gegužės 25, 2010

"mama, tu jau eik"

O ryte viskas buvo kaip kasdien: kėlėmės, prausėm veidą, rengėmės, valgėm pusryčius, Vilius stumdė mašinytes, o aš - savo mieguistas mintis galvoje. Tada avėmės batus ir susikibę už rankų keliavom per balas į darželį. Prie įėjimo durų ten žydi labai alyvinė alyva, per tas kelias sekunes, kol atidariau duris, spėjau įkvėpti jos aromato. Tą pačią akimirką spėjau ir pagalvoti: "Negaliu nerimauti, nes tai persisuoda, turiu būti rami". Jokio plano, viskas kaip kiekvieną rytą, leidau įvykiams vykti.
Būtų nesąžininga nepaminėti apie vakar :) Vakar užvedžiau pokalbį su Vilium apie jo verkimą darželyje, kai aš susiruošiu išeiti. Pradžiai paklausiau, kodėl jis verkia (lai atleidžia man vaiko raidos specialistai, kurie sako, kad toks mažas vaikas negali paaiškinti, aš manau, kad gali paaiškinti, na, ne viską, bet kai ką - tikrai. Manau, svarbu paklausti, o paskui žiūrėti, kaip vaikas elgiasi, jei nežino, lai nežino...). Vilius man puikiausiai paaiškino: "Man liūdna". Elementaru: jam liūdna, kad mama išeina, ir jis dėl to verkia. Toliau tęsėm pokalbį apie tai, kaip mama jaučiasi, kai jis verkia (na, kad ir jai liūdna :)), ką galėčiau padaryti, kad jam nebūtų liūdna, ar ne taip baisiai liūdna, kad nereiktų verkti. Jis idėjų neturėjo :) Man kilo viena (viena vienintelė!!!): įdėti kažką savo jam į kišenę, kad per dieną darželyje turėtų prie savęs. Idėja Vilių sudomino, bet mano siūlomas daiktas - nedidukė velta boružytė - nelabai. Taip ir palikom šitą situaciją atvirą, tik su mano dideliu prašymu neverkti.

Tai štai tokia priešistorė sekantiems įvykiams: aš tupiu grupėje, Vilius stovi šalia pasigriebęs porą vietinių mašinyčių, aš kalbuosi su abiem auklėtojom, Vilius klausosi, kitų vaikų dar nėra. Po kokių 5 min. Vilius sako: " Mama, tu jau eik". Vos nenuvirtau betupėdama. Puoliau siūlyti savo "dovanėlę" (specialiai jį aprengiau megztuku su kišenėm), bet jis atsisakė. Visas baisiai rimtas davė man bučkį ir aš išėjau. A nei vienos ašaros! Rimtis ir susikaupimas. Išorėje. Kas buvo viduje?

Sako, nesitikėkite nieko konkretaus iš savo vaikų, nes jie vis tiek pasielgs kitaip. Ėmiau ir įsitikinau :) Paleidau įvykius eiti, ir jie nuėjo sava vaga, ten, kur jiems reikėjo...

Ar čia vakarykščio pokalbio įtaka, ar tai, kad nebuvo kitų vaikų, o gal tai, kad su auklėtojom kalbėjom apie naują berniuką, kuris žiauriai sunkiai išsiskiria su mama ir glumina kitus vaikus savo verksmu... Gal ir vėl reikėtų paties Viliaus paklausti ;)

gegužės 24, 2010

kiek stiprios vaiko rankos?..

Panašu, Viliukui prasidėjo tikroji adaptacija darželyje. Jau antras rytas, kai tenka išsiskyrimą su mama aplieti ašarom. O iki tol gražiai atsisvekindavo visus 2 mėnesius. Atvedu, persirengiam, nuvedu į grupę, atrodo, viskas gerai. Truputį pabūnu, na, kokias 5min. Tada, kai pasakau, kad jau eisiu - į ašaras. Apsikabina savo mažom rankytėm man kaklą ir verkdamas sako "nojiu būti su mamaaaaa". Kalbu gražiuoju - nepadeda, kalbu griežčiau - nepadeda. Tenka plėšti vaiko rankas nuo savęs, stotis ir eiti durų link. O jis bėga iš paskos, ir sako "mama, aš nojiu eiti kartu".
Nenorėjau išeiti jam verkiant, tad visaip stengiausi nuraminti: sakiau, kad ateisiu, kai jis pavalgys pietus (kaip visada), kad čia pažais su vaikais ir auklėtojom, kad eis dainuoti... Bet iš tiesų, jaučiausi tokia bejėgė! Tos mažos rankytės taip apsiveja, jog jas nuimdama, atrodo, kad dalį savęs nuo savęs nuplėši. Lyg antausį skeltum...
Taigi.... esu svarstymuose, ką daryt toliau: ar pabandyt su Viliuku pakalbėt ir susitart, kad neverktų, paaiškint, kad išsiskiriam trumpam ir t.t.; ar bandyt atsisveikint jau rūbinėj ir į grupę nebekilt; ar ... ką dar?
Iš tiesų, atrodo, jog Vilius jaučia, kad šiuo metu neturiu itin daug darbo (tad kaip ir galėčiau nevesti jo į darželį :)), nors apie tai nekalbu. Bet neleisti į daržą nenoriu, nes paskui vaikui vėl iš naujo reikės pratintis, jei jau einam, tai einam. Man atrodo taip geriau, atsiranda tam tikra rutina. Tad dabar, panašu, teks "dirbt" su vaiko (o ir savo) jausmais.

gegužės 14, 2010

30! Tęsinys

Tęsinys "30!" (Pradžia čia).

17. Vilius puikiai kalba. Kalba daug. Labai daug. Kartais - ištisai, be sustojimo. Kartais pagalvoju, kad būtų nuostabu, jei jis turėtų mygtuką "off". Žiauru? Galbūt. Kam pasakau, visi sako "Tu džiaukis". Aš ir džiaugiuosi, kad kartais norisi džiaugtis tyloje.


18. Vilius pažįsta jausmus. Kitų - itin gerai, savuosius - kai kuriuos. Šįryt vonioje žiūri į mane tokiom keistom akim ir tyli, klausiu: "Kas tau?", o jis:"Man liūdna" (!!!!!). Klausiu: "O ko to liūdna?", jis: "Iš tetės". "Ar kad tetės nėra?". "Taip".
Arba kai paprašau ką nors padaryti, užsiraukia ir nedaro, sako: "Aš dabar negaliu, aš piktas" (mano žodžiai, nėr kur dėtis :)).


19. Sakyčiau, Vilius jautrus. Labiausiai tai pasireiškia, kai pradeda verkti. Garsiausiai ir stirpiausiai verkia ne tada, kai užsigauna (na, nebent LABAI skaudžiai uzžgauna), o kai mama arba tėtis supyksta. Tada verkia visa gerkle (ir tiesą sakant, dar labiau nervina...). Ir nuo šitos santykių vietos prasideda naujausias jaunosios mamos studijų etapas: kaip nereaguoti į klyksmą, kaip susitvardyti, kaip kitaip išreikšti susinervinimą, ką pasakyti, ko nesakyti, ir kaip viską įgyvendinti praktiškai. Ir kad kaltės jausmas neatslinktų, ir kad vaikas nekūkčiotų išsigandęs piktos mamos. Ir kad gebėtum švelniai apsikabinti, kai tik tik prieš sekundę piktumais žaibavai. Viliukas - jautrusis mano mokytojas.


20. Vilius turi močiutę (Maliolę), du senelius (Paną ir kitą senenį :)), tetą ir pusbrolį. Ne labai gausiai, bet geriau negu nieko :) Kažkurią dieną jam aiškinau, kad teta Inga yra mano sesuo, o močiutė - mano mama. Nelabai jam aišku buvo :) Paskui po kurio laiko klausiau, ar norėtų brolio ar sesės (na, šiaip iš smalsumo klausiau, nes jis nelabai dar gal supranta, kas tas brolis, nes aplinkoj nėra draugų su dviem mažais vaikais). Tai sakė, norėtų sesės. Priežastis paprasta: nes teta Inga yra SESĖ! :))


21. Gyvena su mumis ir katinas Kumpis. Vilius labai norėtų su juo žaisti, bet Katinas jo nemyli, bijo, bėga šalin. Arba dręskia. Tada Vilius verkia ir bėga guostis. Vilius tikriausiai norėtų šuniuko, nes visus sutiktus lauke nori paglostyti, nulydi žvilgsniu, nes jie nori žaisti, o katinai - tik miegoti :) Šuo ir man patiktų, bet negalime, nes trečiasis šeimos narys - prieš šunis. Na, ketvirtasis tradiciškai turėtų būti irgi prieš, bet kadangi mūsiškis labiau katašunis, nei grynas katinas, tai gal ir draugautų su tuo kitu keturkoju.



22. Ketvirtadieniais Vilius lanko mokyklėlę Strazdanėlės . Jau 2 metai, kaip esame jos mokinukai :) Sakyčiau, beveik visą Viliaus gyvenimą! Dabar jam būna muzikos, dailės ir sporto užsiėmimai. Pastarieji - labiausiai prie širdies. Nors muzika irgi neblogai. Dailė - patinka, tik trumpam :) Visada būna pirmas pasitraukiantis nuo stalo. Aš ir neverčiu, tegu daro tiek, kiek jam patinka ir tinka. Tuo labiau, kad tas piešimas pagal instrukcijas man nėra 100% priimtinas.



23. Vasarą važiuosim į stovyklėlę, tos pačios mokyklėlės organizuojamą. Pernai buvom. Buvo smagu. Man. Viliui tai buvo daug darbo: prisitaikyti prie aplinkos, prie didelės grupės žmonių, prie daug vaikų, prie tvarkos. Jis dažnai eidavo žaisti vienas. O kai vykdavo užsiėmimai, atbuvęs pusė, išeidavo į kitą sodybos pusę - žaisti vienas. Tada aš ir atradau, kad jam daug žmonių - blogis :) Nežinau, kaip šiemet. Gal panašiai, o gal kitaip - todėl ir smagu su vaiku, nes niekada nežinai, kiek tikrovė atitiks lūkesčius.


24. Tėčio Vilius labai laukia. Kiekvieną rytą vis paklausia, ar tėtis jau pabudo? Tada pasakau, kad jis jau seniai išėjo. Kai ateinu pasiimti iš darželio, jis klausia, ar tėtis grįžo, ir vėl sužino, kad dar ne. Tuomet, kai pabunda po pietų miego, klausia, ar tėtis jau yra? Ir vėl išgirsta, kad dar nesibaigė darbas, dar negrįžo. Tomo darbo valandos ilgos, o kartais ir naktinės. Tad matosi jie nedaug. O kai jau grįžta, Vilius krykštauja, nori viską parodyti, papasakoti. O Tomas kartais būna kaip vežimu pervažiuotas, tai tenka tarpininkauti :)
Man labai smagu stebėti, kaip Vilius viską mėgdžioja pagal Tomą, net ir baltus kedus abu nusipirko neseniai. Du blondinai ilgaplaukiai, patys sau individualistai. Nors viena šnekutis, o kitas tylutis (galėtų, iš viso nekalbėtų :)).



25. Tikriausiai šiais laikais nėra vaikų, kurie nemokėtų elgtis su distanciniais, mobiliais telefonais, televizoriais, DVD grotuvais ir žinoma - kompiuteriai! Televizorius - Viliaus draugas. Nes rodo filmukus :) Dar galima pažaisti distanciniu ir pajausti savo galią! Ir net nuspręsti, kada įjungti ir kada išjungti tą televizorių (nes mama, anei tėtis niekaip neprisimena užkelti distancinių aukščiau). Neseniai Vilius sužinojo, kad filmuką galima sustabdyti paspaudus "pauzę", ir pvz. tuo tarpu nubėgti į WC :) Deja, dar sunkoka suprasti, kodėl vienus filmukus galima žiūrėti kada panorėjus (kurie yra DVD kompakte), o kai kuriuos televizorius rodo kada užsinori pats (pagal TV programą :)). Vis pastebiu, kad mano paaiškinimai praskrenda pro vaiko ausytes be jokio stabtelėjimo. Prie kompiuterio Vilius mėgsta žiūrėti "takatas" (nuotraukas), dar rašyti laišką, t.y. spausdinti raides (būtinai milžinišku šriftu :)). Na, vaikas nesipyksta su technika (ir ačiū Dievui :)).



26. Viliui labai svarbus prisilietimas. Reikia prisiglausti, apsikabinti, pasėdėti ant kelių, prisišlieti prie krūtinės (ir pasakyti "pasiilau maaaamos"), visaip pasikuisti sėdinti ant kelių, litpi ant galvos (tiesiogine prasme :)). O kai gulim užmiegant, būtinai reikia, kad padaryčiau "namelį" - taip apkabinčiau su ranka, kad jo galva būtų kaip namelyje, ir būtinai reikia už rankos palaikytikol užmigs. O darželyje savo draugus irgi dažnai apkabina, o juk vaikų apkabinai tokie stiprūs, kad po kelių sekundžių abu griūna stati ant žemės :) Jau nuo vaikystės tikra meilė baigiasi ašaromis... Sakytum, tikras sensoriukas, bet tikrai ne su visais. Nepažįstamiem nei rankos duos, nei labas pasakys, - pasislėps mamai už kojos ir neatitrauksi :)


27. Vilius panašus į mergaitę! Iš tiesų :) Jei užrišu skarelę arba aprengiu kokiu raudonu ar geltonu rūbu, būtinai kas nors pamanys, kad mergaitė. Na, ir plaukučiai tokie pusilgiai, - auginam :) Neseniai mugėj sustojau prie blauzdinių prekeivių, tai vyršikis nudžiugo: "Mes ir šitai mažai mergaitei turim ką pasiūlyti!". Beveik spėjau apsidžiaugti, kad aš kažkam dar panaši į mergaitę, bet prisiminus, kad man ant pečių sėdi šiek tiek mažesnis žmogutis, susivokiau, kad čia apie Vilių. Arba šiandien: vaikiškų batų parduotuvėj pasiūlė gražias basutes, bet su gėlytėm :) Sakau: "Čia berniukas" :) Pardavėja tik suglumo ir nubėgo prie labiau berniukiškų batukų.
O man visai smagu, kad vaikas toks "unisex" atrodo, mes visi juk turime ir moteriško, ir vyriško prado, tad kam marinti tą kitą, nei biologinė lytis...


28. Knygos mūsų namuose pagarboj! Aš esu visiška "ligonė": pradėjau mokytis nepirkti visų knygų, kurios mane sudomina, nes nupirktų ir perskaitytų knygų santykis kalba ne mano naudai. Tomas irgi neblogas knygų žiurkius, tik jis gal kiek modernesnis: pastaruoju metu persimetė prie audio knygų, o aš ištikima popieriui, tik iš ekonominių, ekologinių ir bendruomeninių paskatų knygas pradėjau pirkti iš antrų rankų, ir pati jas pardavinėti. Tad Vilius neturi kito pasirinkimo, - tik skaityti, skaityti, skaityti :) Jis ir skaito. Kartais pats, bet dažniausiai - aš, prieš miegą. Pasaka tapo būtinybe. Ir išbandymų mamai, nes tas pačias pasakas tenka perskaityti dauuuuuuug kartų: kiekvieną dieną, po du kartus per dieną, kokias dvi savaites (skamba beveik kaip vaistų receptas...). Kad Viliaus tikslas - išmokti mėgstamiausias pasakas mintinai, jau supratau, nes jei skaitant/pasakojant kiek nukrypstu, tai jis tuoj pat pataiso :) O paskutines savaites ne tik mokausi mintinai, bet ir atlieku "sinchroninį vertimą" skaitydama anglišką knygelę :) (Ir kas sakė, kad auginant vaikus namuose mamos kvalifikacija prastėja? :)).

29. Vilius dainuoja. Dažniausiai man visai nežinomas dainas :) Nors kartais pasitaiko fragmentų iš mano vaikystės repertuaro, tai suprantu, jog dainavo darželyje. Gražiausiai jis dainuoja, kai žaidžia ir nemato, jog klausausi. Tuomet melodija liejasi laisvai, žodžiai - irgi, tik man nepažįstama kalba. Ir būgnais groja neprastai. Tiesą sakant, pati sau tyliai pamąstau, jog prie to prisidėjo ir mano apsilankymas būgnininkų konkurse, kai laukiausi kokį 5 mėn. Kaip žiūrovė lankiausi :) Būgnų (vien tik būgnų!!!) klausiau gal kokias 3val. (beje, buvo superinis konkursas!), o mažasis pilvuko pilietis nepasitenkinimo nereiškė. Gal iš tiesų bus muzikantas?.. (arba dirigentas, nes kontroliuoja ir reguliuoja visus ir viską, o rankoje "lazdelė" irgi priklauso).


30. Vilius - mamytukas. Sakytum, JAU 2,5 metų, bet iš tiesų tai TIK 2,5 metų. Ryte nubunda ir sako: "Pasiilgau mamos...". Arba ateina ir pasako: "Noriu mamos". Iš tiesų, net nežino aiškiai, ko jis konkrečiai nori, bet aš suprantu, kad tai tiesiog mamos poreikis, kaip norime vandens, maisto, šilumos ar poilsio. Vaikai dar turi ir mamos poreikį. Tad visada jam atsakau: "Aš čia".

30!

Šiandien - Viliukui 30 mėnesių, ir tiksliai lygutėliausiai tiek pat man - kaip jaunajai mamai.



Ta proga - 30 kasdienybės akimirkų.

1. Mes miegam drauge, tik retai nubundam tuo pat metu. Ir taisyklės nėra: kartais aš pirma (nes žadintuvas pažadina), o kartais - Vilius, ir tuomet jau jis būna mano žadintuvas. Nežinau, kaip jis mane žadina, bet kai pabundu, dažniausiai man sako: "Jau neanksti, keliamės!". Jei pavyksta, tai dar išsiprašau kokį pusvalandį. Kartais matau, kad ir jis išsiprašyti norėtų, bet mano argumentai kol kas vis dar stipresni :)



2. Po nakties Viliaus lova jau sausa, jau senokai bebuvo šlapia. Jis tuo džiaugiasi, o aš tikriausiai net labiau už jį :) Tesybės dėlei, reikėtų paminėti, kad po pietų miego lova dar kartais būna šlapia, na, bet mokosi. Išmoks. Ir kelnytės dar būna dažnokai šlapios, nežinau, ar nejaučia,a r tiesiog užsižaidžia. Na, bet ir šito išmoks.


3. Vilius turi naują puoduką (na, naktipuodį)! Nes ankstesnįjį ... išaugo :) Mielai pasiūlyčiau gamintojams sugalvoti puodukų dydžius ir siūlyti juos pagal amžių. Gal net daugiau parduotų? :) Nes mes buvome nusipirkę ir per mažą, ir per žemą bei per platų (kuriame vaiko užpakalis išsitepdavo kakum, nes į jį atsiremdavo, hmm....). O vat vienas buvo tinkamas, bet tik iki šiol, mat Viliaus kojos taip išstybo, kad jam sėdint ant puoduko vis tiek likdavo tarpas tarp puoduko kraštų ir kojyčių, tad beveik visada padarydavo "per šoną". Kai atsibodo valinėti balutes bei džiovinti kilimuką po kojom, vieną dieną jaunoji mama, apsirūpinusi liniuote ir senojo puoduko išmatavimais, išsiruošė į vaikų parduotuves ieškoti kito -tinkamo dydžio - puoduko :) Radau! Paskui dar pagalvojau: gal čia tik berniukų mamas tokios bėdos ištinka? :)


4. Viliui nelabai įdomūs rūbai ar batai. Tik neseniai pradėjo pats nusiauti batukus, kojines, beje, mano paragintas. Kiek anksčiau jau pradėjo nusirengti striukę, megztinį, kepurę, čia jau buvo jo paties iniciatyva. O šiaip, jam tinka tai, ką paduodu. Tai, kad šiek tiek vystytų skonį (!!?) ir tiesiog apsisprendimo įgūdžius, vis pasiūlau rinktis: kurias pėdkelnes norės rengtis, kokius marškinėlius, kurią kepurę ir pan. Pasirinkimai jam patinka :) Apsisprendžia greitai ir sprendimo nekeičia (dažniausiai). Kartais net būna pats man pasiūlo: "Mama, sakyk "Kurio norėtum?" :))))


5. Pusryčiai. Jie pas mus dabar (paskutinį mėnesį) labai simboliniai. Nes: a) Vilius valgo pusryčius-priešpiečius darželyje po valandos nuo atėjimo, ir jis iš tiesų juos valgo, ne tik paknibinėja; b) jaunoji mama bando sumažinti į skrandį sugrūdamo maisto kiekį, nes kai kurios kūno vietos tapo tikru balastu ;). Bet jei prisiminti kiek senesnius laikus (tokius "senus", kaip prieš 2-3mėn.), tai Vilius puikiai valgydavo paprastas košes. Geriausiai tikdavo avižinių dribsnių, bet mama gudri - primaišydavo ir visokių kitokių su papildomom gerosiom savybėm :) Manų košė irgi traktuojama už maistą, ypač jei ją išverda močiutė!! Tuomet ir pakartoti gali paprašyt :) Taigi, kai tik galim (pvz. savaitgaliais), grįžtam prie košių meniu.

Pusryčiai savaitgalį galėtų būti atskiras punktas, nes tuomet jo meniu prasiplečia beveik kaip restorane: atsiranda tokie smagūs valgomi dalykai, kaip putpelių kiaušiniai (Vilius jų suvalgytų kokius 5, bet duodu tik 2, virtus aišku :)), skrudintas batonas su sviestu ir braškiu uogiene (TIK braškių!), karštos bandelės be nieko (pačios geriausios!) ką tik iš orkaitės (prieš tai buvę šaldytos ir laukę savo dienos kameroj...)... Jaunajai mamai tai puiki erdvė tobulėjimui, nes kulinarija niekada nebuvo jos stiprioji pusė.


6. Filmukas vs. darželis. Vaizdelis būna toks: vaikas nulipa nuo kėdės papusryčiavęs, atsistoja virtuvės tarpdury ir sako "Noriu filmuko", nesvarbu, kokia diena, koks oras, kuri valanda ir iš vis niekas! Tada jaunoji mama aiškina: "Nea, filmuko nebus, nes eisim į darželį (arba mokyklėlę, tas vienas kartas per savaitę ima kartais ir apsunkina situacijos išaiškinimą :))". Tada dar tenka išklausyti: "Noooooojiu filmuuuuko...........", na, bet jeigu mano nuotaika iš ryto apynormalė, į tai nereaguoju ir greitai pereinam prie kito rytinio punkto.



7. Evakuacija, arba kaip mes išeiname iš namų. Rytais gal kiek ramesnis tas slenksčio peržengimas būna, bet jeigu yra daugiau žmonių nei mes 2, arba jeigu iš tiesų gresia pavėluoti (o mano genuose vėlavimas užkoduota kaip BLOGIS, NEPATOGUMAS, GĖDA), tuomet tikrai gali atrodyti, kad kažkuris namų kampas dega :) Jaunoji mama tai prisėda (pvz. apsimauti vieną kojinę), tai vėl pašoka ir bėga paimti ką nors iš virtuvės/vonios/kambario/kito kambario ar dar kito kambario (nes jei nepaims šią sekundę, pamirš), tuomet vėl prisėda rengtis arba rengti Vilių. Tai gali kartotis daug kartų, priklausomai nuo mamos atminties būklės tą dieną/rytą/vakarą. Ir visas tas procesas būna užpildytas nepertraukiamo Viliaus komentaro: apie tai, ką mato, kas vyksta, ko nesuprato, ką pametė ir ko neranda, kas supyko ar ko neišgirdo... Uhhh, gal tikrai reikėtų įsigyti ausų kaištukus?.... Pagaliau - mes už durų. Gerai, kad durų rakinimas jau pernelyg seniai tapęs automatizmu, kad dar ir apie jį reikėtų galvoti (bet kažkaip instinktyviai stengiuosi tuo metu nekalbėti ir žiūrėti į raktus, spėju, tai mane apsaugo nuo to žudančio nerimo, kuris kartais užklumpa pačiu netinkamiausiu laiku: "ar užrakinau duris?!!!!!").




8. Laukas yra gėris. Kol būname namuose, atrodo, Viliui tas laukas buvęs nebuvęs, bet kai tik išeinam, - vaikas atsigauna. Aš vis dažniau pasakau "laukinis vaikas", čia ne tas, kur neišauklėtas ar itin nepaklusnus, čia tas, kuriam labai labai labai patinka laukas, oras, medžiai, balos, smėlis, žolytės, gėlytės, mašinos, jų lempos, jų numeriai, stulpai, tvoros, gyvatvorės, šaligatviai, klibančios jų plytelės, akmenukai (dauuuuug akmenukų!!).... Neseniai Vilius atrado, kad ir balkonas yra gėris. Mes turime tokią beveik terasą, ir joje kol kas nieko nėra, t.y. jokių baldų, jokių rakandų, ir ji neįstiklinta (šitai-tik per mano lavoną :)). Žodžiu, oro tiek, kiek ir lauke, tai vis pasėdim ten, paspardom kamuolį, pakapstom žemes, pažiūrim į kaimynus :)









9. Vilius eina į darželį. Jau 2mėn. Ryt bus lygiai 2 :) Jam patinka. Nors ne kiekvieną rytą nori ten eiti. Neisterikuoja, bet tiesiog, būna, pasako "Nenoriu į darželį". Na, bet eina. Patinka vaikai, patinka auklėtojos. Jau turi mylimus vaikus ir nelabai mylimus. Mokosi draugauti, mokosi reaguoti į visokį elgesį (na, kaip pvz., kai kiti vaikai mušasi, jam nepatinka, nors spėju ir pats užtrenkia, kai reikia apginti "savo" mašinas). Darželyje Vilius būna pusė dienos, iki pietų miego. Ateinu pasiimti, kai pavalgo pietus, tada visi vaikai į miegučio, o Vilius - namo. Irgi miegučio, bet prieš tai dar truputį pažaidžia. Toks ritmas jau nusistovėjo, jau nebereikia per daug dirbti ir raginti, kad eime ten, šen ar va ten. Kai einame ryte ir jis pamato darželio namą, rodo pirštuku ir sako "Čia mano darželis!" ir sako su džiaugsmu :)


10. Tuo tarpu, kai Vilius draugauja su vaikais, jaunoji mama stengiasi išgauti kuo daugiau gėrio iš tų 4,5val., kol yra viena namuose. Iš pradžių tai buvo gal kiek desperatiškas noras aprėpti kuo daugiau ir kuo greičiau. Didelis tempas turi savo minusų: pameti galvą. Tai, kai pastebėjau, kad imu vis dažniau pamiršti įvairius dalykus, ir kad nebesutelpa visos kirbančios mintys galvoje, šiek tiek susilėtinau (pvz. šią savaitę sakyčiau iš viso tinginiauju, darbo neturiu, ryte vaikštau po mišką (įsivaizduoju sau, kad sportuoju .....), lėtai pusryčiauju (primenu, kad tik-atsikėlus nevalgau :)), paskaitinėju naujienas, ką nors parašau, ką nors pasitvarkau. Vakar jau net nesmagu pasidarė nuo tokio gero gyvenimo). Pusė dienos sau yra gėris. Jei turi darbo, tikrai gali nemažai nuveikti, jei suskaupi, išjungi visokius el-paštus, pokalbių kambarius ir pan. Jei darbo neturi, visuomet gali susirasti namuose - dulkėtų kampų pas mus labai daug. Jei ir tam jėgų neturi, gali knygą skaityti - ištisas 4 valandas, ar įsivaizudojat!?



11. Pietų miegas kol kas šventas laikas. Ir Viliui, ir jaunajai mamai :) Vilius miega nuo 14.30 iki 17.00, nors būna ir iki 18.00., gal net ir iki 19.00 būtų, bet tada jau aš įsikišu (kad nereikėtų žaisti mašinomis iki 23.00!). Kai pabunda po dieninio miegelio, Vilius būna piktas, irzlus, inkščia, zyzia, sako: "mama, mama, mama, mama, mama......" Jokie klausimai ar atsakymai netinka, galima iš viso nieko nesakyti, geriausia palaukti. Šita popietinė popogulinė duobė lyg ir mažėja, jau lengviau pabusti ir lengviau sugrįžti į šį pasaulį. Geriausiai padeda filmukas, sausainis ir arbatytė :)


12. Filmukas. Auga kinomanas, ne kitaip. Ir turi savo skonį, ir nuomonę. Pvz. dabar ant bangos filmukai apie ateivius, robotus, pabaisas, tokie kaip "Planeta 51", "Žvaigdžių karai" (ojojoj!! šitam taikau žiūrėjimo kartų cenzūrą). Ir žiūri juos po dešimtis kartų. Visi kiti - iš bėdos. Dar gal nauja banga tuoj ateis, nes susidomėjo Bembiu :) Kai nėjo į darželį, filmukai buvo mano baubas ir gelbėtojas tuo pačiu, nes jei reikėdavo dirbti, įjungdavau filmuką. Savaitės ėjo, o man kaltės jausmas augo kaip koks auglys. Dabar užtenka vieno - po pietų miego. O kartais ir visai nebereikia. Aišku, jis viso neišžiūri, po gero pusvalandžio patraukia veiklos ieškoti. Bet tokie žodžiai kaip "filmukas", "mutikas", "kopaktas" vaiko žodyne nėra retenybė :)


13. Mėgstamiausias Viliaus žaislas - mašina. Vienareikšmiškai. Turi jų gal 50. Jei kas atneša dovanų, tai tikisi, kad ten bus mašina. Visa kita tinka, bet nedžiugina. Geriausiai patinka lenktyninės, bet tinka ir kitos. Patinka ir mažos, ir didelės. Visos. Tėvelius tai užknisa, bet užtat lengva išrinkti dovaną :) Dar geras draugas - kamuolys. Klausiau Viliaus, kuo bus užaugęs, sakė, "kepšinį žaisiu". Nors paspardyti jam irgi labai patinka: pastato mane į vartus ir spardom. Neseniai pradėjo "kelti" kamuolį į viršų, spėju, teks galvoti apie namų daiktų apsaugą, o tai viską išdaužysim, kas dar čia likę. Formulės yra didis gėris, nes tėtis didis fanatas. Turime namuose modeliukų kolekciją, tai Vilius vis periodiškai pastovi prie stiklinės sekcijos, pavarvina seilę nosytę prispaudęs prie stiklo. Ir vis paprašo "nojiu", bet jau žino, kad negaus, kad čia tik pasigrožėti, tai neatkakliai prašo :)

14. Nespjauna Viliukas ir visokius "darbelius": mėgsta piešti dažais, anksčiau labai patiko vaškinės kreidelės, dabar jų iš viso į rankas neima. Dėliones dėlioja, su pagalba išeina ir visai neblogai. Pirkau į virtuvę tokią lentą, kurios pusė - balta magnetinė visokioms geroms/gražioms/prasmingoms ar juokingoms mintims kabinėti, tai Vilius dabar ant jos vis ką nors piešia, rašo, fiksuoja. Svarstau, kad gal jam normalią pastatomą lentą padovanot. Galės meškius savo susisodinęs mokslint :) Plastilinas irgi geras dalykas, turi tokį naminį, mano virtą. Super daiktas: natūralus, pigus, nevalgomas (nes žiauriai sūrus :)), puikiai minkosi.


15. Žaidimų aikštelės Viliaus netraukia. Jis jose būna tik tada, kai nedaug vaikų, arba dar geriau, jei jų visai nėra. Šiaip geriau į mišką traukia (juk sakiau, kad laukinis!). Ten takeliais takeliais ir kur nors nueinam. O aikštelėje čiuožyklos būtų ta vieta, kur dar įdomu. O supynės, smėlio dėžė ir karstyklės niekam nereikalingi rakandai. Ant supynių pasėdi pusė minutės, smėlio dėžėj pasikapsto hmmm... (nežinau, kiek, nes šiuo metu nebuvo įlipęs, o daržely - nežinau, reiks paklausti :)). Tad mes geriau einame kojytėmis pasivaikščioti, aš jį panešu, kai pavargsta, jei nesijaučiu dar nuvarytu arkliu, tai ir ant pečių pasisodinu (bet kai nukeliu, tai tikrai jau į tuos varganus arklius panėšėju :)).


16. Minia - Viliaus priešas. Kuo daugiau žmonių, tuo mažiau Viliuko. Jei žmonių itin daug, Viliuko nelieka, tik mažas padarėlis didelėm akim mamos glėby. Jei einam į kokią šventę, tai po kelių akimirkų Vilius jau sako: "Mama, einam iš čia". Jei neišeinam, po kurio laiko apsipranta, bet bendrai tai šiuo bruožu panašus į tėtį - kuo mažiau žmonių, tuo geriau, o kai jų nėra - užvis geriausia. Todėl ir darželyje ieškojau mažų grupių, todėl ir didelius renginius einam retai, todėl ir išėję į lauką, einam į mišką, o ne į žaidimų aikštelę.

bus daugiau, nes juk pažadėjau 30 punktų :)

gegužės 13, 2010

apie sūrį

Tarkuoju mozarela sūrį, Vilius stovi ir žiūri. Klausia: "Kas čia?". "Sūris",- sakau. "Ką darai?",- vėl klausia. "Tarkuoju", - atsakau. "Kad būtų šiltesnis?", - teiraujasi. :) "Ne, kad būtų smulkus", - patikslinu. Atidedu kelis gabalėlius, ir pasiūliau: "Nori gabalėlio?". "Noriu",-sako ir tiesia rankutę. Duodu ir galvoju, kad tuoj išmes, nes mozarela šlapia ir slidi. Neišmeta. Atsikanda. Tada pasilenkia ir spjaudo viską ant grindų, paprastai taip daro, kai neskanu. Klausiu: "Neskanu?". "Čia ne sūris, čia plastilinas", - pareiškia Vilius.

gegužės 12, 2010

Meilė pagal kinus, bet angliškai

Nepailstančios knygų žiurkelės paskaitė ir aprašė, o man ėmė ir "kablys" įsimetė, ne, ne tas, kai priverstinai kilnoji, bet tas, kai nenurimsti, kol neturi savo lentynoj - paglostai, apžiūri, pauostai ir ... atverti pirmą puslapį ! Tiesa, prieš tai turi susimokėti, neišvengiamai. Taigi, susižvejojau tokiam elektroniniame knygyne Alibris Xiaolu Guo "A Concise Chinese-English Dictionary for Lovers". (Beje, knygos kaina buvo labai jau priimtina (nes ne nauja knyga, iš King County bibliotekos, pasirodo :)), bet štai atsiuntimo - žiauriai kandžiojosi.) Įdomu tai, kad pasirodo, parsisiunčiau large print variantą, tad skaityti buvo patogiau ir smagiau: ne tik raidės didelės, bet ir puslapiai "verčiasi" greičiau :)

Z. atvažiavo į Londoną iš pietų Kinijos. Į visai naują pasaulį, lyg ateivė iš kitos planetos, nes ne tik kalba, bet ir visa aplinka, kasdienio gyvenimo įpročiai, elgesys, net ir mintys, ir už jų slypinti pasąmonė čia visai kitokia. Galėtum sakyti, knyga apie kultūrinį šoką, - taip, tiesa; gal apie Rytų ir Vakarų kultūrų sandūrą, - irgi tiesa; gal dar apie meilę, - žinoma! Ir dar apie savęs ieškojimą, savęs supratimą, savo ištakų ir savos kultūros įsisąmoninimą. Apie nusivylimą ir atkaklumą. Apie atradimus net neieškant ir apie praradimus tikintis išsaugoti.

Graži knyga. Keletas ištraukų (kalba netaisyta :)):

If more people bleeding in native country, then those men not making war in other place.

***

"What privacy? But we living together! No privacy if we are lovers!"
But why people need privacy? Why privacy is important? In China, every family live together, grandparents, parents, daughter, son, and their relatives too. Eat together and share everything, talk about everything. Privacy make people lonely. Privay make familly fallen apart.

<...>How can intimate live with privacy? <...> Maybe people here have problems being intimate with each other. People keep distance because they want independence, so lovers don't live together, instead they only see each other at weekend or sleep together twice a week. A family doesn't live with together therefore the intimate inside of family disappeared. Maybe that why Westerners much more separated, lonely, and have more Old People's House.

***

The emptiness is without form, but the form is also the emptiness. The emptiness is not empty, actually it is full. It is the beginning of everything. (šitos mintys nerealios!!!)

***

I say I love you, but you say you want to have freedom. Why freedom more important than love? Without love freedom is naked. Why can't love live with freedome? Why is love the prison for freedom? How many people live in this prison then?

***

Home is everything. Home is not sex, but also about it. Home is not a delicious meal, but also about it. Home is not a lighted bedroom, but is laso about it. Home is not a hot bath in the winter, but it is also about it.

***

I try to learn more vocabularies to be able to communicate. I try to put the whole dictionary in my brain. But in this remote countryside, in this nobody's wonderland, what's the point of this? It doens't matter of one speaks Chinese or English here; it doens't matter if one is mute or deaf. Language is not important anymore. Only the simple physical existence matters in the nature.

***

Everything is for the next step. So look this nature, life is about the expectation, but not about now, not about today, or tonight. So you can't only live in today, that will be the doom day.

gegužės 10, 2010

Vaikai - sodininkai iš prigimties

Rašiau straipsniukų ciklą apie vaikus sode/darže ir sodo/daržo naudą vaikams. Čia pirmasis:
http://www.rojaussodai.lt/straipsnis.php?id=1865

Gal pasitarnaus :D

gegužės 05, 2010

Miegelis daržely

Vakar buvo svarbi diena :) Vilius pirmą kartą miegojo pietų miegelio darželyje. Taip jau išėjo, kad man būtinai reikėjo nueiti pas gydytoją, o kito laiko šią savaitę nebuvo, tik vienas vienintelis ir per patį saldžiausią Viliuko pietų miegą. Tai visaip pasvarsčiusi, nusprendžiau palikti jį visai dienai darželyje.
Iš vakaro Viliui paaiškinau, kad jis kitą dieną pietų miegos su vaikais darželyje. Jam nelabai patiko, sakė nemiegos :)

Ryte vėl priminiau, kad šiandien miegos darželyje ir dar pasiūliau pasiimti kokį nors žaisliuką, su kuriuo norės miegoti (šiaip jis neturi jokio miegojimo žaisliuko ir šiaip jokio mylimuko neturi, tik visos mašinos yra jo pačios mylimiausios :)). Tai jis nieko nepasiėmė, sakė: "Darželyje palikau dvi naujas mašinas, pilką ir raudoną", tai su jom miegos :)

Auklėtojoms susakiau instrukciją, koks jis būna suirzęs ir dirglus pabudęs, kad būna "avarijų" (šlapių paklodžių), ir atsisveikinus su Vilium išėjau.

Per pietų miegelį susirašiau sms'ais su auklėtoja, tai viskas buvo gerai. Po pietų manęs neieškojo (nes buvo informuotas iš anksto, kad ateisiu, kai pamiegos :)), išklausė visų pasakų nepadėdamas galvos ant pagalvės (nes namie neguli, o žiūri į knygą :)), užmigo lengvai, pamiegojo apie 1,5val., tik pabudęs ėmė verkšlenti, ne verkti, o tyliai verkšlenti. Vargšiukas.... Susigraudino tikriausiai, kad ne namuose ir kad mamos nėra, ir dar kad "avarija ištiko".

Bet, kai atėjau pasiimti, tai linksmai siautė su savo geriausiu draugu Kostu. Ir sakė, kad rytoj pietų miegos namuose :)

Bet aš jau žinau, kad visai neblogai pavyko, ir labai svarbiam reikalui esant, galima ir visai dienai išsiskirti.

Raidės

Vilius rašo prie kompiuterio "laišką". Spausdina raides ir klausia:
- Koks čia skaičius?
Sakau:
- Čia raidė.
- Kokia čia raidė?
- K.
- Kokia čia raidė?
- O.
Kartoja:
- O.

Parašo raidę R ir sako:
- O čia raidė vaikšto su dviem kojom!

Tada parašo raidę Y:

- O čia medis.

Gal jis kinietis ar japonas? :)