Per paskutines dienas perskaičiau dvi "trinkteltas" knygas :) Mat užvertusi jas abi, pasakiau tą patį - trinktelta knyga :)))
Viena - tai olandų rašytojos Annelies Verbeke "Miegok!", pasakojanti apie du vienišus žmogelius, kurie nemiega. Jie tiesiog negali užmigti, naktimis akis užmerkia tik kokioms 2 ar 3 valandoms.
O kita - norvegų rašytojo Ingvar Ambjoernsen "Karalienė miega". Pastaroji apie sutuoktinius - du beviltiškus alkoholikus.
Kažkuo šios knygos panašios, abi persmelktos tokia gūdžia vientave... Visi keturi veikėjai tiesiog sustoję savo laike, jie nespėja, o ir nenori spėti paskui šiuolaikinį "suspėk-visur-būk-žavus-turtingas-ir-pirmas" traukinį. Jie gyvena savame iliuzijų, pakrikusios psichikos (dėl nemigos ar nuolatinio girtumo) vaizdinių pasaulyje.
Prašaliečiui, tam kuris skaito, jie atrodo beviltiški, nelaimingi, palikti ir apleisti. Skaitai ir galvoji, man taip nenutiks, aš kitaip - geriau - gyvenu. Bet ar tikrai? Ir kas yra "geriau"? Koks gyvenimas iš tiesų užtikrina pilnatvę, laimę, vidinę harmoniją, ramybę? Tiesa, juk ne visi tos ramybės iš tiesų norime ir siekiame? Kiek mūsų manome, jog siekiame ramybės, tvarkos, bet tiesiog nemokame ramiai gyventi ir labiau linkę pasirintki chaosą, atsitiktinumą, pasiduoti likimo valiai...
Tie žmonės knygose pasirinko gyventi taip, kaip jiems tinka, kaip jiems geriausia. Vienas jų kiauras dienas sėdi baseino prižiūrėtojo poste ir skaito knygas, o naktį tiesiog tūno savo namuose, nes negali miegoti. Ir taip diena iš dienos ištisus 17 metų! Sakytumėt nuobodu? Bet jam patiko ir tiko. Tik, kai atleido iš baseino (mat vienas lankytojas nuskendo...), prasidėjo jo visos nelaimės. O štai kitas pasirenka gerti, kiekvieną dieną jis išgeria keletą skardinių alaus pusryčiams, tuomet trečią valandą atsidaro viskio butelį ir jį geria iki išnaktų. Ryte tuščią butelį išmeta ir vėl pasiima naują. Ir taip kasdien, be darbo, be veiklos, tik su mažu katinu ir žmona, gyvenančia kitame aukšte ir, beje, dar daugiau geriančia, nors praeityje buvusia itin garsia ir sėkminga meilės romanų rašytoja. Jis ramus (dažniausiai) laukia savo dienų pabaigos ir jam taip gerai...
Aš dažnai spurdu, kad reikia kažką veikti, eiti, daryti, galvoti, svajoti, veikti... Bet iš tiesų, iš tiesų ar to reikia, ką tai suteikia? Gal tas veikimas tik užima protą, nukreipia potyrius ir jausmus, neleidžia taip skaudžiai pajusti to begalinio žmogaus vienišumo?....
Atrodo, tokios dvi paprastos knygos, o kiek egzistencinių klausimų sukėlė!!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą