liepos 29, 2010

Plaukiančios knygos


Laikas bėga, ir net nežinau, ar čia dėl to, kad vasara, ar dėl to, kad nedirbu ir po teisybei nieko doro neveikiu (tai nieko doro ir nepadarau, įskaitant ir blogo rašymą), ar laikas visada taip bėga, tik ne visada tai pastebim...
Nuo paskutinio įrašo gyvenimas pajudėjo įvairiom kryptim: pakeliavau pirmyn atgal po Lietuvą, pasidžiaugiau lietuviška jūra, pasižavėjau kaip mano Vilius džiaugiasi jūra, smėliu ir jų deriniu, perskaičiau dvi nuostabias knygas, dar pradėjau rimčiau dairytis darbo (su naivia viltim, kad rugsėjį jau gal pradėsiu dirbti). Šį kartą - apie knygas. Kitkas telieka kitiems kartams.

Sandro Veronesi ir jo "Ramus chaosas". Skaičiau pasimėgaudama ir mintyse džiaugiausi, kad yra tokios knygų žiurkelės, kurios rašo apie ir rekomenduoja TIKRAI geras knygas. Taigi, ramus chaosas. Be to, kad pats pavadinimas man labai taikliai siejosi su mano pačios gyvenimu, knyga tiesi
og nuostabi (nors ir neplona, ne į kiekvieną rankinę tilptų...). Žavi. Įtaigi. Kupina paprastos, bet dėl to tikrai nemažiau genialios, išminties apie kasdienybę, gyvenimą, mirtį, ryšius, jausmus ir kt. Pasakojimas įtraukia ir liūliuoja, banguoja lyg vandenyno bangos: tai užkelia aukštai ir stebina, šokiruoja, tai vėl nuleidžia nuo keteros į ramų, kartais romantiškai nostalgišką užutekį. Ji kaip balzamas, kaip šiltas pledas, į kurį susisupi vėsiais rudens vakarais, ir belieka išsivirti puodelį arbatos ir viltis, kad knyga niekada nesibaigs...
Pasižymėjau begalę nuostabių minčių, pastraipų, tačiau knyga jau kitose rankose, tad pasidalinti negaliu. Perskaitykit, rasite patinkančių minčių, tikrai!

Per Petterson "Vogti arklius". 100% "vaidiška" knyga. Viskuo. Rašytojas norvegas, - skandinavų literatūra mane veža. Veiksmas vyksta šiaurėje, lėtai, apgalvotai, neskubriai ir neperspaustai, daugiau veiksmo viduje nei išorėje. Sugrįžimai į skaudžias ir svarbias vaikystės ir paauglystės akimirkas. Skaičiau skaičiau skaičiau... ir vėl nelaukiau to paskutinio puslapio. Anotacijoje rašoma, jog knyga net provokuojamai lėta, bet aš nejaučiau to lėtumo, aš tiesiog plaukiau tarp žodžių, pasakojimo vingių, minties šuolių ir jos vingių. Kalba nuostabi, gal kad vertėja (Eglė Išganaitytė) puiki (pasitikiu ja, ji buvo mano pirmoji norvegų kalbos mokytoja, buvau ją tiesiog įsimylėjusi!!! :))
"Visą gyvenimą norėjau gyventi tokioje vietoje kaip ši", - sako herojus. Jis gyvena vienas mažoje trobelėje prie ežero, kažkur šiauriau Oslo netoli Švedijos sienos. Aplinkui nieko nėra, tik dar viena trobelė, kurioje gyvena kitas vienas vyras. Herojui gerokai virš 60, ir tik dabar jis ryžosi gyventi ten ir taip, kaip visada norėjo: lėtai, neskubėdamas, viską atlikdamas savo jėgomis, per dieną darydamas tik tai, kas būtina, ko iš tiesų reikia, kasdien laikydamasis tam tikros rutinos, kad išlaikytų tvarką ne tik aplink save, bet ir savyje. Labai jau primena mano pačios norus ir svajones...

liepos 10, 2010

Ramus chaosas ARBA Vasaros stovykla kaime


Birželio ir liepos sandūroje mes su Vilium stovyklavom atokiam kaime Zarasų rajone. Mūsų mylima mokyklėlė kasmet vasarą organizuoja stovyklas. Tad ir šįmet išsiruošėm.

Prieš išvykdama džiaugiausi, kad oras gerėja ir tikriausiai nelis. Na, ir nelijo, gal kokį kartą tik.

Atvykimo dieną viskas atrodė super: oras puikus, žmonės gražūs, vieta jau pažįstama iš praeitų metų, Vilius neįprastai savarankiškas (nuėjo pats vienas pažaisti ant smėlio, kol aš sutampiau į antrą aukštą daiktus).

Pirmą dieną buvo smagu, nes viskas nauja, smalsu ir t.t. Į antrą dienos pusę pastovus erzelis, nuolatinis triukšmas ir popierinės didelio namo (kuriame įsikūrė 23 žmonės) sienos mane pradėjo užknisti. Vakare nenorėjau nieko matyti. Džiaugiausi, kad pasiėmiau nuostabią knygą, tiesiog neįtikėtinai taikliu pavadinimu - "Ramus chaosas".

Antrą dieną jau buvo ne taip smagu, nes jau viskas aišku ir daugmaž pažįstama. Bet vis tiek dar gerai, nes naktį miegojau ilgai, nors ir nelabai patogiai. Dienos pabaigoje dar labiau nieko nenorėjau, ir kai Vilius užmigo nosies iš kambario niekur nekišau. Pasidariau puodą kavos ir krimtau savo "Ramųjį chaosą". Vertėtų paminėti, kad kiti tėvai vaikams sumigus rinkdavosi grynam ore naktiniams pašnekesiams, pakramsnojimams ir pasigaivinimams alučiu ar vynu.

Trečią dieną mane viskas nervino. Buvo karšta. Po pietų įsiskaudėjo galvą. Ir skausmas vis žiaurėjo. Galiausiai kažkas davė vaistų nuo skausmo, kuriuos aš po pusvalandžio kančių ir grumtynių su skaldančiu galvos skausmu bei šleikštuliu sėkmingai išvėmiau, kartu su visu kitu skrandžio turiniu (atsiprašau tų, kurie skaitydami šias eilutes užkandžiaujate...). Tuo tarpu Vilius tupėjo prie mano lovos ir nesustodamas kartojo "mamyte, einam į lauką, mamyte, einam į lauką......" Po skrandžio išvalymo man palengvėjo, o prabėgus dar pusvalandžiui skausmas apleido mano kūną. Pernai kažkas sakė, kad trečią dieną stovykloje įvyksta lūžis ir visi galiausiai prisitaiko prie aplinkos, ritmo ir kompanijos. Tikriausiai tai buvo mano adaptacijos lūžio taškas.

Ketvirtą dieną viskas buvo puiku! Iš tiesų! Įsivažiavau į dienos ritmą, veiklas ir Viliaus kaprizus, viskas tapo patogu, smagu ir daugmaž gerai. Vakare jau išėjau pas kitus tėvus pasižmonėti. Nieko ypatingo ten nevyko, bet bent jau kitiems bent tiek sugrioviau savo kaip miegapelės įvaizdį (nes ir pietų miego nevengdavau su Viliumi numigti :))

Penktą dieną ir toliau viskas buvo puiku, ir jau buvo aišku, kad su tuo puikiu jausmu ir išvažiuosiu iš stovyklos. Tiesą sakant tą dieną aplankė jausmas, kad galėčiau čia ir taip gyventi. Pamenu ir pernai toks jausmas buvo aplankęs, tikriausiai panašiu metu :) Dieną susigriebiau, kad nepadariau nei vienos nuotraukos per visą stovyklą, bet paskui pamąsčiau, kad kažkaip ta stovykla man labiau procesas nei rezultatai, tai kaip tą procesą užfiksuoti?... O ir kam?..

Penktadienį vakare visi susirinkom lauke, pabaigėm visus turėtus gėrimus su laipsniais, užkandom daug ir įvairių rūkytų mėsos gaminių.

O šeštadienio lyg ir nebuvo, prasidėjęs kaip įprasta stovyklos dieną, po pietų tapo lengvu balaganu: kas dar poilsiavo, o kas jau lagaminus tempė į perkaitusias mašinas.

Kūno ir psichikos adaptacija visagalė: antradienį sakiau sau, kad daugiau į stovyklą nevažiuosim, o penktadienį - kad kitąmet būtinai vėl važiuosim :) Laikas nuostabus dalykas - užglaisto visas patirties duobes ir užpudruoja prisiminimų įskilimus.

liepos 08, 2010

Labas, krokodilai

Vilius atidaro klozeto dangtį ir atsitūpęs žiūri į klozetą.
Vilius: Labas, krokodilai!
"Krokodilas klozete"(Viliaus balsu): Labas, Viliau.
V: Kaip tu gyveni?
KK: Gerai.
V: Ir aš gerai.
Noriu dovanų.
KK: Nori dovanų?
V: Mhm. Noriu geltonos mašinos.

Tada su trenksmu uždaro dangtį ir nueina.
* - kad klozete gyvena krokodilai Vilius sužinojo iš jo labai mylimos knygelės "Drąsioji Pupulė".