gruodžio 31, 2010

Paskutiniai sakiniai... šiemet :)


Šiandien ryte ir vėl pramiegojau. Kai atsisėdau lovoje ir nuleidau kojas ant šaltų grindų (gerai, kad miegu su šiltom kojinėm ir dar su megztiniu :)), pažvelgusi pro langą, gaila, bet nenudžiugau. Pajaučiau, kaip lyg miltai iš dangaus krentantis sniegas gula ne tik ant visko, ką matau, bet dar ir mano pečius, - reiks vėl atkasinėti mašiną, stumtis per sniegus ir vėžlinti kamščiuose. Gerai, kad iš vakaro visai atsitiktinai buvau paskaičiusi apie iš tiesų sniegingą žiemą Bornholmo saloje Danijoje :)





















Tai kažkaip nuotaika iš karto pragiedrėjo :)

Prieš-ir-po-šventinis maratonas atrodo jau baigėsi. Jei atvirai - šiek tiek jo nekenčiau. Labiausiai tai to nerimo rūpinantis darbiniu Šventiniu vakarėliu. Džiugu tik, kad visiems viskas tiko ir patiko. Tie, kam nepatiko, arba jau iš karto buvo apsisprendę niekur nedalyvauti, arba sėkmingai išlaikė
paslaptį. Praėjo pusantro mėnesio kaip dirbu. Ir šiandien tikrai jaučiuosi užsidirbusi pirmąjį atlyginimą :) Tiesa, jų gavau jau visus pusantro.
Namuose nieko naujo (jau nebe): Vilius labai manęs pasiilgsta (aš jo irgi!). Šią savaitę buvo namuose su tėčiu, - vienas vaidino, jog serga, kitas džiaugėsi, kad gali neiti į darbą ta proga :) Panašu abu jau atsibuvo ir kartu su naujais metais visi drauge žengsim į įprastą kasdienę rutiną: mama į darbą, tėtis į darbą, vaikas į darželį.
Tačiau prisipažinsiu: kai per pietų pertrauką išeinu pamiklinti kojų ir įkvėpti nebiurinio oro, gatvėje sutiktos mamos su mažais vaikučiais taip į akis krenta, kad nevalingai pagalvoju - kaip no
rėčiau dabar būti su vaiku, o ne darbe............ Jaučiu, kad tyliai tyliai kažkur sielos kertelėse ir vėl pradedu svajoti apie kitokį darbo ir asmeninio gyvenimo derinimą.

***
Dar kelios valandos šių metų, o paskui jau Naujieji, ir vėl kaip kiekvieną sausį pratinsimės teisingai rašyti datą...
Kažkaip tie Naujieji man vis mažiau šventė. Kūčios ir Kalėdos - taip, jau vien pats laukimas ir ruošimasis koks smagus! O Naujieji - 2 minutės fejerverkų, taurė šampano ir iki ašarų nuobodus Naujametinis žiburėlis per TV.... Aišku, galima tai daryti ir kitaip :) Tikiuosi, kada nors taip ir padarysiu. Imsiu ir išvažiuosi į kalnų trobelę kur nors tolimoj Norvegijoj :)
O tuo tarpu - siunčiu linkėjimus visiems, kurie lankosi šiame bloge, ir kartais užmeta akį į mano rašliavą. Smagiai atšvęskite metų sandūrą! Linkiu sėkmės ir tikėjimo - savimi, savo artimais, Juo ir ta sėkme ;) Su Naujausiais!


gruodžio 12, 2010

Baimė (ne tik) skristi

Erica Jong "Skrydžio baimė". Mano lūkesčiai šiai knygai buvo pernelyg aukšti. Visi gražūs sakiniai, surašyti ant jos viršelio, man atrodo per skambūs. "Drąsu ir nauja" - na, taip drąsių minčių išlieja autorė, bet ne(be)nauja. Taip, taip, žinau, kad knyga rašyta prieš 30 metų, tad šiandien tai nebėra kažkas nauja, ant viršelio tokio knygos įvertinimo jau nebedėčiau :) Įžvalgių minčių netrūko, skaityti buvo įdomu, tačiau kažkokių panašių sudėtingų moters charakterių tikrai jau daug esu skaičiusi, ir net geresnių ;)
Psichologinis pagrindinės herojės portretas mane įtikino, ji iš tiesų bijo, ir ne tik skristi (tai tik metafora)- ji bijo viso gyvenimo polėkio. Mane užkabino ir labiausiai sužavėjo du dalykai šioje knygoje - kaip herojė ieško paaiškinimų ir pagrindimų savo elgesiui, savo mintims, savo pasirinkimams, ir ieško jų savyje. Ir kitas patikęs dalykas - visos tos vietos, kuriose ji rašė apie rašymą - kaip, kodėl ir ką rašo.
Aš skaičiau šitą knygą ilgai, su didele, gal net trijų savaičių pertrauka. Gal tai turėjo įtakos mano tokiai dvilypei nuomonei. Nors jau nuo pat pradžių ji manęs netraukė, t.y. kol skaitai, tai skaitai, atrodo, įtraukia, tačiau kai padedi, tai paimti jos ši knyga kažkaip manęs nekvietė :) Jaučiu, jog mane šiek tiek erzino ta herojė, ir kartkartėmis norėdavosi jai susakyti moralą :D (tačiau tai jau labai gerai! - taip manyčiau būdama autorės vietoje ;))
Bet kokiu atveju - knyga verta dėmesio. Gal net įtraukčiau į privalomų perskaityti knygų sąrašą, visiems, ne vien tik moterims, nors nežinau, kaip vyrai ją supranta...
***
"Gyvenimas yra be turinio. Jis daug įdomesnis už bet kokį jo apibūdinimą, nes kalba iš prigimties yra tvarkytoja, o gyvenimas neturi tvarkos. Net tie rašytojai, kurie garbina gyvenimo anarchijos grožį ir mėgina perkelti jį į savo knygas, sukuria neįsivaizduojamai tvarkingą būties vaizdą ir galiausiai nepasako tiesos. Todėl kad nė vienas rašytojas negali pasakyti tiesios apie gyvenimą - jis daug įdomesnis už bet kokius personažus."

"Santuoka - sudėtingas dalykas, nes tam tikru atžvilgiu tai visada buvo dviejų beprotybė. Kartais sunku atskirti, kur baigiasi tavo beprotybė ir prasideda sutuoktinio. Kaltini save už nusižengimus arba per daug, arba nepakankamai. Ir painioji priklausomybę su meile."

"Žmonės nepapildo mūsų. Mes patys save papildome. Jeigu neturime jėgų savęs papildyti, meilės paieškos virsta savęs naikinimo būdų paieškomis. Ir dar apsigaudinėjame, kad savęs naikinimas yra meilė".

gruodžio 09, 2010

Nesusenk!

Šįvakar. Vilius jau guli lovoje apsiklojęs iki pat ausų ir užsimerkęs. Aš lūkuriuoju, kol užmigs. Staiga klausia:
- Mama, o tu niekada nesusensi?
- Pasensiu?
- Taip.
- Na, pasensiu, tik dar labai negreit. Mes visi po truputį senstam...
- Neee! (ir pradėjo graudžiai verkti...)
- Gerai, Viliuk, aš niekada nepasensiu. O tau nepatiktų?
- Nea
- Tau baisu?
- Taip...

Tai štai, pasižadėjau savo vaikui niekada nepasenti..... Ką daryti, kad pavyktų? :)

24 kišenėlės

Šiandien jau 9-oji Advento diena. Nors mūsų namuose kalendoriai dėl Advento pradžios nesutaria. Vienas toks senoviškas sieninis popieriniais nuplėšomais lapeliais Adventą pradėjo lapkričio 28d. (kaip suprantu, tada ir buvo ta pradžia), o kitas - tik tik neseniai užbaigtas, irgi sieninis, bet megztom ir siuvinėtom kišenėlėm - Adventą pradėjo gruodžio 1-ą (nes jį sukurusių rankų savininkė skaičiavo ir taip, ir anaip, bet 24 dienos iki Kalėdų jai gavosi lygiai gruodžio 1-ą :))). Na, kaip ten bebūtų, Kalėdų mes laukiam su kalendorium - kad lengviau ir smagiau būtų laukti. Į kalendoriaus kišenėles užduotėles ir dovanėles neša Nykštukas. Tik (oioi, gėda gėda) Nykštukas šiais metais kažkoks nelabai pavyzdingas... tai pavėluoja atnešti, tai atneša iš karto už dvi dienas, tai pamiršta užduotėlę... O mamai tai tik papildomas darbas - vis kaip nors pateisinti jo nepareigingumą :)) (pvz. šiandien bandžiau apginti Nykštuką dėl vėlavimo baisingu oru, lijundra, šlapiais ir slidžiais keliais... uch! ). Nors... jau pora kartų Vilius pats ėmėsi auklėti Nykštuką - pasiima savo mobilų (žaislinį) telefoną ir skambina Nykštukui, ir aiškina, ką tas turėtų daryti - "Kitą dieną atnešk užduotėlę! gerai?" :)
Tiesa, čia dar skiriu keleta eilučių pasigyrimui ir savęs paglostymui - kad šįmet apie Advento kalendorių pagalvojau geroookai iš anksto, kad mezgiau ir siuvinėjau visą mėnesį, kad šiemet kalendorius turi visas 24 kišenėles, o ne kažkokias 7, kaip pernai :)
Iki šiol turėjom tokias tradicines užduotėles: parašyti laišką Kalėdų seneliui, nupiešti piešinį seneiui ir močiutei, nupiešti sveikinimą berniukui N. iš Eglės Kalėdinio pašto projekto, atrinkti dvi nebeskaitomas knygeles padovanoti kitiems vaikučiams. Dar laukia panašios, kaip nupiešti laišką kitam seneliui, atrinkti kelis žaislus kitiems vaikučiams, pasipuošti namus, Kalėdinę eglutę ir t.t. Kokios užduotėlės slepiasi jūsų Advento kalendorių skyreliuose?


lapkričio 27, 2010

Išėjus į darbą.....

Nepasakysiu nieko naujo - laikas greitai bėga, kai turi ką veikti. Štai ir mano paskutinės dvi savaitės prabėgo su vėjeliu. Lapkričio 17d. pradėjau dirbti. Nuolatinis darbas valstybinėj įstaigoj, nesu valstybės tarnautoja, bet į darbą ateinu 8, o išeinu 17, o penktadieniais - net 15:45 :) Ir įdomiausia tai, kad iš tiesų galiu tokiu metu išjungti kompiuterį ir ramia dūšia išeiti iš darbo! Vis dar negaliu tuo patikėti :)
Adaptacija naujam darbe nėra sunki, aišku, ir krūvis dar nepilnas, toli gražu...., tačiau kolektyvas jaunas, supratingas, žodžiu - savas. Na, popierėlių nešiojimo irgi yra, bet aš kadangi esu iš žiurkinių padermės, tai knygos, dokumentai, ataskaitos ir popieriai kaip materija manęs negąsdina, net gal sakyčiau atvirkščiai :) O jei ar kai popierėliai ir paklusimas taisyklėms, nuleistoms iš aukščiau, užknis (negyvai), ieškosiu laimės kitur ;) Tačiau - apie tai šiuo metu tikrai negalvoju (nors sakoma, kad negalvojimas apie tai, kad negalvoji apie "tai", jau YRA galvojimas apie "tai"........). Kiekvienas pasirinkimas savyje neša lengvą nusivylimą, nes kaskart pasirinkdamas kažko atsisakai ir kažką prarandi, ir gali tik nuspėti, kas tai galėjo būti. Tačiau šį savo pasirinkimą vertinu kaip optimaliausią variantą dabartiniu mano gyvenimo momentu su visomis jo aplinkybėmis.
Labiausiai mano dienoje pasikeitė tai, jog nebeturiu laiko naršyti internete, stebėti kitų blogų rašytojų įrašų, sekti "ką veikia mano draugai" facebooke ir t.t., ir pan. Reikia pripažinti, jog kai galėjau tai daryti bet kada, tai ir lindėdavau ten dažnai, ir kaip žinia, laikas naršant internete tiesiog išnyksta.... O dabar viskas labai paprasta: darbe negaliu naršyti (kai kas blokuota, o ir šiaip negražu :), na, tik paštą pasitikrinu, labbbbbai greitai), grįžus namo - ne tas galvoj, o kai namai nutyla nakties miegui, mano pačios batareikė irgi jau būna besibaigianti... Ir aš tokiu pasikeitimu LABAI džiaugiuosi ! Gan dažnai pagalvodavau, kad internetas, o ypatingai socialiniai tinklai (kaip tūlas facebook'as) tiesiog vagia, ryja laiką, ir kad gal reiktų imtis rimtų priemonių. O štai viena mano draugė neseniai ėmė ir išsitrynė savo profilį facebook'e, ir aš ją LABAI suprantu, kaip ir suprantu kitą draugę, kuri net nesiruošia to profilio susikurti ;)
Man išėjus į darbą, pasikeitė visas mūsų šeimos kasdienis gyvenimas ir nuotaikos (kuo labai džiaugiuosi). Čia kaip tyrimuose būna šalutiniai neplanuoti rezultatai, tai ir tos nuotaikų kaitos - malonūs teigiami pasikeitimai, kurie nebuvo įvardinti, kaip siekiamybė ieškant darbo :) Tomas koks tai geresnės, pakilesnės nuotaikos. O Vilius - jis juk mūsų veidrodis, jei mes gerai nusiteikę, ir jis toks. Kaip galiu tuo nesidžiaugti :)
Viliui teko prisitaikyti prie ankstesnių rytų ir ilgesnių dienų darželyje. Po trijų tokios adaptacijos dienų, jis nusprendė pailsėti ir susirgo :( Tad visą šią savaitę "tūno" namuose, o jo priežiūros plane teko apsieiti be manęs. Bet pavyko! Ir be jokių auklių :) Trys dienos tik su tėčiu, ir šiandien sulaukiau atsisakymo eiti į spektaklį, - sakė, geriau eik viena, o aš pabūsiu su tėčiu! :)
Išėjus į darbą, turiu mažiau laiko apmąstyti, apie ką norėčiau pasidalinti savo bloge, vat dėl to tai tikrai apmaudu :( Galbūt savaitgaliai man bus maloningi :)
Išėjus į darbą, liko kur kas mažiau laiko knygoms :(((((((((((( (rauduuuuuuu). Po vakarinės pasakos Viliui savo knygos į rankas jau nebepaimu, gulėdama ant vėsios palangės ji laukia nesulaukia, kada bus sušildyta mano delnuose (nors tiesą sakant, ir pati knyga kalta :) - nelabai ji mane traukia...). Dabartiniai mano vakarai skirti Advento kalendoriaus gamybai :) Viliuosi, kad kai pakabinsiu jį ant sienos, ir kai įsibėgės nauja kasdienos rutina, rasiu tą papildomą valandą savo ištikimai draugei knygai.
Dar tikiuosi, kad Vilius išėjęs į darželį pirmadienį, labai greitai nebesusirgs. Ir galėsim laukti Kalėdų su visomis smagiomis to laukimo akimirkomis, kad ankstūs rytai nebebus tokie sunkūs, o skaitydama vakarinę pasaką dar galėsiu išlaikyti nesumerktas akis :) Kad ištaikysiu tą taip geidžiamą valandėlę knygai, kitą valandėlę blogui, dar laiškui draugei ar geram filmui.
Išėjus į darbą reikia daugiau planuoti, bet planuoti man patinka ;)

lapkričio 15, 2010

3 metai, kupini kupini :)

Trys metai mamystės. Trys metai atsidavimo, dėmesingumo, puoselėjimo. Trys metai savęs auklėjimo, mokymo, šiek tiek gailėjimo, šiek tiek kaltinimo, daug nuovargio. Trys metai sekimo, buvimo greta, palaikymo, guodimo ir glostymo. Trys metai žaidimų, pasakų ir fantazijų. Trys metai mažų smulkių judesių atrišant, užrišant, atsegant ir užsegant, aprengiant ir nurengiant, uždedant, nuimant, nuvalant, pataisant, paglostant, mojant ir rodant. Trys metai džiaugsmo, ašarų, verksmo, juoko, krykštavimo. Pirmieji trys metai aplankiusios nebevienatvės. Jau TRYS metai !
Žiūriu aš į Vilių ir kartais taip keista, - kieno tas didelis vaikas? kada jis spėjo užaugti?.. Jau toks nemažas, tiek daug suprantantis ir gebantis. Nors jam vis dar labai patinka būti mažu, visai nesiskubina užaugti ir būti kaip "tie dideli" :) Lyg žinotų ką nors daugiau ar prisimintų iš anksčiau...

Jis toks savotiškas vaikis... (o gal kaip ir visi - savotiški :))
Viešumoj baisiai kuklus, žodžio neištempsi, akių nepakelia, o namuose tarška, kaip radijas :)
Klausimų turi milijoną, bet ir nuomonę savo turi irgi apie viską (beveik), ir kartais tenka susiginčyti dėl dalykų, kurių jis visai nežino, bet įsitikinęs priešingai :)
Jis nori bendrauti, eiti, matyti žmonių: vietoj miško vis dažniau renkasi pasivaikščiojimą mieste, o "Akropolis" - vos ne smagiausia pramogą (baisingai vartau akis - iš kur?!!!). Tačiau... tuo pačiu nepatinka didelės minios, nelabai veržiasi prie vaikų (pvz. prieš gimimo dieną pasakė, jog per savo gimtadienio šventę nenori vaikų :)). Mieliausiai laiką leidžia didelės šeimynos rate (čia įtraukiant senelius, tetą ir t.t.).
Vilius toks tvirtas savo pasirinkime, jog mano tikėjimui savo didžiąja kantrybe atėjo sunkios išbandymų dienos. Kartais ji griūna kaip priešų subombarduota siena... Kartais pavyksta išlaikyti ir pačius aršiausius puolimus :) , tačiau kokiais vidiniais resursais!!! ;)
Vilius - mano didysis mokytojas ir asmeninio tobulėjimo koučeris. Rimtai. Dar niekada taip giliai nesikapsčiau ir taip savęs neplakiau už savo elgesį, kaip per šiuos trejus metus. Ir ne taip dažnai anksčiau tekdavo kuo rimčiausiai svarstyti tinkamiausio poelgio variantus beveik be teisės suklysti. Beveik, nes Vilius jau pažįsta atsiprašymo galią.
Mažas žmogutis su tokia didžiule vidine jėga!

~~~
O gimtadienio šventė buvo tokia ypatingai šeimyniška. Tik mes. Kaip Vilius prašė - jokių kitų vaikų :) Kažkokių didesnių draugų ir neturi, visi jo draugai-vaikai kol kas tik darželyje.

Šeštadienį (dieną prieš gimimo dieną) beveik visą dieną kepiau ir lipdžiau tortą. Po netrumpų pasvarstymų nusprendžiau tortą ne pirkti, o kepti pati. Och, teko ryžtis :) Ryžtis todėl, kad nesu ta, kuri kepa tortus kartą per mėnesį, netgi ne kartą per metus :))))
Kepiau pagal šį receptą ir išėjo štai toks:

Man labai patiko visas kepimo ir "montavimo" procesas. Labai! Tikrai kepsiu dar, nebūtinai šitą, bet tiesiog tortą :) O šis buvo tikrai skanus, gal kiek saldokas, bet iš tiesų labai vykęs, nors Vilius ir nevalgė... Bet jam labai patiko šokoladinis kelias (ten yra tokia balta punktyrinė linija ant to šokoladinio kelio :)) ir mašinytės, kurias galima ir valgyti, ir stumdyti ant torto viršaus.

Gimimo dienos "vinis" buvo fotosesija miške. Profesionali. Labbbbbai laukiau jos. Buvo nelengva. Jau daug labiau suprantu fotomodelio darbą ir kad jis visai nelengvas, oiiiii, nelengvas :) O Vilius parodė savo tvirtą būdą ir provokacijoms šypsotis ir šiaip kaip nors spontaniškai elgtis beveik nepasidavė :) Per daugiau kaip valandą teištarė kelis trumpus žodelius, atsakydamas į klausimus labiau tenkinosi griežtais rankų mostais :D O dabar visi labbbbbai laukiam nuotraukų rinkinio.

Vilius sulaukė labai lauktų dovanų. Labiausiai laukė paspirtuko (pabrėžtinai - MĖLYNO!) ir McQueen'o (RAUDONO ! :)). Šias dvi dovanas jis užsisakė gal prieš kelis mėnesius, ir kantriai laukė. O kokį mėnesį iki gimimo dienos turėjome naują taisyklę - "Jokių naujų žaislų iki gimimo dienos". Sakot, žiauru? Jeigu gyventumėt žaislų, ne, gal greičiau žaislinių mašinyčių, parduotuvėj (beveik didmenos...), manytumėt kitaip :) Taigi, taisyklė visai neblogai veikė. Tikrai BEVEIK nieko nepirkom. O jeigu labai prireikdavo NAUJOS mašinos (prie tų 60+ vnt. "senųjų"), tai imdavo veikti ir dar viena taisyklė - "Jei perkame naują mašiną, vieną iš esamų namuose Vilius atrenka ir atiduoda kitiem vaikam" (čia jau mano užduotis, kaip ją tiem vaikam pristatyti :)). Irgi puikiai veikia. Dvi mašinas jau turime atiduotas. Tiesa, taisyklė negalioja dovanojamom mašinom :)

Paspirtuką išrinkom tokį tvirtą, su trim ratais, jis atėjo paštu ir kantriai laukė savo didžiojo pasirodymo dienos mūsų rūsyje. Apie jį prisiminiau, kai gerokai po vidurnakčio, jau pabaigusi puošti tortą, guliausi į lovą. Susivokiau, kad didžioji dovana vaikui vis dar rūsyje, o ryte nebus tinkamo laiko jį atgabenti į viršų. Tad kėliausi ir pusė dviejų nakties vilkėdama pižamą su besišypsančiu rausvu triušiuku keliavau į tylų, tamsų rūsį parsinešti vaikiško paspirtuko! :) Gerai, kad nieko nesutikau (reikia išeiti į bendrą laiptinę!), nes jau vien pati sau atrodžiau labai juokingai ir keistai.....

Į darželį nešėm ne jokį ne tortą (pirktinį nešti kaip ir nebelygis, bet kepti antro jau nei jėgų, nei laiko neradau), o keksiukus! Tokius tobulai gražius ir skanius :) O suradau juos taip atsitiktinai, kad net pasakyčiau, kad jie mane patys susirado, džiaugsiuosi, kad laiku. Sužinojau apie naujai besikuriančią kepyklą, kuri specializuosis keksiukų kepime, ir svarbiausia, jog iš kuo natūralesnių produktų ir be sintetinių dažų. Na, tai ir užsakiau tų keksiukų darželiniams draugams :)

Dar vienas Viliuko slenkstis peržengtas. Ir taip labai simboliškai drauge su juo žengiu ir aš per naują slenkstį - pasibaigus visom įmanomom vaiko priežiūros "atostogom", šiandien įteikiau prašymą atleisti iš darbo, o poryt rašysiu kitą prašydama priimti. Palinkėkit mums per daug nekliuvinėti ir negriūti ;)



Mano nuosavas tyrimas. Ketvirtoji - galutinė - ataskaita. Dar ne pabaiga :)

Mano nuosavas tyrimas baigtas. Gavau darbo pasiūlymą ir jį priėmiau. Tai įvyko praėjusį antradienį. O į naują darbą žengsiu jau šį trečiadienį!
Iš tiesų labai viskas netikėtai greitai ir sklandžiai susidėliojo :) Jau net pradėjau tikėti, kad tikrai koks Likimo pirštas čia mane vedžioja ir kryptį rodo... Istorija štai tokia man nutiko:
Užmačiau, kad viena valstybinė įmonė ieško mokymų specialisto. Susigalvojau, kad ir aš galiu kandidatuoti. Nebuvo taip jau viens-du ir padaryta, - reikėjo paruošti kopijas įvairių svarbių dokumentų ir dar viską pristatyti gyvai, t.y. nunešti į biurą. Galėjau siųsti registruotu paštu, tačiau tuomet būtų reikėję apsilankyti pas notarą :) Jau anksčiau žinojau, o dar ir pasitikslinau, jog toje įstaigoje štai jau 8 metai dirba mano buvusi kambariokė iš bendrabučio laikų. Mąsčiau, kad reiktų kaip tai pasisakyti apie mano bandymus, bet kadangi daug metų jau ryšių nepalaikom, tai nieko ir nedariau. BET... Likimas man ir čia pagelbėjo,- sulaukiau vieno senų laikų draugo skambučio, jog organizuojamas bendrabučio chebrytės susitikimas, o jame bus ir mano buvusi kambariokė :) Ir dar, dieną prieš mūsų draugišką susitikimą sulaukiau kvietimo į pokalbį dėl darbo toje įstaigoje. Nerealu! Panašu, jog man tik reikėjo atlikti pradinius ėjimus, o visą kitą pajudėjo, lyg būčiau pastūmusi domino kaskados pirmąją detalę...
Tad šeštadienį pasidalinom nuotrupom ir svarbiais momentais iš savo gyvenimų, o antradienį jau lengvai drebinau kinkas prieš 7 žmonių atrankos komisiją :) Po atrankos pokalbio ant laiptų sutikau tą savo ex-kambariokę (tikriausiai irgi Likimas liepė jai išeiti iš savo kabineto, nes aš buvau nusprendusi neskambinti jai tik tam, kad konstatuoti faktą, jog pokalbis baigėsi :)).
Man labai patiko tos įstaigos pasirinkta atrankos procedūra: atrankoje dalyvauja pats vadovas ir dar krūva svarbių asmenų :), jie "pravaro" blic pokalbius (apie 10min.) su visais kandidatais, tada pasako, kad apsispręs šiandien ir paskambins tam, kuris laimėjo konkursą. Visi kiti, nesulaukę skambučio tą dieną, žino, jog paieškų kelias dar nesibaigė. Man, kaip turinčiai patirties su ilgom ir, dievaži, kankinančiom atrankom, toks procesas atrodė neįtikėtinai efektyvus!
Visą dieną nepaleidau telefono iš rankų, ir tuo pačiu vis svarsčiau, o jeigu paskambins, ką sakysiu? Ar taip ir sutiksiu, ar dar ką nors svarstysiu? Ar tai jau bus "štai - viskas!"?... Galvos laužymas, ne kitaip :)
Kelios minutės po to, kai jau nusprendžiau, kad man nepaskambins, sulaukiau skambučio :) Viskas, pabaiga! Taip džiaugiausi, kad net pamiršau paklausti dėl konkrečių darbo sąlygų :P
Štai taip greitai ir beveik neskausmingai nuo trečiadienio pradėsiu dar vieną etapą. Vėl būsiu ta, kuri turi nuolatinį darbą, nebereikės sakyti, jog dirbu iš namų (kas buvo labai smagu !). Žinau, kad reikės daugiau bėgti, daugiau spėti per tą patį laiką, kad turėsiu mažiau laiko svajoti, kapstytis, ieškoti... Nors... jau pasiilgau darbo, rutinos, kai keliesi, eini, dirbi, pietauji, važiuoji namo ir t.t. Nauja bus ne tik darbovietė, bet ir tai, jog šioje rutinoje visada gyvens Vilius su savo vaikišku rutinai nepasiduodančiu pasauliu :)
Kažkurią dieną bandžiau sudaryti mintyse sąrašą, ką prarasiu, kai pradėsiu dirbti? Galimybę pasivaikščioti rytiniame miške, daugybę laiko svajonėms, įvairios informacijos paieškoms, laiką visuomeninei veiklai, galimybę pratingėti visą dieną, kai labai nesinori nieko veikti, galimybę keltis vėliau ir gultis, kada užplauks :) Nors gerai pagalvojus, visa tai darydavau ir tada, kai dirbau, juk dar pamenu :) Ir man labai labai galioja taisyklė, jog kuo daugiau turi darbų, tuo daugiau padarai (ir man dar galioja pratęsimas - ... ir tuo geriau jautiesi :)).

O dabar laikas statistikai:
- laikas: 4 mėnesiai - nuo liepos 7d. iki lapkričio 9d.
- išsiųsta: 35 CV ir motyvaciniai laiškai; 23 - pagal skelbimus, 12 - konsultacinėms įmonėms.
- pozicijos: 19 kartų kandidatuota į personalo valdymo poziciją, 4 kartus - į kitas pozicijas, ir 12 kartų - į duomenų bazes.
- atgalinis ryšys: 5 kvietimai į pokalbį, 2 iš jų jau po to, kai turėjau darbo pasiūlymą :) ; 1 laiškas, jog mane kvies į pokalbį, tik atranka nusikelia į metų pabaigą; dar keli laiškai iš konsultacinių įmonių, jog gavo mano CV ir kvies jeigu...
- CV forma pakeista 1 kartą, dabar turiu 3 skirtingus gyvenimo aprašymus: Europass CV lietuviškai, Europass CV angliškai ir paprastą CV lietuviškai :)
- kiti dokumentai: turiu tokį visai neblogą motyvacinį laišką ir netgi gražiai surašytą asmeninių privalumų sąrašą ! :)

Smagu tai, kad sulaukiau susidomėjimo skambučių, kai jau turėjau priimtą sprendimą. Vadinasi, tikrai tiesiog reikėjo išlaukti :)
Tyrimas baigėsi. Šiek tiek liūdna, nes visuomet liūdna, kai kažkas baigiasi. Ir neramus drugelis kirba pilve, nes visuomet neramu, kai prasideda kažkas nauja. Ir dar - gaila, kad paklausta, kuo užsiimu, jau nebegalėsiu atsakyti, jog esu laisvo oro ir viso savo laiko direktorius :)

lapkričio 08, 2010

žodžiai, žodeliai, mintys, mintelės

Man labai gražu vaikų sukurti žodžiai. Paskutiniai Viliaus kūriniai:
taisytojas - tas kuris taiso mašinas (na, šitas kaip ir nėra labai neįprastas)
ir
vežimininkas :) - tai žmogus, kuris vadžioja vežimą !

Ir dar Vilius pastaruoju metu tobulina savo pokalbio vedimo įgūdžius. Tokių atsakymų, klausimų ir pasakymų sugalvoja, kad mes su Tomu tik susižvalgom ir tyliai kikenam :))))

Vakarykštis Tomo ir Viliaus pokalbis:
T.: Viliau, apsiramink šiek tiek, nes prie sienos prikabinsiu (čia toks jau senai naudojamas posakis, kai Vilius įsidūksta ir nebegali sustoti, tai Tomas jį anksčiau pakeldavo ir prie sienos priremdavo, o Vilius juoooooookdavosi :))
V.: Nea. Aš nenoriu prie sienos.
T.: Prikabinsiu, prikabinsiu.
V.: Neprikabink. Aš dar noriu gyventi.

:):):):):)


Kiek anksčiau vieną rytą Vilius man sako:
- Mama, kai žiovauji reikia užsidengti.
- Taip, reikia.
- Tai užsidenk, kai žiovausi.
- Gerai, Viliau.

Kitą dieną:
- Mama, kai žiovauji, užsidenk, kaip aš mokiau.
- !!!!!....... Gerai, Viliau (o kas belieka sakyti?!..)

lapkričio 05, 2010

teatras. Teatras. TEATRAS!!!

Teatras prasideda (beje, ir baigiasi :)) nuo rūbinės. Kai buvau vaikas visuomet norėjau dirbti teatro rūbinėj :) Ypač pasibaigus spektakliui. Ir dabar man tai ne tiesiog paprastas fizinis darbas, o kažkas šiek tiek smagiau ir svarbiau :) Teatro rūbinė - tai ritualo dalis. Ėjimas į teatrą man yra ritualas, ir jis prasideda ne tuomet, kai užgęsta šviesos salėje, o tuomet, kai perki bilietą. Kartais jį perki geroookai anskčiau, kad tikrai turėtum vietą toje tamsioje salėje, kurioje skleidžiasi teatro paslaptis ir galia.
Kai mokiausi mokykloje, kartais eidavom su visa klase į teatrą. Tuos momentus atsimenu kaip smagias, kažkokios paslapties ir nepaaiškinamo jaudulio kupinas akimirkas. Pamenu, kažkada net sėdėjom tiesiog ant laiptų, nes daugiau vietų nebebuvo. Tačiau tai buvo tokie nuostabūs laikai :)
Dar kai neturėjau vaiko (ir planuose dar nebuvo :)), savo darbe be visų kitų atsakomybių dar turėjau ir tokią - organizuoti renginius įmonėms darbuotojų vaikams! Na, dažniausiai Kalėdinius. Visuomet samdydavom kokią aktorių trupę trumpam spektakliukui, ir tik tuomet pakviesdavom tą laukiamą dovanų dalintoją. Jau tuomet atlikusi visus techninius ir organizacinius darbus per spektaklį niekur nedingdavau (nors dažniausiai tai būdavo sekmadienis...), atsisėsdavau ir žiūrėdavau spektaklį. Ir man būdavo taip smagu, gal kad sugrįždavau į vaikystę, gal kad tie vaikiški spektakliai tokie tikri ir kupini gėrio, gal kad vaikams vaidinantys aktoriai privalo būti absoliučiai nuoširdūs, kitaip nepasieks tų mažų širdelių...
Dabar, kai jau turiu puikų kompanioną (ir "priežastį":)) vaikiškiems spektakliams, į teatrą einu kur kas dažniau, ir mano didžiam džiaugsmui - į spektaklius vaikams! Per metus mes su Viliumi aplankėm 7 skirtingus teatrus ir pamatėm 10 spektaklių vaikams!

Apie pora spektaklių jau rašiau, o visi kiti aplankyti kažkaip liko už kadro :) Taigi, čia tai, ką esame aplankę ir trumpi mano įspūdžių aprašymai.
Teatras "Lėlė"
"Bitė Maja" - aprašymas buvo anksčiau, o vertinčiau kokiais 8 iš 10.
"Ragana ir Lukošiukas" - labai gražios veltos lėlės, daug dainuoja ir tai šiek tiek apsunkina siužeto supratimą. Kai kurios replikos labiau skirtos suaugusiems nei vaikams. Kadangi nemažai dainuojama, tai vaikui buvo sunku suprasti žodžius ir tokiu būdu sekti siužeto liniją. Vertinčiau kokiais 6 iš 10.

Keistuoliai
"Geltonų plytų kelias" - Keistuoliai man yra ir aukštos kokybės ženklas, tad pasakyti ką nors neigiamo ar kritiško nepavyks :) Nors ir netrumpas (2val.) spektaklis, ir pagrindinė mintis ne taip lengvai pagaunama mažiems vaikučiams, maniškis kokiu tai stebuklingu būdu išsėdėjo abi dalis ir net pertrauką ištempė :) (nors turiu pripažinti: gerai, kad rankinėje turėjau užsilikusią šokolado plytelę ir šiek tiek sausainių ;)). Puikus spektaklis, graži mintis, kad turėdamas svajonę, nepaliauk norėti, stengtis ir tikėti. Vertinu 10/10.

"Mamulė Mū" - jei jums ir/ar jūsų vaikui patinka knyga apie Mamulė Mū ir Varną, tuomet spektaklis patiks lygiai taip pat :) Labai vykusi sceninė knygos versija. Kadangi mano Vilius Mamulės Mū ir Varnos nuotykius yra išklausęs daugyyyyyybę kartų, jam patiko :) Tiesa, jis buvo labai rimtas viso spektaklio metu, ir atidžiai klausėsi teksto, ir vis linkčiojo, jei herojai kalbėdavo tais pačiais sakiniais, kaip knygoje :) 10/10!

"Trys lokiai" - šį spektaklį žiūrėjome tryse: aš, Vilius ir senelis :) O užsukom labai atsitiktinai, tiesiog ėjome pro šalį, kai viešėjom Panevėžyje, kadangi buvo savaitgalis ir niekur neskubėjom, o Vilius užmatė įėjimą į teatrą, tai ir nuėjom :) Man labai patiko, kad pasakojimas vyko lyg knygoje su erdviniais paveikslėliais. Kai keisdavosi pasakos scenografija pagal siužetą, aktorės tiesiog perversdavo kitą didelė puslapį. Pasaka apie mergaitę, kuri atėjo neprašyta į lokių namus, suvalgė košę ir t.t. Mums visiems patiko, nes spektaklis gražus, subtilus, nerėkiantis ir t.t. 10/10

Jaunimo teatras
"Arklio Dominyko meilė" - hmm, man patiko. Tačiau Viliui - nelabai. Po kokių 5min. jis jau norėjo išeiti. Tai teko įkalbinėti ir aiškinti, kad pradėjus jau reikėtų ir pabaigti žiūrėti. Spėju, kad nelabai patiko todėl, kad aktoriai buvo labai arti, nes salytė labai nedidelė. Be to, vaidino patys aktoriai, ne lėlės, bet Keistuoliuose irgi ne lėlės vaidina, bet Viliui patiko. Dar manau, ir pats siužetas ir idėja jam buvo kiek pers sudėtinga. Aš vesčiau kiek paūgėjusius vaikus, gal nuo kokių 5-6m. Taigi, didesniems vaikams ir suaugusiems: 9/10, o mažiems vaikams 5/10.

Raganiukės teatras
"Skraidantys meškinai" - jei neklystu, tai buvo pirmasis Viliaus spektaklis. Iš tiesų smagus ir gerai nuteikiantis, tinka patiems mažiausiems, jie gali atsinešti savo žaisliuką, kuris bus įtrauktas į spektaklį :) Ir tinkamas kaip pirmasis, nes tikėtina sukels teigiamas emocijas. 8/10

"Pifo nuotykiai" - paskutinis matytas spektaklis. Na, siužetas pažįstamas, jei pamenate šuniuką Pifą, katiną Herkulį iš savo vaikystės. Viliui visai patiko, man - nelabai. Kažkoks jis man pasirodė lėkštas ir paviršutiniškas. Nors mintis tokia, kaip ir visose pasakose: sukčiai ir tinginiai susilaukia atpildo, o skriaudžiami gerieji herojai galiausiai būna tinkamai įvertinti. Man nepatiko, kad nemažai mušimosi ant scenos, kad ir suvaidinto, kad ir tarp herojų gyvūnų, jis buvo kiek per garsus ir per trankus (viena maža mergaitė kaskart pradėdavo gailiai verkti, kai Pifas pradėdavo kalbėti :) Mama ir jos didesnė sesuo, deja, didesnę dalį spektaklio praleido...). Iš visų matytų jis man toks labai jau vidutinis. Nors vaikams, panašu, patiko. Beje, Viliui labiausiai patiko herojė Pelytė - švelniausioji ir geriausioji veikėja :) 5/10.

Elfų teatras
"Skudurinės Onutės pasakaitės" - tokia lietuviška ir kamerinė "Žaislų istorijos" versija :) Apie vaiko ir jo mylimo žaislo santykį. Man labai patiko. Viliui irgi patiko. Žiūrėjo susidomėjęs. Vaidina jauni aktoriai, nedaug scenografijos, graži muzika ir dainos. Nebuvo labai didelio WOW, tad 9/10 :)

Stalo teatras
"Peliukas gitaroje" - pats nerealiausias spektaklis!!! Nedaug žodžių, gera muzika, puiki Peliuko lėlė, su visais smulkiais judesiukais ir akių mirksėjimu :) Vilius tiesiog buvo pakerėtas, aš, beje, irgi. Ėjau nelabai žinodama, ko tikėtis, tačiau labai noriu ir vėl nueiti į šito teatro spektaklį. Nes jis taip suderintas, jog yra suprantamas ir tinka tiek vaikams, tiek suaugusiems. 10+/10 ;)

O kai pradedi, tai nebegali sustot :) Dar laukia Vilniaus mažasis teatras su nauja programa vaikams, o kur dar Operos ir baleto teatras!! Tik vis svarstau, ar dar ne per anksti vesti į operą ar baletą, ar trimetis jau išsėdėtų susidomėjęs? Hmm....

lapkričio 03, 2010

Mano nuosavas tyrimas. Trečioji tarpinė ataskaita.Pokalbiai

Dvi savaitės po paskutinio įrašo. Ledai pradėjo judėti, šiek tiek. Šiandien buvo antrasis reikšmingas įvykis :) Buvau pokalbyje. Medicinos paslaugas teikiančioje įmonėje. Gerai žinomoj, gan prabangioj ir brangioj :) Ieško jie personalo vadovo. Surizikavau, nusiunčiau savo duomenis. O jie surizikavo ir pakvietė mane pasikalbėti. Išties surizikavo, nes dabar pažersiu pavyzdžių "kaip nereikėtų elgtis, kai ieškai naujo darbuotojo" :) Atėjau 5min. anksčiau, prisistačiau. Laukiau apie 15-20min. kol kas nors ateis. Būtent - kas nors, nes kai skambino nepasakė, pas ką kreiptis (o vertėtų!). Nežinau, ar čia man taip "sekasi", ar čia kokia nauja mada - versti laukti kandidatus?... Du pokalbiai - du vėlavimai iš įmonės pusės. Pasakysiu kaip kokia senė, bet, kai aš dirbau su personalo atranka, tai vėluodavau pas žmogų daugiausiai 5min. O vadovų niekad neatrinkinėjau... Taigi, grįžtu prie šiandienos. Nusivedė mane į kambarėlį, pasakė, kad turėjo būti ir generalinė direktorė, bet skubiai išvyko susitikti su ...., tad nebus. Mergina (jauna moteris) neprisistatė, nei vardo, nei pareigų. Pasakė, kad perduos viską, ką pasakysiu direktorei (kaip per kokį teismą - viskas, ką pasakysite, gali būti panaudota prieš jus! :))). Tada pateikė man kokius 4 ar 5 klausimus, iš karto visus. Jei atvirai - sutrikau, kas yra natūralu, nes nebežinojau, į kurį klausimą atsakyti pirmiausia. Bandžiau pasakoti apie save, dėlioti kažkokius akcentus, bet labai sunku tai daryti, kai nebuvo pateikta normalaus klausimo. Tikriausiai pirmą kartą taip ruošiausi pokalbiui iš anksto: susirašiau ant lapo man rūpimus klausimus apie įmonę, personalo valdymo situaciją ir t.t. Tačiau negalėjau jų pateikti, nes mergina neatrodė pajėgi atsakyti. Buvo akivaizdu, jog ji nepasiruošusi ir nelabai žino, ko klausti ar kaip klausti. Iš jos papasakotų nuotrupų supratau, kad nenorėčiau ten dirbti (ar taip turėtų dirbti personalo ieškantis darbuotojas?...). Išėjau kiek susierzinusi ir nusivylusi. Iš tiesų, mane tikrai labai erzina personalo atrankų darbuotojai, kurie savo darbą atlieka bet kaip.
Nors šiandienos rezultatas toks pasvilęs, vis tik laikas nenuėjo veltui: susipažinui, pasiruoštus klausimus galėsiu pritaikyti kituose pokalbiuose (kurių tikiuosi dar bus :)).

O dabar laikas statistikai :)
- 4 savaitės - tiek praėjo nuo paskutinės statistikos paskaičiavimo; nuo spalio 9d. iki lapkričio 3d.
- 12 - tiek CV ir motyvacinių laiškų išsiųsta (2 - pagal skelbimus, 8 - konsultacinėms įmonėms į duomenų bazes, 1 - konsultavimo įmonei, bet dėl darbo pas juos, su draugės rekomendacija, 1 - įmonei per konsultacinę).
- aplikuota į personalo valdymo poziciją - 2 kartus, į kitas pozicijas - 1 kartą, visa kita - į duomenų bazes.
- gauta atgalinio ryšio:
1 laiškas, jog mane kvies į pokalbį, tik atranka nusikelia į metų pabaigą,
1 skambutis - kvietimas į pokalbį,
1 žodinis pasvarstymas, jog tikriausiai mane kvies į pokalbį :).

Suplanuotų veiksmų rezultatai:
- pakeista CV forma iš Europass į paprastą (nežinau, ar nuo to kas nors pasikeitė...)
- skelbimai sekami kasdien
- savanoriška veikla užsiimama :)

Tolesni veiksmai:
- toliau sekti skelbimus;
- peržiūrėti informaciją apie galimybes dirbti laikinai ar projektų metu (čia draugė mestelėjo vieną idėją)
- toliau darbuotis savanoriškai (iš tiesų - labai smagu, nes turiu galimybę kurti, galvoti, ieškoti...)

Vilties neprarandu, anaiptol! Kažkurią akimirką supratau, kad tikriausiai turiu išlaukti, kažko, kažkodėl. Nes vis man pasako, kad palaukčiau. Po vieno pokalbio pasakė, kad reikės palaukti, kol paaiškės, ar aš jiems reikalinga/įdomi. Vienas laiškas pranešė, kad reikės palaukti - atranka nukeliama bent mėnesiui. Draugės rekomenduota įmonė pranešė, kad visi išvykę ir galės pasikviesti pokalbiui tik po dviejų savaičių. Tad aš ir laukiu :) Ir priimu šį laiką kaip dovaną man. Einu į kursus , savanoriškai ką nors nuveikiu dviejose organizacijose, skaitau knygas, na, ir - rašau blogą :)

lapkričio 01, 2010

Slenka

Vizijos, prisiminimai, pasąmonės blykstelėjimai ir užmirštos, užgrūstos patirtys. Akistata su praeities šešėliais, vėlėmis, protėvių ir promotinų gyvenimais. Ir viskas per kelias naktis jaunos moters galvoje, jaunos moters surašytuose padrikuose lapuose.
Nina sėdi žalsvoje palatoje prie baltai paklotos lovos, kurioje guli jos motina. Jau ne šitoje tikrovėje, bet dar ir ne anapus. Ir Niną nuneša savo giminės moterų likimai. Šiaurės Islandija, atokus kaimas, negailestingi kalnai ir bejausmė jūra. Moterys, laikančios visus namų kampus ir šeimų keteras, gimdančios vaikus, juos laidojančios, ir išlikdamos prielankios savo vyrams. Moterų likimai, tapę giminės sagomis, sakmėmis, kurias seka Ninos teta, kuriomis vengia tikėti Ninos sesuo.
Mano mylimi skandinavai rašytojai šį kartą man mestelėjo iššūkį. Labai jau lėtai man slinko laikas skaitant šią knygą. Jaučiausi lyg einanti per rūką ir vis užkliūnanti už neaiškių daiktų pavidalų, o kartais atsitrenkianti į ryškius ir pernelyg realistiškus paveikslus. Gan sunkiai sekėsi suvyti visas pateiktas vijas į vieną pynę, į prasminį audinį. Tas klaidžiojimo per rūką jausmas neapleido beveik visą knygos skaitymo laiką. Gal dėl to ji ilgiau gulinėjo šen bei ten, nei buvo šildoma mano rankų. Ir vis tik ji kažkaip masino sužinoti dar daugiau, surinkti dar daugiau detalių iš taip smarkiai išsibarsčiusių mozaikos detalių, - o gal pavyks pamatyti bendrą vaizdą?! Jei ne visą, gal bent dalelę - pakankamai didelę, kad suvokti, nuspėti visumą?
Giminių sagos man patinka, tačiau tiek sąmonės ir pasąmonės srauto vienoje vietoje man buvo per daug :)

O čia pora užkabinusių eilučių:

"Toji akimirka prieš stojant tylai, kai dar viskas nebuvo nuščiuvę. Ji ir aš... Mus gaubia rimtis. <...> Tyla per audrą, verpetas, kai viskas išnyksta viename taške, šios paslaptingos akimirkos, kai gyvenimas sulėtėja, ir viskas tampa taip aišku. Tarsi atsiveria kažkokia kita platuma, kitas suvokimas, prasikala daigelis kažkokios anksčiau nepažintos tiesos, tikrovės, kuri, kita vertus, visad buvo pažįstama... Gal iš tokių akimirkų ir sudėtas gyvenimas, ne iš didelių įvykių, bet iš šių tylos akimirkų..."

"Kartais nekaltumas sunkiai slegia pečius."

spalio 20, 2010

Mano nuosavas tyrimas. Antroji - neplanuota - ataskaita.

Taigis, tataigis, tęsiu savo nuosavą tyrimą darbo paieškų labirintuose. Kaip ir žadėjau, kita ataskaita bus po dviejų savaičių (jos dar nepraėjo) arba po pirmo reikšmingo įvykio, - o jis štai ėmė ir įvyko! (Gal tik tiek ir tereikėjo, pasisakyti garsiai arba viešai ? :)). Pirmadienį buvau pakviesta ir vakar dalyvavau pokalbyje dėl darbo. Ir turiu pripažinti, jog pasikvietė ne tik mano vienos Lietuvoje labai geidžiama įmonė, ir siųsdama jiems savo gyvenimo aprašymą tikrai abejojau savo absoliučiu tinkamumu skelbiamoms pareigoms. Teisybę pasakius, tai meditavau prie to skelbimo kokias dvi dienas, vis svarsčiau, ar siųsti, ar tinku, ar nešoku aukščiau bambos... Bet susiėmiau, įjungiau savo avantiūriškumą ir išsiunčiau. Ir sulaukiau skambučio !!!! Pakėlė man nuotaiką kokia savaitei į priekį (net jeigu ir nepakvies į antrą pokalbį :)).
Pokalbio priešistorė nebuvo labai sklandi - laukiau personalo direktorės gerą pusvalandį!!!! (žiauriai vartau akis ir dūsauju "kaip taip galima?!!"). Bet - kenčiantiems dangus, o kantriesiems ir laukiantiems - besiveriančios durys :) Sulaukiau, pasikalbėjom, abi atvirai išdėstėm savo matymus ir supratimus apie mano tinkamumą anonsuotai pareigybei, ir nusprendėm, kad labai tikčiau kitai pareigybei :) Ji taip ir pasakė: "Matyčiau jus ne šioje, bet kitoje šio centro pareigybėje -.......". Na, aš viliuosi (o kas gi belieka? :)). Tad dabar belieka laukti jų sprendimo ir kito kvietimo pasikalbėti, kurio labai labai tikiuosi sulaukti. Juk pakankamai kantriai laukiantiems turėtų atsiverti reikiamos durys...nors aš ir per langą sutikčiau įsiropšti ;D

Pilvukai :)

Neseniai Vilius išsiaiškino, kad dideliame moterų pilve negyvena jokie kamuoliai, o iš jo išlenda maži vaikučiai. Ir ši tema vis sugrįžta įvairiais pavidalais :)
Vilius: Mama, o kai tu buvai maža, išlindai iš pilvo?
Aš: Taip.
V.: O iš kieno pilvo tu išlindai?
Aš: Iš savo mamos.
V.: Iš tetės?
Aš: Ne, iš savo mamos.
V.: Iš mano Ingos (mano sesuo ir jo teta)?
Aš: Nea. Iš savo mamos, tavo močiutės.
V.: O aš iš tavo pilvo išlindau?
Aš: Taip.
V.: O Lukas? Iš močiutės pilvo?
Aš: Ne, iš Ingos, ji Luko mama.
Vilius galvoja....
V.: O kas išlindo iš senelio pilvo?
Aš: Niekas. Tik iš mamų pilvukų išlenda vaikučiai.

spalio 12, 2010

Mano nuosavas tyrimas. Pirmoji tarpinė ataskaita.

Jau rašiau anksčiau, kad ieškau darbo. Kadangi sekasi ne taip jau ir gerai šitame fronte, jaučiu, kaip pradedu panikuoti. Vis labiau nerimauju, kad per tuos metus "namuose" tapau neįdomi, niekam nereikalinga kaip darbuotoja ir visaip kitaip ne tokia...... Tai sumąsčiau iš šitos situacijos pasidaryti pramogą :) Na, tokį lengvą lauko tyrimėlį atlikti - per kiek laiko įmanoma jaunai mamai susirasti darbą šiuo ekonominiu laikotarpiu Lietuvoje.

Taigi, startinės sąlygos:
- jauna mama (na, juk vis dar jauna, man 33 :))
- sūnui - beveik 3 (jei tiksliau - 3 bus lapkritį)
- išsilavinimas - aukštasis, magistro laipsnis
- darbinė patirtis - 7 metai
- profesinė sritis - personalo vadyba, mokymai (pačia plačiausia prasme, nes esu kūrusi mokymo programas ir vedusi mokymus labai įvairioms auditorijoms: nuo jaunų užsienio savanorių iki įmonės vadybininkų), esu dirbusi ir su ES remiamais mokymų ar mainų projektais
- darbinės patirties pauzė - 2 metai, trečiuosius vaiko priežiūros "atostogų" metus dirbau savarankiškai (ir oficialiai!) iš namų įvairius projektinius darbus (nors tai, panašu, nelabai kam įdomu...)
P.S. Mano dabartinė darbovietė, kurioje "kabu" vaiko priežiūros "atostogose" gerokai susimažinusi, ir nors darbų turi, nelabai aš noriu pas juos grįžti... Sakysit, labai jau aš išranki? Gal ir taip. Bet dirbti tai, kas man visai neįdomu, irgi nenoriu.

Paieškų objektas:
pageidautina nuolatinis (nors svarstyčiau ir terminuotą ar projektinį variantą) darbas personalo valdymo, mokymų organizavimo ir koordinavimo, projektų valdymo srityje. Darbo pobūdis gali būti gan įvairus, labiau priklauso nuo įmonės/organizacijos.
Traukia tarptautinės įmonės, nes jose kiek daugiau tvarkos, apibrėžtumo ir tęstinumo (lietuviško kapitalo įmonėje teko dirbti visus 4 metus, nors jausmas buvo, kad atidirbau visus 10 :D ). LT kapitalo įmonės - puiki darbinė ir gyvenimo mokykla, bet dar kartą grįžti į ją netraukia. Nors... jei kas kviestų, būtinai apsvarstyčiau pasiūlymą ir galimybes. Kaip sakoma - nespjauk, nes dar kokį būsimą viršininką apspjausi :)

Tyrimo pradžia: 2010m. liepos 7d. Tą dieną išsiunčiau savo pirmąjį CV dėl nuolatinio darbo. Na, buvo dar vienas bandymas gegužę, net interviu buvau pakviesta, bet to nelaikyčiau labai rimtu pareiškimu, nes ir pati dar nebuvau apsisprendusi išeiti į rimtus darbus.

Priemonės:
- interneto portalai, kuriuose skelbiamos laisvos pozicijos. Man patraukliausi - cv.lt ir cvonline.lt Kartais aplankau cvmarket.lt , bet nelabai ką įdomaus ten randu.
- Lietuvos ryto dienraščio šeštadienio numeris. Keletą kartų pirkau, kartą skelbimus peržvelgiau stovėdama parduotuvėj (na, gaila man tų 4 lt tik už skelbimų paskaitymą :)). Reikėtų nueiti į biblioteką ir paskaityti ramiai atsisėdus :)
- draugų informavimas: prie progos vis paminiu jiems, kad ieškau darbo, kad turėtų galvoje, jei kas užsimins. (Va, ir dabar jums miniu apie tai ;))
- mane dominančių įmonių interneto svetainių karjeros skilties peržiūra, kartais tik ten būna skelbimai apie laisvas pozicijas. Jei yra galimybė - savo duomenų nusiuntimas.

Statistika:
- praėjo 3 mėnesiai: nuo liepos 7d. iki spalio 8d.
- CV ir motyvacinis laiškas išsiųsti 18 kartų (17 - pagal skelbimus, 1 - tiesiai įmonei pasinaudojant jos interneto svetainėje esančia CV forma).
- aplikuota į personalo valdymo poziciją - 14 kartų, į kitas pozicijas - 4 kartai.
- gauta atgalinio ryšio - 2 laiškai, ir tie patys tik patvirtinantys, kad gavo mano CV :(
- sulaukta skambučių su pakvietimu į interviu - 0! Vienas didelis ir labai apvalus NULIS!

Papildomos įgyvendintos priemonės:
- pakeista informacija ir jos išdėstymas gyvenimo aprašyme - 1 kartą. Gal geriau - 2 :) Nes CV turiu tai du: vienas lietuviškai, kitas angliškai.
- motyvacinio laiško turinys keičiamas kaskart siunčiant naują laišką, priklausomai nuo įmonės ir ieškomo darbuotojo pozicijos.
- išsiųstas CV į konsultacinę įmonę, kuri atlieka atrankas, joje dirba mano pažįstama.

Vilities prarasti neleidžia:
- faktas, jog dalis atrankos konkursų dar nesibaigę, t.y. dar nesibaigęs terminas siųsti CV.
- ruduo - aktyvus laikotarpis ieškant naujų darbuotojų ar vykdant kokius personalo "perstumdymo" darbus, tad tikiuosi ir daugiau įdomių skelbimų.

Tolesni veiksmai:
- toliau sekti darbo skelbimus
- dar kartą perrašyti CV, šį kartą gal visai radikaliai pakeisti, svarstau - gal atsisakyti Europass CV formos, nors ji man ir labai patinka, bet gal nepatinka tiems, kurie ją gauna?.....
- kad nenuvažiuotų stogas - užsiimti savanoriška veikla :) O jos turiu! Net dviejose organizacijose ;)

Kita tarpinė tyrimo ataskaita: po 2 savaičių, arba po pirmo reikšmingo įvykio :)

p.s. O čia jei ir jūs ieškote darbo, keletas patarimų, beje, visai gerų.

Knyga apie derybas su Dievu ir ... vėžiu











Prieš.
"Būk atsargi su norais, jie linkę pildytis", - mane vis gąsdindavo racionalioji draugė A. <...> Bijojau sulaukti 50-ies ir suvokti, kad nugyvenau tuščią gyvenimą. Todėl visiems kartojau: noriu mirti jauna ir graži... Mano nerami siela, įkalinta miesčioniškų pareigų ir pramogų narvelyje, tyliai kentėjo. Aš nenorėjau jos girdėti. Mano kūnas ir Dievas išgirdo jos raudą... Jis nutarė mane gelbėti...
"Ačiū, Dieve, bet gyvenimo vertybėms permąstyti būtų pakakę ir lengvos avarijos, pavogto automobilio, sudegusios sodybos ar lengvo kojos lūžio, blogiausiu atveju žlugusios karjeros ir lengvo bankroto", - bandžiau ginčytis su Aukščiausiuoju.
Bet jūs turbūt žinote, kad Dievo dovanos yra nekeičiamos, nesvarstomos ir privalo būti priimtos."

Tuomet, kai.
"Galbūt tu, gerbiamas vėžy, gali graužti mano kūną, kol aš tavęs nepričiupau, bet tu tikrai nesugrauši mano sielos." <...>
"Taip, tiesa, aš nepasirinkau ligos, ji mane pasirinko, bet turbūt neatsitiktinai. Ne todėl, kad buvau bloga ar netinkamai gyvenau, o todėl, kad turiu sustoti ir pagaliau atsakyti į gyvenimo klausimus, ko iki šiol sėkmingai išvengiau." <...>
"Labiausiai vargina ne pati liga ar chemijos sukelti nemalonūs pojūčiai, o tas nuolatinis gydytojų kabinetų lankymas - jaučiuosi kaip etatinė darbuotoja. Vaikštai ilgais koridoriais, lauki kraujo tyrimų atsakymo, sėdėdama pritemdytuose koridoriuose esi priversta klausytis kalbų apie mirtį, kančias, laidotuves, gyvenimo neteisybę - tai išsekina labiausiai." <...>
"Gyvenimas tęsiasi, nors šiandien man atrodo, kad jis eina pro šalį. Valentinos dienos proga gaunu raudonus apatinius ir raudoną prabangų šalikėlį, tik, gaila, neturiu jėgų jų išbandyti - ką tik gavau savo penktąją, simboliškai - raudoną, chemiją. Meilės dieną praleidžiu apsikabinusi klozetą ir prisiekinėdama jam ištikimybę. Gal man čia ir nakvoti?"

Pamokos.

"Gyvenime mes žongliruojame penkiais kamuoliukais. Keturi iš jų - šeima, meilė, draugystė ir sveikata - stikliniai, nukritę ant žemės jie sudūžta arba bent jau įskyla ir niekada nebūna tobuli. Todėl jie yra vertingiausi ir turime juos branginti kiekvieną akimirką. Vienintelis kamuoliukas guminis - tai darbo ir karjeros kamuoliukas. Jeigu jį išmesime, jis atšoks nuo žemės ir bus lygiai toks pat, kaip buvo. Jei prarasite darbą, sužlugdysite karjerą, visada galėsite pradėti iš naujo, tarsi nieko nebuvę."

"Aš visada laukdavau tos didžiosios laimės, kurios dažniausiai niekas nesulaukia. <...> "Laimės ieškojimas yra viena iš pagrindinių liūdnumo priežasčių (Eric Hoffer)". Maniau, laimės ateis tada, kai įveiksiu vieną ar kitą kliūtį, grąžinsiu kreditą, persikelsiu į kitą butą, sūnus pradės lankyti mokyklą, nuvažiuosime atostogų į Italiją. Dabar jau žinau: jei lauksi laimės, laikysi jai plačiai atvėręs duris, bet tik stebėsi ir nieko nedarysi, greičiausiai pro tas duris įžengs liūdesys."

***

Erika Umbrasaitė "Vienos krūties istorija". 34-erių moters, susirgusios itin agresyvia krūties vėžio forma, dienoraštis. Ir vėl aš skaitau knygą apie su vėžiu besigalinėjančius žmones. Ir vėl pasineriu į tą fizinio ir dvasinio skausmo persmelktą pasaulį. Gal turiu mazochisitinių polinkių? :) O kartais nusmelkia aštri kaip ietis mintis - lyg kažkam ruoščiausi... Šalin šalin, jūs mintys paklydėlės!!!
Apie knygą: lengva skaityti, pagavi, optimistiška, kartais graudi, kupina sveiko jumoro, kartais gal kiek pajuodusio :) Perskaičiau akimirksniu, per parą. Įmanoma ir greičiau, jei nemiegoti. Privaloma perskaityti VISIEM, vyram, moterim, sveikiem ir sergantiem, jauniem ir jau šiek tiek pagyvenusiem. Perskaičius - pagalvoti, gal ką pakeisti savo gyvenimo tėkmėj. Ir pasidėti knygą netoliese, kad vos tik užplūdus pilkajai gyvenimo nesėkmių bangai, galėtumei griebti ją ir pasikrauti optimizmo eiti pirmyn.

spalio 10, 2010

697 psl. tikro gyvenimo

Įveikiau. Pagaliau :) 697 puslapiai. Knyga tikrai kaip plyta, iš tokių gali neblogą sieną sumūryti, o aš ją net buvau įsimetusi į rankinę paskaityti, kai/jei teks laukti :)
Edna O'Brien ir jos "Kaimo mergaičių trilogija ir epilogas". Knyga apie tikrą gyvenimą, apie ne patį gražiausią ir patį lengviausią gyvenimą. Sakyčiau gal labiau suprantama ir priimtina moterims. Labiausiai man patiko tai, kad dviejų pagrindinių herojų paveikslai labai tikroviški: sudėtingi, nevienalyčiai, jos neįkūnija nei labiau neigiamo charakterio, nei labiau teigiamo. Jos tiesiog tokios, kokie yra žmonės: įvairialypiai, skirtingi, priklausomai nuo šalia esančių, nuo gyvenimo aplinkybių ir patyrimų, turintys savo silpnybių, ir negalintys jų išguiti, net jei jos ir labai juodina ir griauna jų gyvenimus.
Kas nepatiko? Gal kad kartkartėmis būdavo sunku tęsti skaitymą, nes lyg ir nieko nevykdavo (bet iš tiesų - juk ir gyvenime ne visada kažkas tokio vyksta :)). Trečioje knygos dalyje šiek tiek trikdė besikeičiantis pasakotojo asmuo - tai trečiasis asmuo, tai viena iš herojų, nors pirmąsias dvi dalis pasakojo kita draugė. Yra knygų, kurios paremtos tokia pasakojimo struktūra (pvz. Jodie Picoult "Mano sesers globėjas"), tačiau tokia būna visa knyga, tai suteikia jai savitumo, o ir pasakojimui suteikia spalvų ir atspalvių. O šioje knygoje man šis požymis atrodė kiek pritemptas...
Knygoje daug airiško kasdieninio gyvenimo aprašymų, ir jie tikrai gerai atskleidžia žmonių mąstymo ribotumą, stereotipus ir bandymus į juos įtilpti.
Kadangi knyga aprašo herojų gyvenimą nuo mergaitiško amžiaus iki brandžių moterų, jų visus išgyvenimus pereinant įvairius gyvenimo etapus, tai tikrai galima skaityti porcijom, kaip kad serialus žiūrime serijom. Ir puikiai tiks tiems (toms ?), kurie nori pasinerti į tikrovišką ir įvairialypį gyvenimą, sekti dviejų mergaičių, merginų, moterų vidinio ir išorinio gyvenimo kelius, vingius ir tiesiąsias.

spalio 06, 2010

Man visada patiko testai...

Man visada patiko testai. Dar tada, kai mokiausi mokykloje ir ypatingai nesvajojau studijuoti psichologijos. Anksčiau net būdavo tokios knygelės, kuriose surinkta įvairiausių testų. Patikdavo man juos atlikinėti :) Vėliau supratau, kad testai turi būti rimti, pagrįsti, patikrinti, jei nori ką nors tikresnio apie save iš jų sužinoti. O jeigu ir labai rimtų testų imtis, tai net pats vienas negali jų nei tinkamai atlikti, nei tinkamai interpretuoti rezultatų. Tokie yra projekciniai testai, kuriuos psichologai patys specialiai mokosi pateikti ir interpretuoti. Darbinėje aplinkoje irgi neapsiėjau be testų. Yra toks labai populiarus atrankų metu atlikti CPI (California Personality Inventory) asmenybės klausimynas. Jį esu atlikusi gal kokius 6 ar 7 kartus :) Ir kaskart gaudavau kiek skirtingą rezultatą. Bet tai natūralu, juk gyvenimo aplinkybės keičiasi, žmogus įgyja naujų įgūdžių, patirties. Na, bet bendrosios tendencijos vis tiek lieka tos pačios. Beje, esu parašiusi ne vieną dešimtį charakteristikų pagal šio klausimyno rezultatus, tad jis pažįstamas kuo puikiausiai, ir tikriausiai jau nebereikėtų jo atlikinėti pačiai, nes per daug gerai žinau klausimus, net jei jų ir visi 462!!! :)
Testų manija man pasireiškia bangomis. Tokia gana didelė ir stipri buvo, kaip baiginėjau mokyklą :) Na, natūralu. Paskui dar kažkada buvo, gal kai ruošiausi keisti savo savanorišką gyvenimo būdą į geriau apmokamą (arba TIESIOG - apmokamą :)). Ir štai dabar pastebiu, kad kažkaip natūraliai, nespecialiai vis atsirandu testų interneto svetainėse. Giliai kasti nereikia - juk ir vėl dairausi darbo, arba darbinės veiklos, arba veiklos, už kurią mokėtų pinigus, arba papildomų prasmingų veiklų savo gyvenime :) (Hmm, kodėl taip sunku pavadinti? Ir kodėl man taip svarbu pavadinti TIKSLIAI? :) Profesinė liga?...). Yra toks MBTI testas - Myers-Briggs Type Indicator. Tai psichometrinis instrumentas, skirtas žmonių psichologinėms nuostatoms, susijusioms su jų pasaulio suvokimu bei sprendimų priėmimu, nustatyti. Šios nuostatos buvo išskirtos iš psichologijos klasiko Karlo Gustavo Jungo tipologinių teorijų, pateiktų jo 1921 metų knygoje “Psichologiniai tipai”. Pati instrumentą sukūrė dvi moterys - motina ir dukra, Katerina Cook Briggs ir Izabelė Briggs Myers. Nors kritikuotas šitas testas, man patinka, jog asmenybės tipų yra 16 (o ne kokie 4) ir pagrindinės savybės aprašo įvairias žmogaus charakteristikas: iš ko ir kaip žmonės gauna energiją (veiksmo ar minties, t.y. ekstraversija ir intraversija); kaip žmonės suvokia ir interpretuoja informaciją (per jutimus ar per intuiciją); kaip žmonės priima sprendimus (mąstydami ar išjausdami) ir ketvirtoji savybė - kaip žmonės reaguoja į išorinį pasaulį (apibrėžtumas ir neapibrėžtumas). Įvairios savybių pasireiškimo kombinacijos sudaro skirtingus asmenybės tipus. Taigi, atlikau ir aš šį testą ir buvau nustebinta gauto rezultato!!! INFJ tipas - rečiausiai pasitaikantis asmenybės tipas!!! Tik apie 1 proc. gyventojų yra šio asmenybės tipo. Jei iššifruoti raides, tai esu Intravertė, pasikliaunanti Intuicija ir sprendimus priimanti jausmų pagrindu ir juos parodanti išoriniam pasauliui (J-apibrėžtumas). Skaičiau skaičiau tą aprašymą apie mane ir buvo keista - nes labai daug tiesos jame. Ir dar - anksčiau niekada nemaniau, kad esu kažkuo kitokia, išskirtinė. Na, teisingiau būtų pasakyti, kad nelabai leidau sau manyti, kad tokia esu, nes vis tik pasitaikydavo akimirkų, kai pajausdavau, jog kažkaip kitaip viską matau ir suvokiu, arba kažkaip kitaip, skirtingai žmonės į mane reaguoja :) Na, jei tikėti testo rezultatais, tai visai nenuostabu, nes tikriausiai kartais atrodau kaip iškasena arba ateivė :))))))) Nors pati sau tooooookia normali....
O vakar iki išnaktų prasėdėjau beskaitinėdama apie savo kūno tipą pagal Ajurvedą. Prie mano domėjimosi Ajurveda prisidėjo nemažai faktorių, bet paskutinis ryškiausias - mano draugės M. mergvakaris indiškai Shanti SPA centre :) Kai apsirengi indiškais drabužiais, klausai indiškos muzikos, geri imbierinius kokteilius bei aitrią arbatą su pienu, ir valgai vegetarišką nuostabaus skonio tortą, papuoši rankas indiškais chna piešiniais ir kaktą bindžiu, ir visa tai patinka :)), tai nenuostabu, kad dar daugiau pasidomi ta sritimi. Pasitikrinau, koks tas mano vyraujantis prigimtinis konstitucijos tipas - pasirodo vyrauja kapha doša. O dar galima pasidaryti papildomą šiuo gyvenimo momentu vyraujančios došos testą ir esant reikalui - koreguoti jos kiekį (dieta ir režimu). Daugiau čia ir čia ir dar čia .
Tokie tad mano klaidžiojimai savęs pažinimo kely ;) Gal ir jums bus įdomu užklysti.

spalio 03, 2010

Viena pusiau dirbančios mamos diena ARBA Kaip sukasi voverė rate


Savaitės pradžia. Pirmadienis. "Priduodu" vaiką į darželį, o pati lekiu "tvarkyti reikalų". Dienos darbų sąrašas netrumpas, tad lekiu į Ligonių kasas - "prisiduoti" kaip mažametį auginanti pilietė ir dar dirbanti su individualios veiklos pažymėjimu, kad nereikėtų kas mėnesį mokėti tų privalomų 72 lt. Ir ką - pasirodo neužtenka tik mano vairuotojo pažymėjimo! Reikia ir paso. Mat jų duomenų bazė dar ne tokia pažengusi, kad surastų žmogų pagal asmens kodą.... Rrrr, be komentarų (nors aš aišku irgi optimistė! :)) Sėdu į mašiną ir galvoju kurį dienos darbą daryti toliau. Tada suvokiu, kad jeigu dabar šitą reikaliuką paliksiu neužbaigtą, tai jis tęsis man kaip kokia uodega ilgai ilgai. Tad minu greičio pedalą ir lekiu namo - pasiimti paso :) Grįžusi atgal į LK užtrunku tik kokią 1 minutę!!! Bet jau galiu tęsti toliau darbų sąrašu. O jame buvo ne tik darbiniai darbai, buvo ir tokie asmeniniai darbai :) , kaip pvz. - nupirkti draugei dovaną mergvakariui, užsakyti tai pačiai draugei dovaną vestuvėms, pasidairyti kokių naujų rudeninių batų sau... Trumpai tariant, kadangi praeitas dvi savaites intensyviai dirbau ir važinėjau po Lietuvos miestus, tai naują savaitę pradėjau totaliu atsipalaidavimu nuo darbinių darbų!!! (ne į gerą , ne į gerą...). Ir ... pamečiau galvą! Besidairydama parduotuvėse sulaukiau skambučio ir supratau, kad pamiršau atlikti svarbų darbą (darbinį)! Oooooi, kaip nesmagu (LABAI nemėgstu pamiršti savo darbinius įsipareigojimus). Užlindusi gatvėje už kampo, kur mažiau triukšmo, puolu skambinti į Šilutės rajono savivaldybę tvarkyti tą svarbų reikalą, ir mano telefonas kaip tik tuo metu nusprendžia pranešti, kad jo baterija išseko... Bet reikalai spėja pajudėti. Aš lekiu užsakinėti vestuvinę dovaną savo draugei (labai simbolinę - austinę juostą su jos ir jo vardais), o mane lydi "verkiantis" telefonas, - išjungti negaliu, nes laukiu skambučio :) Rytas, prasidėjęs kaip beprotiškas tik valandėlei mane buvo palikęs ramybėje, o dabar ir vėl įtraukė į tą chaotišką skubėjimą... Vargais negalais išsirenku gražiausią juostą, sulaukiu neigiamo atsakymo mano tvarkomu reikalu, ir lekiu namo - kad pakraučiau telefoną bei išgaučiau teigiamą atsakymą ir taip pabaigčiau tuos darbinius reikalus su Šilute :) Jaučiuosi kaip voverė rate - ne laiku iššokusi pailsėti ir greitai ir be skrupulų sugrąžinta į jį atgal :) Namuose aptinku ramybės giją ir be streso sutvarkau visus likusius darbus. Tada bėgu pasiimti Viliuko iš darželio, ir tada jau greitai ruošiuosi Knygių vakarui naujai įsteigtame Prieraišios tėvystės centre. Vilius vis paprašo, kad pasiimčiau jį į savo darbą, tai ir pranešu, kad šį vakarą jis eis su manimi į mano "darbą". Nors Knygių vakarai tikrai nėra mano darbas, o tik planuojama savanoriška veikla, bet vaikui daug maloniau žinoti, kad kartais jis gali eiti su mama į darbą :) Pirmajame bandomajame Knygių vakare užsibūname, nors esame tik trys mamos ir du vaikučiai :) Namo grįžtame su tamsa. Ilga voverės diena, bet smagi ir vaisinga, jaučiuosi gavusi gardų riešutėlį :)

rugsėjo 24, 2010

Svarstymai

Jau geras mėnuo gyvenu svarstymuose ir paieškose. Paprasta kaip du kart du - ieškau darbo. Tiesiog nusprendžiau, kad reikėtų susirasti nuolatinį darbą. Aišku, su visais iš to sekančiais privalumais ir trūkumais. Kasdien peržiūriu darbo skelbimus, atidžiai skaitau pateikiamus darbo aprašymus ir reikalavimus kandidatams. Iš tiesų, renkuosi, nesiunčiu visur ar bet kur, kur tik galėčiau dirbti. Suprantu, kad dirbti galėčiau bet ką, bet tuo pačiu iš karto kyla klausimas (bent jau man) - kiek ilgai tą bet ką dirbčiau? Kaip greitai pajausčiau, kad užsibūnu vienoj vietoj ir imu smirdėti, kaip stovintis vanduo? Todėl norisi susirasti tokį darbą, kuriame ne tik užsidirbtum duonai ir sviestui, bet ir augtum kaip žmogus. Tataigis.... Kadangi renkuosi ne tik aš, o ir įmonės, tai kol kas nei su viena mano keliai dar nesusidūrė.
Ir taip belaukdama atsako į mano siunčiamus cv, natūraliai grįžau prie tokių dažnų pastaraisias metais apmąstymų - ar tas nuolatinis darbas "nuo-8-iki-5" tikrai yra tai, ko noriu?.. Na, retorinis tas klausimas man, kiek ilgai besvarstytum (ir kuo ilgiau, tuo sunkiau su atsakymu!).
Ir tuomet imu svarstyti alternatyvas: kažkas pasiūlė variantą dirbti iš namų (tą patį, ką kartkartėm dirbdavau pastaruosius metus) - štai ir priemonė pripildyti tą nuolat tuštėjančią sąskaitą; kažkas kitas pasiūlė prisijungti prie mielos ir priimtinos veiklos visuomeniniais pagrindais - nuostabus būdas išeiti į žmones, prisijungti prie bendruomenės ir užsiimti itin miela veikla; o tada dar su kokiu trečiu kažkuo jau anksčiau esu aptarusi galimybę prisijungti prie prasmingos veiklos, kuri pradžioje gal būtų neatlygintina (arba menkai), o vėliau gal ir išsisiūbuotų į rimtesnę veiklą/ darbą - šitai tikriausiai galėtų būti tas pats ambicingiausias būdas profesinei ir asmeninei savirealizacijai!
Ir susisuko galva, ir pamečiau minties giją, ir vis dažniau užsimirštu ir pradingstu apmąstymuose... Koks tas mano kelias? Kuris TAS teisingas? Vienas patogus, įprastas, pažįstamas (ir sau, ir kietiems), nuspėjamas, juo eidamas lengvai sulauksi pagalbos ir patarimo (tiesą sakant, net ir neprašydamas :)), tai gal juo eiti? O kitas? O kitas yra tas alternatyvus, kitoks, neaiškus, neišbandytas, nepažįstamas (nei tau, nei daugeliui), sudėliotas iš dalelių kaip dėlionė, kuri, tikiesi, galiausiai turėtų sukurti visumą ir patenkinti visus poreikius. Vienas kelias tiesiogiai susijęs su turima profesine patirtimi, tad ir toliau ją vystyčiau (nors kartais pagalvoju, ar kas nors dar ten likę iš tų profesinių gebėjimų po 3 metų pertraukos...), o pasirinkusi kitą kelią, vienu darbu užsidirbčiau pinigus, o kitu (neapmokamu) tenkinčiau savo profesines ir asmenines ambicijas. Tas alternatyvusis pareikalaus daugiau pastangų, daugiau energijos, daugiau kūrybiškumo, vadinasi - mažiau ramybės, mažiau saugumo. Bet daugiau ambicijų, daugiau laisvės ir improvizacijos. Ramybė vs. iššūkis, o gal man tik taip atrodo iš dabartinio savo gyvenimo taško? Aišku viena - niekas kitas už mane nenuspręs ir nepasirinks.
Ar visiems taip sunku prieš žengiant pirmą žingsnį į "nežinau"? :)

rugsėjo 16, 2010

Šmaikštuolis pleputis

Sėdėjau su Vilium kambary, paskui atsistojau ir išėjau į virtuvę. Girdžiu jis kažką pukšėdamas daro, pažiūriu iš virtuvės - o jis iki liemens palindęs po sofa kažko ieško.
- Viliau, ko tu ten ieškai?
Jis išlenda, atsisuka į mane, kelias akimirkas pažiūri ir sako:
- Tavęs !
Ir šypsosi :)
***

Kartą, kai Vilius nesitvarkė savo žaislų, jam papasakojau, kad naktį gali ateiti pelytė ir išsinešti jo ant grindų paliktus žaislus. Tai vis prisibijodamas, kad ta pelytė nenugvelbtų jo mašinyčių, vakare susitvarko. Vieną vakarą Vilius jau guli lovoj, šviesą jau išjungėm, sėdžiu šalia. Jis ir klausia:
- O pelytė nepaims mano mašinos?
- Nepaims. Tu šiandien viską gražiai susitvarkei. Paima tik tada, kai palieki žaislą numestą ant grindų.
- O ką ji daro su tuo žaislu?
- Na, gal žaidžia pati, arba atiduoda vaikam, kurie neturi daug žaisliukų.
- Kodėl?
- Yra vaikučių, kurių tėveliai neturi daug pinigėlių, ir negali nupirkti daug įvairių žaislų, todėl pelytė atiduos jiems.
Kelias akimirkas tyla (virškina informaciją :)), o tada:
- Tai jiems reikia į banką!
- !!!!!!!????? (vos nenuvirtau nuo lovos :))

Paksui išsiaiškinau, kad darželyje jie žaidė parduotuvę (mokėsi pirkti ir parduoti daržoves iri duonos gaminius :)) ir turėjo banką, iš kurio imdavo pinigėlių!

***
Vilius nemėgsta pasakoti, kaip jam sekėsi darželyje, jei klausiu iš karto po darželio. Ir šiaip nelabai pasakoja, jei aš klausiu. Bet štai vakare, kai pasakos perskaitytos ir šviesos jau išjungtos, ir aš pasėdžiu, kol jis užmigs, jam užeina noras pasidalinti, tuomet sako:
- Mama, aš noriu papasakoti savo nuotykius.
Tada jau atsidaro :) O aš kantriai klausau ir labai džiaugiuosi, kad dalinasi, net jei ir ne viską suprantu iš jo minčių eigos :)

rugsėjo 10, 2010

Šešiese kemperiu į Krknošo kalnus, ARBA kelionė, po kurios buvom pavargę, bet pilni pilni


Pažadus reikia tesėti. Be to, kuo ilgiau tempi gumą, tuo labiau ji išsitampo, ir tada tiesiog tempi toliau.
Tie du sakiniai apie mane ir mano pažadą aprašyti mūsų šeimynos kelionę į Čekijos kalnus. Niekaip neprieina, ne, ne rankos, jos tai mielai pabarškentų klaviatūra, bet mintys - štai, jos tai niekaip nenuplaukia prie tos kelionės :) Bet - pažadus reikia tesėti. O ir blogą apleidau pastaruoju metu. Jaučiu, kad reikėjo atostogų nuo rašymo, ir dar jaučiu, kad atostogos baigėsi :)

Tad - kelionė šešiese kemperiu į Krkonošo kalnus ir atgal.

Penktadienis. Paskutinė diena prieš kelionę.
Namuose lengvas chaosas. Visi kuo nors užsiėmę. Visi ką nors deda, neša, krauna, valo, riša, perka, veža ir vėl krauna. Kartais aplanko išgąstinga mintis, ar tilpsime visi: mes 6 ir VISI mūsų daiktai?
Bet paskui ją nuveji ir imi tikėti idėja fix, jog kemperis guminis... Vakare bandau kemperyje prisegti Viliaus auto-kėdutę, bet susiduriu su neįveikiamom kliūtim - ji tiesiog per didelė! Ji netelpa ant sėdynių prie stalo, arba jei įtalpinčiau, tai ant sėdynių priešais Vilių niekas netilptų... Prisimenu mažąją Viliaus kėdutę, kuri skirta nuo 0 iki 13 kg, ir stebuklingai vis dar likusi tėvų namuose. Užsimerkusi apsimetu, kad jis kiek kūdesnis nei yra iš tikrųjų ir paprašau visų angelų sargų (ar kas ten besaugotų mūsų gyvenimus iš aukščiau), kad atidžiau pasaugotų mūsų kelionę.
Miegoti einame kas kada, bet susitarimas aiškus: keliamės 6val.

Šeštadienis. Pirma kelionės diena.
Keliamės 6val., beveik visi :) Kemperis užpildytas iš vakaro, belieka tik sunešti paskutinius kasdieninius daiktelius ir pačius save. Pajudam. Praėjo tik mėnuo, bet nepamenu, kurią valandą pajudėjom. Tikriausiai apie 9-10 :)
Tikslas: Varšuva. Stojame ilsėtis kas 2-3val. Tad nelabai pavargstam. Vilius sėdi savo kėdutėje. Aš šalia. Priešais mama ir tėtis. Vairą sukioja sesuo, o su navigacijos sistema bendrauja ir kelią rodo sūnėnas. Šie vaidmenys vėliau rotuos: vairą sukios tėtis, o šturmanaus sesuo.
Viliui parūpinta visa eilė užimtumo priemonių: dėlionės (kokios 6 skirtingos), nešiojamas DVD grotuvas (šitą pirkau specialiai šiai kelionei su tikimybe naudotis ir vėliau) ir nemaža krūvelė filmukų, mašinytės, kortos, pieštukai ir popierius, knygelės (kokios 5), čia tai, kuo galima užsiimti važiuojant, o dar didelis baltas maišas yra priglaudęs keletą laukui skirtų žaislų. Pradžia smagi. Važiuojasi smagiai, - Lietuvos keliai lygūs ir
platūs (tikrai tikrai :)). Dar Lietuvoj sustojam perkast ir pamiklint kojas. Vilius miklina intensyviausiai - bėgioja ratais aplink lauko kavinės stalus, o aš tyliai džiaugiuosi, kad nereikia jo raginti palakstyti, nes sėdėti nusimato dar daug. Tai dar kartosis daugybę kartų per šias dienas :)
Lietuvos-Lenkijos sieną kertam beveik nepastebėję. Man vis dar keista, nes dar puikiai pamenu visus patikrinimus ir ilgus laukimus.
Į Varšuvą atvažiuojam sėkmingai, tačiau pasiekti kempingą lengvai ir be kliūčių nepavyksta. Kelią pastoja ant elektros laidų pakibę eglės ir ežerais virtę gatvės. Suprasti reikia tiesiogiai :) Prieš dieną ar panašiai Lenkijoje buvo praūžusi audra, kurios nulaužtai bevirstančiai didžiulei eglei pakibus ant laidų, policijai teko užtverti kelią. Mums beieškant kito kelio privažiavom tiesiog gatvėje atsiradusį ežerą. Nors ir nemažas tas kemperis, bet važiuoti nedrįsom, nes pastumti vargu ar įstengtume, jei sustotume vidury balos. Gamtos jėgos įnešė sumaišties mūsų protuose, - ėmėm svarstyt ar neieškot kito kempingo, bet buvo jau beveik 8 vakaro, tai suradę dar vieną apvažiavimą, galiausiai prisikasėm, ir gavom paskutinę vietą kempinge!!! :)
Vilius tikriausiai džiaugėsi labiausiai iš visų atgauta laisve ir galimybe judėti. Pirma diena pavyko.

Sekmadienis. Antra kelionės diena.
Darbinė diena. Keliamės, valgom, tvarkomės ir kraunamės daiktus. Pajudam. Tikslas - kirsti Lenkijos-Čekijos sieną ir susirasti kempingą kalnuose. Lenkijos keliuose krato dar labiau nei iki Varšuvos. Vilius pietų miegelio miega galinėje lovoje, aš sėdžiu šalia ir saugau, jei kartais staigiai stabdytų. Kartais krato taip, kad net šokinėju sėdėdama ant lovos ir trankau galvą į antro aukšto lovos dugną. Bet Vilius miega, ir nešokinėja :)
Važiuojam pro Vroclavą. Iš tiesų tai labai gražus miestas. Esu jame kažkada praleidusi dvi savaites. Liko nuostabūs prisiminimai.
Kelionėje mums gelbsti filmukai. Bet - mieste geriau jų nežiūrėti, nes Viliui pasidaro bloga: ima prašytis pas mane, nurimsta ir nutyla, išbala, galiausiai pamėlynuoja lūpos, o paskui jos ir visai pabala.... Greit sustojam, išeinam į lauką, prašau jį giliai kvėpuoti, pakelti rankytes, įkvėpti, nuleisti. Sesuo atneša drėgną rankšluostį ir ima juo šluostyti Viliui veidą, krūtinę, šis ima pyktį, pradeda verkti, ir ... gražiai parausta skruostai :) Likusią kelionę važiuojant per miestą filmukų nežiūrėjom ir knygų neskaitėm. Šiaip dar gelbsti imbieras, kad ir cukrum apibarstytas (galima nusipirkti parduotuvėse), o Viliui kažkiek gelbėjo obuolių skonio čiupa-čiupsai :)
Įvažiavus į Čekiją greitai keičiasi kraštovaizdis, pamatom kalnus, pasikeičia keliai. Kempingą pasiekiam jau visai vakare, gal apie pusė 9. Vakaras gražus, bet labiau traukia prigulti ir užmerkti akis nei sėdėti ir plepėti :) Kėdes, stalą, keletą daiktų paliekam lauke, o paryčiais pradeda lyti, - kalnų oro mes nepažįstam, juk gimę užaugę lygumų lygumose...

Pirmadienis. Trečia kelionės diena.
Poilsis. Mūsų planas - aplankyti Adršpach uolų parką , bet kitą dieną, todėl šią dieną paskiriam ramiam tingiam poilsiui. Kažkas miega, kažkas įkritęs į knygą, kažkas apvaikšto visą kempingą (beje labai gražu :)), kažkas tvenkiny maitina karpius, kurių ten tūkstančiai (vaizdas nerealus, įmetęs gabalėlį duonos tas žuvis gali gaudyt tiesiog rankomis!!!), na, o po pietų seserys susikibę už rankų eina "terorizuoti" kempingo registratūros darbuotojos :) Nepasisekė moteriškei, nes mes turėjom nemažai klausimų, ir per daug gerai žinojom ko norim, o ji nelabai žinojo, kur rasti atsakymus :) (aš jai net pasakinėjau kokius žodžius įvesti Google paieškoj...)
Galiausiai neištempę pilnos dienos poilsio, susimetam daiktus ir pajudam ieškoti kempingo, kuris būtų labai arti Adršpach parko, nes jau žinom, kad ten geriausiai ateiti ryte, kai tik atsidaro kasos, nes žmonių ten grupėm, būriais, miniom ...
Važiuojam kaimeliais, miesteliais: kalnai, gražios gėlėm plūstančios sodybos, vienas kitas serpantinas (ooooo, baisoka, nors mano tėtis vairuoja ir puikiai, ir saugiai). Jau visai įvakarojus pasiekiam kempingą prie upės ir prie kelio, toks iiiiilgas ir man akiai - labai jaukus. Berods tą naktį nelijo :)

Antradienis. Ketvirta kelionės diena.
Kad ir kaip norėtum greitai ryte išjudėti toliau į kelią, ne visada taip lengvai pavyksta. Viena aplinkybė - mūsų visi 6, tai kol visi visus reikalus susitvarkom ... :) Kita aplinkybė, būdinga visiem keliaujantiem kemperiais, - kemperio aptarnavimas (tai panaudoto vandens išpylimas, WC sutvarkymas, geriamo vandens atsargų papildymas). Ir negali to padaryti pvz. vėlai vakare, kai "vaikai sumiega", nes jie miega tame kemperyje! :) Tad viską susitvarkius ir susikrovus dar reikia suplanuoti laiko ir rytiniam paties kemperio "tualetui" :) (čia lyrinis nukrypimas apie ūkinius reikalus :))
Geriamo vandens talpos papildymas mums kaskart būdavo smagi atrakcija, nes neturėjom ilgos "šlangos" (kaip lietuviškai?!!), tai tekdavo susinešti kibirėliais. Viliui tai LABAI patiko :) Kaip beje ir visi kiti kasdieniai darbai prie kemperio. Na, tokie, kaip staliuko kojų susukimas arba išsukimas, kėdžių iškrovimas ar pakrovimas į bagažinę, palapinės pastogės išskleidimas ir aukščio išlyginimas (pastarajam darbui Vilius, žinia, daugiau vadovaudavo nei pats atlikdavo :)).
Tą dieną mūsų planas buvo Adršpach uolų parkas. Nuostabaus grožio gamtos kūrinys! Tai didelis parkas tarp uolų. Yra ir mažas ežeriukas tarp kalnų, į kurį patekti reikia lipant siaurais laiptukais į kalną, o vėliau vėl leidžiantis, o paskui jau paplukdo didelė valtis po idealios tylos ir ramybės oazę, kurią trikdo tik mus plukdančio čeko pasakojimas (kurio nesupratom, tai vis norėjosi, kad jis patylėtų :)).
Parke yra du kriokliai, vienas labai mažas, kitas - kiek didesnis, bet įdomioji dalis yra ta, jog prie didžiojo krioklio reikėtų visiems susirinkusiems žmonėms garsiai sušukti "Krknošai, duok vandens!" ir po kelių sekundžių kriokliu atlėkdavo didžiulė banga vandens! Nerealus vaizdas! Maniau, tai įstabieji fizikos dėsniai veikia, bet vėliau - belaukiant didžiosios valties prie kalnų ežeriuko, man pasirodė, jog mažame namelyje kažkas paleidžia pliūpsnį vandens, išgirdęs garsų prašymą....
Antroji kelio dalis parke įspūdingesnė, tad tikrai verta kopti visais nesuskaičiuojamais laiptais. Einant su vaiku, reikia
pasirūpinti, kaip patogiai jį nešti. Aš turėjau nešynę, bet ji Viliui jau kiek mažoka, tai tik šiek tiek gelbėjo, kai teko nešti labai nuvargusį ir baisiai supykusį. Dažniausiai nešiau tiesiog ant klubo. Su vežimėliais įmanoma pasivaikščioti tik dalimi parko kelių, kadangi nemažai laiptų, tai patogiosios nešynės praverstų puikiai keliautojams su mažais vaikais. Nors nemačiau daug nešiojančių, vis tik daugiau buvo su vežimais.
Įspūdžiai iš parko nuostabūs, nors nuovargis irgi aštrokai juntamas :) Vilius krenta miegot savo labai jau vėlyvo pietų miego, o mes judam toliau kalnų keliais, iki kito kempingo. Šį kartą labai gero - net 4 žvaigždučių ir net su baseinu :) Čia praleidžiam dvi naktis, t.y. turim visą pilną dieną tiesiog poilsio.

Trečiadienis. Penkta kelionės diena.
Poilsis. Oras puikus, tad einam į baseiną. Vanduo šaltas! Bet Vilius vis tiek mirksta, tad ir aš mirkstu :) Kempinge pilna įvairiausių pramogų: lauko ir stalo tenisas, tinklinis, mini golfas, vaikų žaidimų aikštelės, gyva muzika kavinėje, žaidimų automatai... O kur dar įvairiataučiai kaimynai su savitais laisvalaikio leidimo būdais! Gali tiesiog stebėti kitus ir bus visai neprasta pramoga ;)

Ketvirtadienis. Šešta kelionės diena.
Naktį Vilius apsivėmė. Vieningai nusprendėm, kad nuo baseino vandens. Labai jau daug vakardieną jis turškėsi jame.
Ryte iškeliaujam.
Judam link Spindleruv Mlyn miestelio, kuriame planuojam užsikelti į
Medvedin viršukalnę. Iš pradžių net neabejoju, kad ir Vilius kelsis kartu, kuo labiau artėjam, tuo labiau imu abejoti, ir kai pamatau, kad keltuvas atviras, t.y. be sienų, na, kaip žiemą, kad kelia į slidinėjimo trasas, tuomet visai susimėtau. Vilius tai, žinoma, girdi ir nujaučia mano baimes, ir kai pamato keltuvą, ima šaukti "Aš nenoriu, čia nelipsiu!". Nors matau, kad ir dar mažesnius vaikučius kelia, nusprendžiu pasilikti apačioje. Kita šeimynos dalis pakyla. Vilius dar sustresuoja, kad visi kiti išėjo, bet paskui einam ieškoti jam taip patikusios pakeliui matytos žaidimų aikštelės. Mano nusivylimui išsivėdinti reikia laiko, tad sėdžiu pikta ir surūgusi, kol Vilius žaidžia ant suoliuko mašinytėm...... Paskui susirenku mintis, apmaudą suvalgau kartu su šlykštaus skonio pica iš kavinukės, prigriebiu fotiką ir einam grožėtis miesteliu, o jis tikrai puikus!!! Tai kalnų slidinėjimo kurortas, aišku labiau pritaikytas žiemos sportui, bet ir vasarą čia pilna žmonių. Spindi prabangių viešbučių užrašai, restoranų langai. Palei Elbę įrengti pėsčiųjų takai, prie kurių įvairios pramogos ir atrakcijos. Miestelyje yra ir vandens pramogų parkas, o beveik kas antras namas pasiruošęs priimti nakvynei. Tad galima nors ir visą savaitę poilsiauti vien čia!
O viršuje einant kalnais kalnais, miškais miškais galima prieiti upės Elbės ištakas ir žinoma grožėtis, gėrėtis ir aikčioti kalnų ir slėnių įstabumu.
Vakare, kai visi nusileidžia iš kalnų, ir Vilius ramiai ir daugmaž laiku pamiega dienos miegelį, kai spėjam prieš pat parduotuvės užsidarymą papildyti savo maisto atsargas, nuvažiuojam į tame pat miestelyje esantį kempingą . Labai tvarkingas, labai saugus, graži gamta, bet ir pats brangiausias iš visų lankytų per šitą kelionę. Atvažiuojam su lietum, pliaupia kaip duše, paskui ir griaudėti bei žaibuoti pradeda. Kalnų oras, toks (ne)pažįstamas... Visą naktį lyja ir griaudžia.

Penktadienis. Septinta kelionės diena.
Paskutinė mūsų diena Čekijoje. Planas - Božkovo dolomitiniai urvai. Važiuojam tokiais kalnų keliais ir serpantinais, kad net galva sukasi. Ir dar tokiais kaimų kaimelių siauručiais keliais, kad aš ne vieną kartą pagalvoju, ar tikrai tas mūsų TomTomas (GPS navigacinė sistema) teisingą kelią rodo. Galiausiai atvykstam į Bozkov'o miestelį, jis toks nedidelis bažnytkaimis. Randam vienintelę stovėjimo aikštelę, kurioje mums parodo sukryžiuotas rankas - suprask, vietų nėra, o dar kemperiui! Sukam ratais po miestuką, o parkuotis nėra kur, nors tu ką! Galiausiai priglaudžiam savo namuką ant ratų pusiau aikštelėj pusiau ant žolytės ir išeinam ieškot urvų. Aš labiausiai nori pamatyti tokius didelius stalaktitinius urvus, bet spėju, kad šitie bus gerokai kuklesni. Iki ekskursijos pradžios tenka palaukti, tad Vilius užsimano suvenyro - šikšnosparnio :) Toks guminis su virvelėm, atrodo poklaikiai, bet tik suaugusiems. Pati tinkamiausia dovana iš požeminių urvų :)
Urvai ypatingai nesužavi, bet vis tiek įdomu. Yra ir labai įspūdingų vietų. Pati pačiausia - požeminis ežeras. Tokio skaidrumo vandens nesu mačiusi (na, gal tik švarioj stiklinėj :)). Tiesa, temperatūrų skirtumai įspūdingi: urvuose apie +10, vanduo apie +7, o virš žemės - kokie +25. Išlindus į saulės šviesą - karšta lyg pirty :)
Vėl spėjam prieš uždarymą apsipirkti maisto parduotuvėj, kur Vilius įsijaučia į pirkėjo vaidmenį ir krauna viską ką randa (o aš einu iš paskos ir kraunu atgal į lentynas :)). Apskritai kelionėje su kiekviena diena vis sunkiau susitarti su Vilium. Penki suaugę ir vienas vaikas prie gero nepriveda :) Jei vienas sako "ne", tai eina pas kitą, kol randa, kas patenkins jo norą/prašymą. Nerimavau, kad viena likus su juo nebesusišnekėsiu...
Judam toliau, jau link Lenkijos. Kelionė baigiasi, dabar tik dvi dienos ant ratų, dar dar dar dar....
Su viltimi grįžti mojuojam Čekijos kalnam jau nuo lenkiško plento, ir akylai ieškom kempingo. Randam! Džiaugiamės, nes pakeliui jokių ženklų nebuvo. Jis tuščias - anei kemperio, anei palapinės. Atrodo, lyg dar nebūtų atsidaręs, bet kavinė veikia, žmonės šurmuliuoja, vaikų žaidimų aikštelė ir sporto aikštynai tokie pritrenkiantys, kad bandom laimę. Valio - galim nakvoti. Tik dušai neveikia... Vakaras puikus, ramus, bet dar prieš sumingant tolumoje nuo gražiųjų kalnų atrieda atidunda audra, tad susinešam viską saugiai į vidų. O naktį negaliu bluosto sudėti, - klausau griaustinio, markstausi nuo žaibų liūties ir baiminuosi, kad žaibas netrenktų į tą gražų didelį medį, po kuriuo pasistatėm kemperį (nes aš labai taip norėjau!)... Nors iš tiesų, tai audrų aš nebijau, tikrai tikrai :)

Šeštadienis. Aštunta kelionės diena.
Rytą žemė pažliugus. Greitai pusryčiaujam ir ruošiamės į kelią, - laukia Lenkijos keliai, tikslas - Varšuva. Bet planus tenka koreguoti. Mes užstrigom!!! Kemperis pasmego ir neišvažiuoja iš aikštelės. Kempingo šeimininkas vairuoja 4x4 džipą. Tuoj puola mums padėti: prikabina virvę, vyrai sėda už vairų ir ..... virvė trūksta! Geražirdis lenkas virvę suriša ir bando dar kartą, rezultatas toks pat. Jis išeina. Kadangi nemoka kitaip nei lenkiškai, o mes nemokam lenkiškai, nežinom, ar jis ieško geresnės/ kitos virvės, ar tiesiog paliko mus kapstytis vienus. Aš bandau bent kuo pagelbėt ir einu prašyt pagalbos susirinkusių kokiam tai sporto renginiui jaunuolių. Jie sutinka padėti ir net būti aptaškyti purvais :) Kemperis pajuda iš vietos ir ... vėl užstringa... Jaunuoliai pasišalina tarpusavy kalbėdami, kad "tolko traktor....". Hmm..... Grįžta geraširdis kempingo šeimininkas, nešinas vieline virve. Atrodo rimtai, bet ir grėsmingai, nes virvė trumpoka, ką ten - labai trumpa. Džipas tempia, kasasi visais keturiais ratais, taškosi purvais, bet galiausiai ištempia mūsų namuką ant tvirtesnės žemės. Vaizdas vertas filmuko, bet kameros niekas neturi :) Dar kelias dienas po to Viliaus žaidimuose vyravo užstrigusių ir tempiamų mašinų tematika :)
Dienos pradžia įspūdinga! Geraširdis lenkas gauna dovanų lietuviško šokolado :), ir padėkoja itališkai (!!!!), - pasirodo, jis manė, jog mes italai! :D
Nors ir vėliau nei planuota, bet išjudam Varšuvos link. Visa diena kelyje, dar dar dar...
Vakare pasiekiam tą patį kempingą, kaip ir važiuojant į priekį. Šį kartą be gamtos jėgų įsikišimo (jei neminėti rytinių pasikapstymų po purvynus). Ir vėl gauname paskutinę laisvą vietą, iš tiesų kempingas atrodo tiesiog kimšte prikimštas. Tai mūsų paskutinė naktis kemperyje. Ryt miegosim namuose...

Sekmadienis. Devinta kelionės diena.
Tikslas - namai. Visi nusiteikę ilgam dar dar dar :)
Kažkur stojam, gaminam valgyt, aš "ganau" Vilių, tada vėl važiuojam. Vairuoja tai sesė, tai tėtis, jie vis nepasidalina vairo :) Mums belieka tik klausytis (nes žiūrėt neleidžia :)) Viliaus žiūrimo filmuko apie pingvinuką Lolo (kokį 101 kartą), arba bandyti grožėtis vaizdu pro langą. Nors man Lenkijoj negražu. O kai įvažiuojam į Lietuvą, staiga taip gražu tampa! Kad negaliu akių atplėšt nuo langų.
Paskutinė diena jau įprastos rutinos: važiuojam, sustojam pailsėti, pavalgom, Vilius žaidžia mašinom, dėlioja dėliones, žiūri filmukus, paskui miega pietų miegą, aš jam tradiciškai skaitau knygą prieš miegą (visą kelionę vieną ir tą pačią apie skruzdėlytę Birutę :)), aš saugau jo ramų miegą, mama bando mane iškrapštyti į priekį, aš užsispyrusi neinu :), tada Vilius keliasi, sėda ant puodo, stojam pailsėti, valgom ar perkandam, prasivaikštom, vėl važiuojam, Vilius sėdasi į priekį ant kelių šturmanui, prisisega bendru diržu. Žinau, kad nelabai saugu ir ne visai pagal taisykles, bet ten jis išsėdi bent valandą ir jam TAIP viskas įdomu, nes priekyje taip puikiai viskas matyti! Ir net pasirepetuoti judesiai, jeigu pasirodytų policija, jam tokie linksmi ir smagūs :)
Galiausiai namai. Mes grįžom. Pavargę ir pilni pilni. Bent jau aš. Tokia pilna, kad išsilieti sugebėjau tik po mėnesio :)


Dar keletas faktų apie kelionę:
* maršrutas: Panevėžys-Varšuva(čia tik miegojom)-Trutnov(CZ)-Adršpach-Spindleruv Mlyn-Bozkov-Jewar (PL)(miegam)-Varšuva(miegam)-Panevėžys. Kilometrų tikslaus skaičiaus nežinau, nes už vairo nesėdėjau, ir šturmanu nebuvau, šįkart buvau tik keleivė :)
* galima keliauti ir greičiau, t.y. galima vairuoti naktį, bet kitiems miegoti važiuojant sunkoka, krato, Lenkijoj - žiauriai, Čekijos kalnų keliuose - taip pat. O ir vairuotojas tuomet iškrenta iš bendro ritmo. Mes pasirinkom nuosaikų, žmogišką vairavimą - važiuojam, bet pailsim, miegam kemperiui stovint.
* aplankytos vietos: Adršpach uolų parkas, Spindleruv Mlyn kalnų kurortas ir Medvedin kalnas bei Elbės ištakos, Bozkov dolomitų urvai.
* nakvota 5 tikrai geruose kempinguose, vienas - šiaip sau (čia tas Lenkijoj, kur užstrigom :)). Kempingų Čekijoje aprašymus galite rasti čia http://www.czech-camping.com/