lapkričio 24, 2009

Troliai Mumiai

Troliai Mumiai po truputį ateina į mūsų namus :)
Viskas prasidėjo netyčia: pirkau kinder-kiaušinį ir jame buvo toks gražus mažutis baltas Mumiukas. Viliui labai patiko. Paskui Lindex parduotuvėj pamačiau ir negalėjau nenupirkti pižamos su Mumiukais, - irgi jo labai mėgstama. Tuomet dar viename kinder-kiaušinyje radome dar vieną Mumiuką. Tada prieš Viliaus gimimo dieną supratau, kad vaikas neturi puošnesnių rūbų, tik tokius paterliotus, padėvėtus, nuskalbtus... Ėjau apipirkti jį, be puošnesnių drabužėlių prigirebiau ir džemperį su Mumiu :):) Tad visai nenuostabu, jog parodoje "Vaikų šalis" nepavyko praeiti pro stendą su knygomis apie trolius Mumius.

Iš pradžių maniau, kad perskaitysiu aš tą knygą, o tuomet pasakosiu Viliui. Bet po geros savaitės žiūrėjimo į tą knygą, šiandien nusprendžiau pabandyti paskaityti Viliui. Abejojau, kad pavyks, nes jam sunku klausyti nepuolant vartyti skaitomos knygos. Šiandien prieš pietų miegą pasiūliau, jis susidomėjo. Skaičiau skaičiau, jis klausė klausė, galiausiai sustojau tokioj vietoj, kur šiek tiek ir siužetas sustoja :) Hmm, skaityti leido, net klausytų dar ! Tad vakare prieš miegą tęsėme toliau. Apsakymo nepaigėm, bet džiaugiuos, kad yra vietų, kur galima sustoti ir vėliau vėl nuo jų tęsti.
O knyga - nuostabi! Labai graži kalba. Smagus, lengvas, vaikam suprantamas, bet tuo pačiu rimtas stilius. Supantu, kad Viliui dar gal kiek ankstoka ši knyga, bet jis klauso, paklausinėja apie piešinuką (piešinukai nespalvoti, jų nedaug, gal dėl to nepuola vartyti, o klauso). O man labai gera skaityti tokią knygą. Ir jau buvau pamiršus, ką reiškia skaityti garsiai (taip darydavau, kai mokydavausi mokykloje arba universitete, man padėdavo suprasti, įsigilinti).

KASDIEN KARTU. "gebėt, kyklys!"

Pastarąsias dienas vėl turiu darbo. Tad tenka skambinti telefonu, o Vilių kaip nors įtaisyti savarankiškai veiklai. Filmukai gerai, bet nebežavi ilgam :) Žodžiu, bandau įvairius metodus: siūlau filmukus, užsiimti pačiam (piešti, skaityti, žaisti mašinom, statyti bokštus...), kartais bėgioju nuo jo po namus, kad nerėkautų tiesiai po ausim, kai kalbu su kuo :) Šiandien buvo panaši situacija: paskambino moteriškė, kalbamės, Vilius laksto po namus ir rėkauja "gebėt, kyklys! gebėt, kyklys! monės, gebėt kyklys!".
Vertimas: gelbėkit, ryklys! žmonės, gelbėkit, ryklys!
Priešistorė: gal pusvalandį iki to skambučio žiūrėjom per TV kažkokį filmą, kuriame rodė, kaip jaunuolis įkrito į jūrą ir pamatęs ryklį, šaukė "Gelbėkit, ryklys!".
Pokalbio metu, bandžiau grūmoti pirštu Viliui, bandžiau uždengti burną, bandžiau pabėgti į kitą kambarį, bet jis atbėgo iš paskos vis taip pat rėkaudamas... Nežinau, ką pagalvojo ta skambinusi moteriškė :)
Padėjusi ragelį, bandžiau Viliui atskaityt moralą (jis paprastai žino, kad reikia patylėt, kai mama dirba :), bet pačiai buvo baisiai juokinga, tai tiesiog pasijuokėm drauge :)

lapkričio 21, 2009

Mažo vyruko akimis

Kaip pasaulis atrodo mažo vyruko akimis? Kas tos mergaitės ir kokios tos moterys? Su kuo "jos valgomos"? Panašiai tokius klausimus analizuoja trumpas filmukas "Little man" apie šaunų berniuką Matias.
Žiūrėjai 2 kartus iš eilės :) Pažiūrėkit ir jūs, tik 10min., bet pakrauna gerų emocijų.
Filmukas švediškai (jei gerai supratau) su angliškais subtitrais.

lapkričio 18, 2009

KASDIEN KARTU. "AŠ"

Po maudynių šluostau Vilių, o jis pažiūri į mane, beda pirštuku ir sako "mama", o tada beda pirštuku sau į krūtinę ir sako "Aš". Ir dar patikslina "Aš, Ijus" (Vilius).

lapkričio 17, 2009

KASDIEN KARTU. "Mama yyy ir jaikas yyy ":)

Vilius žaidžia mašinytėmis. Atsineša tokį nedidelį keturratį motociklą, sako "jaikas yyy (vaikas motociklas)". Tada atsineša didesnį, irgi keturratį motociklą, pastato priešais tą mažiuką ir sako "mama yyy žiūji a jaiką yyy" (mama motociklė žiūri į vaiką motociklą).
Prasideda vaidmeniniai žaidimai, smagu :)

lapkričio 14, 2009

2-asis Viliaus gimtadienis

Rašiau lapkričio 14d.
*****
Šiandien Viliui suėjo dveji. Jau visas berniukas :)
Šiandien nuo ankstyvo ryto geras maratonas buvo, na, nieko ypatingo, taip, kaip visiems belaukiantiems svečių.
Vilius jau nuo ryto labai laukė mostutės, senenio, Ingos ir Uko (močiutės, senelio, Ingos ir Luko). Dar prisijungė mažoji Viliaus draugė Medutė ir jos mama. Tokiam jaukiam rately ir šventėm. Deja, mano kita draugė susirgo, tad Viliaus mylima Lieputė negalėjo pasveikinti jo šiandien.
Po vienokių ir kitokių svarstymų, didelių veiklų šventei neorganizavau.

Pradžioje dalinome dovanas ir Vilius jas visaip apžiūrinėjo ir išbandė, kadangi kai kurios dovanos buvo labai mielos, tai jomis dar ir ilgiau žaidė :) Dovanų Vilius gavo: paspiriamą mašiną (tokią, kur atsisėdi ir kojom spiries), dvi formules su pilotais (čia žaviausia dovana Viliui :), ūkininką, važiuojantį vežimu ir vežantį karvę, medinius bėgius su traukinuku ir kitais veikėjais (liūtu, tigru, zebru ir žmogučiu), lego kaladėlių, močiutės siūtą medžiaginę lėlę (man labai patiko, Viliui patiko, nes lėlė savo rankinėj turėjo šokolado :D), vaikiško dydžio skėtį su mašinytėm (:D), balioninį drambliuką ir balioninę gėlytę, pusbrolis padovanojo du minkštus žaisliukus iš savo kolekcijos (labai miela :)).
Ta pačia proga aš gavau dovanų knygą apie maisto gaminimą, - tobulėsime :) O Tomas gavo knygą kaip mesti rūkyti, hmmmm, tikėkimės, pravers....

Tarp valgymų ir žaidimų pakviečiau visus parašyti linkėjimų Viliui: kartu su juo nupiešti ranką ant lapo, o paskui parašyti palinkėjimų ant kiekvieno piršto. Buvo smagu žiūrėt, kaip Vilius stengiasi apvedžioti mūsų pirštus. Paskui įsigudrino ir tik nubrėždavo po brūkšnį kiekviename tarpe tarp pirštų :D

Tada Vilius pūtė žvakutes. Tiesa, pats to nežinodamas, šią savaitę net kelis kartus treniravosi pūsti žvakes: susirasdavo mažų žvakučių ir manęs vis prašydavo uždegti. Mokinau jį pasakyt savo vardą ir kiek metų. Na, čia kaip užplauks: kartais sako Ijus (Vilius), kartais maža lialia, kartais Liepa :D O kiek metų pasako, bet retai.

Tortas buvo traukinuko formos. Gražus :) Skanumo - na, kaip ir tortas, saldus. Vilius paragavo kremo, tai sakė, "askanu", paskui pabandė jau paties torto, buvo "skaniu".

Šventė praėjo. Kaip dažnaia būna, po šventės lieka toks nepaaiškinamas liūdesys, gal kad lūkesčiai būna didesni, nei įmanoma, gal kad veiksmo sūkury pameti pagrindinę šventės giją, gal tiesiog dėl to, kad šventė baigėsi....














lapkričio 12, 2009

KASDIEN KARTU. "Pakasa"

Vieną vakarą prieš miegą Viliui pasiūliau pasaką pasekt. Ne, ne iš knygos paskaityt, nes nepavyktų - jis nori vartyti knygą, apžiūrinėti paveikslėlius, tad skaitymas baigiamas vos tik pradėjus. Pasiūliau visai ekspromtu, gal net maniau, kad jis sakys "ne" :) Bet jis norėjo, kad pasekčiau "pakasą". Taigi, tai buvo pasaka apie mažą berniuką ir tai, kaip jis mylėjo vandenį, ir dar apie ančiuką :) Žodžiu, apie Vilių, tik berniukas buvo be vardo... Labai trumpa pasaka, gal kokia 1 min. ar dvi. Bet Vilius klausė net sustingęs, gulėjo man glėby ir labai atidžiai klausėsi. Po pasakos bandžiau "numuilinti" naktinį pienuką, bet nepavyko :)

Taip "pakasa" prieš miegą po truputį tampa tradicija. Pora dienų dar klausiau, ar norėtų, o dabar nebereikia, - kai sakau, kad laikas miegot (pietų ar nakčiai), susirango man ant kelių ir sako "pakasa" :) Tad tenka įjungti fantaziją (ir greitai) ir sekti "pakasą". Kol kas visos pasakos buvo apie mažą berniuką ar mergaitę ir kažką dar: namelį, gyvūnėlius, kaip kepė pyragą, bailų kiškį, metų laikus. Šiandien prieš pietus buvo apie bites :), ir kaip jos, būdamos mažos, bet draugiškos, nugalėjo vieną didelę piktą širšę (lengva aliuzija į sekmadienio spektaklį (http://vaidulesmintys.blogspot.com/2009/11/spektaklis.html) :)
Negaliu atsižavėt, kaip labai vaikui patinka tos mano ekspromtinės pasakos, aš nieko neplanuoju, net nežinau, ką sakysiu po kelių sekundžių, bet "pakeliui" vystosi siužetas, ir kartais pavyksta visai neblogai. Buvo ir nevisai vykusių, čia mano manymu, bet Viliui patiko :)
Taigi, su šitom "pakasom" pavyko "numuilinti" jau du priešpietinius pienukus, ir vakariniams ateis eilė. Kažkaip tie du metukai man jau riba, jaučiu, kad laikas atsisveikinimams atėjo, nors Viliui taip dar neatrodo :)

Užrašų knygelės rūpesčiai

Šią savaitę mano mažoje užrašų knygelėje chaosas. Netelpa visi darbai ir planai, kuriuos noriu ir turiu padaryti. Mano užrašų knygelė maža, tokia, kad tilptų į rankinę, aišku, rankinių būna visokių, bet turiu tokią knygelę, kad telpa ir visai nedidelėj rankinėj. Delninukėj tikriausiai netilptų, bet tokios ir neturiu, o ir kur su ja eičiau?.. Toje mažoje užrašų knygelėje kiekvienai dienai skirta po 3 eilutes :) Aišku, kai nedirbu ir neturiu jokių didžių planų, tai pakanka ir tokios. Pasižymėti užsiėmimus su Vilium, vizitus pas gydytojus ar tuos laikinus naminius darbus - vietos pilnai pakanka. Bet kartais, kai artėja kokia svarbesnė data, ir minčių, planų ir darbų natūraliai padaugėja, mano mažajai knygelei kyla rūpesčių: dienos darbai nebetelpa į tas tris mažas eilutes, o kur dar mano minčių ir idėjų srautai, kuriuos vis noriu užrašyti, besibaimindama, kad pamiršiu ką nors unikalaus.....
Vat ir dabar mano užrašų knygelė susirūpinus, - artėja Viliaus 2-asis gimtadienis, ir mano galva pilna minčių, kurias reikėtų surikiuoti. Pavartau, pavartau tą mažą knygelę, bandau tilpti į tas 3 eilutes, tuomet išsiplečiu per visą savaitę ir vis tiek pritrūkstu vietos. Galiausiai griebiu atskirą lapą popieriaus, nors man nepatinka taip rašinėti ant lapelių, jie turi polinkį pasimesti. Ir mintys lieka neužrašytos, tuomet ir jos turi polinkį pasimesti... Tai štai gimimo dienos šventė jau šeštadienį, o mano mintyse vis dar skrajoja idėjos apie tai, ką smagaus būtų galima nuveikti šventės metu (kad nebūtų nuobodu, banalu ir taip pat, kaip kasdien). Pasiruošimo, valgio, torto, rūbų ir kitų panašių reikalų punkteliai jau sugulė į popierių, tiesa, ant atskiro lapelio :) Rytojus suplanuotas "juodai", nes kaip visada švenčių rūpesčiai nevaikšto po vieną, atsiveda drauge ir parodas "Vaikų šalis", dalyvavimą parodos atidarymo spektakliukuose ir t.t., ir pan.

Tikriausiai reikėtų kitiems metams įsigyti didesnę užrašų knygelę, bet jau dvejus metus Naujų metų išvakarėse nutinka tas pat: vartau vartau rankose visokias užrašų knygeles, o pasirenku vis tokią pačią - mažą :) Nes jausmas toks, kad tapus mama, mano reikalų sumažėjo, o gal jie visi tapo tokie svarbūs, kad ir neužrašytus juos prisiminsiu ir būtinai padarysiu.

lapkričio 11, 2009

KASDIEN KARTU. Sausainiai

Neseniai nupirkau sausainių formeles. Pamaniau, kad pats laikas pradėti kepti kartu su Vilium sausainius. Viliui formelės labai patiko. Tik tą patį vakarą neturėjom produktų tiems paprastiems sviestiniams sausainiams, tai ištraukiau iš kameros sluoksniuotos tešlos. Maniau, na, pabandysim, kas išeis. Ir visai gerai gavosi! Tiesiog išspaudėm pagal formeles sausainukus, ant viršaus pabarstėm cukraus ir cinamono mišinio, ir viskas - į orkaitę. Elementaru :)
Kai kepu pati, tai įdedu obuolio, dešrelių ar uogų įdaro, bet Vilius tokių su įdarais nevalgo, tai jam visada padarau "be nieko" :) Tad drauge kepėme visus sausainius "be nieko".
Viliui labiau patiko ne spausti sausainių formeles, o barstyti cukrų+cinamoną ant sausainių. Ooo, kiek pabarstuko buvo daug aplink sausainius :) Kai kepėm jau antrą kartą tokius sausainius, vos atėmiau skardą su sausainiais, tikriausiai būtų subarstęs visą kilogramą tų pabarstukų. O liūdniausia dalis Viliui buvo, kai pašoviau sausainius kepti, ir teko išgirsti, kad dar reikės laukti ir valgyti dar negalima :)
O sausainiai buvo skanūs, gal dar ir dėl to, kad pats kepė.


KASDIEN KARTU.Vilius juokauja :)

Savaitgalį buvo svečiuose sesuo. Padovanojo Viliui dar vieną mašinytę :) Tokią klasikinę 1950 metų formulę. Vaikas buvo sužavėtas. Namie žaidė ir pastebėjo, kad mašina turi duslintuvą - "kukū". Tada apžiūrėjo kitas savo mašinas,- ar jos irgi turi "kukū". Pakėlė vieną, sako "džipas tuji kukū", pakėlė antrą - "jaudona tuji kukū", paskui dar kelias apžiūrėjo, tada pasilenkė prie manęs iš nugaros (aš sėdėjau ant grindų) ir sako "ir mama tuji kukū" . Hmm....... Su sese išgriuvom :) Vilius šypsojosi, nors atrodo, nelabai suprato, ko čia juokiamės.

O šiandien grįžtam iš Viliaus šokių užsiėmimo, sustoju kieme jau prie namų, atsisuku į mašinos galą, o Viliaus tokia mina, lyg būtų labai liūdnas ar ko susirūpinęs. Klausiu, kas jam, o jis vis žiūri taip liūdnai, galvą pakreipęs. Vėl klausiu. Jis žiūri, žiūri, atrodo, tuoj apsiverks, ir tada - išsišiepia! Oi, vaidintuvas :) Ir taip vis dažniau pasitaiko, ką galiu pasakyt, - smagumėlis :)

lapkričio 08, 2009

Spektaklis

Šiandien Vilius pirmą kartą buvo spektaklyje! Vis ruošiausi ruošiausi, o vakar vakare nusprendžiau, kad gana ruoštis, reikia važiuoti :) kadangi Lėlių teatras (http://www.teatraslele.lt/ ) šiandien nieko nerodė, tai važiavom į "Raganiukės" teatrą (http://www.raganiuke.lt/ ). Žiūrėjom pasaką apie skraidančius meškinus, reikėjo ir savo kokį meškiną atsinešti. Vilius išsirinko šuniuką :) Sąžiningai pats nešė iki teatro (nors šiaip pliušiniai žaislai jam nėra įdomiausi), pats atidavė Raganiukei, kai ši klausė, kas norėtų duoti savo meškutį paskraidyti.
Viliui pasakiau, kad žiūrėsim spektaklį. Jis, kaip dažniausiai dabar, atsakė "Taip":) Nuėjom į salę, atsisėdom ir ėmėm laukti pradžios, jis kurį laiką dairėsi, žvalgėsi, o praėjus kokiom 5min. pasakė "Nenojiu pektaklio". Paaiškinau, kad čia dar ne spektaklis, dar tik laukiam pradžios :) Gerai, kad greitai prasidėjo.

Viliui spektaklis patiko. Trukmė buvo 60min., atidžiai ir susikaupęs žiūrėjo kokias 35-40min. Paskui ir jam, ir kitiem vaikam, ir man pačiai šiek tiek nusibodo. Man irgi patiko, tik galėtų patrumpinti jį, kai kurių siužeto vingių galima drąsiai atsisakyti ir sutilpti į kokias 40min. :)

Man dar patiko teatro laukiamasis: daug mažų kėdučių, suoliukų, didesnių krėslų, žaislų, knygelių, įvairiausių dekoracijų, maža kavinukė. Žodžiu, laukti su vaiku ten tikrai neprailgsta.

Vilius sakė, norės dar :) Gal sekmadienis pas mus taps teatro diena?..

KASDIEN KARTU. Naktinė švieselė

Vakar vakare paguldžiau Vilių, jis įsitaisė ant savo mėgstamo "šuniuko" (šoniuko), ir staiga sako: "Išjunkti šviesą". Mat visada įjungiu tokią mažą naktinę lemputę, kurią anksčiau laikydavau įjungtą per visą naktį, šiek tiek pridengtą, kad matytųsi, kai reikia persikelti Vilių į savo lovą ir šiaip, mūsų kambary labai tamsu būdavo - nors į akį durk :) Prieš kelis mėnesius apkeitėm dviejų kambarių paskirtį, tad mūsų miegamasis dabar kiek šviesesnis naktį, nes iš lauko ateina šviesos. Tad naktį nebejungiau švieselės, tik dar įjungdavau Viliaus užmigimui. O vakar štai jis nusprendė, kad nereikia jam tos švieselės!
O aš vis pagalvodavau, kad gal negerai taip vaiką pripratinti prie šviesos naktį, bet tik pagalvodavau, nieko nedariau, ir gerai - savaime išsisprendė :)

lapkričio 06, 2009

Viena rudens diena Anykščiuos

Prieš pora savaičių viešėjom pas senelius. Šeštadienį išsiruošėm į Anykščius, tiesiog norėjosi aplankyti tik mokyklos laikais matytą Puntuką :), gal į Laimės žiburį užkopti. Diena pasitaikė rudeniška, bet ne šalta, tokia labai smagi :)
Pirmiausia aplankėm Puntuką, ne didžiausią, - antrą pagal dydį Lietuvos riedulį:



Iš mokyklos laikų pamenu, kaip visa klasė buvom sulipę ant to akmens, ir auklėtoją bandėm užsitempti, tad maniau, užlipsiu ir Vilių užsikelsiu. Hmm, optimistė - pasirodo, akmuo išaugo nuo to laiko! :))))) Jei rimtai, tai nedrįsau lipti, nėra ten jau taip paprasta. Tad užteko tiesiog prisišlieti šalia:



Paskui pasivaikščiojom po mišką aplinkui...



...Vilius rodė dantis...


...rado grybų...


ir nulūžusį medį ("kas cia, kas cia , kas cia?????? :)))




Matėm gražų vaizdą į Šventąją, labai stačius medinius laiptus link upės...


ne, nelipom :)
Sužinojau, jog nuo Puntuko veda pažintinis -poilsinis takas link Anykščių, apie 5km, tai manau pavasariop, kai jau bus šilčiau, kokiais dviračiais turėtų būti labai smagu paturistaut.

Radau rudeninių žiedų! Tikrai nuostabių:


Vilius džiaugėsi senenio (senelio) ...



... ir mostutės (močiutės) kompanija:


O paskui važiavom į Anykščius, nes ten , pasirodo, vyko mugė! Pataikėm, tpsknt. Tokia alia Kaziukas. Prisipirkom vilnonių kojinių, šiltą liemenę, pyragų. Vilius gavo diiiiiidelį riestainį, ir kaip tikram kermošiuj vaikščiojo jį kramsnodamas. Visiems labai patiko :)
Kadangi mažiausias buvo Vilius, tai ir dovanų jam teko daugiausiai :)

Paskui susiradom gražų vaizdą į ežerėlį, jau už Ankyščių, išsitraukėm savo termosus su arbata, kotletukais ir bulvytėm, dar sumuštinių dėžutes, ir toj pačioj mašinoj gerai papietavom :) Nereikia nei restoranų, nei staltiesių, nei sidabrinių įrankių :))))

KASDIEN KARTU. Gramatika

Šiandien pastebėjau, kad Vilius bando derinti linksnius ir vartoti reikiamą veiksmažodžio laiką. Na, pavyzdžiui, vakare ruošiamės miegui, jis sako "Miegsiu ovoj" (miegosiu lovoj).
Arba kita situacija: Tomas geria pieną, Vilius sako "Tete gejia pieną" , - galininko linksnis :)
Ir dar su kažkuriuo žodžiu teisingai pavartojo daugiskaitą, jau nepamenu, kas per žodis.

lapkričio 03, 2009

Vėlinių tema

Pastaruoju metu vis paskaitinėju Bruno Ferrero trumpus pasakojimus sielai ("Kartais užtenka vieno saulės spindulio", "40 pasakojimų iš dykumos"). Yra neblogų pasakojimų, visai paprastų, apie tai, ką visi žinome, bet tiesiog esame senų seniausiai kasdienybėje pamiršę...
Vienas iš jų, tinkantis Vėlinių nuotaikai.
Karaliaus rūmuose gyveno juokdarys ir ištisas dienas linksmino valdovą. Sykį karalius ištiesė savo skpetrą jam ir tarė: "Turėk jį tol, kol nerasi kvailesnio už save: tada agalėsi skeptrą perduoti jam."
Praėjus vieneriems metams karalius sunkiai susirgo. Jausdamas artėjančią mirtį, pasikvietė juokdarį, kurį nuoširdžiai mylėjo, ir pasakė: "Iškeliauju tolimon kelionėn."
"Kada grįši? Po mėnesio?"
"Ne, negrįšiu niekada."
"Ar gerai pasiruošei tolimam keliui?" - paklausė juokdarys.
"Nesiruošiau visai!" - pasigirdo liūdnas atsakas.
"Išvyksti visam laikui ir nesi pasiruošęs? - nustebo juokdarys. - Štai, imk šį skeptrą: pagaliau radau kvailesnį už save!"

KASDIEN KARTU. Raidė "O"

Šiandien jau sutemus važiavom pro prekybos centrą "Ogmina". Užrašas žibėjo ryškiom raudonom raidėm. Vilius staiga sušuko: "O, jaidė paka!" (o, raidė baranka!) :))))

lapkričio 01, 2009

KASDIEN KARTU. "Gažu"

Vilius turi savo nuomonę, sakyčiau, beveik apie viską :) Dabar jau kuris laikas jis kritiškai įvertina aplinką: daiktus, rūbus, žaislus. Sako "gažu" arba "agažu" (gražu arba ne). Pavyzdžiui, apsirengiau džinsinį sarafaną, ateinu į kambarį, kur žaidžia Vilius, nieko visai nesakau ir neklausiu, jis pakelia akis, pažiūri ir sako "agažu"! Suprask, netinka tas sarafanas tau, bet aš jam atsakiau, kad man visai nieko ir aš būsiu su juo :))
Kitą dieną apsirengiau ilgą sijoną, pažiūrėjo ir įvertino "agažu". O tėčio nauji batai patiko - "gažu" :)
Juokingiausia, kai Vilių rengiu: kai noriu uždėti kepurę, tai prašau, kad atsisuktų į mane veidu, o jis atsisuka ir sako "gažuuu..." ir su tokia patenkinta veido išraiška (suprask, gražiai atrodau, ar ne? :).
Stiklinėj lentynoj sudėtos Tomo kolekcinės Formulės-1, Viliui jos be gaaaaaalo rūpi, bet neleidžiam imti, tik pažiūrėti per stiklą. Vieną dieną, jis vėl stovėjo prie formulių prašydamas, kad duočiau. Paaiškinau, kad yra daiktų, kuriais tiesiog grožimės, na, nežaidžiam su jais, neimam į rankas. Paklausė paklausė, o po kurio laiko rodo į formules ir sako "gažu!" :))
Dizaineris, ne kitaip :))

KASDIEN KARTU. Noriu - nenoriu

Pora dienų nerašiau, nebuvo ūpo... Tikriausiai kaip kad ir Viliui būna - noriu nenoriu periodas :)

Dabar kasdien taip, ir po daugybę kartų. Klausiu:"Nori blynų?", sako "Nenoju". Įsidedu sau silkės į lėkšę ir valgau, o jis - "Nojiu bynų!". Prieš mintę, kai klausiau, nenorėjo, o dabar jau nori, ir nori, kad tie blynai jau būtų čia - jo lėkšėj! Oi :) Tada einu kepti blynų, ir užkalbinėju dantis Viliui, kad nesitrintų aplink kojas zyzdamas "nojiu bynų, nojiu bynų...". Tiesa, ką daryt, kad vaikas nustotų zyst? Nekreipt dėmesio? Stengiuosi, bet po kurio laiko užknisa...


Vieną popietę, po pietų miego, klausiu "Einam pasivaikščioti?", sako "Nenoju". Hmm, sėdžiu, laukiu keletą minučių, nes Vilius labai įsijautęs žaidžia, gal po 10-15min. jau norės. Vėl klausiu, - nenori. Tai tą vakarą ir nėjom į lauką :)


Trečiadieniais einam į šokius. Kviečiu Vilių rengtis, nes greit reiks išeiti. Jis "nenojiu!". Šįkart jau kalbinu visaip ir vis tiek rengiu. Jis rengiasi, bet kurį laiką dar vis primena, kad "nenojiu sokti". O kai jau ateinam į šokių namus, pamato salę ir jau "Noju sokti" :) Panašiai ir su baseinu buvo. Tiesą sakant, didžiai nustebau, kai vaikas atsakė "nenoju" į baseiną, nes šiaip jam vanduo-dievas. Vis tiek ėjom, ir pakeliui užsinojėjo.


O dar išmoko gražiai prašyti, sako "Nojiu, ibi ibi" (noriu, labai labai). Kartais naktį manęs taip pieno prašo: "nojiu pieno, ibi ibi", ir juokas ima, ir miego norisi, "ibi ibi" :)