vasario 24, 2009

moterų likimai


Tik neseniai atsigavau nuo skaitymo karštligės. Buvo užpuolusi mane su Kerstin Thorvall romanais, taip sakant įkritau stačia galva į jos trilogijos Signės istorija pirmas dvi dalis - Jaunystės atabradai ir Nerimo šešėlyje. Knygų mugėje tikėjausi nusipirkti ir trečiąją dalį - Nuo Signės - Albertei - bet deja, ji dar neišleista.

Kas gi tokio pagavaus tose knygose? Ogi, ir pati ilgai mąsčiau apie tai ir bandžiau rasti atsakymą. Na, kai kurie pliusai akivaizdūs:

1 - švedų rašytoja, o skandinavai - mano favoritai :)
2 - siužetas apie moterų gyvenimą, kaip žinia, apie panašias į save smagu skaityti, o kartais net ir terapiška.



Dar vienas momentas - jog aprašomas moters ir jos dukros gyveniams ne iš lengvųjų, ir visi tie aprašomi išgyvenimai taip įtraukia, jog negali paleisti knygos iš rankų: o kaip bus toliau, kas nutiks ar kaip išspręs kilusias problemas pagrindinė veikėja?.. Hilma - pagrindinė veikėja - dar įdomi ir tuo, jog jos auklėjimas ir gyvenimo supratimas toks skirtingas nuo manojo, jog kartais negalėdavau atsistebėti skaitydama apie ją. Net ir suvokiant, jog tai tik knygos personažas, kyla stiprus noras diskutuoti ir gal ne patarti :))

Gana smulkmeniškas aprašomasis pasakojimas , atrodo, turėtų būti nuobodus, bet kaip tik atvirkščiai - užkabina ir įtraukia. Puiki iliustracija to įsitraukimo yra tai, jog antrąja dalį (nerimo šešėlyje) jau buvau skaičiusi prieš gal pusmetį, ir tik neseniai radau pirmąją (Jaunystės atabradai). Tad perskaičiusi pirmąją nedvejodama puoliau skaityti antrąja dalį antrą kartą ! Ir surijau super greičiu :) Tad laukiu nesulaukiu, kada pasirodys trečioji dalis. Ir kiek nerimauju, ar nepulsiu pirma skaityti pirmų dviejų dalių (jau perskaitytų!), idant labiau įsijausčiau ir suprasčiau paskutiniąją ...

vasario 18, 2009

prieraiši tėvystė 4 - NE sakymas


Toliau skaitau Sears'ų knygą apie auklėjimą. Šį kartą dalinuosi informacija apie pozityvų NE sakymą. Pridėjau minčių ir nuo savęs :)


Smagaus skaitymo!

**************************

Pozityvus NE sakymas

Pirmuosius 9 mėnesius tėvai savo kūdikiui sako TAIP, beveik vien TAIP, nuo 9 iki 18mėn. – jiems prireikia daugybės nukreipimo ir atitraukimo būdų, siekiant nukreipti mažylį nuo pavojingų ar nepageidaujamų veiksmų. Žodis NE yra labai galingas, lengvai ateinantis ir greitai pasakomas. Vaikas išgirs šį žodį iš jūsų tūkstančius kartų, jūs išgirsite iš jo taip pat.

NE svarba. Sakyti vaikams NE yra svarbu, kad vėliau vaikas gebėtų pasakyti NE sau. Visi vaikai ir kai kurie suaugusieji turi sunkumų sulaukti norų patenkinimo. Tad mokymasis priimti NE iš kitų yra įžanga į NE sakymą sau.

Išlaikykite pusiausvyrą. Per daug TAIP ir per daug NE išmuša vaiką iš vėžių, išbalansuoja jį. Jei pernelyg retai sakote NE, tie keli kartai taip pat gali išmušti jį iš vėžių. Jei vaiko visa diena pilna NE, jis pasaulį priima kaip negatyvų ir gali užaugti būdamas negatyvus žmogus. Tad svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp TAIP ir NE. Be to, dažnai namuose būna TAIP tėvas ir NE tėvas, taigi, vaikas greitai išmoksta kuris yra kuris :)

NE kinta kartu su vaiku. Pirmaisiais metais dauguma kūdikio „noriu“ ir „reikia“ sutampa, tad jūs esate TAIP tėvai. Antraisiais metais ne visi vaiko norai yra sveiki ar saugūs, tad jūs tampate ir TAIP, ir NE tėvais. 9-14mėn. vaikams NE sakymas yra paprastas, tiesioginis, nereikalaujantis daug energijos iš tėvų. 14-18mėn. Vaikai dažnai įsiaudrina ir lengvai susierzina bei protestuoja, kai juos bandome stapdome, bandome vesti kita linkme, nei jie norėtų. Štai tuomet reikia nemažai energijos ir kūrybiškumo sugalvojant alternatyvas vaiko veiklai ir jas pateikiant. Apie 18mėn. NE sakymas tampa labiau dalykiškas, ir jau galima bandyti perduoti požiūrį „toks gyvenimas, nieko čia nepadarysi“. 2 metų vaikai patys labai susižavi žodelių NE :)

Kuo sakysi NE mažiau, tuo diena praeis lengviau !! (vert.pastaba - šūkio autorė vertėja :) - Kūrybiškos alternatyvos NE sakymui
* neverbalūs NE ženklai. Mokykite jų savo vaiką nuo pirmų dienų.
* NE garsai. Naudokite įvairias intonacijas, o tikrai stiprias pasaugokite tikrai pavojingoms situacijoms, kad vaikas į tokią intonaciją sureaguotų. Jei vartosite jas dažnai kasdienoje, pavojingoje situacijoje ji gali ir „nesuveikti“...
* Naudokite alternatyvas žodžiui NE: karšta, skaudės, nešvaru, kakos, atsargiai, stok ir pan.
* Duokite teigiamus pakaitalus: „negalima peilio, bet gali imti šaukštą“ ir pan.

Pagarbiai, bet NE
* nepamirškite, jog NE ir vaiko žodis, ir jį išgirsite taip pat dažnai, kaip jis iš jūsų (jei ne dažniau :)). Išmokite nereaguoti asmeniškai į tai, tai nėra joks pavojus jūsų autoritetui, ar piktybiškas jūsų neklausymas. NE sakymas svarbus vaiko raidai, formuojant ir įtvirtinant vaiko tapatybę, individualumą.
* Suasmeninkite NE: Ne, Viliau! Tačiau nepamirškite vaiką vadinti jo vardu ir pozityviomis gyvenimo akimirkomis!!!
* Būkite taktiškas. Jei turite sustabdyti netinkamą vaiko elgesį, nebūtina elgtis grubiai. Skirkite šiek tiek laiko vaiko rastai naujai veiklai (net jei tai ir ant žemės rastos žirklės), o paskui ramiai palikite tą veiklą pasiūlydami vaikui jam labiau tinkančią ir saugią alternatyvą.
* Darykite tai, ką sakote. Jei vaikui sakote, jog neseksite pasakos, jei jis nevalys dantukų vakare, taip ir darykite.

NE pavojui. Jei kyla pavojingos situacijos, ir jūs sudraudžiate vaiką grubokai, nepamirškite paaiškinti, kodėl negalima, apkabinti vaiko ir priminti, jog jį mylite, net jei ir supykstate. Pakartokite keletą kartų, kaip vaikas turėtų elgtis potencialiai pavojingose situacijose: kaip reikia elgtis prie gatvės, kai šlapia ar slidu ir pan. Neveltui sakoma, jog kartojimas yra išmokimo motina, juk ir patys vaikai, ką naujo atradę, kartoja daugybę kartų, kol išmoksta. Kartodami jūs suteikiate vaikui „scenarijų“, kaip elgtis tokioje situacijoje realybėje.

Derėtis ar laikytis savo NE pozicijos?
Nusileisti vaikui vien tik todėl, kad jis galiausiai nustotų zirzęs, nėra tinkama disciplina. Tačiau jei po ilgesnio pokalbio su vaiku, jo prašymas jums pasirodo priimtinas ar persvarstytinas, jūs galite ir pakeisti nuomonę. Svarbu ne tik tai, kad vaikas suprastų jūsų NE žodžio tvirtumą, bet ir tai, kad esate lankstus ir prieinamas.

TAIP dienos.
* Sears‘ų variantas: Tai kaip ir bonusų rinkimas. Ant lapo žymima, kiek vaikas per dieną surinko NE ir kiek TAIP, t.y. kiek kartų jis pasakė TAIP ir padarė, ko buvo prašomas, o kiek kartų sakė NE. Jei TAIP buvo daugiau, vakare drauge su tėvais nuveikiama kas nors smagaus.
* Mano variantas: praleisti dieną su vaiku sakant tik TAIP! Vaias turėtų žinoti, kad rytoj bus TAIP diena, taig, jis jau turėtų gebėti suprasti, kuo skiriasi NE ir TAIP, kas yra rytoj ir pan. Ir jis turėtų sugalvoti ką norės veikti per tą dieną. Na, o tėveliai turėtų pasitelkti visą savo fantaziją, kad kartu smagiai įgyvendinti visas nerealiausias vaiko idėjas :)

vasario 09, 2009

"kankan"

"Kankan" - Viliaus kalba reiškia kamuolys :) Taigi, sėdėjo jis ir vartė "Mamos žurnalą". Vis pasakojo ką mato - "trrrr" (mašina), "AaA" (vaikiukas miega), "niamniam" (vaikiukas valgo) ir pan. Ir staiga, sako - "kankan". Aha, ieškau kur čia tas kamuolys, ogi jis baksnoja į vienos nėštukės pilvą :))))) Bandžiau, paaiškinti, kad čia ne kamuolys, o pilvas, bet jis vis tiek tvirtino, kad kamuolys. Tiek to, nusileidau, nes labai jau panašu :)

atradimai

Motinystės atostogos man taip puikiai pasitarnauja neperskaitytų knygų kalnų naikinimui, jog negaliu atsistebėti :) Visuomet turėjau aistrą pirkti knygas. Nebūtinai jas puldavau skaityti tik parsinešusi, dažną naujai nupirktą knygą į lentyną padėdavau keliems mėnesiams ar net metams. Ir kadangi iš knygyno niekada negrįžtu tuščiomis, tai namuose knygų lentynos vos talpina visas knygas (tikriausiai, reiks didinti lentynų kiekį :). Kai dirbau, vis peržvelgdavau visas tas susikaupusias neskaitytas knygas, ir galvodavau - kada gi rasiu laiko jas visas perskaityti... Na, štai ir atėjo tas laikas!

Taigi, pabaigusią n-tąją skandinavų rašytojo knygą, ėmiau neršti per lentynas. Visuomet naują knygą skaitymui renkuosi pasitardama su savo 6-uoju jausmu: paimu knygą, paskaitinėju aprašymus, dažnai paskaitau pačią pradžią - jei kabina, imu ir skaitau, jei ne - ieškau toliau. Šį kartą ranka užkliuvo už poros nedidelių knygelių - Amelie Nothomb. Pasirodo, turiu net dvi šios rašytojos knygas! Tuo metu šis vardas nieko nesakė. Po "pasitarimo" su 6-uoju jausmu, nusprendžiau skaityti abi, pradėjau nuo parašytos anksčiau.

Amelie Nothomb - belgų rašytoja. Tačiau gimusi Japonijoje, nuo vaikystės gyvenusi daugybėje šalių, tad nežinia, kurią šalį ji laiko savo tėvyne ir su kokia tauta identifikuojasi. Perskaičiau jos dvi knygas - Baimė ir drebėjimas ir Alkio biografija. Abi puikios knygos! Visų pirma, sužavėjo stilius - nerealus humoro jausmas, sakyčiau net sarkazmas ir autoironija. Tuo pačiu beskaitant įgijau ir naujų žinių. Pvz. Baimė ir drebėjimas puikiai nušviečia japonų organizacinę kultūrą (oooo, įspūdinga!), o Alkio biografija šiek tiek analizavo ir istorinius Japonijos, Kinijos, Bangladešo ir kitų šalių momentus. Nors pagrindinė mintis vis tik sukosi apie alkį - ne tik fizinį maistui, bet ir dvasinį kito žmogaus, meilės, dėmesio, prasmingo buvimo ir pan. alkį.

Beje, abi knygos nedidukės, greitai skaitomos, tad smagu tokią knygą turėti neilgoje kelionėje ar kažkur, kur gali tekti laukti.

Iš tiesų, tai užsikabinau ir jau dabar ieškosiu kitų šios rašytojos knygų. Noriu dar :)

vasario 03, 2009

"teisingas" gyvenimas


"Ar teisingą gyvenimą gyvenu? Ar taip elgiuosi su sūnum, su vyru?.. Ar teisingą kryptį pasirinkau auginant vaiką, auklėjant? " Tokie klausimai kartais aplanko mane. Ir šiandien, grįždama iš eilinių užsiėmimų Viliaus mokyklėlėj, apie tai mąsčiau.

Mokyklėlėj pasijaučiau kitokia. Todėl kad mano vaikas nenulipa nuo manęs, nori visuomet sėdėti man ant kelių ir pasitraukia nuo manęs tik kokius 5 metrus, o kitų vaikai vaikšto po visą patalpą, smalsauja, bendrauja su vadove. Todėl, kad mano vaikas pasiprašė pienuko per užsiėmimą, o aš turėjau visaip jį nukreipti, kad išlauktų iki pertraukos, ir tiesą sakant, pertraukos metu susiieškojau patį nuošaliausią kampą, kad trumpai jį pažindyčiau. Lyg ir nesigėdiju to, bet pats elgesys kalba už save - maniau, jog liksiu nesuprasta. O kitų vaikai skubiai perėjo į kitą užsiėmimą, ir toliau sau dalyvavo. Nors yra ir kitų ne itin aktyvių ir ramių dalyvių, kažkaip visuomet jaučiuosi lyg mano Vilius būtų pats irzliausias, labiausiai rankinis ir koks tai piktas.... Nors iš tikrųjų jis labai linksmas, smalsus ir guvus... Aš ir pati kažkaip ne taip jaučiuosi toj mokyklėjėj. Ėmiau galvoti, gal ten kas negerai....

O gal aš per daug mąstau ir lyginu, kaip kitos mamos augina savo vaikus? Mane nuoširdžiai stebina tokios mamos, kurių metinukai vaikai miega kitam kambary ir jos net nežino, kada jie ryte nubunda, nes pačios dar miega.... Arba erzina tokios, kurios gasdina "oi, turėsi bėėėėėdą", kai išgirsta, jog su Viliumi miegame drauge vienoj lovoj. Ir žindančių ten mačiau vos vieną kitą...



Protu suprantu, jog aš tiesiog kitaip galvoju, kitaip auginu, tiesiog vaikai negali būti vienodi, bet jaučiuosi vis tiek *ūdinai. Benarpliodama savo mintis ir jausmus, ėmiau suvokti, jog visas tas netiesioginis spaudimas ir tas kitoniškumas, kurį jaučiu kyla ne iš kažkurios mamos konkrečiai, o iš aplinkos, iš tų įsišaknijusių požiūrių, kaip turi būti auginami VISI vaikai (lyg visi kiti - knygos, gydytojai, draugės, giminės, kaimynai ir, žinoma, nepažįstamos bobulytės(!) - tik ne tu pati, geriausiai žinotų, kas tinkamiausia tavo vaikui): jog žindyti pakanka iki 6mėn, na, gerai, tebūnie iki metukų, nes paskui tai jau tik blogas vaiko įprotis, jog vaikas privalo miegoti savo lovytėj (juk visi turime savo lovas, nesvarbu, kad patys jose miegame ne vieni), jog vaikas turi atsiskirti ir jeigu per daug nešioji, tai jau jį lepini ir t.t. Šiandien labai stipriai pajaučiau, kokia vis tik yra stipri ta "visuomenės nuomonė", tas "tradicinis požiūris", kurio laikosi dauguma, ir kaip net visai nedidelėj grupelėj gali pasijausti visiškai balta varna, net ir niekam netarus nė žodžio.

Ir tuomet suabejoji savim, ar "teisingai" gyveni, nes tie, kurie yra aplinkui, rodos, tiesiog spinduliuoja tikrumu, be lašelio abejonės veide. Ir tuomet prireikia visos dienos aktyviai "gromuliuoti" visas mintis, vėdinti kylančius jausmus ir surasti savąją tvirtybę. Diena , rodos, buvo įprasta, bet viduje dirbau intensyviai, ir jau sugromuliavau bei pravėdinau :) Tikiu, jog gyvenu teisingai, iki kitos aplankysiančios abejonės... :)