Kaip Mumiai bijojo Kalėdų

Šiandien su Vilium skaitėm vieną iš pasakojimų apie trolius Mumius. "Eglutė" jis vadinosi, ir buvo jis apie Kalėdas. Negalėjau nepasidalinti :) Mat Mumiai tokie taikūs, žavūs ir smagūs gyvūnėliai, o Kalėdų bijojo! Mumio šeima žiemą miega, tad suprantama, jog jie net neįsivaizduoja, kas yra Kalėdos. Ir štai, vienas iš jų kaimynų, Hemulis, juos pažadina prieš pat Kalėdas, ir jie pamato ir išgirsta tai, ką suvokia kaip didžiausia baubą, - "mama, pabusk, - sako Mumis, - atsitiko siaubingas dalykas. Vardu Kalėdos."

O paskui jie pamatė, jog visi aplinkui skuba, kažkur bėga, kažko nespėja, ir visi baisingai susirūpinę. Iš vieno ar kito kaimyno paskubomis numestų žodžių, jie supranta, kad reikalinga eglutė, kad ją reikia kuo gražiau padabinti. Jie sau tai paaiškina taip: eglutę reikia papuošti, kad permaldautume Kalėdų pavojų! Ir eglutės dabinimui jie atiduoda savo pačius gražiausius daiktus, o vėliau sužinoję, jog Kalėdoms reikia ir dovanų suruošti, į prabangų popierių suvynioja ir pačius brangiausius savo daiktus. "Kaip jūs manote, ar Kalėdos labai išalkusios?", - teiraujasi Mumio mama, visą pusdienį triūsdama virtuvėje. Savo kuo nuoširdžiausiai suruoštas Kalėdas jie galiausiai atiduoda mažiems padarėliams, kurie, beje, pasako, jog Kalėdos yra linksmos. Bet Mumiams nelinksma, jie tik džiaugiasi, kad gali nebebijoti Kalėdų ir ramiai miegoti iki pavasario.

Nors šiais metais aš visiškai nejaučiu Kalėdinės karštinės, niekur neskubu ir per galvą nesiverčiu, tačiau kažkuri mano dalelė visai sutiktų tas Kalėdas pramiegoti drauge su Mumiais ... :)

O jei teks jums bėgti, linkiu sustoti ir prisiminti, kad Kalėdos nėra tokios alkanos, kad lūžtų stalai, nėra tokios užgaidžios, kad eglutė pradingtų tarp žaislų, nėra tokios besotės, kad reikėtų begalės brangių dovanų, - tereikia atiduoti pačius brangiausius dalykus: dėmesį, rankų ir širdies šilumą, supratimą, prisiminimą, pasidalinti tuo, ką turi, o ne tuo, ką gali nupirkti. Ramybės ir šilumos jums.