sausio 26, 2015

Pakilę nuo kasdienybės


Smegenys pastaruoju metu yra lyg pakilę nuo kasdienybės: aš joje gyvenu ir aktyviai veikiu, bet tuo pačiu metu jaučiuosi taip, lyg pasiklydęs šuo ieškotų kelio namo, - uostinėju visas galimybes, tikrinu " o , gal tai mano kelias?..", svarstau, bandau pajausti... Seniau buvę autoritetai šiomis dienomis nebeišjudina manęs savo kalbomis ar veiksmais. Vyksta kažkoks persiorientavimas, bet ne elementarių kasdienybės įpročių, gal labiau vertybinė mano vidinių žemynų migracija.

Ta pačia kryptimi šiandien vedė ir naujai atrastas autorius Mark Manson rašydamas apie gyvenimo tikslo/prasmės paieškas (http://markmanson.net/life-purpose ). Vienas iš jo pateikiamų linksmų ir tikrai netikėtų klausimų siekiant surasti to gyvenimo prasmės, yra toks: kaip jaustųsi jūsų 8-metis aš, jei pamatytų ką veikiate jūs šiandien? Ar prisimindamas tai, kas jus įtraukdavo vaikystėje, ir matydamas veiklas, kurioms jūs suaugęs skiriate daugiausiai energijos ir laiko, jūsų 8-metis aš šypsotųsi ar apsiverktų? Manoji 8-metė Vaidutė tikriausiai nusišypsotų, bet paskui ir tyliai paverktų kur nors kamputy...
Kai buvau vaikas aš labai mylėjau gyvūnus. Visada norėjau turėti šunį. Ačiū mamai, galiausiai ji nusileido, ir aš turėjau šunį, - užsispyrusį skvarbių akių pekinesą :) (Savo nelengvu būdu jis tikriausiai mane ruošė ateičiai - trims stipriavaliams vaikinams namuose ;)). O paskui aš pradėjau svajoti, kaip aš turėsiu gyvūnų prieglaudą-viešbutį. Buvau sukūrusi visą segtuvą su to viešbučio pastatais, jų vidaus planais, apstatymu, sklypo planu, paslaugų asortimentu ir jų kainomis, gyvūnų registracijos žurnalais ir t.t. Žinote, yra toks potyris - tėkmės būsena (flow), kuomet protas yra visiškai įsitraukęs į tai, ką mes darome. Man atrodo, tuomet, kai kūriau savo svajonių gyvūnų viešbutį, aš buvau panirusi į tokią tėkmės būseną. Tai buvo taip įdomu, tai buvo gyvenimas fantazijoje ir tuo pačiu taip realu! 
Aš vis dar turiu tą segtuvą, kai pirmą kartą varčiau jį po daugelio metų pertraukos, supratau, kad aš būdama vaikas tiesiog sukūriau verslo planą, planą visiškai naujos veiklos. Ar ir dabar aš taip pat myliu gyvūnus? Gal jau nebe, mano namuose gyvenantis katinas nėra toks užburiančiai įdomus ir mielas. Kartais jis tiesiog dar vienos kojos, pritapnojančios vonioje, ir dar viena burna, prašanti valgyti. Na, gerai, iš tiesų tai ir šiltas sunkus kamuolys, įsitaisantis tau ant kojų, kai susiruoši miegoti, savo burzgimu nuvejantis vienatvę. 
Dar kai buvau vaikas aš mokiausi groti pianinu. Aš norėjau groti, bet niekada nesvajojau būti pianiste. Tai, kad šiandien klausausi fortepijono muzikos, mano mažąją aš tikrai pradžiugintų :) Netikėtai sau pačiai šiandien youtubėj atsitrenkiau į Ludovico Einaudi įrašus. Ir ši muzika lengvai ir atsargiai išjudina mano užmigusius smegenis ir gerumo centrą jose vis spūsteli. 
Jei Mark Manson paklaustų "O kas dar mane vaiką stipriai įtraukdavo?", tai pasakyčiau, kad knygos. Aš nuolat žaisdavau biblioteką. Visas knygas namuose buvau sudėjusi pagal abėcėlę, surašiusi jas sąsiuvinyje, ir žaisdavau, kad išduodu jas, paskui priimu grąžintas ir sudėliojau atgal į jų vieteles lentynose. Knygos man kvepėdavo, ir dabar tebekvepia. Aš vis dar skaitau, norėčiau dažniau, bet tebūnie. Aš pradėjau rašyti. Mano mažoji aš, kai jau buvo jauna paauglė irgi rašė, - istorijas apie mergaičių draugystes. Tikriausiai, ji dabar palinksėtų galva ir pasakytų: "Rašyk dažniau". Jei ne kitiems, tai bent sau. Gali nutikti, kad žodžiai pasiklydusį šunelį parves namo.