spalio 29, 2009

KASDIEN KARTU. Pedantas II.

Tęsiant Viliaus pedantiško švarumo poreikį, verta paminėti, kaip šiandien važiavom mašina į mokyklėlę, o jis beveik visą kelią zirzė, kad jo batas purvinas! Iš tiesų, tai batuko nosytė buvo šiek tiek papurvinta žemėm, tai jam labai nepatiko :) Iš pradžių bandžiau aiškinti, kad dabar ruduo, šlapia, purvina, ir batai dažnai bus purvini, - nepadėjo. Tada padaviau popierinę nosinę, kad nusivalytų pats, nes aš vairavau. Šveitė ir blizgino beveik iki kol atvažiavom į vietą :))))
Toliau. Pirmasis užsiėmimas-dailė. Davė dažų, teptukų. Vilius šiek tiek išsiterliojo pirštus dažais ir puolė juos valyti... į mane! Paskui lipdė iš plastelino, tai prilipo prie nagučių šiek tiek, - baisiai siuto...
Ir juokas ima, ir nervina tas jo neišpasakytas švarumas.

KASDIEN KARTU. "Pažėk"

Vakar vakare Vilius žaidžia, ateina pas mane ir sako "Pažėk!", ir tempia už rankos į kitą kambarį. Oho, galvoju, išmoko ir šitą žodį, beje, labai gerą :)
Ateinu, o ten ant sofos guli pliušinis briedis, užklotas iki ragų galiukų Viliaus vilnoniu apklotėliu :) Pats paguldė ir užklojo! Turime net du briedžius (abu iš Norvegijos, kadangi aš "sergu" šia šalim), tad suguldėm juos abu šalia, prieš tai Vilius liepė nurengti megztuką vienam iš jų, ir užklojom apklotėliu. Pirmieji žingsniai rūpinantis kitais :)

spalio 27, 2009

KASDIEN KARTU. Pedantas


Vilius darosi tikras pedantas :) Jei sušlampa ar kur įkiša rankas, tuoj susiraukia ir šaukia "šapia", reikia nedelsiant nuvalyti. Jei sušlampa jo mylimos mašinytės, jas tuojau pat atneša nuvalyti. Jei prilimpa koks plaukas, atneša man sakydamas "kaka" :)

Kai žaidžia mašinomis ant sofos ar lovos krašto, apklote neturi būti nei raukšlytės, kitaip trukdo važiuoti mašinoms :) Kai jau taip nutinka (o nutinka gana dažnai), šaukia garsiai "Mama, ataisyti!!!" (pataisyti).

Į balas ankčiau bandydavo lipti iš smalsumo. Šiaip kažkaip labai įnirtingai nedraudžiu, nebent būnam ką tik išėję į lauką ir einame kur nors su tikslu (kad nereiktų grįžti, keisti batų ir vėluoti). Bet nepaisant to, Vilius dabar jeigu eina ne su guminiais batais, į balas nelipa, apeina. Maža to, dar ir mane saugo, kad neįlipčiau, sako "Sargiai sargiai, mama, bada!" (Atsargiai, mama, bala).

Šiandien ėjom šaligatviu, kai kur telkšo nedidelės balos. Vilius šiek tiek sušlapo savo vieną batuką. Baisiai susiraukė, - "Šapia!". Nuraminau, kad nieko tokio, ruduo, dažnai lyja, šlapia, tad batai dažnai būna šlapi. Bet nepadėjo :) Stovėjo susiraukęs, kol sumąstė, kad gali nuvalyti batuko šlapią nosytę pirštine :) Tada jau buvo gerai, ėjome toliau.

KASDIEN KARTU. Kalbamės

Vakar bandžiau Vilių pamokyti sakyti jo vardą. Iš pradžių, kai paklausiau, koks jo vardas, atsakė, kad "ten" ir parodė į krūtinę, - kažkas panašaus, kai sakome "aš" ir rodome ranka į save :) Tuomet pasakiau, kad jo vardas Vilius ir t.t. Kai vėl paklausiau "Ką sakysi, kai tavęs kas nors paklaus, koks tavo vardas?", jis kiek pagalvojęs atsakė: "Maža lialia"!
Šiandien vėl kalbėjomės apie vardus. Tėčio vardą žino - Toma :) Savo vardo vis dar nesako, vis dar rodo į save ir sako "ten", o kai paklausiau, koks mamos vardas, nukreipė kalbą - ėmė kalbėti apie savo mašinas :))

spalio 25, 2009

KASDIEN KARTU. Pirmasis driblingas !

Trečia diena, kaip viešime pas senelius. Vakar buvom Anykščiuose, lankėm Puntuko akmenį ir smagią mugę Anykščių centrinėj aikštėj. Parašysiu vėliau, kai foto sutvarkysiu :)
O šiandien čia lyja. Bet Vilius vis tiek ištempė mane, senelį ir pusbrolį į lauką. Žaidėm su kaimuoliais, kažką tarp krepšinio ir futbolo. Pusbrolis Lukas jau tikrai neblogas krepšinio žaidėjas, tad netruko pastebėti, jog Vilius bežaisdamas kamuoliu atliko savo pirmąjį driblingą (kai žaidėjas besivarydamas kamuolį jį permeta tarp kojų)! Turėsim dar vieną krepšininką, gal :)

spalio 22, 2009

KASDIEN KARTU. Metinės :)


Šiandien lygiai metai kai Vilius pradėjo vaikščioti, pats, ant dviejų kojų :) Prabėgus metams jis jau bėgioja kaip vėjas, šokinėja, lipa laiptais, visaip vartosi ir karstosi (dažniausiai ant manęs...), spardo kamuolį, puikiausiai viena ranka mėto kamuolį į krepšį tiek iš stovimos, tiek iš sėdimos ar net gulimos padėties :) Ir kas įdomiausia - vis dar mėgsta paropoti keturiomis :)

spalio 21, 2009

Prieraiši tėvystė 6: apie pyktį


Išties, labai seniai jau rašiau apie prieraišią tėvystę ir šios teorijos rekomendacijas auklėjant vaikus. Sears'ų knygą vis paksaitinėju, kartais tiesiog ieškodama gerų minčių, kartais ir užsirašydama, - kad galėčiau pasidalinti su Jumis.
Šį kartą - apie pyktį. Atvirai sakant, man pačiai labai svarbi ir aktuali tema, - pasirodo, nėra taip paprasta ir lengva susitvardyti, sulaikyti besiveržiantį pyktį, nusivylimą, visas tas emocijas, kurios kartais tiesiog užpuola iš pasalų. Tad šią dalį skaičiau itin atidžiai, jautriai, tiesiog siurbdama kiekvieną pastraipą ir ieškodama patarimų sau. Tikiuosi, kad ir jums bus naudinga, vienaip ar kitaip, praktiškai ar teoriškai. Savo pamąstymus ar pastabas įrašiau kitos spalvos tekstu.
***
Pyktis gali būti naudingas/ The good behaviour book by W.Sears and M.Sears
Pyktis yra normali emocija. Bet kuris, turintis gyvą širdį, gali supykti. Kūdikiai išreiškia pyktį. Tik pradėjęs vaikščioti pyplys pyksta, kai dažnai krenta. Dvimetis įsiunta, kai iš jo atima tyrinėjamą krištolinę vazą. Keturmetis jums gali trenkti, nes nepirksite saldainių ir t.t., ir kt. Vaikai labiau linkę pykti tuomet, kai pereina vystymosi etapus, sakykime, yra "ant ribos" :) Tuomet jų norai viršija jų galimybes ir frustacija ima viršų. Tai nėra blogai. Tai motyvuoja vaiką bandyti dar kartą.
Kai kurie vaikai lengviau susierzina ir supyksta. Didesnių poreikių kūdikiai greitai tampa užsispyrusiais vaikais - turi stiprius poreikius ir intensyvias emocijas, kurios parodo jų poreikius tėvams. Tokie kūdikiai protestuoja, kai juos nuleidžia nuo rankų, kai tuo tarpu ramesni kūdikiai, gali ir nereikalauti grąžinti juos ant rankų, nors nešiojimas yra vienodai svarbus bet kokio temperamento kūdikiams. (Maniškis, manyčiau, yra iš tokių emocingesnių vaikučių, nes apie jo poreikius sužinome iš karto jiems atsiradus, o jei nereaguojam tuojau pat, primenama gerokai garsiau :)
Kaip tėvų pyktis veikia tėvystę ir auklėjimą
Netinkamai reiškiamas pyktis užkerta kelią jūsų gebėjimams būti tinkamu tėvu/motina. Jei pyktis jus užvaldo, kai kūdikis daug verkia, kai nemiega, ar kai vaikas įninka į neleistinus dalykus ar kitaip "užvaldo jūsų gyvenimą", o jūs jaučiate jog rizikuojate sužaloti savo vaiką psichologiškai ar fiziškai, atminkite, jog vaikas pajaus jūsų pyktį ir pritaikys jį sau, t.y. jis sugers visas jūsų emocijas. Be to, jūsų pyktis gali iššaukti smurtą: vaiko purtymą ar mušimą. Jei taip nutinka jums, turite ieškoti profesionalios pagalbos! (Vis mąstau, kiek tėvų, net suvokdami savo bėdą, iš tiesų eitų ieškoti psichologų pagalbos?...)
Netinkamai išreiškiamas pyktis užkerta kelią gebėjimui tinkamai auklėti. Kuo labiau netikęs vaiko poelgis, tuo labiau jums reikia išlaikyti ramybę ir aiškų protą, kad galėtumėte įvertinti galimybes, kaip tinkamai elgtis šioje situacijoje. Jūsų neapgalvota pykčio išraiška gali tik dar pabloginti situaciją. Pavyzdys: jūsų vaikas ištepė pomidorų padažu šunį; nuo šuns jo prisitaškė ir po kambario grindis; jeigu jūs, pasidavęs pykčiui, imsite šaukti ir dar grūmoti, šuo išsigandęs bėgs į šoną ir dar labiau priterš kambarius, vaikas išsigandęs pabėgs į kitą kambarį ir jūs liksite vienas, ir pačiam reiks viską sutvarkyti - ir netvarką, ir išprausti šunį, ir atstatyti santykius su vaiku. O galėtumėt pasirinkti ramų reagavimą - tuomet eiti kartu su vaiku prausti šuns, valyti grindų, taip vaikas patirs savo netinkamo elgesio pasekmes. Jei pasitelksite blaivų protą, ir nuostabu - jei šiek tiek jumoro, jūsų vaikas mokysis, kaip elgtis krizinėj/ sudėtingoj situacijoj.
Netinkamai reiškiamas pyktis užaugina sienas tarp tėvų ir vaikų. Pykčio atviras parodymas gąsdina vaikus ir verčia gintis. Jie arba pasislėps už kaukės, arba užaugs patys būdami piktais žmonėmis.
! Svarbu išmokti ramiai pasakyti "Aš supykstu, kai tu ...". Svarbu, kad vaikai ir tėvai žinotų, kas sukelia pyktį kitiems šeimos nariams. Tačiau visiškai nebūtina užversti to pykčio bangos ant vaikų.
Mažus vaikus baugina didelio, pikto, neprognozuojamo tėčio ar įsiutusios mamos vaizdas. Jie bijo, jog tėvai nustos juos mylėti, užgaus ar paliks. Suaugusieji turi būti atsakingi už savikontrolę, ir negalime primesti atsakomybės už mūsų pyktį vaikams. Tai suteikia netinkamus pagrindus vaiko augimui.
Mes turime išmokti, kad nieko blogo yra pykti. Blogas dalykas yra tai, ką mes darome su pykčiu, kaip jį išreiškiame. Išlikti ramiu esant bet kokiems jausmams yra emocinės brandos požymis. Jūsų vaikas išmoks kaip valdyti pyktį stebėdamas jus, ir lygiai taip pat stebėdamas jus išmoks netinkamai jį reikšti.
Lyrinis nukrypimas, bet reikalingas šioje vietoje. Daugybė suaugusiųjų praleidžia daug laiko išbandydami įvairias filosofijas, religijas, savipagalbos knygas ir grupes, terapijas, arba jie pasuka į narkotikų ar kitų priklausomybių kelią, ieškodami vidinės ramybės, kurios dažnas niekada ir nebuvo pajutęs, kol augo. Jie gali jos nerasti, nes nėra tikri, ko ieško. Prieraišūs vaikai, kurie užaugo su vidine ramybe ir pasitikėjimu, žino, kas tai yra. Jei gyvenimo kely jie ją praranda, jie geba ją susigrąžinti, nes žino, kas tai, jie pažįsta tą vidinės ramybės jausmą. Jie turi emocinių gebėjimų surasti tą vidinę ramybę, sukurti ją savyje ir būti atviriems kitiesm dvasiniams potyriams.
Taigi pagalba vaiko pykčiui:
1) padėkite vaikui pajusti vidinę ramybę, auginkite prieraišiai.
2) neleiskite užgniaužti pykčio, skatinkite vaiką pažinti savo pyktį jau nuo mažens. Atidžiai klausykite, kaip vaikas kalba apie jausmus. Manyčiau, labai pasitarnauti padedant vaikams reikšti jausmus galėtų piešimas, duokime vaikams piešti!

Ramybė tėvams

Norėdami padėti vaikui pajusti vidinę ramybę, mes patys turime ją jausti. Tai viso gyvenimo kelionė, kvapą gniaužianti ir varginanti, reikalaujanti ir apdovanojanti. Vienas iš būdų pradėti šią kelionę yra pažvelgti į savo praeitį, kad pamatyti kur eiti toliau.
Tėvystė gali būti terapiška. Ji gali parodyti mūsų bėdas ir motyvuoti jas spręsti. Išspręskite savo neišlaisvinto pykčio problemas, kol neužpylėte jomis savo vaiko. Tyrimai rodo, jog vaikai, kurių mamos dažnai netinkamai išreiškia pyktį, yra sunkiau auklėjami.
Visi turime "pykčio mygtukus". Kai kurie tėvai labiau linkę į pyktį.
Tad pabandykite šitai:
1) suskirstykie vaiko netinkamus veiksmus į smulkmenas ir svarbius (kaip pvz., jei taip elgis, sužeis save ar kitus, sugadins daiktus ir pan.). Pastarieji reikalauja jūsų įsikišimo.
2) nurodykite sau, jog nesinervinsite dėl smulkmenų. Keletas minčių, kurios galėtų suktis jūsų galvoje , kai kitą kartą vaikas ką nors tokio iškrės:
- Aš pykstu, bet galiu save kontroliuoti.
- nelaimių nutinka.
- Čia suaugęs.
- Aš siuntu ant betvarkės, ne ant vaiko.
- Aš išliksiu rami/-us, ir mes visi ko nors iš to išmoksime.
3) parepetuokite tai! Nepamirškite panašių frazių: "Oi, aš pridariau netvarkos!", "Paimsiu rankšluostį", "Nieko tokio. Padėsiu išvalyti".
Kai realiai kažkas nutiks iš "smulkmenų sąrašo", giliai įkvėpkite, jei reikia-išeikite, nusiraminkite, sugalvokite, ką darysit ir sakysit, ir darykite tai.
***
O šitai man buvo bent šiokia tokia paguoda....
Dažniausiai išreikštas įniršis, pyktis mums yra sunkesnis nei vaikui. Kas mus išsekina, tai mūsų po-pykčio jausmai, kurie mus jaudina labiau nei ta sudaužyta lėkštė, išpiltas gėrimas ar tualete skęstantys raktai. Kai supranti, kad gali kontroliuoti savo jausmus lengviau nei vaikai gali kontroliuoti savo elgesį, sugebi išlaikyti ramybę šiose situacijose, ir gyvenimas su vaikais tampa lengvesnis :)
Ir kai supyksti ant vaiko, neleisk pykčiui lietis, iki kol supyksi ant savęs, nes praradai savikontrolę. Apgink vaiką ir save, gali nutraukti šį ratą bet kurioje vietoje:
--> pykstu ant vaiko --> pykstu ant savęs --> pykstu, kad pykstu --> dar labiau pykstu ant vaiko, kad privertė pykti ant savęs.
! Paverskite pyktį savo draugu. Sveikas pyktis padeda spręsti problemą. Panagrinėkit, kas sukelia jus pykdantį vaiko elgesį. Galbūt jūs galite užkirsti kelią tam netinkamam elgesiui ir jūsų pykčio priežastis taip pat išnyks.
! Nustokite save "lupti" ir kaltinti. Pradėkite keisti savo pykčio išraiškas nuo šiandien.

spalio 20, 2009

KASDIEN KARTU. Fotoreportažas iš rudeninio šarmoto miško

Šiandien išėjom pasivaikščiot, į tą patį Sapieginės mišką. Bet kadangi žolė ir visa aplinkui apšarmoję, tai pasivaikščiojimas ir vaizdai buvo kitokie :)


Pamiškėm, takeliais...




Viliaus įdėmus žvilgsnis į šarmotą žolę

Nuostabūs, žvilgantys apšarmoję lapai...

Daug daug lapų!


Saulės spindulių šokis! Vilius sako: "einam ten!"



Vilius pasigedo savo mylimo džipo, pasiūliau susirast miške kokį "džipą". Tai išsirinko laaabai didelį "džipą" :)


O paskui radome mažesnį, užtat kaip puikiai jis "važiavo"!!! (žiūrėkite video :)

KASDIEN KARTU. Kalbamės.

Vakar ėjome į baseiną. Pakeliui Vilius mato, kaip moteris valo poliklinikos durų stiklą. Sako:
- Tiangą šuoja (langą šluoja).

***
Baseine plaukioja, visaip taškosi, ir netyčia gurkšteli vandens, atsisuka į mane ir sako: "Vagau odia (valgau vandenį)" :))

***
Vilius bando plaukti pats, bet vis kojos nugrimsta. Ir periodiškai šaukia "Apadėti, apadėti (nepadėti)!", nors aš stoviu už kokių 5 žingsnių :)) Baisiai jau savarankiškas :D

spalio 18, 2009

KASDIEN KARTU.Vilius MYLI vandenį!

Na, tai visai ne dienos naujiena ar atradimas, bet tiesiog verta paminėti, jog Vilius iš tiesų MYLI vandenį. Niekad neverkė įkeltas į vandenį, tik iškeltas iš jo :) Baseine "plaukiojo" nuo 3 mėnesių, o šį pavasarį (būdamas 1,5m.) jau mokėsi plaukti, pats :) Tad jo maudynės vonioje visada buvo linksmos, o pastaruoju metu - ypatingai, nes Vilius nusprendė, jog užteks sėdėt vandeny, reikia gulėt! Tai ir gulinėja, vartosi, iš tiesų kaip žuvis vandeny!



Kažkurį vakarą prieš užmigdama apie tai mąsčiau. Viliaus zodiako ženklas - Skorpionas, vandens ženklas, taip sakant - į temą :) Aš, kiek pamenu save - visuomet mėgau vandenį. Maža būdama su tėvais sekmadieniais eidavau į baseiną, - jie į didyjį, aš - į mažąjį. Mirkdavau ten kaip varliukas :) Man tai būdavo tikra šventė! Iki šiol man mielas tas "baseino" kvapas :)
Mama pasakojo, kad man mažytei duodavo skalbti - į "bliūdelį" įpildavo vandens, pridėdavo nosinių ir aš "skalbdavau" :) Iki šiol mėgstu skalbti...


Nors Viliaus tėtis su vandeniu nedraugauja, bet sūnelis, panašu, šiuo klausimu visas į mamą :)

spalio 17, 2009

KASDIEN KARTU. Bastida, kastiakda ir kitos įdomybės :)

Vilius dažnai kartoja žodį "bastida". Niekaip nepavykdavo išsiaiškinti, ką tai reiškia. Tik supratau, kad kažką smagaus :) Galiausiai, prieš kokias pora dienų paaiškėjo, jog tai Opsė Deizė - mergaitė iš filmuko "Paslapčių sodas"!
Kitas nuostabus žodis yra "kastiakda" - na, čia buvo paprasčiau išsiaiškinti, nes Vilius galėjo parodyti. Tai šokoladas, beje, labai jo mėgstamas. Juodasis ypatingai :)
Vilius jau kalba sakiniais. Šiandien einame po pasivaikščiojimo link namų, Vilius sako: "Tete sėdi kėdė, žiūji kakA" (vertimas: tėtis sėdi ant sofos ir žiūri krepšinį). Ir tai buvo tiesa, nes Tomą palikom namie žiūrėti krepšinio!

spalio 16, 2009

Vaikų piešinių paslaptys

Perskaičiau knygą šiuo pavadinimu. Danų pedagogės Inger Brochmann parašyta knyga. Buvo labai įdomu skaityti, nes knygoje remiamasi Rudolfo Šteinerio antoposofine filososija. Visos šio filosofo teorijos negalėčiau trumpai išdėstyti, bet tai, ką supratau iš šios knygos, tai mažo vaiko kūne iki 7 metų vyksta aktyvi gyvenimo jėgų veikla. Skirtingu amžiaus etapu tos gyvenimo jėgos veikia skirtingus organus ar kūno dalis, anot Šteinerio - tie organai ir kūno dalys tuo metu baigia formuotis. O vaikų piešiniai, anot autorės, atspindi vaiko raidą, jo vidinius išgyvenimus, pojūčius. Kitaip tariant, iki 6-7 metų vaikas piešia save pats to dorai nesuvokdamas, jis piešia tai, kas vyksta jo kūne, jis piešia tai, ką galbūt atsimena iš būsenos iki gyvenimo Žemėje.
Patikėkit, iš pradžių, kai perskaičiau, jog mažų vaikų piešiniuos aptinkami braižiniai, ratais ir kitaip pripieštos keverzonės aiškinamos kaip kosminės erdvės judėjimo kryptys (ar kažkas panašaus), kiek suglumau, kas per "marazma". Paskui įsigilinau, ir man savotiškai ėmė patikti šis požiūris :) Jis kalba apie tai, jog vaikai buvo dvasinės būtybės dar iki ateidami pas mus. Ir savo "nesąmoningais" piešiniais jie išreiškia mums tai, ką pamena. Kaip sako autorė, "vaikų piešiniai rodo, kad vaikai - tai ne maži suagusieji, į kurių galavas kuo greičiau reikia prikimšti apdulkėjusios išminties ar piešimo mokslo. Vaikai - tai kitos, mūsų seniai pamirštos šalies gyventojai. Tad pasilaikykime savo aiškinimus sau, negriaukime pirmųjų mažylių gyvenimo metų rojaus."

Ši knyga mane kiek suglumino, - susimąsčiau dėl dailės užsiėmimų mažiukam vaikam: kiek jie reikalingi, ir kiek jie naudingi, o gal net žalingi, nes neleidžia vaikams vystytis jų pačių tempu ir išgyventi, išjausti save taip ir tiek, kiek jiems reikia? Suprantu, jog tai tik vienas iš požiūrių, yra ir tokių, kurie teigia, jog vaikus reikia ugdyti nuo kūdikystės, ir tuomet trejų jau skaičiuos, gal net ir skaitys. Bet aš labiau už natūralų vaiko vystymąsi ir už kuo nerūpestingesnę vaikystę, bent iki septynerių :) Vat ir svarstau, ar mūsų su Vilium lankomi dailės užsiėmimai jam naudingi? Jau rašiau apie tai, bet vis neturiu atsakymo :) Vis labiau linkstu prie sprendimo, jog laisvu piešimu Vilius džiaugsis namuose, o tą vieną kartą savaitėje užsiėmimuose - ugdys savo smulkiąją motoriką, pažins tekstūras, dažus, spalvas, pažins darbą drauge su kitais... Manyčiau taip, kaip pasakytų Mikė Pūkuotukas :) Ką manote jūs?

spalio 15, 2009

KASDIEN KARTU. Kuklumas ir drąsa.

Šiandien buvom svečiuos. Aš pati tų žmonių nepažįstu, tiesiog tolimos Tomo giminės. Važiavom visi kartu su Vilium. Maniau, prasėdės Vilius šalia, arba eisim pasivaikščiot po namą drauge. Ogi, visai ne! :) Jo kuklumas naujoj vietoj prie nepažįstamų žmonių labai neilgalaikis, - apsižiūrėjo, apsiprato ir po kokių 10 minučių jau drąsiai ėjo įsikibęs į ranką namų šeimininkei apžiūrėt jų ūkio :) Žavu ir smagu :)

spalio 14, 2009

KASDIEN KARTU.Vilius mokosi užmigti vienas!


Nuo šiandien prasideda mėnuo ir tada Viliui bus 2-eji. Ta ir dar kitomis progomis sumąsčiau tokį mini projekčiuką - kiekvieną dieną rašyti dienoraštį su tos dienos įžvalgom, naujienom, pasiekimais ar rūpesčiais. Ir pavadinau šitą projekčiuką KASDIEN KARTU. Finišuosime Viliaus antruoju gimtadieniu :)

Taigi, pirmasis įrašas. Sakyčiau, gana rimtas :) Vilius mokosi užmigti vienas! Iki šiol vakaro ritualas būdavo toks: tvarkom žaisliukus (ne visada, kartais pagal situaciją geriau būna tiesiog tiesiai eiti į vonią), einam valyt dantukų, praustis arba maudytis (jei maudytis, tai anksčiau traukiam į vonią), teptis kremais :), rengtis pižamą, sakyti labanakt tėčiui, išjungti šviesą, gerti pienuko ir - į lovytę, apkamšau, paglostau, ir sėdėdavau šalia ant lovos, kol užmigdavo. Paskutinę savaitę pastebėjau, kad kažkaip ilgai užtrunku prie tos lovytės, pusvalandį, kartais ir 40min. Vilius tai kalba, tai pradeda kuistis, tai žaisti, žodžiu, guli, bet nemiega. Įtariu, ėmė naudotis tuo, jog aš būnu šalia, kol užmiega ir nemiegoti, kad aš pabūčiau ilgiau...

Prieš 4 dienas man baigėsi kantrybė, nes išsėdėjau visą valandą, susipykom su Vilium, nes man atsibodo, o jis susinervino, nes aš pasakiau, kad išeisiu. Žodžiu, baigėsi tuo, kad aš išėjau, jis verkė, šalia atsisėdo Tomas, ir galiausiai Vilius užmigo. Supratau, kad laikas jam mokytis užmigti vienam. Kitą vakarą buvo panašiai, tik nesusipykom, prasėdėjau gal pusvalandį, Vilius nemiegojo. Tada jam paaiškinau, kad būsiu kitam kambary, kad jeigu pašauks, aš iš karto ateisiu ir t.t. Išėjau. Stovėjau už durų. O jis gulėjo, nesikėlė, bet verkšleno... Kaip gaila buvo... Apsikabino savo pliušinę beždžionę ir tyliai verkšleno... Dar kokius 2 kartus grįžau nuraminti, galiausiai užmigo.

Vakar jau buvo geriau. Paaiškinau, kad jis turi mokytis užmigti vienas, kad jau pakankamai didelis, paglosčiau , pabučiavau, ir iš karto išėjau. Ir nieko! Nė garselio. Po 10min. atėjau pažiūrėt, - gražiausiai miega! Vualia, kaip sako prancūzai :) Maniau, bus kur kas sunkiau. Šiandien ir per pietų miegą taip palikau vieną. Viskas taip pat gerai. Šiandien 4-as mokymosi vakaras - jokių ašarų, prieštaravimų (na, tiesa, bandė gultis mūsų lovoj, bet perkėliau į jo lovytę). Užmigo ramiai ir tyliai :) Džiaugiuos, kad taip lengvai. Tikriausiai, pataikiau tinkamu momentu :)

spalio 13, 2009

"Pokštas"

Jau senokai skaičiau tokią gilią knygą. Negali skaityti be sustojimo, tiesiog reikia sustoti ir pamąstyti, "suvirškinti" perskaitytą. Čekų rašytojas Milan Kundera parašė šį romaną 1965m. Istorinis laikmetis ir vieta - komunistinė Čekoslovakija - lemtingai įtakoja romano veikėjų gyvenimus ir likimus. Man, kaip gimusiai ir augusiai sovietiniais laikais (bet suaugusiai jau nepriklausomais laikais) buvo įdomu sužinoti ir pajausti tuos laikus, to laiko žmonių gyvenimus, likimus.

Knyga nevienalypė, jau vien tai, kad herojus ne vienas, o visi keturi, siužeto linija vystoma iš visų keturių pozicijų, - tai žavi ir suteikia situacijai tikro gyvenimo pojūčio. Siužeto linija trūkinėja laike - įsipina herojų prisiminimai, paaiškinantys kaip vienas herojus susijęs su kitu, ne tik išoriškai, bet ir vidiniais išgyvenimais. Tie prisiminimai kartais itin išplėtoti, ir kartais pamiršti kur sustojo "esamasis" knygos laikas :)

Nevienalypė knyga dar ir dėl to, jog nėra vienos temos, vienos linijos, giliai analizuojama ne viena tema: meilė ir neapykanta, jų (ne)darna, sielų ir kūniška meilė, tikėjimas ir nusivylimas, atsidavimas ir abejingumas, asmens moralė prieš visuomenės moralę... Oi, daug visko ir viskas giliai! Man labai patiko, retkarčiais tiesiog sėdėdavau ir mintyse gromuliuodavau, ką perskaičius... Super!

Įdomu man buvo ir tai, jog aprašomi tikri komunistai, t.y. tie, kurie iš tiesų tikėjo socializmo ir komunizmo idėjomis ir siekė jas įgyvendinti. Ir koks skaudus jų nusivylimas, kai jie patiria, jog ne viskas, kuo jie tiki, yra tikra... Ir tai neatrodė, kaip pamoka, na, kažkas tokio - štai, žiūrėkite, kokie jūs buvote kvailiai! Ne, skaitant tai jauti kaip kažką tokio, kai tikram uoliam katalikui pasakytų, jog jokio Jėzaus Kristaus nebuvo.... Beje, apie tikėjimą, - buvau kiek priblokšta atradusi šioje knygoje Dievu tikintį herojų, kuris tuo pačiu geba derinti savo socialistines pažiūras, ir aš patikėjau juo!

O aprašytas pokštas tai čia ypatingas, ypatingai lemtingas. Tas vienas jaunatviškas pokštas sugriovė gyvenimą, o gal ir ne vieną... Todėl ne veltui autorius sako, jog uolūs tikintieji pokštų apie jų tikėjimą nesuprantą, visiškai...

Labai rekomenduoju perskaityti. O pati eisiu ieškoti kitų Kunderos knygų :)

spalio 12, 2009

pabaiga ir pradžia

Praeitą savaitę baigiau savo laikinuosius darbus. Smagu vėl grįžti prie "katino" dienų :) Savotiškai miela ir smagu nubusti pirmadienio rytą ir žinoti, kad neturiu jokių rimtų reikalų, kad nereikia niekam skambinti, kad neturiu niekam rašyti laiškų... Nebet pačiai norisi :) Panašiai, kaip išėjus atostogų :))))

Bet, kadangi esu iš tų, kurie negali gyventi be veiklos, be planų (jie gali būti keičiami kelis kartus per dieną, bet man smagiau, kai žinau, ką veiksiu vėliau), tai pirmasis darbas šią savaitę buvo sumažinti laiką, Viliaus praleidžiamą žiūrint filmukus. Taigi, šiandien pabudom, pasivoliojom lovoj, kai jau Vilius išlipo ir tarė savo griežtą "Mama, kakis (kelkis)!", išsiropštėm iš lovos. Po apsilankymo vonioj, įjungiau muziką, nes anksčiau Vilius gana greitai pats įsijungdavo teliką, nesvarbu, kad ten nieko doro nerodo, svarbu fonas. Tad nusprendžiau, kad fonui puikiai tinka tiesiog muzika, be vaizdo. Aš dirbau kasdienius darbus, o Vilius žaidė. Ir filmuko nereikėjo visą rytą! Valio!!!

Atsitempiau dėžę, kurioje kaupiu Viliaus išaugtus rūbelius. Ji tai prispildo, tai vėl patuštėja - kai kam nors padovanoju kokį rūbelį. Taigi, atsisėdau atrinkti keletą drabužėlių labdarai (vienai labai jaunai mamytei iš vaikų namų reikia pagalbos, kad susigrąžintų savo dukrytę iš kūdikių namų... bet ne apie tai dabar), ir Vilius susidomėjęs žiūrėjo. Matuotis nebandė :) Paskui ištraukiau buteliukų rinkinį, kurio taip ir nepanaudojau, pamąsčiau, kad tai mamytei turėtų praversti. O štai buteliukai Vilių labai sudomino, ir sėdosi juos apžiūrėti ir išbandyti. Prieš tai buvau išvaliusi maitinimo kėdutę, kurią irgi ruošiuosi dovanoti, tai Vilius ją stumdė po namus. O paskui atsisėdo joje, pasiėmė buteliuką ir vaidino, kad geria. Gražuma, grįžtame į kūdikystę :)


Kitas planas, pabaigus darbus, yra patikrinti kitas mažųjų ugdymo mokyklėles, nes dabar lankoma man kažkuo nepatinka. Neturiu nieko konkretaus, nėra nieko blogo nutikę, bet tiesiog jausmas toks, jog tai ne ta vieta. Man ten viskas patinka, bet Vilius kaskart kai atvažiuojam būna neramus, jau įsukus į kiemą, rodo į kitą pusę - suprask, važiuojam kitur... Ir kol apsipranta, praeina vienas užsiėmimas, t.y. šiuo metu dailė, paskui būna muzika - jau geriau, o mankštoje visai puikiai einasi - jis būna linksmas, visame kame dalyvauja. Gal būčiau nieko nedariusi, bet... Praeitą savaitę apsilankėm Kristinos S šokių namuose (http://www.kristinoss.lt/ ), kur vyksta šokių pamokėlės mažiukam. Tikėjausi, kad Vilius, kaip dažniausiai, bus nedrąsus, sėdės man ant kelių ir pan. O jis tik pradžioje šiek tiek drovėjosi, o paskui dalyvavo visur, galiausiai visai įsišėlo toje didelėje salėje :) Buvau tikrai nustebusi, neveltui sakoma, neturėkit konkrečių lūkesčių apie savo vaikų elgesį, nes jie vis tiek pasielgs kitaip (geriau, blogiau, nesvarbu, tiesiog kitaip) :) Aišku, užsiėmimo metu veikla nebuvo visiškai nauja, kai kas buvo panašu, kaip ir lankomoje mokyklėlėj, bet vis tiek aplinka, vaikai, suaugę - viskas buvo nauja. O vaiko reakciją buvo tiesiog akivaizdžiai kitokia lyginant su jau daugiau nei metus lankoma mokyklėle... Taigi, šokius pas Kristiną tęsime.

Tą pačią dieną gavau siuntinį su knygomis, be visų kitų, pirkau ir knygą apie vaikų piešinius ("Vaikų piešinių paslaptys"). Juos aiškina danų pedagogė Inge Brochmann, ir paskaičius apie tai, jog mažiems vaikams iki 5-6metų reikia leisti piešti laisvai, be temos, be pagalbos, nes taip jie geriausiai atskleidžia save, susimąsčiau, kad mūsų lankoma dailė yra nieko verta... Ten vadovė nurodo ką ir kaip daryti, dalį darbelio už vaiką padaro mama, nes vaikui arba nebeįdomu, arba nesigauna, arba dar kas nors... Tiesą sakant, tokiems mažiukams, neturintiems dar dvejų, nelabai ir patinka, kai nurodinėji ką ir kaip daryti, bent jau Viliui nepatinka, o pats daro savaip, ir dažniausiai visai ne tai, kas siūloma :) Suprantu, kad gerai taip, kaip jis daro, bet dažniausiai jis nenori lipdyti, o nori piešti kreidelėm, ir nenori piešti kreidelėm, kai siūloma, o nori plėšyti vietoj to... Todėl ir ėmiau mąstyti apie naudą tokių užsiėmimų... Vardinu: a) susipažins su įvairiom medžiagom, įvairiom tekstūrom, b) dažais, c) darbas grupėje. Bet priverstinis piešimas/lipdymas/karpymas - ne itin žavu. Nors... juk jis gali piešti namuose, kai nori ir ką nori, tad gal ir neverta atsisakyti užsiėmimų? Vis dar nesu tikra...


Mąstau toliau :) Apie būsimą Viliaus darželį. Norėčiau pradėti leisti nuo trejų, o gal nuo 2,5 pusei dienos... Kol kas dairausi į privačius. Radau vieną netoli namų, Antakalnyje, Diemedis vadinasi, jame vyksta ir trumpi užsiėmimai, kaip kad mokyklėlėje. Tai mąstau, gal pradėti lankyti šitą mokyklėlę, paskui gal pavyktų gana sklandžiai pereiti į darželio grupę?..

Tai šitokios štai mintys, mintiju intesyviai, esu kryžkelėj, tpsknt :)

vėliava


Vakar vaikščiojom su Vilium lauke ir radau klevo lapą -nuostabių spalvų! Neįtikėtina, bet nuostabiausia Lietuvos vėliava :)

spalio 06, 2009

gamtos žaislai

Paprastai eidami su Vilium į lauką, pasiimam žaislų. Vasarą imdavom visą krepšį su kastuvėliais, kibirėliu, formelėm, dar Vilius mašinyčių įsismesdavo bei kokį kamuolį. Dabar jau atvėso, tai į smėlį nebesiūlau lipti, o ir šiaip tas smėlis ne itin Vilių žavi. Tad vakar išėjom pasivaikščiot be jokių "ratų" ir tik su viena nediduke mašinyte, dėl kompanijos, taip sakant :) O šiandien kažkaip visai tuščiomis išsiruošėm. Visai neplanavau taip, tiesiog taip išėjo.
Kol ėjom mišku viskas buvo gerai, o kai slėnyje žaidimų aikštelėje apsistojom, Vilius pasigedo mašinų... Hmm, iš pradžių paaiškinau, kad palikom namie ir t.t. Paskui netikėtai šovė mintis pabandyt pasiūlyt ką nors iš gamtos, gal priims už mašiną? Juk visos protingos knygos teigia, kad vaikas gali su paprastu pagaliuku žaisti kaip su traktorium. Taigi, sakau, einam susirasim mašiną - patraukėm į pievą, radom tošies gabalėlį, sakau, ar gera mašina? Tiko! Sakau, sėsk prie staliuko (Viliui labai patinka taip žaisti lauke-sėdėti prie staliuko ir stumdyti mašinytes :)), o aš atnešiu tau dar vieną mašiną. Jis su šypsena sau laukia, atnešu jam pušies kankorėžį - sakau, maža mašina. Irgi tiko! Tai dar atnešiau du kaštonus, tokius mažulyčius, dar kankorėžių, dar tokį riebesnį pagalį ir eglės kankorėžį. Žodžiu, visas mašinų ūkis :) O vaikas sėdi patenkintas ir "dirba".
Jei atvirai, netikėjau, kad taip lengvai jam "sueis" tokios mašinos iš gamtos. Labai džiaugiuosi, kad neužsiciklinau aiškinime apie "tikrąsias" mašinas, o pasistengiau pasiūlyt vaikui žaidimo malonumą, tuomet, kai jis to norėjo. Gal kam atrodo tai savaime suprantama, o man tai kasdieniai atradimai :)

spalio 03, 2009

Bobų vasara Varnikų pelkėse :)

Rugsėjį, kai buvo labai gražus ruduo, vieną savaitgalį pas mus viešėjo mano sesuo. Aš buvau užsidegusi kur nors išvažiuoti iš namų, kur nors į gamtą. Tad patraukėm į pelkes :) T.y. į Varnikų taką netoli Trakų. Kadangi nuostabus buvo oras, pasivaikščiojimas buvo tiesiog puikus! Nuotraukos papasakos geriau :)

Jau seniai noriu keliauti po Lietuvą, savaitgaliais, vis nepradedam... Vis kažkokių priežasčių randam... O gal tingim?.. Bet vis tiek noriu, tikiuosi, kad pajudėsim. Jau ir knygą apie 100 įdomiausių Lietuvos vietų turiu, gavau dovanų :) Tad belieka nustoti galvoti, o vieną šeštadienio rytą tiesiog pajudėti iš namų ... (oi, kaip to laukiu, parašysiu, kai taip įvyks :)).






















Kaip nuvažiuoti į Varnikų taką: iš Vilniaus važiuoti Trakų kryptimi, ten, kur yra nuoroda į Senuosius Trakus - sukti į dešinę, ir vėl iš karto į dešinę (Lentvario kryptis). Tuomet važiuoti iki posūkio į kairę, nepasakysiu kelinto, tik jį atradau pagal nuojautą, toks normalus asfaltuotas kelias. Juo šiek tiek pavažiuosit, ir prasidės Varnikų gyvenvietė, tuomet sekite ženklus, bus nuoroda į Varnikų pažintinį taką - posūkis į dešinę. O tuomet smagiu miško keliuku iki parkavimo vietos. Smagaus pasivaikščiojimo!

duona

Vakar kepiau savo pirmąjį duonos kepaliuką :) Nuostabus jausmas. Minkyti tešlą, formuoti kepaliuką, pašauti ir laukti, kol iškeps. O tada laukti, kol atvės ir ragauti... Nors turiu prisipažinti, tai nebuvo tas tikrasis duonos kepimas, nes naudojau ruošinį, nemašiau visko taip, kaip mūsų močiutės ar promočiutės.
Naudojau Speltos duonos mišinį, gal prieš porą mėnesių įsigytą Sveikų produktų parduotuvėje. Speltos dribsnius naudoju jau kuris laikas, tiesiog verdu pusrytines košes Viliui ir sau, dažniausiai maišau su avižiniais dribsniais. Man skanu. Šiek tiek jaučiasi riešutų skonis... O duoną panaši į itališką - šviesi (normalu, nes 87% speltos miltų, ir kiti-ruginiai), ir skonis šiek tiek saldokas ir šiek tiek riešutų :)


Viliui daviau paragauti, sakė "askanu", atidavė man atgal :( Tomas nelabai mėgėjas tokių "pusiau" duonų (nei baltų, nei juodų), tai liko man vienai visą kepaliuką sukirsti. Visai neliūdžiu, nes su sviestu ir prie arbatos - labai skanu !


Gal ateis diena, ir iškepsiu TIKROS duonos :)

spalio 02, 2009

8,33 minutės sielai

Piešimas smėliu jau seniai ne naujiena, bet štai, gavau nuorodą apie vieną piešėją iš Ukrainos talentų šou, tiesą sakant, sužavėjo, mergina tikrai turi talentą, ne vien piešti, užkabinti jautrias žmonių stygas - taip pat. Pažiūrėkit, gal ir jums pradės tvenktis ašaros ...
http://www.youtube.com/watch?v=518XP8prwZo