Kaip Mumiai bijojo Kalėdų

Šiandien su Vilium skaitėm vieną iš pasakojimų apie trolius Mumius. "Eglutė" jis vadinosi, ir buvo jis apie Kalėdas. Negalėjau nepasidalinti :) Mat Mumiai tokie taikūs, žavūs ir smagūs gyvūnėliai, o Kalėdų bijojo! Mumio šeima žiemą miega, tad suprantama, jog jie net neįsivaizduoja, kas yra Kalėdos. Ir štai, vienas iš jų kaimynų, Hemulis, juos pažadina prieš pat Kalėdas, ir jie pamato ir išgirsta tai, ką suvokia kaip didžiausia baubą, - "mama, pabusk, - sako Mumis, - atsitiko siaubingas dalykas. Vardu Kalėdos."

O paskui jie pamatė, jog visi aplinkui skuba, kažkur bėga, kažko nespėja, ir visi baisingai susirūpinę. Iš vieno ar kito kaimyno paskubomis numestų žodžių, jie supranta, kad reikalinga eglutė, kad ją reikia kuo gražiau padabinti. Jie sau tai paaiškina taip: eglutę reikia papuošti, kad permaldautume Kalėdų pavojų! Ir eglutės dabinimui jie atiduoda savo pačius gražiausius daiktus, o vėliau sužinoję, jog Kalėdoms reikia ir dovanų suruošti, į prabangų popierių suvynioja ir pačius brangiausius savo daiktus. "Kaip jūs manote, ar Kalėdos labai išalkusios?", - teiraujasi Mumio mama, visą pusdienį triūsdama virtuvėje. Savo kuo nuoširdžiausiai suruoštas Kalėdas jie galiausiai atiduoda mažiems padarėliams, kurie, beje, pasako, jog Kalėdos yra linksmos. Bet Mumiams nelinksma, jie tik džiaugiasi, kad gali nebebijoti Kalėdų ir ramiai miegoti iki pavasario.

Nors šiais metais aš visiškai nejaučiu Kalėdinės karštinės, niekur neskubu ir per galvą nesiverčiu, tačiau kažkuri mano dalelė visai sutiktų tas Kalėdas pramiegoti drauge su Mumiais ... :)

O jei teks jums bėgti, linkiu sustoti ir prisiminti, kad Kalėdos nėra tokios alkanos, kad lūžtų stalai, nėra tokios užgaidžios, kad eglutė pradingtų tarp žaislų, nėra tokios besotės, kad reikėtų begalės brangių dovanų, - tereikia atiduoti pačius brangiausius dalykus: dėmesį, rankų ir širdies šilumą, supratimą, prisiminimą, pasidalinti tuo, ką turi, o ne tuo, ką gali nupirkti. Ramybės ir šilumos jums.

Gyvenimo malonumai

Gyvenime yra malonių dalykų. Pavyzdžiui, skanus maistas. Dar maloniau, kai maistas dar ir gražus. Malonu gaminti, malonu ragauti ką pagaminai ir pajausti, jog skanu! Malonu nusišluostyti rankas pabaigus plauti paskutinę šakutę po vakarienės ir atsisėdus padėti jas ant kelių, tokias pavargusias, bet daug nuveikusias.

Kas dar malonu? Malonu glostyti katę, arba šunį. Malonu glausti mažą šiltą gauruotą kamuoliuką, arba visą didelį kamuolį, - žiūrint kokio dydžio tas jūsų šunytis ar katinas :)

Malonu žiūrėti gerą filmą, skaityti gerą knygą. Man smagu žiūrėti gerą filmą antrą, trečią kartą. Šįvakar dar kartą žiūrėjau filmą "Julia ir Julie". Jis apie tai - apie gaminimo ir valgymo malonumą :) Bet ne tik apie tai. Dar apie gyvenimo tikslus, apie prasmingą veiklą, apie idealus, apie mūsų herojus, apie svajones, viltis ir nusivylimą, joms žlugus. Man labai gražus šis filmas. Sakyčiau, toks šeimyniškas ir Kalėdiškas. Rekomenduoju, su gero vyno taure ir užkandukais :)

Dar vienas šeimyniškas, mielas ir Kalėdiškas filmas - "Marlis ir aš" Jau rašiau apie knygą, pagal kurią pastatytas šis filmas. O ir Jennifer Aniston man visai patinka :) Gal net norėčiau būti tokia, kaip jos herojė... Kas žino, gal kada nors... ir aš turėsiu tris vaikus! :):):) Jei turėsit laisvą vakarą ir norėsit gražaus reginio, rekomenduoju, bus ir apie meilę, ir apie vaikus, ir apie mylimą šunį, ir juoko bus, ir ašarų.

O neseniai mano matytas filmas, ypatingai mane sujaudinęs ir pravirkdęs, tai - "Hatiko" (Hachico: A Dog's story). Vaidina Richard Gere, manyčiau, puikiai. Ir dar vaidina nuostabus akita veislės šuo. Man tie šiaurietiški šunys labai patinka, nors akitos yra iš Japonijos, bet labai primena šiaurietiškas veisles: haskius, malamutus ir pan. Filmas apie draugystę, ištikimybę ir besąlyginę meilę, - šuns žmogui. Man buvo labai graudu, nes žmonės taip jau retai bemyli, jei dar kada... Pažiūrėkit. Jei esat iš jautresnių, pasirūpinkit papildomų nosinių, tikrai gali prireikti.

Malonių jums akimirkų.

KASDIEN KARTU. Statom miestą

Anksčiau Vilius iš medinių kaladėlių statydavo "keją" (kelią). Na, statydavo būtų per skambiai pavadinta, jis liepdavo statyti man arba Tomui :) O paskui pats su visu savo mašinų ūkiu važiuodavo tuo "keju". Dabar statybos "tobulėja": statom miestą! Ir statom kartu! Būtinai pradeda suaugusys, o paskui jau į statybas įsijungia ir Vilius. Tiesą pasakius, jau visai neblogai pastato bokštą iš 3 tokių plonyčių kaladėlių, ir dar "kepuję" (stogą) uždeda, ir niekas nesugriūna :) O paskui į miestą sukeliam visus jo "mažiukus" (visokie maži žmogeliukai, gyvūneliai ir kt.). Ir tuomet jau aplinkui miestą važiuoja visa virtinė mašinyčių...... Štai vienas iš statybos šedevrų (mano rankos čia prisidėjo nemenkai :)):

Nykštuko užduotėlės

Kalėdų laukimas tęsiasi, nyktštukas toliau deda užduotėles ir šokoladą į kojines. Kaip ir žadėjau , virėm su Vilium plasteliną. Pavyko visai gerai. Gal kiek per daug lipnus gavosi, bet vis tiek buvo ką veikti.

Kitą dieną, nykštukas neapsilankė, hmm...... Mama, tpsknt, užsidirbo per pietų miegelį, o paskui jau gelbėjo padėtį pati pavaišindama šokoladu. Na, nieko, kadangi Vilius kartais per visą dieną ir neprisimena to nykštuko ir kojinių, tai baisiausiai nenusiminė.

Vakar darėm nykštukui draugus :) Labai paprastai, iš tualetinio popieriaus ritinėlių. Juos nudažėm akvarele (dažė Vilius), tuomet iškirpom kepures iš spalvoto popieriaus (aš kirpau), suklijavom (abu), tada klijavom iš vatos barzdą ir plaukus, ir dar vienam nykštukui ūsus (Vilius tepė klijus, aš klijavau), na, ir pabaigai - nupiešiau akis ir burnas, o Viliui jau buvo nelabai įdomu, jis tepliojo viską klijais :) Bet rezultatas jam patiko, net sutiko papozuoti bendrai nuotraukai :))

Na, gi visai smagu tos užduotėlės. Savotiškai ir sau jas palieki, kad nesmaksotum surūgus prie teliko ar kompo ;)

Advento kalendoriaus dovanos

Tai štai, berods, jau geros dešimt dienų, kaip vis patikriname tas septynias kojines - mūsų Advento kalendorių. Na, spėju, jis pas mus toks dar itin pradinio varianto, nes kai paskaitau apie kitų mamų kalendorius, tai suprantu, kad mes dar nesame tokie pažengę. Na, bet yra tame ir pliusų - begalės erdvės tobulėjimui :)
Vis gi, ką mes su Viliumi gero nuveikėm per tas dienas? Na, iš esmės Vilius kasdien suvalgė po gabalėlį šokolado :) Spėju, tos gražios kojinės jam dabar labiausiai siejasi su šokoladu, na, ir su nykštuku - tokiu mistiniu veikėju, kuris kodėl tai neša vaikams dovanų ar palieka kokių prirašinėtų popieriukų su užduotim :) Aha, turėjom keletą užduotėlių, šalia tų vertingųjų šokolado gabalėlių. Pati pirmoji buvo paprasta, bet tuo metu itin reikalinga, - atrinkti nereikalingus žaislus. Jau nebegalėjom žiūrėti (mes su Tomu) į tą kalną žaislų, o ir Viliui vis sunkiau buvo rasti ko nori, galiausiai visai prie tų žaislų nebeidavo :) O buvo gana paprasta: aš atsinešiau dėžę, ėmiau kiekvieną žaislą ir klausiau Viliaus - "Ar žaisi su šituo? Ar reikia šito?". Gali atrodyti, kad ką ten su dvimečiu nuspręsi, bet buvo lengva - jis pas mus labai gerai žino ko nori ir ko nenori. Taigi, greitai žaislai buvo išrūšiuoti į "reikalingus" ir "nereikalingus", nereikalingi iškeliavo į "sandėlį" rūbinėj, o reikalingi - buvo erdviai išdėlioti žaislų "garaže".

Antra iš buvusių užduotėlių buvo nupiešti ir parašyti laišką Kalėdų seneliui - Vilius piešė, aš rašiau, paskui jis puošė lipdukais, ir galiausiai kitą dieną ėjom į paštą išsiųsti. Na, siuntėm tai seneliams (ne Kalėdų, Viliaus), bet manau, jiems turėjo patikti ;)

Kadangi piešimas su tikslu, t.y. kam nors, o ne šiaip sau, Viliui patiko, tai kita užduotis buvo nupiešti piešinį Lukui ir Ingai (pusbroliui ir tetai). Ir tą nešėm į paštą ir siuntėm. Vilius norėjo ir adresą ant voko užrašyti, bet sutarėm, kad aš rašysiu, o jis dar "prirašys" ant kitos voko pusės ....

Buvo dar labai paprasta užduotis - pastatyti kelią traukinukui, nes jo žavingoji gimatdienio dovana pastaruoju metu gulėjo sumaitota kaip po uragano. Pastatėm, drauge.

Šiandien gal parašysiu "pasigaminti plastelino"? Mat vis ruošiuosi gaminti plasteliną pagal Beatos receptą , bet neradau maistinių dažų. Tikriausiai gaminsim natūralios spalvos :) Beje, turėta senoji lipdymo masė (ne plastelinas ten, kažkaip kitaip vadinasi) visai sudžiūvo ir sutrupėjo, bandžiau visaip drėkinti ir šlapiom rankom minkyti, išėjo visiškas šnipštas, tik mano rankos liko labai žalios :) Geriau bus natur produktas.

Dar Advento kojinėse Vilius randa dovanėlių: nykštukų-magnetukų, nykštukų-antpirštukų (tokių megztų), lipdukų (jų galėtų būti šimtais - aplipdytų visus žaislus, o paskui ir visus namus :)))), na, ir dar turiu keletą tokių smulkių smagių niekučių.

Tai štai taip leidžiam Adventą. Vilius jau kalba apie Kalėdų senelį, tik jis vis sako "einam pijkti Kajėdų senenio". Vis bandau išaiškint, kad nereikia jo pirkti, bet spėju jis vis dar prisimena Jysk parduotuvėj matytą tokį gražų Kalėdinį senuką su akinukais, rudom kelnytėm ir žaliu švarkelių, su slidėm rankose :) Gal reiks nupirkti ...

KASDIEN KARTU. Kalbamės

Šįvakar rengiu Vilių po maudynių miegui, Vilius pamatė mano auskarus ausyse, tai kalbamės:
- Aukarai!
- Taip, auskarai.
- Du!
- Mhm
- Nojiu aukarų, - ir rodo į savo ausytes.
- Ausytėse reikia tokių mažų skylučių, kad galėtum įsiverti auskarus, - aiškinu. - Tu dar mažas nešioti auskarus. Kai užaugsi didelis, galėsi įsiverti.
- Uzaugsiu.
- Taip, kai užaugsi, galėsi nešioti auskarus, jei tik norėsi.
- Nenojiu.
- Ko tu nenori?
- Nenojiu buti didejis.

Dailininkas

Vis dažniau Viliui užeina nenumalodmas noras piešti. Tie piešiniai jau gerokai skiriasi nuo tų, kuriuos piešė anksčiau. Anksčiau būdavo daug didelių ratilų, tokių raizgalynių, o dabar vyrauja maži rutuliukai, maži raizgaliukai, kartais su išsidraikiusiais į šonus spinduliais. Dar piešia statmenas linijas, na, lyg spalvintų įnirtingai. Knygoje apie vaikų piešinius tai vadino medžio žmogiukais :)

Piešia ant visokių popieriaus lapelių, pieštų ir ant kitų paviršių, bet vis spėju pasaugot :) Geriausiai sekasi piešti su pieštukais ir kreidelėm, bandėm ir su vandeniniais dažais. Matyt, pataikiau pasiūlyt "ant įkvėpimo", - nes per kokias 20min. pripiešė berods 7 A5 formato piešinius :) Nors piešimo vandeniniais dažais seka, dar kartais stringa: labiausiai patinka mirkyti teptuką vandeny ir paskui dažuose (iš karto visose spalvose :), o kad reikėtų ir ant popieriaus papiešt, reikia priminti :)

Kai piešia, dažnai komentuoja ką piešia - nupiešia raizgaliuką ir sako, "šia tiušis (čia triušis)", arba "namas", arba "siomanė (formulė)".

Šiuo metu einamiausia spalva "mėnyna". Jei tik gali, visuomet primena, jog norėtų mėnyno - mėnyno somanės (formulės), mėnyno skajelės, mėnyno saujelio (sūrelio) ir t.t. Dar tinka morkos spalva, t.y. oranžinė. Kažkaip vieną dieną pagalvojau, kad gana sunkus žodis - oranžinė, ir pasakiau kitą variantą - morkos spalvos, tai dabar tik taip ir vadina :)

"Pienas išėjo į darbą"

Jau du vakarus Vilius užmigo be pienuko. Paskaitom knygą (šiuo metu apie trolius Mumius), jis pats išjungia šviesą, tada abu vakarus paprašė pieno, pasakiau, kad nėra ir paguldžiau į lovytę. Apkamšiau, apglosčiau, pasilinkėjom "maniakt" (labanakt) ir užmigo. Paprasta! Jokių ašarų, jokių isterijų. Būna, užeina, vis dar paprašo, ypač po pietų miego, kol visiškai prasibudina. Neduodu, bet apkabinu, pasūpuoju, ir užsimiršta.

Netikėjau, kad bus taip paprasta, nors iš kitos pusės - jam juk jau 2 metai, daug supranta, galima ir susitarti :) Be to, niekaip ypatingai pati tam nesiruošiau, - tiesiog, vieną vakarą pabandžiau neduoti. Bandydavau ir anksčiau, bet tuomet Vilius nenusileisdavo, o tą vakarą antrą kartą nebeprašė... Taigi, Vilius mamos pienuku mėgavosi 2 metus ir 20 dienų. Manyčiau, pakankamai ilgai :) Be to, spėju, kad dar kurį laiką jis prisimins pienuką ir prašys jo. Va, ir dabar prieš pietų miegą prašė, pasakiau, kad nėra. Jis pagalvojo ir sako "Pienas išėjo į darbą". Dabar dažnas daiktas ar žaisliukas jo kalboje išeina į darbą :)

Neramu tik dėl vieno, - Vilius negeria karvės pieno. Paragauja ir sako "neskanu". Neįkiši. Na, bet su košėm, blynais gauna. Dar jogurtai, varškytės, - tikiuosi, pakaks visko, ko reikia.

Adventas

Nors ir pavėluotai, bet šiandien ir pas mus namuose atsirado Advento kalendorius. Vėlavau ne dėl užimtumo (nors dabar vėl turėjau šiek tiek darbo), bet dėl ilgų svarstymų, ar turėti tą kalendorių, ar ne. Svarstymai vyko iš esmės: mes esame tokie nei šiokie, nei tokie... Na, ne katalikai, nei krikštyti abu, nei vedę... Hmm..., bet Kūčias minime, Kalėdas švenčiame, Velykas taipogi, tai kaip ir kažkiek laikomės tų katalikiškų tradicijų. Viliaus nekrikštijom dėl panašių motyvų, - kai užaugs, pats pasirinks kuo tikėti. Mano argumentai "už" buvo, jog tai gražus laukimo laikas, kai gali sukurti savo vaikui išskirtinį laiką ir tokį, kokio nori, pasitelkdamas Advento kalendorių, kaip priemonę. Mano argumentai "prieš" buvo tai, jog mėgstu daryti gerai ir iš esmės, tad šiuo konkrečiu atveju, jei daryti Advento kalendorių, tai iš tiesų jį skirti ne šokolado valgymui, bet suteikti tą prasmę, kurią suteikia katalikai. Ir grįžau prie pradinio taško - nesam mes tie tikri katalikai. Tad štai tokios vidinės diskusijos ir svarstymai vyko, kol galiausiai nusprendžiau nusileisti savo siekiui daryti gerai, gal šiek tiek pasiduoti aplinkos spaudimui, ir suteikti tam laukimo laikui išskirtinumo. Žinia, Viliui dar tik 2 metai, labai daug prasmių nesudėsi į tą kalendorių, bet kažką bandysim :)

Mūsų kalendorius toks gerokai modifikuotas: turi jis 7 kojinaites, sukabintas ant kaspino. Padariau jį per pusvalandį :) Ir mano mintis yra kiekvieną dieną įdėti siurprizą į kažkurią kojinaitę, o Viliaus užduotis bus surasti kurioje slepiasi ta dovanėlė ir ją išsitraukti. Kol kas turiu tik dovanėlių, bet jau turiu ir idėjų mažom užduotėlėm :)

Šįryt, kai atradom tas kojinaites sukabintas, klausiau Viliaus, kas jas sukabino, o jis sako "Mostutė" (močiutė) :)) Paaiškinau, kad tai Kalėdų senis, ir kad jis padės laukti Šv. Kalėdų kiekvieną dieną jį aplankydamas. Iš tiesų labai įdomu, kaip Vilius reaguos toliau, nes mano aiškinimo klausėsi šiek tiek nepatikliai :)

Troliai Mumiai

Troliai Mumiai po truputį ateina į mūsų namus :)

Viskas prasidėjo netyčia: pirkau kinder-kiaušinį ir jame buvo toks gražus mažutis baltas Mumiukas. Viliui labai patiko. Paskui Lindex parduotuvėj pamačiau ir negalėjau nenupirkti pižamos su Mumiukais, - irgi jo labai mėgstama. Tuomet dar viename kinder-kiaušinyje radome dar vieną Mumiuką. Tada prieš Viliaus gimimo dieną supratau, kad vaikas neturi puošnesnių rūbų, tik tokius paterliotus, padėvėtus, nuskalbtus... Ėjau apipirkti jį, be puošnesnių drabužėlių prigirebiau ir džemperį su Mumiu :):) Tad visai nenuostabu, jog parodoje "Vaikų šalis" nepavyko praeiti pro stendą su knygomis apie trolius Mumius.

Iš pradžių maniau, kad perskaitysiu aš tą knygą, o tuomet pasakosiu Viliui. Bet po geros savaitės žiūrėjimo į tą knygą, šiandien nusprendžiau pabandyti paskaityti Viliui. Abejojau, kad pavyks, nes jam sunku klausyti nepuolant vartyti skaitomos knygos. Šiandien prieš pietų miegą pasiūliau, jis susidomėjo. Skaičiau skaičiau, jis klausė klausė, galiausiai sustojau tokioj vietoj, kur šiek tiek ir siužetas sustoja :) Hmm, skaityti leido, net klausytų dar ! Tad vakare prieš miegą tęsėme toliau. Apsakymo nepaigėm, bet džiaugiuos, kad yra vietų, kur galima sustoti ir vėliau vėl nuo jų tęsti.

O knyga - nuostabi! Labai graži kalba. Smagus, lengvas, vaikam suprantamas, bet tuo pačiu rimtas stilius. Supantu, kad Viliui dar gal kiek ankstoka ši knyga, bet jis klauso, paklausinėja apie piešinuką (piešinukai nespalvoti, jų nedaug, gal dėl to nepuola vartyti, o klauso). O man labai gera skaityti tokią knygą. Ir jau buvau pamiršus, ką reiškia skaityti garsiai (taip darydavau, kai mokydavausi mokykloje arba universitete, man padėdavo suprasti, įsigilinti).

KASDIEN KARTU. "gebėt, kyklys!"

Pastarąsias dienas vėl turiu darbo. Tad tenka skambinti telefonu, o Vilių kaip nors įtaisyti savarankiškai veiklai. Filmukai gerai, bet nebežavi ilgam :) Žodžiu, bandau įvairius metodus: siūlau filmukus, užsiimti pačiam (piešti, skaityti, žaisti mašinom, statyti bokštus...), kartais bėgioju nuo jo po namus, kad nerėkautų tiesiai po ausim, kai kalbu su kuo :) Šiandien buvo panaši situacija: paskambino moteriškė, kalbamės, Vilius laksto po namus ir rėkauja "gebėt, kyklys! gebėt, kyklys! monės, gebėt kyklys!".

Vertimas: gelbėkit, ryklys! žmonės, gelbėkit, ryklys!

Priešistorė: gal pusvalandį iki to skambučio žiūrėjom per TV kažkokį filmą, kuriame rodė, kaip jaunuolis įkrito į jūrą ir pamatęs ryklį, šaukė "Gelbėkit, ryklys!".

Pokalbio metu, bandžiau grūmoti pirštu Viliui, bandžiau uždengti burną, bandžiau pabėgti į kitą kambarį, bet jis atbėgo iš paskos vis taip pat rėkaudamas... Nežinau, ką pagalvojo ta skambinusi moteriškė :)

Padėjusi ragelį, bandžiau Viliui atskaityt moralą (jis paprastai žino, kad reikia patylėt, kai mama dirba :), bet pačiai buvo baisiai juokinga, tai tiesiog pasijuokėm drauge :)

Mažo vyruko akimis

Kaip pasaulis atrodo mažo vyruko akimis? Kas tos mergaitės ir kokios tos moterys? Su kuo "jos valgomos"? Panašiai tokius klausimus analizuoja trumpas filmukas "Little man" apie šaunų berniuką Matias.
Žiūrėjai 2 kartus iš eilės :) Pažiūrėkit ir jūs, tik 10min., bet pakrauna gerų emocijų.
Filmukas švediškai (jei gerai supratau) su angliškais subtitrais.

KASDIEN KARTU. "AŠ"

Po maudynių šluostau Vilių, o jis pažiūri į mane, beda pirštuku ir sako "mama", o tada beda pirštuku sau į krūtinę ir sako "Aš". Ir dar patikslina "Aš, Ijus" (Vilius).

KASDIEN KARTU. "Mama yyy ir jaikas yyy ":)

Vilius žaidžia mašinytėmis. Atsineša tokį nedidelį keturratį motociklą, sako "jaikas yyy (vaikas motociklas)". Tada atsineša didesnį, irgi keturratį motociklą, pastato priešais tą mažiuką ir sako "mama yyy žiūji a jaiką yyy" (mama motociklė žiūri į vaiką motociklą).
Prasideda vaidmeniniai žaidimai, smagu :)

2-asis Viliaus gimtadienis

Rašiau lapkričio 14d.

*****

Šiandien Viliui suėjo dveji. Jau visas berniukas :)

Šiandien nuo ankstyvo ryto geras maratonas buvo, na, nieko ypatingo, taip, kaip visiems belaukiantiems svečių.

Vilius jau nuo ryto labai laukė mostutės, senenio, Ingos ir Uko (močiutės, senelio, Ingos ir Luko). Dar prisijungė mažoji Viliaus draugė Medutė ir jos mama. Tokiam jaukiam rately ir šventėm. Deja, mano kita draugė susirgo, tad Viliaus mylima Lieputė negalėjo pasveikinti jo šiandien.

Po vienokių ir kitokių svarstymų, didelių veiklų šventei neorganizavau.

Pradžioje dalinome dovanas ir Vilius jas visaip apžiūrinėjo ir išbandė, kadangi kai kurios dovanos buvo labai mielos, tai jomis dar ir ilgiau žaidė :) Dovanų Vilius gavo: paspiriamą mašiną (tokią, kur atsisėdi ir kojom spiries), dvi formules su pilotais (čia žaviausia dovana Viliui :), ūkininką, važiuojantį vežimu ir vežantį karvę, medinius bėgius su traukinuku ir kitais veikėjais (liūtu, tigru, zebru ir žmogučiu), lego kaladėlių, močiutės siūtą medžiaginę lėlę (man labai patiko, Viliui patiko, nes lėlė savo rankinėj turėjo šokolado :D), vaikiško dydžio skėtį su mašinytėm (:D), balioninį drambliuką ir balioninę gėlytę, pusbrolis padovanojo du minkštus žaisliukus iš savo kolekcijos (labai miela :)).

Ta pačia proga aš gavau dovanų knygą apie maisto gaminimą, - tobulėsime :) O Tomas gavo knygą kaip mesti rūkyti, hmmmm, tikėkimės, pravers....

Tarp valgymų ir žaidimų pakviečiau visus parašyti linkėjimų Viliui: kartu su juo nupiešti ranką ant lapo, o paskui parašyti palinkėjimų ant kiekvieno piršto. Buvo smagu žiūrėt, kaip Vilius stengiasi apvedžioti mūsų pirštus. Paskui įsigudrino ir tik nubrėždavo po brūkšnį kiekviename tarpe tarp pirštų :D

Tada Vilius pūtė žvakutes. Tiesa, pats to nežinodamas, šią savaitę net kelis kartus treniravosi pūsti žvakes: susirasdavo mažų žvakučių ir manęs vis prašydavo uždegti. Mokinau jį pasakyt savo vardą ir kiek metų. Na, čia kaip užplauks: kartais sako Ijus (Vilius), kartais maža lialia, kartais Liepa :D O kiek metų pasako, bet retai.

Tortas buvo traukinuko formos. Gražus :) Skanumo - na, kaip ir tortas, saldus. Vilius paragavo kremo, tai sakė, "askanu", paskui pabandė jau paties torto, buvo "skaniu".

Šventė praėjo. Kaip dažnaia būna, po šventės lieka toks nepaaiškinamas liūdesys, gal kad lūkesčiai būna didesni, nei įmanoma, gal kad veiksmo sūkury pameti pagrindinę šventės giją, gal tiesiog dėl to, kad šventė baigėsi....

KASDIEN KARTU. "Pakasa"

Vieną vakarą prieš miegą Viliui pasiūliau pasaką pasekt. Ne, ne iš knygos paskaityt, nes nepavyktų - jis nori vartyti knygą, apžiūrinėti paveikslėlius, tad skaitymas baigiamas vos tik pradėjus. Pasiūliau visai ekspromtu, gal net maniau, kad jis sakys "ne" :) Bet jis norėjo, kad pasekčiau "pakasą". Taigi, tai buvo pasaka apie mažą berniuką ir tai, kaip jis mylėjo vandenį, ir dar apie ančiuką :) Žodžiu, apie Vilių, tik berniukas buvo be vardo... Labai trumpa pasaka, gal kokia 1 min. ar dvi. Bet Vilius klausė net sustingęs, gulėjo man glėby ir labai atidžiai klausėsi. Po pasakos bandžiau "numuilinti" naktinį pienuką, bet nepavyko :)

Taip "pakasa" prieš miegą po truputį tampa tradicija. Pora dienų dar klausiau, ar norėtų, o dabar nebereikia, - kai sakau, kad laikas miegot (pietų ar nakčiai), susirango man ant kelių ir sako "pakasa" :) Tad tenka įjungti fantaziją (ir greitai) ir sekti "pakasą". Kol kas visos pasakos buvo apie mažą berniuką ar mergaitę ir kažką dar: namelį, gyvūnėlius, kaip kepė pyragą, bailų kiškį, metų laikus. Šiandien prieš pietus buvo apie bites :), ir kaip jos, būdamos mažos, bet draugiškos, nugalėjo vieną didelę piktą širšę (lengva aliuzija į sekmadienio spektaklį (http://vaidulesmintys.blogspot.com/2009/11/spektaklis.html) :)

Negaliu atsižavėt, kaip labai vaikui patinka tos mano ekspromtinės pasakos, aš nieko neplanuoju, net nežinau, ką sakysiu po kelių sekundžių, bet "pakeliui" vystosi siužetas, ir kartais pavyksta visai neblogai. Buvo ir nevisai vykusių, čia mano manymu, bet Viliui patiko :)

Taigi, su šitom "pakasom" pavyko "numuilinti" jau du priešpietinius pienukus, ir vakariniams ateis eilė. Kažkaip tie du metukai man jau riba, jaučiu, kad laikas atsisveikinimams atėjo, nors Viliui taip dar neatrodo :)

Užrašų knygelės rūpesčiai

Šią savaitę mano mažoje užrašų knygelėje chaosas. Netelpa visi darbai ir planai, kuriuos noriu ir turiu padaryti. Mano užrašų knygelė maža, tokia, kad tilptų į rankinę, aišku, rankinių būna visokių, bet turiu tokią knygelę, kad telpa ir visai nedidelėj rankinėj. Delninukėj tikriausiai netilptų, bet tokios ir neturiu, o ir kur su ja eičiau?.. Toje mažoje užrašų knygelėje kiekvienai dienai skirta po 3 eilutes :) Aišku, kai nedirbu ir neturiu jokių didžių planų, tai pakanka ir tokios. Pasižymėti užsiėmimus su Vilium, vizitus pas gydytojus ar tuos laikinus naminius darbus - vietos pilnai pakanka. Bet kartais, kai artėja kokia svarbesnė data, ir minčių, planų ir darbų natūraliai padaugėja, mano mažajai knygelei kyla rūpesčių: dienos darbai nebetelpa į tas tris mažas eilutes, o kur dar mano minčių ir idėjų srautai, kuriuos vis noriu užrašyti, besibaimindama, kad pamiršiu ką nors unikalaus.....

Vat ir dabar mano užrašų knygelė susirūpinus, - artėja Viliaus 2-asis gimtadienis, ir mano galva pilna minčių, kurias reikėtų surikiuoti. Pavartau, pavartau tą mažą knygelę, bandau tilpti į tas 3 eilutes, tuomet išsiplečiu per visą savaitę ir vis tiek pritrūkstu vietos. Galiausiai griebiu atskirą lapą popieriaus, nors man nepatinka taip rašinėti ant lapelių, jie turi polinkį pasimesti. Ir mintys lieka neužrašytos, tuomet ir jos turi polinkį pasimesti... Tai štai gimimo dienos šventė jau šeštadienį, o mano mintyse vis dar skrajoja idėjos apie tai, ką smagaus būtų galima nuveikti šventės metu (kad nebūtų nuobodu, banalu ir taip pat, kaip kasdien). Pasiruošimo, valgio, torto, rūbų ir kitų panašių reikalų punkteliai jau sugulė į popierių, tiesa, ant atskiro lapelio :) Rytojus suplanuotas "juodai", nes kaip visada švenčių rūpesčiai nevaikšto po vieną, atsiveda drauge ir parodas "Vaikų šalis", dalyvavimą parodos atidarymo spektakliukuose ir t.t., ir pan.

Tikriausiai reikėtų kitiems metams įsigyti didesnę užrašų knygelę, bet jau dvejus metus Naujų metų išvakarėse nutinka tas pat: vartau vartau rankose visokias užrašų knygeles, o pasirenku vis tokią pačią - mažą :) Nes jausmas toks, kad tapus mama, mano reikalų sumažėjo, o gal jie visi tapo tokie svarbūs, kad ir neužrašytus juos prisiminsiu ir būtinai padarysiu.

KASDIEN KARTU. Sausainiai

Neseniai nupirkau sausainių formeles. Pamaniau, kad pats laikas pradėti kepti kartu su Vilium sausainius. Viliui formelės labai patiko. Tik tą patį vakarą neturėjom produktų tiems paprastiems sviestiniams sausainiams, tai ištraukiau iš kameros sluoksniuotos tešlos. Maniau, na, pabandysim, kas išeis. Ir visai gerai gavosi! Tiesiog išspaudėm pagal formeles sausainukus, ant viršaus pabarstėm cukraus ir cinamono mišinio, ir viskas - į orkaitę. Elementaru :)

Kai kepu pati, tai įdedu obuolio, dešrelių ar uogų įdaro, bet Vilius tokių su įdarais nevalgo, tai jam visada padarau "be nieko" :) Tad drauge kepėme visus sausainius "be nieko".

Viliui labiau patiko ne spausti sausainių formeles, o barstyti cukrų+cinamoną ant sausainių. Ooo, kiek pabarstuko buvo daug aplink sausainius :) Kai kepėm jau antrą kartą tokius sausainius, vos atėmiau skardą su sausainiais, tikriausiai būtų subarstęs visą kilogramą tų pabarstukų. O liūdniausia dalis Viliui buvo, kai pašoviau sausainius kepti, ir teko išgirsti, kad dar reikės laukti ir valgyti dar negalima :)

O sausainiai buvo skanūs, gal dar ir dėl to, kad pats kepė.

KASDIEN KARTU.Vilius juokauja :)

Savaitgalį buvo svečiuose sesuo. Padovanojo Viliui dar vieną mašinytę :) Tokią klasikinę 1950 metų formulę. Vaikas buvo sužavėtas. Namie žaidė ir pastebėjo, kad mašina turi duslintuvą - "kukū". Tada apžiūrėjo kitas savo mašinas,- ar jos irgi turi "kukū". Pakėlė vieną, sako "džipas tuji kukū", pakėlė antrą - "jaudona tuji kukū", paskui dar kelias apžiūrėjo, tada pasilenkė prie manęs iš nugaros (aš sėdėjau ant grindų) ir sako "ir mama tuji kukū" . Hmm....... Su sese išgriuvom :) Vilius šypsojosi, nors atrodo, nelabai suprato, ko čia juokiamės.

O šiandien grįžtam iš Viliaus šokių užsiėmimo, sustoju kieme jau prie namų, atsisuku į mašinos galą, o Viliaus tokia mina, lyg būtų labai liūdnas ar ko susirūpinęs. Klausiu, kas jam, o jis vis žiūri taip liūdnai, galvą pakreipęs. Vėl klausiu. Jis žiūri, žiūri, atrodo, tuoj apsiverks, ir tada - išsišiepia! Oi, vaidintuvas :) Ir taip vis dažniau pasitaiko, ką galiu pasakyt, - smagumėlis :)

Spektaklis

Šiandien Vilius pirmą kartą buvo spektaklyje! Vis ruošiausi ruošiausi, o vakar vakare nusprendžiau, kad gana ruoštis, reikia važiuoti :) kadangi Lėlių teatras (http://www.teatraslele.lt/ ) šiandien nieko nerodė, tai važiavom į "Raganiukės" teatrą (http://www.raganiuke.lt/ ). Žiūrėjom pasaką apie skraidančius meškinus, reikėjo ir savo kokį meškiną atsinešti. Vilius išsirinko šuniuką :) Sąžiningai pats nešė iki teatro (nors šiaip pliušiniai žaislai jam nėra įdomiausi), pats atidavė Raganiukei, kai ši klausė, kas norėtų duoti savo meškutį paskraidyti.

Viliui pasakiau, kad žiūrėsim spektaklį. Jis, kaip dažniausiai dabar, atsakė "Taip":) Nuėjom į salę, atsisėdom ir ėmėm laukti pradžios, jis kurį laiką dairėsi, žvalgėsi, o praėjus kokiom 5min. pasakė "Nenojiu pektaklio". Paaiškinau, kad čia dar ne spektaklis, dar tik laukiam pradžios :) Gerai, kad greitai prasidėjo.

Viliui spektaklis patiko. Trukmė buvo 60min., atidžiai ir susikaupęs žiūrėjo kokias 35-40min. Paskui ir jam, ir kitiem vaikam, ir man pačiai šiek tiek nusibodo. Man irgi patiko, tik galėtų patrumpinti jį, kai kurių siužeto vingių galima drąsiai atsisakyti ir sutilpti į kokias 40min. :)

Man dar patiko teatro laukiamasis: daug mažų kėdučių, suoliukų, didesnių krėslų, žaislų, knygelių, įvairiausių dekoracijų, maža kavinukė. Žodžiu, laukti su vaiku ten tikrai neprailgsta.

Vilius sakė, norės dar :) Gal sekmadienis pas mus taps teatro diena?..

KASDIEN KARTU. Naktinė švieselė

Vakar vakare paguldžiau Vilių, jis įsitaisė ant savo mėgstamo "šuniuko" (šoniuko), ir staiga sako: "Išjunkti šviesą". Mat visada įjungiu tokią mažą naktinę lemputę, kurią anksčiau laikydavau įjungtą per visą naktį, šiek tiek pridengtą, kad matytųsi, kai reikia persikelti Vilių į savo lovą ir šiaip, mūsų kambary labai tamsu būdavo - nors į akį durk :) Prieš kelis mėnesius apkeitėm dviejų kambarių paskirtį, tad mūsų miegamasis dabar kiek šviesesnis naktį, nes iš lauko ateina šviesos. Tad naktį nebejungiau švieselės, tik dar įjungdavau Viliaus užmigimui. O vakar štai jis nusprendė, kad nereikia jam tos švieselės!

O aš vis pagalvodavau, kad gal negerai taip vaiką pripratinti prie šviesos naktį, bet tik pagalvodavau, nieko nedariau, ir gerai - savaime išsisprendė :)

Viena rudens diena Anykščiuos

Prieš pora savaičių viešėjom pas senelius. Šeštadienį išsiruošėm į Anykščius, tiesiog norėjosi aplankyti tik mokyklos laikais matytą Puntuką :), gal į Laimės žiburį užkopti. Diena pasitaikė rudeniška, bet ne šalta, tokia labai smagi :)

Pirmiausia aplankėm Puntuką, ne didžiausią, - antrą pagal dydį Lietuvos riedulį:

Iš mokyklos laikų pamenu, kaip visa klasė buvom sulipę ant to akmens, ir auklėtoją bandėm užsitempti, tad maniau, užlipsiu ir Vilių užsikelsiu. Hmm, optimistė - pasirodo, akmuo išaugo nuo to laiko! :))))) Jei rimtai, tai nedrįsau lipti, nėra ten jau taip paprasta. Tad užteko tiesiog prisišlieti šalia:

Paskui pasivaikščiojom po mišką aplinkui...

...Vilius rodė dantis...

...rado grybų...

ir nulūžusį medį ("kas cia, kas cia , kas cia?????? :)))

Matėm gražų vaizdą į Šventąją, labai stačius medinius laiptus link upės...

ne, nelipom :)

Sužinojau, jog nuo Puntuko veda pažintinis -poilsinis takas link Anykščių, apie 5km, tai manau pavasariop, kai jau bus šilčiau, kokiais dviračiais turėtų būti labai smagu paturistaut.

Radau rudeninių žiedų! Tikrai nuostabių:

Vilius džiaugėsi senenio (senelio) ...

... ir mostutės (močiutės) kompanija:

O paskui važiavom į Anykščius, nes ten , pasirodo, vyko mugė! Pataikėm, tpsknt. Tokia alia Kaziukas. Prisipirkom vilnonių kojinių, šiltą liemenę, pyragų. Vilius gavo diiiiiidelį riestainį, ir kaip tikram kermošiuj vaikščiojo jį kramsnodamas. Visiems labai patiko :)

Kadangi mažiausias buvo Vilius, tai ir dovanų jam teko daugiausiai :)

Paskui susiradom gražų vaizdą į ežerėlį, jau už Ankyščių, išsitraukėm savo termosus su arbata, kotletukais ir bulvytėm, dar sumuštinių dėžutes, ir toj pačioj mašinoj gerai papietavom :) Nereikia nei restoranų, nei staltiesių, nei sidabrinių įrankių :))))