas džiaugsmas tokį auginti ! Tik kantrybės, neišsenkančios energijos, geros nuotaikos ir nesibaigiančių idėjų žaidimams reikia :)

lapkričio 12, 2008

"Palaimintas vaikas"

Pratęsiu mano įspūdžius apie perskaitytas knygas. Neseniai pabaigiau norvegų rašytojos Linn Ullmann knygą "Palaimintas vaikas". LABAI PATIKO! Sakyčiau, šiek tiek sukrėtė, lengvai šokiravo, privertė susimąstyti apie save, savo elgesį su vaikais, tėvais... Galbūt tai ir mano neišsenkančios meilės Skandinavijai, ir ypač Norvegijai, padarinys :) Iš tiesų, labai patinka skandinavų literatūra, ji turi kažką tokio, ko nernadu kitų šalių autorių rašiniuose, - šiek tiek depresiška, visuomet problematiška ir skaudi, dažniausiai be happyend'ų, bet visuomet tikroviška.
Taigi , pastaroji knyga pasakoja apie trijų seserų gyvenimą, jų ryšį su tėvų ir kiekvienos sava motina (jos kaip ir įseserės). Pasakojimo laikas nenuoseklus, susipina vaikystės prisiminimai, dabartis, tos dabarties prisiminimai.
Iš tiesų, ši knyga savotiškai perteikia, kaip jaučiasi patyčių kamuojamas vaikas. Manau, praverstų paskaityti paauglių tėveliams ...
"Šią vasarą Ragnaras dažnai verkia, ir tada Erika nebežino, ką jai daryti. Kartais ji apkabina jį. Kartais uždeda jo ranką ant savo nuogų krūtų ir bučiuoja jo akių vokus. Kitąkart ji uždeda savo galvą jam ant peties, o jis priglaudžia galvą prie jos, ir šitaip jiedu prasėdi tol kol jis nustoja verkšlenęs.
Nėra per daug apie ką ir kalbėtis. Ji žino, kad jie muša jį. Ji žino, kad jie erzina jį. Tačiau visa tai tik pramoga. Ragnaras irgi tvirtina, kad tai juokais, kad tai nieko nereiškia ir kad ji, deja, jų nesustabdys. Ji negali sakyti, kad jiedu su Ragnaru tarsi ir pora. Ji šito sakyti negali."

lapkričio 06, 2008

mama tigrė

Šiandien vyko toks pokalbis vaistinėje:
- Atleiskite, bet su vežimais čia negalima.
- O tai gal man vaiką lauke palikti?!
- Jūs galite čia (rodo už vaistinės durų) palikti...
- O tai jeigu neįgalus žmogus atvažiuotų, jūs irgi paprašytumėt jį išlipti iš vežimėlio??
- ... Ant durų parašyta , kad negalima su vežimais.
- Man tas pats, kas ten parašyta. Galite ir plakatą pasikabinti!
- Na, gerai galite ten pravažiuoti.
Bet aš jau sukausi ant kulno ir žingsniavau iš tos vaistinės lauk kuo greičiau.

Buvau pikta kaip alkana tigrė! Ir kas sugalvoja tokias taisykles?!! Neįleisti su vežimais į vaistinę! Vaiką vežimėlyje kaip šuniuką prie stulpo lauke pririšti?.. Pasiutau žiauriai!! Dar kokias penkias minutes siutau, gerai, kad stumiau vežimėlį (fizinis darbas padeda sumažinti stresą :) ir buvau lauke (grynas oras irgi ramina :). Paskui permąsčiau, kad tikriausiai tas jaunas apsuaginis paraidžiui vykdė nurodymą - neįleisti su vežimais! Bet juk tikriausiai turėta gavoje su pirkinių vežimais!!! Jeigu jis dar kelias mamas taip išvarė, tai ta vaistinė gali ir problemų turėti.
Aš principinga, jaučiu daugiau neisiu į tą vaistinę, nors ir arčiausia namų ji... Tiesą sakant, galėčiau ir ir į kitą miesto galą važiuoti, jei kita Vilniaus vaistinė būtų tik ten.
Šio įvykio išvados ? - Pirma, reaguoju žiauriai aštriai, jei reikalas susijęs su mano vaiku ar bendrai su motina ir vaiku.
- Antra, neiti ten, kur neatsižvelgia į mane ir mano natūralius poreikius (šiuo atveju, mano ir mano mažo sūnaus poreikį būti drauge).
- Trečia, šiek tiek gaila to sutrikusio jauno vaikino, kuriam teko susidurti su mama tigre, bet gal susimąstys ką kalba prieš ištardamas žodį...

lapkričio 05, 2008

senolė


Jau daugiau kaip mėnuo turime rimtų reikalų su mano Tomo senole. Jai dabar 80 metų. Gyvena ji viena kaime, labai prastai mato, vaikšto su lazdele, o kai nekaip mato, tai judėjimas ir dar sunkesnis. Kažkaip vis dar laikėsi, aplankydavom ją karts nuo karto, bet vat nuo pastarosios vasaros savijauta jos vis blogyn blogyn. Ansčiau tai dar su ja susiriedavau nuvažiavusi, nes būdas tai jos toks karštas, moteriškė visai nelaiko minčių, drebia viską tiesiai! Tai aš kartais neišturėdavau, ir atgal tėkšdavau :-) O vat kai suprastėjo sveikata, tai jau ir ginčytis jėgų senolei nebeliko. Sakė, darykit vaikai ką norit, vežkit mane kur nors... Dar ir vietinė socialinė darbuotoja ėmė persekioti skambučiais, tai supratom, kad dažnesnis lankymas nieko neišspręs. Ir prasidėjo visa senolės kelionių epopėja.

Kadangi į senelių namus nusprendėm dar nekelti, o ir eilės ten nemažos, girdėjau, tai suradau jai vietos slaugos ligoninėj Vilniuje. Mat gyvena ji Varėnos raj, mums iki tenykštės ligoninės būtų geras 100km, - tolokai. Bet pasisekė (tuomet taip manėm :) radom vietą Vilniuje. Nuvažiavom į kaimą, ten mūsų senolę kokios 5 kaimynės išruošė, namus sutvarkė, daiktus jai sudėjo, lyg važiuotų visam laikui už Atlanto. Na, maksimaliai ji galėjo išbūti ligoninėj 4mėn. Mes mąstėm, kad per žiemą būtų gerai mieste, nereikėtų jai kūrentis vienai ir pan. Slaugos ligoninė Vilniuje mus nustebino. Senas pastatas ir neremontuotos palatos tai dar nieko, valgyklos kvapai sumišę su nedingstančiu šlapimo ir dar kažkokiu ( gal senatvės...) kvapais irgi pakenčiama, bet ta tvyranti slogi lyg kalėjimo atmosfera!.. Pateko mūsų senolė į palatą su dar kokiom 8 moteriškėm, ir blogiausia, kad viena jau tikrai su vaiduokliais kalbėjosi! Ir dar tokiu aktoriniu puikiu balsu! Jei atvirai, tai pasijautėm kaip psichiatrinėj ligoninėj, kaip filmuose kad rodo... Na, bet mūsų senolė atrodė jautėsi pakenčiamai. Pažadėjom aplankyti kitą dieną.

Kitą dieną kaip ir nieko, jautėsi gerai, namo dar nesiprašė (nes aš tai jau buvau nusiteikusi išgirsti tokį prašymą), pažadėjom aplankyti po kelių dienų, nes Tomo laukė dvi naktinės pamainos.

Ir ilgai nelaukus, jau kitos dienos gan vėlų vakarą mum skambina iš ligoninės, sako, jūsų senolė pašėlo, pradėjo mušti lazda kitas ligones ir pan., mes ją išvežėm į Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę!! Mus ištiko šokas... Kitą dieną važiavom jau ten. Senolė pateko į gerontopsichiatrijos skyrių, kur senos močiutės patenka. Mūsiškei senolei, pasirodo, sutriko sąmonė, gydytoja sakė, taip nutinka, kai pasikeičia aplinka (ooo, taip, ji pasikeitė!), po operacijos ir pan. Žodžiu, ją laikys mėnesį, stebės, parinks tinkamus vaistus ir t.t. Jei atvirai, ši psichiatrinė ligoninė paliko daug geresnį įspūdį nei ta slaugos. Jei kas būtų įleidęs ir aprodęs, tai būčiau pavadinimus suteikusi atvirkščiai, na, gal nebent suabejočiau dėl visų durų be rankenų. Tą pirmąją dieną senolė atrodė tikrai nekaip, - nesigaudė aplinkoje, nepažino mūsų, tai ji buvo ligoninėj, tai jau kažkur kaime ir daugel metų atgalios...
Išėjom su Tomu nešini Viliuku ant rankų ir svarstėm, jog nenorėtume sulaukti mes tokio etapo gyvenime, kai jau tampi našta kitiems ir, deja, jau nebeįstengi to suprasti. Išeitum pats tikriausiai, jei tai suprastum... Iš kitos pusės, vis svarsčiau, ar turėtume senolę pasiimti pas save. Galbūt vieniems tai būtų savaime suprantamas dalykas, mums - ne. Gal todėl, kad Tomas tik vaikas būdamas palaikė artimesnį ryšį su ja, o dabar tai tik priedermė, mano gyvenime ji tiesiog atsirado, staiga ir, deja, dažniausiai kaip būtina išspręsti problema; gal todėl, kad savotiškai jauti atotrūkį - vaikai "turėtų" rūpintis senais tėvais, o ne anūkai seneliais, nors vėl gi-ką reiškia turėtų?... Visaip dėliojau savo mintis, bet vis tiek negalėjau nuspręsti pakviesti jos pas mus gyenti.

Paskui jai greitai pagerėjo, ir atrodė jau daug sveikiau, tik akys liko silpnos. Po to mėnesio nuvežėm mes senolę atgal į jos kaimą, prieš tai kelias dienas paviešėjusią pas našlį žentą. Sunku jai buvo grįžti į tuščius namus, mes šiek tiek padėjo įsikurti, krosnį iškaitinom, valgyt nupirkom, bet juk ilgai nebūsi, mes juk visada ir visur su Viliuku... Verkė ji, kai atsisveikinom, liūdna, bet toks tas gyenimas. Gerai, kad bent kaimynų aplink yra, kad kaime gyvena, o ne vienkemy.

Ir dar, supratom, kad nereiktų šeimoje apsiriboti vienu vaiku, nes tuomet ant jo vieno ir gula visi rūpesčiai rūpestėliai tėvais, seneliais ir senolėmis.
Čia ir baigėsi senolės rudeninių kelionių epopėja. Bet laukiame tęsinio, juk žiema ant nosies :-)

lapkričio 02, 2008

atleidimas


Per Vėlines negaliu nenueiti į kapines, kažkaip nesmagu, jeigu nenueinu pas juos, išėjusius Anapus, neuždegu žvakelės. Ir nebūtinai pas savo giminaičius ar artimuosius, tiesiog į kapines. Pernai, pamenu, tuo metu laukiausi ir buvau jau "labai nėščia" (Viliukas gimė lapkričio 14d.), bet vis tiek nulingavau į artimiausias - Antakalnio - kapines. Beje, tuomet buvau ten pirmą kartą. Šiemet, jau su Viliumi ėjome į tas pačias kapines. Tiesa, jis važiavo kaip ponaitis savo vežime :) Nuėjom prie už Lietuvos laisvę kritusių kapų, uždegėm pora žvakelių. Viliukas susipažino su žvakutėmis, paminklais, žmonėmis, nešinais gėlių glėbiais ir ta ramybe, tvyrančia kapinėse (nors jis buvo vienas jos drumstėjų :)).

O grįžtant ir vėl grįžau į savo kasdienybę... Nuo vakar baisiai pykau ant vyro, na, istorija jau sena ir ilga, bet mano emocijos viduje virė aukščiausiame laipsnyje. Ėjau namų link ir mintyse repetavau įvairias frazes ir sakinius, ką norėčiau jam išrėžti grįžusi, viduje net viriau. Susitikę šiek tiek "susikibom" - apsižodžiavom, ačiū Dievui, be įžeidimų.

O kai pyktis nulėgo, kai jis pabandė apkabinti, gal taip atsiprašyti, vėl kitaip ėmiau galvoti, ir atleisti tapo nesunku. Kiekvieną kartą pykčiui ir emocijų audrai praėjus suprantu, kad turiu lakią fantaziją, - kai užvaldo emocijos, ypač pyktis, liūdesys, neviltis, prikuriu baisiausių versijų kaip galėtų būti, kaip galėčiau elgtis. O vėliau visa tai atrodo kiek juokingai...

Įdomu tai, kad jį patį jo kūnas nubaudė, šiandien po mūsų kivirčo, pasitempė nugarą, negali pasilenkti, skauda atsisėsti, negali Viliuko pakelti. Aš aišku, savaip suinterpretavau - čia jam už tai, kad suteikė pykčio, liūdesio man :) Jam, žinoma, jau nebesakiau savo teorijos...

Aš atleidau, juk jei myli, tai atleidi. Tik dabar jis pats turi sau atleisti, save pamilti, ir skausmai praeis.