Pastaruoju metu vis paskaitinėju Bruno Ferrero trumpus pasakojimus sielai ("Kartais užtenka vieno saulės spindulio", "40 pasakojimų iš dykumos"). Yra neblogų pasakojimų, visai paprastų, apie tai, ką visi žinome, bet tiesiog esame senų seniausiai kasdienybėje pamiršę...
Vienas iš jų, tinkantis Vėlinių nuotaikai.
Karaliaus rūmuose gyveno juokdarys ir ištisas dienas linksmino valdovą. Sykį karalius ištiesė savo skpetrą jam ir tarė: "Turėk jį tol, kol nerasi kvailesnio už save: tada agalėsi skeptrą perduoti jam."
Praėjus vieneriems metams karalius sunkiai susirgo. Jausdamas artėjančią mirtį, pasikvietė juokdarį, kurį nuoširdžiai mylėjo, ir pasakė: "Iškeliauju tolimon kelionėn."
"Kada grįši? Po mėnesio?"
"Ne, negrįšiu niekada."
"Ar gerai pasiruošei tolimam keliui?" - paklausė juokdarys.
"Nesiruošiau visai!" - pasigirdo liūdnas atsakas.
"Išvyksti visam laikui ir nesi pasiruošęs? - nustebo juokdarys. - Štai, imk šį skeptrą: pagaliau radau kvailesnį už save!"
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą