Pastarąsias dienas vėl turiu darbo. Tad tenka skambinti telefonu, o Vilių kaip nors įtaisyti savarankiškai veiklai. Filmukai gerai, bet nebežavi ilgam :) Žodžiu, bandau įvairius metodus: siūlau filmukus, užsiimti pačiam (piešti, skaityti, žaisti mašinom, statyti bokštus...), kartais bėgioju nuo jo po namus, kad nerėkautų tiesiai po ausim, kai kalbu su kuo :) Šiandien buvo panaši situacija: paskambino moteriškė, kalbamės, Vilius laksto po namus ir rėkauja "gebėt, kyklys! gebėt, kyklys! monės, gebėt kyklys!".
Vertimas: gelbėkit, ryklys! žmonės, gelbėkit, ryklys!
Priešistorė: gal pusvalandį iki to skambučio žiūrėjom per TV kažkokį filmą, kuriame rodė, kaip jaunuolis įkrito į jūrą ir pamatęs ryklį, šaukė "Gelbėkit, ryklys!".
Pokalbio metu, bandžiau grūmoti pirštu Viliui, bandžiau uždengti burną, bandžiau pabėgti į kitą kambarį, bet jis atbėgo iš paskos vis taip pat rėkaudamas... Nežinau, ką pagalvojo ta skambinusi moteriškė :)
Padėjusi ragelį, bandžiau Viliui atskaityt moralą (jis paprastai žino, kad reikia patylėt, kai mama dirba :), bet pačiai buvo baisiai juokinga, tai tiesiog pasijuokėm drauge :)
3 komentarai:
:)))
o šiaip turbūt pas visus vaikus yra "įgimtas refleksas" - trukdyt kai mama šneka telefonu :)
Tikriausiai :)
Nors jeigu pries atsiliepiant paprasau, kad butu tylus, tai dazniausiai padeda. dazniausiai :)
Aha, buna taip, kai zinai, kad juoktis siuo atveju nepedagogiska, kad reikia pasakyt, jog taip negalima, rimtu veidu pabart... bet buna taip juokinga, kad negali susilaikyt. Juk cia ne man vienai taip buna, ka?:)
Rašyti komentarą