spalio 28, 2008

skaitiniai


Mėgstu skaityti. Kartais būna, kad tuo pačiu metu skaitau dvi knygas. Ir dabar taip pat, tiesa, viena - biografinė, kita - apie vaikų auklėjimą. Bet, vis tiek galiausiai, kuri nors viena paima viršų, o kita lieka "laukti eilėje". Knygas skaitau ne nuolat, užeina tokie kaip skaitymo ir neskaitymo periodai. Kai neskaitau, tai jau visai nieko, ir taip keletą mėnesių, o kai jau paimu kokią knygą į rankas, tai žiūrėk visos laisvos minutės būna skirtos skaitiniams.

Kai Vilius užmiega, vis svarstau, kuo užsiimti: ar namus aptvarkyti, gal valgyti pagaminti, gal palįsti po dušu, gal Internete panaršyti, o gal knygą paskaityti?.. Jei knyga užkabina, tai dažniausiai pasirenku ją (na, žinoma, vis dar prausiuosi, ir sūneliui valgyti gaminu :)


Dažnai jaučiu trūkumą žmonių, su kuriais galėčiau pasidalinti mintimis apie perskaitytas knygas. Norėtųsi aptarti jas su tais, kurie taip pat yra jas perskaitę, o sutikti tokį žmogų ir dar pataikyti pakalbinti jį apie skaitytas knygas pasitaiko nedažnai. Vienoje iš darboviečių net turėjau planą suburti entuziastų grupelę, kurioje diskutuotume apie perskaitytas knygas. Tiesa, planas buvo diskutuoti anglų kalba taip tobulinant kalbos įgūdžius. Deja, planas taip ir nebuvo įgyvendintas...


Kai gimė Vilius, žinoma, buvo neskaitymo periodas. Knygą į rankas paėmiau, ka mažyliui buvo 4 mėn. Buvo smagu! :) Dabar jam jau beveik metukai, o mano paskutinės penkios skaitytos knygos būtų šios: Izmaelis (D.Quinn), Marlis ir aš (J.Grogan), Maži vaikai (T.Perrotta), Atostogų likučiai (T.Jaud), Manasis Stivas (T. Irwin).

Tad imsiu ir pasidalinsiu trumpais įspūdžiais apie jas.


Izmaelis - nereali knyga!! Priverčia mąstyti, svarstyti, pasirinkti sprendimus. Siūlyčiau visiems, kam ne visvien, kaip mes gyename šioje žemėje. Tiesą sakant, užvertusi paskutinį knygos puslapį, ėmiau karštligiškai mąstyti, ką gi aš galėčiau padaryti, kad atitaisyti tą žmonių civilizacijos padarytą žalą gamtai... Na, apsistojau ties planu aptarti su vyru, kaip norėtume auklėti savo vaiką...


Marlis ir aš - dar viena nerali knyga! Tiesa, visai kitokia nei prieš tai skaityta. Apie nuostabų šunį ir labai smagią porą, kuri laikui bėgant tapo smagia šeima. Daug geros nuotaikos ir pozityvios energijos šioje knygoje. Tiesa, ne tik juokiausi, bet ir verkiau... Žinau, kad yra filmas pagal šią knygą, pasirodys per Kalėdas, tad laukiu nesulaukiu :)


Maži vaikai - na, jei matėte filmą tuo pačiu pavadinimu (beje, labai neblogas), tai būtų išsamesnis jo variantas. O šiaip, labai neblogas skaitinys mamoms , auginančioms mažus vaikus, toks realistiškai nuteikiantis :)


Atostogų likučiai - smagi ir šiuolaikiška knyga. Apie vargšą vokietį, kuris bando pabėgti pats nuo savęs, bet galiausiai paklejojęs grįžta. Smegenų pravėdinimui labai tinka.


Manasis Stivas - biografinė knyga apie krokodilų gaudytoją Stivą Irwiną, kuris žuvo berods 2006m. Gal pamenate tokį blondiną, chaki spalvos šortais ir visuomet su didžiule šypsena pasakojantį apie gyvates, krokodilus ir kitus gyvūnus TV ekrane? Tai vat, ši knyga apie jį, parašyta jo žmonos ir sielos bičiulės Terri. Graži, nuoširdi. Jei įdomu tikros gyvenimo istorijos, paimkite į rankas.


Tad tokia apžvalga :) O dabar labai rimtai skaitau apie vaikų auklėjimą (čia ta pati knyga, kuriai teko "laukti eilėje" :) Knyga angliška, tad gaunu dvigubą naudą :) Ir ruošiuosi pasidalinti įgytomis žiniomis su kitomis mažių mamomis.


spalio 21, 2008

ar žinome kodėl valgome?


Yra teorija, kad besaikiu valgymu bandome užpildyti atsiradusią dvasinę tuštumą. Tokį nesustabdomą valgymą, o kartais net ir rijimą galime pastebėti, kai žmogus išsiskiria su partneriu, praranda mylimą darbą, ar tiesiog intensyviau pajaučia savo vienatvę.

Ką gi valgome, kai tam mus motyvuoja ne fiziologinis, bet psichologinis ar dvasinis alkis? Yra ir dar viena teorija, jog tam tikri produktai ar patiekalai mums sukelia jausmus, kuriuos sukeltų ir pvz. mylimo žmogaus apkabinimas, bučinys, visiška relaksacija ir t.t.

Visa tai prisiminiau, nes jau gal kokį pusmetį vakarais sušveičiu nemažą kiekį jogurto! Iš pradžių tai buvo maži jogurto indeliai. Suvalgius jausdavausi taip, kaip vaikystėje, kai gaudavau šokoladinį saldainį (o jie, kaip žinia, buvo deficitas, ir gomurį nudžiugindavo retai :), - nors ir nedaug, bet taip gardu... Paskui persimečiau prie didesnių jogurto indelių (na, tokių apie 360g), ir iki šiol sukertu kas vakarą po vieną tokį ! Tokiu kiekiu ne tik gerai pasmaguriauju, bet ir užvalgau :)

Iš pradžių nesupratau iš kur toks keistas poreikis suvalgyti jogurto ir būtent vakare. Paskui pasitaikė proga panagrinėti šį mano naują valgymo įprotį išsamiau. Džiugu tai, jog analizės išvaods skelbė - jokios dvasinės tuštumos jogurtu nesistengiu užpildyti :) Visa paslaptis, jog taip palaimingai gardžiai aš jį sukertu tuomet, kai užmigdau savo mažylį nakties miegui. Tas pasitenkinimas kertant jogurto šaukštą po šaukšto sumišęs su pasitenkinimu, kad štai dar viena diena sėkmingai praėjo, įveikiau ją šauniai, vaikutis galiausiai užmigo ir galiu skirti valandėlę laiko sau, kas liko šios dienos - ji jau tik mano... Tikriausiai, tokie įtampos atoslūgiai vakarais būdingi tik mamos su pirmagimiais...

O mano vyras kartais pajuokauja, kai į prekių vežimėlį prisikraunu kalną jogurtų, - tai jau dabar būsi laimingesnė? :) Galbūt. O jeigu tik tiek tereikėtų iki pilnos laimės... Štai ir dabar rašau, o šalia - jau tuščias jogurto indelis... Ir aš iš tiesų šiek tiek laimingesnė :-)

spalio 18, 2008

etapai



Dabar mano mažyliui vaikščiojimo už rankytės etapas. Prieina prie mamos arba tėčio, ima už rankos ir veda, veda iki kito kambario, iki virtuvės, atgal į svetainę, paima žaisliuką ir vėl veda tuo pačiu ratu. Ir kiek džiaugsmo jo veidelyje-kad jau gali eiti taip, kaip mes, na, beveik taip pat, kad jau gali eiti ir nešti rankoje žaisliuką. Būna pavargsti nuo to trepsėjimo pirmyn atgal po namus, bet paskui pagalvoji, kad tai tik Viliuko augimo etapas, kad jau va tuoj tuoj ir pats vienas pradės bėgiot, ir vėl stojiesi ir eini eini, kur jis veda :)

O kiek kartų per šiuos mėnesius nuo Viliaus gimimo buvo, jog rodės jau gana, nebegaliu, išgelbėkit mane nuo šitos rutinos, keistų veiksmų ir įpročių... Bet paskui, žiūrėk, nespėji pagalvoti ir vienas "nebegaliu" ar "užkniso" jau dingo, bet tiesa, vietoj jo atsirado kitas :)

Kad vaiką auginant yra tiesiog etapai, supratau gal tik, kai Viliui suėjo kokie 6mėn. Berods... Mat, kai augini pirmąjį, sunku suvokti, kad laikas taip greitai bėga ir vaikutis taip sparčiai keičiasi. Dabar jau lengviau, nes suvokiu, kad daugelis jo elgesių (kas per žodis?..), keistenybių praeis, ir vėliau net bus gaila dėl to. Mano vyrui vis dar būna sunku tai perprasti, ir jis vis dar bumba, kad "ne gi, visą gyvenimą už rankos vedžiosi..." arba "jam taip viską ir padavinėsim visą gyvenimą?" ..... :) O tas "visą gyvenimą" taaaip praleikia, kad vos spėji ranka pamoti.

O ir mūsų gyvenimai tokiais pačiais etapais beeiną. Dar taip neseniai atrodė, kad negalėsiu gyventi be kelionių, nuolatinių seminarų ir sukiojimosi tarptautinio jaunimo grupėse, o tada visai natūraliai perėmiau jaunos moters, dirbančios nuo 8 iki 17val., vaidmenį. Na, tiesa, taip dirbti man nesisekė, aš labiau lygiavausi į absoliučių darboholikų gretas, ir dirbau nuo 6 ryto iki 6 vakaro, dažnai ir šeštadieniais... Bet ir tai truko tik tam tikrą periodą-etapą. Aplankė supratimas, kad darbas-ne visas gyvenimas, kad bėgdamas niekur nenulėksi, kad norisi (o gal ir reikia) sustoti. Tuomet buvo darbo keitimo etapas, vaikelio laukimo etapas, dekretinių atostogų etapas (ooo, kaip kartais ilgiuosi to nieko neveikimo, arba kitaip-veikimo ko tik nori ir kada nori,žinoma, kiek įmanoma su didžiulio pilvo draugija :)). Vis dar pamenu bemiegių naktų etapą Viliukui gimus, nors jau užvaldo mažo berniuko auginimo malonumų etapas, ir visiškai nesinori net galvoti apie grįžimą į suaugusiųjų besidarbuojančiųjų gretas. Gali būti, kad ir tai tik vienas mano gyvenimo etapas, ir tai praeis. Gali būti.

spalio 14, 2008

liūdesys


O šiandien išlydėjau savo mamą į namus, ir mane aplankė liūdesys. Žinote, toks būna nepaaiškinamas, lyg ir be priežasties, kai tiesiog norisi verkti... Bandžiau ieškoti priežasčių, paknaisioti giliau, bet galiausiai palikau kaip yra, tik neleidau sau "nuverkti posmą", nors labai norėjosi...

Kadangi vakare likau viena su Viliuku (mano vyrui naktinė pamaina), puoliau ieškoti būdų reabiliuoti savo nuotaiką. Pasirinkau gryną orą, - išėjau su mažyliu pasivaikščioti. Prisirišau jį su Patapum ir išėjome į mišką.
Tiesa, tikslas buvo ne miškas, ir ne gražus rudeniškas oras, ir ne geltoni-raudoni-rusvi-žali medžiai. Ėjau tikėdamasi sutikti daugiau mamų žaidimų aikštelėje ir kad jos savo paprastomis kalbomis apie vaikus, kūdikių auginimo rūpesčius išsklaidys mano liūdesį.

Nepatikėsit, - man pasisekė :) Mamų radau, ir namo miško takeliu jau ėjome dainuodami ir pasišokinėdami... Nieko naujo, tik patvirtinta tiesa, jog tiek nedaug žmogui reikia iki laimės, tiesa, šįkart tai buvo ne laimė, o tiesiog ramybė.

koncertas


Vakar buvau koncerte. Katie Melua buvo Vilniuje. Nuostabus garsas, atgaiva sielai ir ausiai ...
Nors ir vėl - kaip dar gana jauna mama, nerimas dėl mano mažylio, palikto saugiai su mano mama, vis iškildavo širdyje ir neleisdavo ramiai džiaugtis puikiu garsu, palaimingai atsipalaiduoti.
Nekaip jaučiausi ir dėl to, kad teko "pabėgti" iš namų, kai mano mama "užkalbinėjo Viliukui dantis" grodama pianinu, o pasirodo, vaikutis visą vakarą paskui vedžiojo mano mamą už rankos po namus manęs ieškodamas.... Tad namo išskubėjau dar nepasibaigus visam bizui, gaila, žinoma...
O grįžusi radau ramiai miegantį savo mažylį ir mamą, sėdinčią prie miegamojo durų ir saugančią jo ramų miegelį nuo mūsų katino "teroristo: :)
Ačiū jai. Ir Katie - už nuoširudmą scenoje ir šilumą, paliktą visai pilnutėlei salei.

spalio 12, 2008

ankstyvo ryto pamąstymai

Šįryt nubudau anksti, apie 5val., mat mano mažylis vis verčiasi ant pilvo, kelia užpakaliuką ir dar miegodamas kursuoja po lovą... O ji tokia ne iš mažųjų! Tai vis gaudau... O paskui jau ir nepavyko užmigti, tai gulėjau ir mąsčiau, kam gi čia atidavus savo balsą šiandienos rinkimuose?.. Taip, taip, labai tinkama tema apmąstymams tokį ankstyvą sekmadienio rytą :)
Norėtųsi, kad kažkas keistųsi, bet tuo pačiu suvokiu, jog atėjus į valdžią, matyt, galva susisuka ir priimami keisti (švelniai tariant) sprendimai. Tad ir nežinau, ar čia leisti tiems patiems ir toliau "valdyti", ar įleisti ir šviežių dūšelių. Kiek domėjausi, nelabai ten ką randu, kad atitiktų mano kriterijus: būtų jaunas, turėtų rimtą išsilavinimą, turėtų supratimą apie šalies ekonomiką, paprastų žmonių gyvenimą.... Na, bet čia tikriausiai tokie patys nerealūs reikalavimai, kaip kad darbdavių pageidaujamam darbuotojui - kad būtų gražus, jaunas, baigęs super studijas ir dar su vertinga profesine patirtim........
Na, apmąsčiusi įvairius variantus, nusprendžiau, kad kažkaip nelabai yra už ką balsuoti :( Bet vis tiek balsuosiu, atiduosiu savo balsą tiems, kurie labiausiai atitinka mano įsitikinimus (atlikau tą visai neblogą testą www.manobalsas.lt ), ir tikėsiuosi, kad bus geriau :) O kadangi iš prigimties esu optimistė, tai kitaip juk ir negalėčiau.

spalio 11, 2008

negalima

Šiandien vaikščiojau su savo mažyliu po šalia esantį mišką. Ten visai nebloga vaikų žaidimo aikštelė. Na, sūneliui dar tik 11mėn., bet mes jau antrą dieną ( :) ) kaip einame į lauką ne tik pasivėžinti , bet ir pažaisti aikštelėje. Žaidimai mūsų dar nelabai įvairūs, daugiausiai vaikščiojimas įsikibusmamai į ranką, nes pačiam vienam dar nepavyksta. Taigi, aš tąsau savo mažąjį (arba daugiau jis gal mane tąso) tai prie sūpynių, tai ant čiuožyklos, vėl ant sųpynių, tada ant šlapios žolės, pasėdim ant žvyro ir toliau dėliojam kojytes. Matau, ateina močiutė ar gal auklė su berniuku, kokių 2metukų. Ir jau iš tolo girdžiu - "Negalima, neik ant žolės, batai sušlaps." Prieina prie čiuožyklos - "Negalima dabar čiaužyti, tik vasara galima, susitepsi striukę." Ir vaikas eina tolyn, klauso... Aš sau tyliai palaukiu kol jie nueis kiek tolėliau ir vėl keliu savąjį ant čiuožyklos. Ir mąstau: kaip gi mes nieko neleidžiam vaikam, ir kodėl-tik dėl savo patogumo! Mat susiteps, sušlaps, man reikės skalbti, valyti, džiovinti... Ribojam visur, kur tik sugebam. O juk taip paprasta išplauti rūbelį, nuvalyti ir išdžiovinti batukus, galiausiai aprengti taip, kad jam nebūtų šalta, paimti atsarginius batukus... O vis tingim, vis ieškom lengviausio ir patogiausio sprendimo , bet patogiausio mums, o ne mūsų brangiausiems vaikams. Taip ir auga jie ribojami, nepatirdami viso pažinimo džiaugsmo , kurį galėtų.