sausio 04, 2014

Šventės ir kiti reikalai

Štai ėmė ir pasibaigė tos šventės. Gimtadieniai, Kūčios, Kalėdos, Naujieji... Nemažai čia jų susirinkę buvo.
Viliui suėjo 6eri! Lapkričio vidurys dar buvo. Išskirtinis šis gimtadienis, nes pirmą kartą jis norėjo pasikviesti draugų ir pasikvietė. Tiesa, aš vis raginau daugiau pasikviesti, bet jis nepasidavė. Ir gerai, - tikrai buvo smagu ir su negausiu būriu. Pirmą kartą švetnėme ne namuose, o žaidimų kambaryje. Labai pasiteisino! Ir labai pasiteisino personažo užsakymas, - visi buvę suaugusieji (ir ypač aš) turėjome šiek tiek laisvų minučių pasiplepėjimams, kol vaikai šėlo su Supermergina ;) 


Didelis jau Vilius labai. Žingeidus, protingas vaikas. Tiek klausimų jis turi! Kartais tikrai jau pavargstu nuo jų :) Ir emocijų daug turi, ir susitvarko su jom įvairiai :) Dar valią stiprią turi ir norus aiškius ir stiprius. Gerai, kovoja už juos, ieško kelių. Mėgsta piešti labai, sako, kad nori kurti namus, kad bus architektu! Širdis dainuoja, kai tai girdžiu. Kad taip imtų ir neužmirštų iki kol mokyklą pabaigs! :)

Kalėdos šiemet neprisileido jokių naujovių, ir buvo šeimyniškos ir ramios, tokios, kaip visada. Su ilga vakariene, su nekantraujančiu dovanų sulaukti Viliumi, su kalėdinių pižamų rytais. Beje, Kalėdų dienos vakarą, jau sėdint ant Viliaus lovos krašto, sužinojau, kad Viliaus tikėjimas Kalėdų Seneliu susvyravo... Nežinau, dėl kokių priežasčių, bet jis nusprendė, kad jau greitai rašys naują laišką Seneliui ir šįkart rašys jis vienas ir niekam nerodys! "Tik kad Senelis žinotų..."  Na, įtikinau jį dar palaukti iki rudens, nes juk ir norai gali pasikeisti, bet netikrumo sėkla jau pasėta. Bet kažkaip nebijau to momento, kai reikės paaiškinti, kad iš tiesų tai mes visi esame tie Kalėdų Seneliai :)



Labai neleidžiant atsikvėpti teko man vėl kibti į tortų kepimą :) Gruodžiui besibaigiant lipdžiau diiidelį medaus tortą, pjoviau jį pusiau (buvo beveik jin ir jan) ir degiau po dvi žvakutes kiekvienam. Šventimas vyko itin namiškai, šeimyniškai ir net be specialiaus garderobo paieškų, - kaip kas sėdėjo , taip ir torto atėjo ragauti :)  Dždiausia Tautvydo ir Karolio švetės atrakcija buvo tų gimtadieninių dūdelių pūtimas. Išmoko abu ir gerą psuvalandį koncertavo džiaugsmu netverdami :) Kad taip mums, suaugusiems, vis dar reikėtų tiek mažai, kad pasijustume laimingi ir patenkinti... Na, bet kitąmet jau organizuosim mažyliams šventę kur nors su didesniu trenksmu :)


Tautvydas su Karoliu jau berniukai visai., Kalba abu daug ir emocingai. Karolis gal kiek aiškiau, o Tautvydas - greitai ir paukščių kalba :) Draugauja su auklyte jie dienomis, vakarais mane "šokdina". Bet ir pažangos šiek tiek padarė - soskių atsisakė ;) Persikėlė pas Vilių į kambarį gyventi, tai dabar miega visi trys kartu, ir žaidžia kartu, vienas stato, kiti griauna... Mašinos ir lego namuose karaliauja. Bet ar galėtų būti kitaip?..

O tada ir Naujieji atėjo, ilgai nelaukę. Kadangi iš vakaro buvau su kolegomis pašventusi, tai šventimo nebenorėjau. Buvo kaip tame posakyje - aš naujųjų nelaukiau, jie patys atėjo ;)
Prieš pora dienų peržiūrėjau savo metinius planus ir pasižadėjimus, tai kažkaip nesmagu paliko... Ne ką labai pavyko įgyvendint, tiesiog gyvenau diena iš dienos. Drauges kelias mačiau, tai galima pusiau užskaityti, bet blogas merdėjo kaip išbadėjęs liūtas per sausrą. Grįžau į darbą (anksčiau nei planuose buvo), bet ar tai miela darbinė veikla, - sunku pasakyti. Na, nebjauri, tas tiesa, bet su meile man darbas niekaip nesisieja :) O du paskutiniai pasižadėjimai tai visai iš kojų verčia! Pastangos viską suderinti buvo ir yra, bet kiek jose proto, racionalumo, o kiek gryno išgyvenimo, tai gal geriau nematuosiu... Augimas vaikuose ir su vaikais vyksta taip lėtai, kad net gėda būtų vadinti tai augimu. Bėda nelaimė, bet stoviu vietoje. Tai ir būtų tas didžiausias pasižadėjimas šiems metams, - padėti mano pipirams augti, skleistis, pažinti, mokytis ir atrasti, ir jų nestabdyti. Reikėtų kur nors didelėmis raidėmis užsirašyti, tikriausiai ir plakatas per visą sieną nepamaišytų :)
Daugiau planų ir pažadų neturiu, nes šiai dienai vis dažniau prisimenu posakį - one thing at a time, arba  - gyventi po vieną dieną. Tuo remdamasi tikriausiai ir gyvensiu šiuos metus. 
Gražių metų visiems, ir optimizmo širdyse, gal ir man kiek nors nuo jūsų nubyrės ;)