Vilius kalba :)

Vilius jau labai kalba. Kartoja viską, ką girdi, kartais labai juokingai, kartais - labai tiksliai, kaip girdi. Jau senokai sako "mašina" vietoj "trr", "kamuolys" vietoj "ka ka", "sausanukas" vietoj "ja ja", nors obulys visa dar "ja ja" :) Ir lialės jau miega, o ne "aaa", o kepurė yra kepujė, o nebe paplekšėjimas per galvą :) Prisimena artimų žmonių vardus, ir tėtį kartais šaukia "Tomai", puikiai pamena tetos vardą, o pusbrolį šaukia Uku (Lukas) :) Išmoko pasakyti gana sunkų žodį - mostutė (močiutė).

Labai smagu klausyt, kai valgo ir sako "skaniu", ir dar tokią veido miną nustato, kad griūk negyvas :) O jeigu nori pasakyti tai, ką mes sakytume su priešdėliu "ne", tai prideda "a", pvz. askanu.

Ir sakiniais jau bando kalbėti, kaip pvz. išgirdo, kad nukrito tėčiui pinigėlis, sako: "Tete pikti bum (tetės pinigėlis nukrito).

Na ir įdomiausia, kai bando pavadinti tai, ko dar nežino kaip vadinasi. Kurį tai vakarą šnirpščia nosimi, klausiu "kas tai tavo nosiai?", o jis "nose nedirba" :)

kaštonai

Vakar bevaikščiodami prisirinkom pilną kibirėlį kaštonų. Tai vakare pasiūliau pažaisti su jais. Iš pradžių tiesiog persivežėm sunkvežimuku juos į kambarį :) O paskui užteko tik parodyti, ir Vilius "įkrito" į kaštonų dėliojimą - į indelius, atgal į sunkvežimuką, vėl į indelius ir t.t.

O iš ryto smagiai juos mėtė po kambarį, juokiausi, kad kaštonų boulingą žaidžia :))

Pamenu vaikystėj kažką darydavom iš jų, tik jau nepamenu nei ką, nei kaip... Reiks ką nors gal sumeistrauti iš tos krūvelės.

Tarptautinė vaikų nešiojimo savaitė

Rugsėjo 21-28d. yra tarptautinė vaikų nešiojimo savaitė. Daugiau info apie šią savaitę yra čia - http://babywearinginternational.org/pages/babywearingweek.php
O aš , kaip prijaučianti ir labai labai pritarianti vaikų nešiojimui, tiesiog pasidalinu šia žinia :)
Pamąsčiau, kad jei kas norėtų sukurti lietuvišką šio plakato versiją, tai siūlau šūkį - "Taip arti - pabučiuot gali". Pasidalinau mamų klube, tai vaikučius nešiojančioms mamoms patiko :) Labai džiaugiuosi! Gal bus ne tik smagu, bet ir naudinga...

piešiame

Nuo šio rudens Vilius mokyklėlėj pradėjo lankyti ir dailės užsiėmimus. Iš tiesų Viliui nelabai sekasi, bet manau, daugiau dėl to, kad vaikų daug aplinkui, o kur dar mamos... Šiandien pvz., klijai nelabai jam patiko, o štai plastelino rutuliukus sukti ir klijuoti prie popieriaus buvo pats tas!

Štai ir pirmieji darbeliai :)

Ruduo

Medis, žiedai, uogos ir kt.

(ne)reikalingos mašinos

Viliui užeina noras pamėtyt žaislus, daiktus ir kt. Tai kažkurią dieną sumąsčiau taip, kai pradėjo savo mašinas mėtyt aplinkui: "Jei mėtai, tai tikriausiai nebereikia tau jų? Tai išmeskim į šiukšlių dėžę." Vilius sutiko. Išmečiau, na, teisingiau padėjau prie šiukšlių dėžės. Atbėgo po pusės minutės ieškoti, kur tos jo mašinos :) Susirinko visas toliau žaisti.

Kitą dieną ėjom pasivaikščiot, pasičiupo vieną mašiną į lauką. Ėjo takeliu ir staiga padėjo tą mašiną ir nuėjo toliau. Kelis kartus priminiau jam, kad mašiną paliko ant kelio, kad nebeturės jos, bet Vilius net neatsisuko :) Aš irgi nepaėmiau. Pamaniau, kad tegu mokosi, jog mašinos tai jo, tegu jomis rūpinasi pats. Įdomiausia, kad tos mašinos taip ir neprisiminė nei tą vakarą, nei kurią kitą dieną. Matyt, tikrai nebereikėjo :)

Šiandien irgi pradėjo mėtyti viską per petį. Priminiau, kad jei mėto, tai jau nebereikalingos tos mašinos, ir išmeskim jas. Atnešė vieną, eidamas sakė, kad alūžus (sulūžus), dar siūlau pataisyt, bet ne - išmetė, pats. Tik uždarė spintelės dureles, iš karto apsigalvojo - atidarė ir pasiėmė mašiną. Sakė, ataisysiu (pataisysiu). Pasiukiojo ratukus toku rimtu veidu ir nusinešė vėl žaisti :)

darbas, vaikas ir namai

Jau trys savaitės kaip dirbu. Dirbu namuose. Dieną telefonu, o vakarais-kompiuteriu. Motyvai pasiieškoti tokio "naminio" darbelio buvo keli: užsidirbti šiek tiek pinigėlių, užmegzti ryšius, kurie gal pagelbės ir vėliau gauti panašaus "naminio" darbelio (kai jau baigsis pašalpos mokėjimas), ir jau pabodo nedirbti galva :) Na, taip ir knygas paskaitau, ir kokį straipsniuką parašau kartais, bet vis tiek, norėjosi kažko, ką galėčiau pavadinti darbu. Tai štai ir turiu! 6 savaičių projektas, grynai organizacinis darbas (skambini, aiškini, derini, klausi, tikslini ir t.t.), ilgas "kabėjimas ant telefono" ir kuitimasis po duomenų bazes. Man gerai, ne per daug intelektualu, bet ir ne visiškai mechaniška, vis tik ištisai bendrauju su žmonėm :) Beje, bendrauju su žemės ūkio srities žmonėm visoj Lietuvoj, tai labai smagu, kartais pasiklausyti visokių tarmių, sužinoti begales gražių vietovardžių (ar žinojote, kad Lietuvoje tiesiog nuostabūs kaimų ir miestelių pavadinimai?!!)...

Taigi, dirbu namuose. Mano Vilius niekur iš namų nedingo, t.y. dirbame kartu :) Na, jis man "padeda" :) Kartais pasitaiko ir aktyvios "pagalbos", kai šaukia visa gerkle arba daužo ką nors į grindis šalia manęs... Sukuosi, kaip išmanydama, kad tik nesigirdėtų jo krykštavimų, kai kalbu su kokiu žemės ūkio skyriaus vedėju :)))
Na, ir kadangi namai irgi niekur nedingo (nes juose ir dirbu!), tai ir visi kiti namų priežiūros darbai liko, niekur nedingo.

Tad bendrai situacija gana balaganiška, tiek namuose, tiek mano galvoje... Dienotvarkė gan įtempta, ypač iki pietų, kai turiu atlikti didžiąją dalį skambučių. Tuo metu mano sūnaitėlis įnirtingai peržiūrinėja vaikiškus filmukus. Oi, dievuli, kaip man tai nepatinka, bet kitaip nepavyksta organizuoti šito reikalo, nes per pietų miegą nespėju visko. Džiaugiuosi, tik kad šitoks darbas trumpalaikis, ir jo meilę filmukams galėsiu vėliau šiek tiek sumažinti :)
Viliaus pietų miegas dabar man šventa - dirbu nepakeldama galvos :) O paskui jau nuo kokių 16val. galima ir kiek atsipūsti, nes žmonės dirba iki penkių, kokie ten reikalų tvarkymai po keturių ? :)
Ėjimas į lauką, deja, liko tik pavakariams ir vakarui :(

Tokio darbo namuose privalumai:
* esu namuose su savo vaiku, na, ir dirbu tuo pačiu :)
* galiu derinti įvairiai darbus ir laiką vaikui bei namams (pvz.: valandą dirbu, pusvalandį žaidžiu su Vilium, pusvalandį dirbu ir tada pusvalandį darau valgyt :);
* užsidirbu pinigėlių ! :)
* Vilius mokosi, kad net jei mama ir namuose, nebūtinai ji gali daryti tai, ko nori jis ir tuo metu, kai jis nori; beje, jis visai neblogai supranta, kai pasakau, kad einu skambinti, jis palinksi galva ir šypsosi, ir žiūri filmuką arba žaidžia ką nors :)

Tokio darbo namuose trūkumai:
* Vilius žiūri per daug filmukų per dieną;
* namuose lengvas bardakėlis :)
* visai neturiu laiko sau, na, labai nedaug, nes ir vėlai vakare dirbu...

O šiaip bendrai, tai į trečią savaitę jau apsipratau (nes pirmą savaitę kartais vakare galva tiesiog plyšdavo pusiau...), darbus susiplanuoju, tad ir to laiko lieka daugiau, žiūriu, kad ir knygai dar vakare randu jėgų (laiką tai vagiu nuo miego :). Ir anksčiau žinojau, bet dar kartą sau patvirtinau, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai.

Bet tuo pačiu labai aiškiai pajaučiau, koks vertingas gali būti laikas su vaiku, t.y. jau buvau kiek apsileidusi namuose, patingėdavau kokios veiklos Viliui sugalvot, o dabar, kai negaliu skirti to laiko vaikui, suprantu, kaip jį galėsiu išnaudoti, kai baigsiu šį projektą.

kaip kvepia ruduo...

Nors šiuo metu mano dienotvarkė gana griežtai suplanuota (dirbu namuose), vis tik leidau sau šįryt parašyti trumpą žinutę į blogą. Tiesiog toks tas rudens kvapas :)

Dar rugpjūčio pabaigoje pastebėjau, jog jau kvepia rudeniu. Nežinau, kaip paaiškinti šį kvapą, bet išėjus į lauką, pajauti jį, dar šilta, bet dvelkia tokia gaiva, saulė šviečia, bet jau šiek tiek per rūką, ir jau nebekaitina, o maloniai šildo, ore tvyro ne vien nupjautos žolės ir gėlių kvapai, bet ir jau spėjusių nukristi, kiek papūti ar sudžiūti medžių lapų kvapas. Sakyčiau, visa tai ir yra tai, kuo kvepia ruduo. Nors... Man dar ruduo kvepia knygomis, švariais rūbais, ką tik išlygintom baltom apykaklėm, kurias siūdavom ant mokyklinių uniformų. Tokia nostalgija... Ruduo kvepia nostaliga :)

Šįryt išėjau trumpam į balkoną: giedras žydras dangus, saulė skaisti, bet visiškai nešilta (tik 10 laipsnių, brrr), taip maloniai vėsu. Iš karto prisiminiau laikus, kai eidavau į mokyklą ir rytais reikėdavo keltis gerokai anksčiau, nes iki mokyklos buvo geros 40min. pėstute. Tuomet gal ir nebuvo jie tokie žavūs, tie rytai, bet dabar man jie tokie mieli, jog kiekvienąkart džiaugiuosi sulaukusi rudens.

Sveiki sulaukę rudens!

mėlynė

Jau beveik savaitę Vilius "džiugina" visus aplinkinius savo pasikeitusia išvaizda - įsistatė paaky mėlynę! Ji tokia "graži", toks tikras "fanaras" :) Vat, kai vaikinukai mušasi kumščiais per marmūzes, tai paskui turi tokius dailius paakius, vat lygiai tokiu "pasipuošė" ir mano net dviejų neturintis sūnelis :) Viskas būtų kaip ir nieko, tik tas jo vaizdas neleidžia man ramiai vaikščioti gatvėmis - vis atrodo, kad aplinkiniai mano, jog mušu vaiką... Iš tiesų, tai jis įsistatė tą mėlynę knygyne, belakstydamas tarp knygų lentynų. Aš dairiausi naujų knygų, jam buvo linksma tame lentynų labirinte, o viskas baigėsi ašarom ir mėlyne paaky (visai kaip kažkuriam senam multike apie užjūrio princą :). Taigi, kasdien vis kur nors einame, ir vis matau, kaip žmonės pažvelgę į Viliaus veidą, tiriančiu žvilgsniu nulydi mane... O gal čia tik aš labai jautri?.. Iš tiesų, dvejopi jausmai lanko: žinau, kaip yra iš tiesų, lyg ir nesvarbu, ką galvoja kiti, bet kartais prieš išeinant iš namų taip ir norisi patepti tą mėlynę pudra.... :)

Tad džiaugiuosi, kad mėlynė jau žaliuoja!

maži vaikų slenksčiai

Kažkaip pirmaisiai metais visi stengiasi paminėti kiekvieną vaikučio mėnesį: fotografuoja, rašo dienoraštį, perka tortą, rodo gydytojui... Kai atšvenčiamas tas stebuklingas pirmasis gimtadienis, "apžiūros", fotosesijos ir tie patys vizitai ženkliai retėja. Na, dar pusantrų metukų slenkstis kažkaip svarbus, o paskui jau laukiama dvejų metų... Mums, sakyčiau, labai svarbus ir artėjantis 1metų ir 9mėnesių slenkstis. Mes su Viliumi žengiame į naujus etapus:

1. Vilius mokosi kalbėti "mūsiškai"! Jau kokia trečia savaitė jis kartoja veik visus žodžius, kuriuos girdi :) Baisiai smagu :D Jis dabar kalba tokiu "savos" ir "mūsiškos" kalbos miksu. O sako daug žodžių, sunku ir išvardinti, bet man labai smagu, kai jis prisimena žmonių vardus, pvz. labai greitai išmoko savo mylimos tetos vardą ir kaskart kartoja jį su tokiu pasimėgavimu - Inga.... :) Ir pusbrolio vardą pamena - Ukas (Lukas :), kai pamato dviratį ar vaikus su krepšinio kamuoliu, dažnai jį prisimena. Dar pamena ir savo mažos draugės Liepos vardą, jį kartoja pastarąsias 3-4 dienas, krito į akį mergaitė ;)
Pats pradėjo sakyti skaniu, nemokiau :) Valgo savo mėgstamiausias uogas - šilauoges - ir vis kartoja "skaniu". O kai suvalgo, sako "tiušia" :))

Dabar daug kalba apie ėjimą - išeini, ateis, einiu. Žaidimų aikštelėj žaidė, staiga atsistojo ir sako "išeini". Klausiu "išeini?", linkteli galva ir eina... Oi, negaliu :D

Iš pradžių visi skraidantys objektai - bitės, musės, uodai, o ir skruzdės - buvo bi, dabar jau atskiria ir sako bitė, musė, odas. Tiesa, po begalinių peržiūrių kultinio filmuko apie bitę Mają, beveik visos bitės tapo Majomis, pamato lauke bitę ir šaukia Maja, Maja!

Iš tiesų, jau galime susikalbėti, kartais taip gražiai matosi, kaip vaikas stengiasi prisiminti reikiamus žodžius ir bando dėlioti juos į sakinį. Gražuma!

2. Vilius nebedaro ant puoduko :(((( Oi, kokia neviltis mane buvo apnikusi, na, bet dabar jau susitaikiau ir bandome mokytis iš naujo, kitaip. Po tų laikų, kai viską noriai darydavo ant puodo, atėjo laikas, kai tik kaku darė ten, dar ir pasakydavo, kai jau nori. Sisiu liko į kelnes ar sauskelnes. O dabar toks etapas, kai viskas į kelnes arba kitaip - ten, kur stovi (nes būna, kad stovi be kelnių ir daro tiesiai ant grindų :O). Pasiskaitinėjau pas Austėją (http://www.austėjosblogas.lt/ ) apie tuos reikalus, tai dabar bandau kitaip. Bandau aiškinti, kad kaku reikia dėti į puoduką, jam dar labai nepatinka plautis užpakalio, kai padaro į kelnes, tai dar irgi motyvas elgtis kitaip. Kokią savaitę tai buvo juodas kelnių plovimas, dabar jau jau vėl sako kaku, dėti, ir bėga į wc, tai tikiuosi, po truputį keisim padėtį :)

3. Mažinam pienuko atsigėrimų skaičių. Nusprendžiau, kad jau laikas mažinti šį malonumą, ir iš lėto artėti prie nutraukimo (gal rudenį). Tiesiog nebeduodu dieną, liko tik prieš miegą - tiek pietų, tiek naktinį. O dieną, kai prašo, siūlau atsigerti ko kito, jei nenori, tuomet sakau "ateik, mylu mylu padarysiu". Jis aišku, prieštarauja, ir toliau prašo, bet aš jį pasisodinu, apkabinu, paglostau, panašu, kad tiesiog pasibuvimo šalia reikia. Po kurio laiko užsimiršta ir nebeprašo. Po kelių dienų įnirtingo sakymo "ne", dieną jau beveik ir neprašo. Naktį dar geria, kokius 2-3 kartus (čia su rytiniu atsigėrimu), nors būna ir naktį, kartais neduodu, tai pareikalauja garsiai kelis kartus ir užmiega :) Priešmieginio pienuko gal neatsisakys taip lengvai, na, bet bandysim :)

4. Vilius nebežaidžia ant žemės. Jau kuris laikas. Kažkaip pastebėjau, kad įdienojus didžioji dalis jo žaislų būna ne ant žemės, kaip anksčiau, bet ant sofos ar kitų lovų. Žodžiu, vaikas persikėlė į žaidimą stovomis. Vis svarsčiau, kad reikia jam pritaikyto staliuko ir kėdutės, tik nerimavau, kad užlipęs ant jo nudribs, bet šiandien nusprendžiau važiuot ir nupirkt. Išmoks, ir to, kad nereikia šokinėt nuo stalų :)

5. Vis dažniau Vilius valgo prie mūsų stalo sėdėdamas ant mūsų kėdžių, o ne savo valgymo kėdutėj. Aišku, jam stalas beveik iki kaklo, bet jam vis tiek labiau taip patinka :) Spėju, kad patinka ir tai, jog pats gali užlipti ir nulipti nuo kėdės, kaip panorėjęs.

6. Pas! (pats) Tai vienas iš dažnesnių žodžių pastarosiomis dienomis. Viską darys pats. Kepurę pats dedasi (išmoko irgi pats), kojines pats NORI autis, į mašiną lipa pats, valgys pats, puodelį laikys ir gers pats ir t.t. Gal ir tas kaku darymas ten, kuri JIS nori, yra dalis to "pats" pasireiškimo. O tiesa, naktį jis irgi dažniausiai jau pats įlipa pas mane į lovą :) Kartą nubudau, žiūriu vaikas miega šalia, neužklotas, jo kaldrytė pas jį lovytėj, žaisliukas irgi. Supratau, kad aš tiesiog negirdėjau, kaip jis nubudo, pats išlipo iš lovytės (mes eame padarę tokią angą tarp tų strypelių) ir atsigulė šalia. Dabar ir dažniau taip nutinka.

Taigi, net 6 slenksčiai peržengti :)

Su teta Inga

Tualetiniai skaitiniai :)

Mažasis knygų mylėtojas

Vilius ir Vilniaus panorama

Vilius valgo pas

su knyga į ateitį...

Vakar užverčiau paskutinius puslapius labai įdomios knygos - Sarasvati upės smėlis (Risto Isomaki). Ją parašė suomių rašytojas, taipogi ir žurnalistas, kino scenarijų kūrėjas ir įvairių aplinkos apsaugos bei pagalbos trečioms šalims projektų veikėjas. Knygos apibūdinimas kaip ekologinio trilerio, sakyčiau, labai vykęs, - joje labai daug informacijos apie tragišką pasaulio gamtos situaciją dėl globalinio klimato atšilimo, apie tai, jog prasidėję procesai kontinentiniuose ledynuose nebegrąžinami ir kaip jie gali paveikti mūsų visų gyvenimus, visą Žemės geografiją. Yra joje ir meilės romanas, ir keletas įspūdingų pavojingų situacijų, į kurias patenka knygos herojai. Tad trilerio užuomazgų irgi pakanka.

Iš tiesų knyga patiko. Ji glaudžiai siejasi su pagrindine žinia, kurią neša neseniai pasirodęs filmas "Home" (http://vaidulesmintys.blogspot.com/2009/06/namai-home.html), tik dal skirtumas tas, jog knygoje Žemei gresianti tragedija aprašoma iki galo, su visais padariniais.

Dar patiko man palyginimai su praeityje buvusiais pasaulio tvanais, apie kuriuos amžiams bėgant liko tik legendos ir jau nebe tikros žinios. Patiko ir daug ekologinių, klimato kaitos ir panašios informacijos pateikimas, tik, gaila, ne visuomet ją pilnai supratau.

Skaitant šiek tiek kliuvo rašymo stilius. Nežinau, ar jis toks ir paties rašytojo, ar tai vertėjo įtaka, bet kartais jis man atrodė pernelyg primityvus. Nuoroda, jog autorius taip pat rašo kino scenarijus, iš dalies paaiškina tokį stilių, knyga tikrai galėtų būti ir filmo scenarijus, gal ir be pakeitimų :)

Bet kokiu atveju rekomenduoju paskaityti, ypač tiems, kad įdomu tokie pusiau dokumentiniai skaitiniai.

stilius

Mūsų katinas pakeitė stilių :) Lankėsi veterinarijos klinikoj, kur jam pakeitė šukuoseną. Dar vis negalime priprasti prie tokio jo vaizdo ...

Iki

Po

Po teisybei, tai ne šiaip sau jį taip nukirpome, buvo baisiausiai susivėlęs, jokios šukos a nei žirklės nebepadėjo, tik mašinėlė... Sakysite, šeimininkų apsileidimas, na, taip, tiesios yra (susigėdę nuleidžiame galvas :). Bet dabar turime "veislinį batuotą" katiną! Ir laukiam, kada ataugs gaurai :)

Markučiai

Pastaruoju metu man vis iškyla klausimas "ką veikti per dienas?"... Kažkaip beviltiškai užknisa namuose, kartais net nebežinau ko ir griebtis. Tie patys parkai ir gatvės jau atsibodo, namuose žaisti ir piūrėti filmukus įgrįsta per dieną. Žodžiu, tokia savotiška laiko praleidimo krizė ...

Šįryt sumąsčiau, kad nesu buvusi Markučių dvare. Na, lyg ir esu, bet gal prieš dešimt metų... Tai sėdom su Vilium į mašiną ir nurūkom.

Visai smagu ten, tik gal tas prūdas nelabai švarus... O šiaip vietos pakeitimui visai neblogai.

Tas nelabai švarus prūdas

Puškino literatūrinis muziejus

Koplyčia

Inkilai medžiuose, jų ten tikrai nemažai...

Paminklas ištikimam šuniui :))

Viliaus fotosesija prie koplyčios

Zoologijos sode

Praeitą penktadieną, gražų penktadienio rytą, mes su Vilium ir mano draugė E. su panašaus amžiaus kaip Vilius dukryte išsiruošėm į Kauną. Aš jau seniai norėjau aplankyti Zoologijos sodą, o mano draugė be to turėjo ir praktinių sumetimų - aplankyti Pažaislio vienuolymo ansamblį. E. vasaromis dirba gide, ir greitai turėjo turėti grupę, kuriai reikėjo aprodyti šį vienuolyną, pati ten nebuvo dar buvusi, tad kaip ir nelygis vežti ten grupę, kai pati tik esi skaičiusi (suprantu ir pritariu :). Taigi, planas buvo: zoologijos sodas, tuomet pietūs kur nors ant suoliuko sode, tada į Pažaislį, vaikai, tikėtina, pakeliui užmiega, tad aš lieku prižiūrėti jų saldų miegą, o E. lekia susipažinti su Pažaislio grožybėmis. Tiesą sakant, viskas taip ir buvo :)

Vaikai gražiausiai išsėdėjo visą kelionę iki Kauno, iki šiol visuomet ilgesnes kelione splanuodavau per miegelį. Panašu, jog jau galima tokias apie 1-1,5val. keliones planuoti ir ne miego metu. Tačiau... Jau artėjant pie Kauno, dangus buvo niūriai pilkas, o kai atvažiavom prie zoologijos sodo vartų - lietus tiesiog pliaupė!! Mano nusiminimui nebuvo ribų :( Keikiau save, kad nepėmiau Viliui guminių batų ir striukės, ir tuo pačiu keikiau tas orų prognozes, kurios minėjo trumpalaikius lietus, bet ne aplink Kauną... Bandėm laukti, bet ką su tokiais dviem pypliais išlauksi - Vilius tiesiog veržėsi pro duris, o lietum jo nesustabdysi, lietus jam patinka :) Galiausiai lietus kiek aprimo, išsitraukėm vaikų triračius, skėčius ir patraukėm pas gyvūnus.

Man tikrai patiko zoologijos sode, gyvūnų nemažai, visokių įdomių, sutvarkyta irgi normaliai. Gaila, tik kad dėl lietaus dalis gyvūnų slėpėsi savo namukuose. Viliui labiausiai patiko tigras, o L. - paukšteliai. Po kokios valandos vaikštynių, Viliui šiek tiek pabodo sėdėti triratuke, o jo draugė L. vis taikėsi numigti :) Tad papietavom mašinoje, pakeliui į Pažaislį abu mažieji piliečiai nulūžo, lietus nurimo ir išlindo saulė... Kol E. lankė Pažaislio ansamblį, aš studijavau Kauno žemėlapį (iš tiesų, myliu žemėlapius, man labai patinka juos studijuoti. Dar prieš atvažiuojant studijuot į Vilnių, buvau jau tikrai neblogai išstudijavus jo gatves :). Na, ir visai sėkmingai grįžom namo į Vilnių, tik aišku ir lietų atsivežėm :)

"Benedikto slenksčiai"

Oi, kaip smagu buvo paimti į rankas lietuvių rašytojos knygą! Labai seniai tai dariau... Šią rašytoją - Laurą Sintiją Černiauskaitę - buvau užfiksavusi, ir jos romanas "Benedikto slenksčiai" kažkaip buvo užstrigęs galvoje. Tad labai apsidžiaugiau radusi šią knygą mamos knygų lentynose. Tiesą sakant, surijau per kelias dienas (ar naktis :), nors labiau esu linkusi skaityti lėtai, pasimėgauti, ypač jei knyga gera :)

Labai šilta, gili, švelni ir tikra, kaip pats gyvenimas, knyga. Veikėjai tokie tikri, kaip sutikti žmonės, vieni kelia pasigėrėjimą, susidomėjimą, kiti - erzina ir nervina :) Atrodo, jog beskaitydamas viską išjauti pats, kaip ir romano herojus. Man labai patiko, ypač romano pradžia. Gal šiek tiek buvo nuobodoka dalis apie Beno santykius su jo mergina, nors iš kito spusės, tokie jie juk ir yra, kai tau tik -niolika - neaiškūs, siautulingi, prieštaringi ir vedantys iš proto...

Da Vinčio kodas...

Hmm, štai taip nutiko, kad tik dabar perskaičiau tą garsųjį "Da Vinčio kodą" (Dan Brown). Tiesa, filmą esu mačiusi, bet tai buvo jau senokai. Ir kadangi turiu labai įdomią savybę neatsiminti matytų filmų pabaigos (!!!), tai knygą skaityti buvo taip pat įdomu, kaip ir nemačius filmo :)

Įsivažiavus skaityti, pamaniau, kad tai tiesiog geras detektyvas ar trileris. Perkopus į antrąją knygos pusę, jau rimčiau ėmiau mąstyti apie tai, kas rašoma, apie patį turinį ir autoriaus nešamą žinią. Ir tiesą sakant, man visai priimtina ta knygoje pateikiama versija apie Jėzaus gyvenimą, apie Bažnyčios siekį sumenkinti moterį ir jos dieviškumą ar šventumą (taip pat galimą kaip ir vyrų), apie tos pačios Bažnyčios siekį išlaikyti valdžią (ar įsitvirtinti joje) ir su tuo susijusius nesąžiningus veiksmus... Manau priimtina todėl, jog esu skeptikė religijų atžvilgiu. Labiau gal tikiu aukštesne jėga, tebūnie kartais pavadinta Likimu ar dar kaip nors. Man iš tiesų labiau priimtinas Jėzaus vaizdaviams kaip žmogaus, turėjusio išskirtinius gebėjimus vesti žmones, jiems kalbėti ir juos įtikinti, ir gyvenusio žmogišką gyvenimą, turėjusio šeimą ir t.t., nei Jėzaus - Dievo sūnaus, pagimdyto nekaltos mergelės, švento ir ne visai tikro.

Nors negaliu labai jau argumentuoti savo požiūrio, nes nesu Biblijos skaitytoja, nesu jos žinovė, tad tiesiog pasakysiu, jog knyga verta dėmesio, dar kartą pergalvoti apie savo tikėjimą ar netikėjimą tuo, kas sakoma ir rašoma, gal ir labai nuo senų laikų, gal ir labai, atrodytų, įtakingų žmonių...

Atostogos. Stovykla

Kai grįžome iš Juodkrantės, turėjau pusantros dienos pailsėti nuo kelionės ir susiruošti kitai kelionei - mano su Viliumi stovyklai. Tad visą tą laiką skyriau skalbimui, daiktų sąrašo sudarymui, trūkstamų dalykų pirkimui ir daiktų susikrovimui. Na, gal dar buvome kokį kartą išėję pasižvalgyti po miestą :)

Taigi, stovykla.

Vieta. Ji vyko tolimoj sodyboj Zarasų rajone netoli Ligajų ežero. Tai mūsų lankomos mokyklėlės "Strazdanėlės" vasaros stovykla.

Kopmanija. Ji truko 1 savaitę, iš viso buvo 10 mamų ir 1 tėtis, o vaikučių 15 :) Kadangi vaikų amžius buvo panašus - apie 2-3 metukus, tai drąsiai galima vadinti pyplių stovykla! Turėjome dar kūdikėlį - 6,5mėn., ir dar vieną vos peržengusį metukų slenkstį. Vilius buvo trečiasis pagal jaunumą :) O visi kiti - jau turėję savo 2-ojo gimtadienio šventę. Vyriausia buvo 6 metų mergaitė, kuriai draugiją palaikė 5 ir 5,5 metų "kolegos" .

Tema. Stovyklos tema buvo pagoniška Lietuva. Per savaitę susipažinome su pagoniškais dievais ir deivėmis, mitinėm būtybėm ir kitais veikėjais, keletas iš jų, kuriuos dar pamenu: Dimstipatis, Pagirnis, Gyvatė, Austėja, Žemyna, Perkūnas, Kaukučiai, Puškaitis, Rasa, Aušrinė...

Namas. Štai tokia šauni kompanija gyveno viename dideliame name. O kadangi jis buvo medinis, tai galima sakyti gyvenome avily... Medinės sienos garsą sulaiko prastai, tai girdėjome beveik visų gyventojų verksmus, riksmus, juokelius ir auklėjimus :) Man buvo didysis atradimas, kad Vilius gali užmigti ir ramiai miegoti esant TOKIAM šurmuliui!

Mes gvenome antrame namo aukšte, o į ten vedė tokie sakyčiau labai jau statūs laiptai, tad miego metu dažniausiai "budėdavau" kambaryje. Tuo visai džiaugiausi, nes galėjau ramiai skaityti knygą ar saldžiai numigti pietų miegelio šalia Viliaus :)

Dar džiaugiausi, jog visą savaitę nereikėjo rūpintis buitim: nei valgio gaminti, nei tvarkytis... Na, tik pusryčiai buvo mūsų valioje, ir indus reikėjo susiplauti, bet kas tos 2 lėkštės...

Dienotvarkė. Kiekvieną rytą pradėdavom mamų mankšta ant pievelės. Vaikams buvo smalsu stebėti. Vilius nelabai leisdavo ramiai atlikti visus pratimus, tad reikėjo pasitelkti kūrybiškumą, jei norėjau bent kiek pajudinti kūną, o norėjau... Tad keldavau tik vieną ranką, arba šokdavau su "svareliu" ant rankų :))) Bet vis tik buvo labai gerai pasportuoti.

Paskui vykdavo vaikų pamokėlės: muzikėlė su pasišokimais, mankštelė ir dailė. Vilius dažniausiai praleisdavo mankštelę, nes stovykloje jam būdavo per ilgi užsiėmimai, tiesiog tapdavo neįdomu it jis mane išvesdavo žaisti kitur ....

Tuomet būdavo šiek tiek laisvo laiko iki pietų, po pietų - miegelis. Miego metu mamoms būdavo siūloma veiklos, tai ko tik tos mamos nedarė - ir maišelius žolelėms siuvo, ir kastanjetes darė, ir sapnų gaudytojus kūrė, ir lietaus lazdas dažė. Na, aš kadangi buvau mieganti mama :), tai spėjau tik lietaus lazdą pasidaryti. Lietaus lazda - tai toks alia instrumentas. Tai kaip ir vamzdis, padarytas iš berods storo kartono, gerai sukaltas ir sulipdytas. Viduje yra kokių tai mažų rutuliukų, kurie nuostabiai barška, ošia, čeža, kai vartai lazdą. Tikrai panašu į lietų. Tad tokias lazdas mamos dažė visokiom sudėtingom dekupažo technikom, o aš tiesiog nudažiau :)

Apie 17val. kasdien turėdavom arbatėlės gėrimą. O arbatą ruošdavo kelios mamos susimetę. Buvo visokių įdomių arbatų: mėtų, šalavijų, tarkuotos imbiero šaknies su citrina, jogų su pienu, baltoji ir t.t.

Tuomet vakariniai užsiėmimai vaikams. Kas nors su muzika, ir estafetės, kurias Vilius ir vėl visas praleisdavo. Na, tiesą sakant, jam buvo per sudėtinga suprasti, kodėl jis turi daryti visokius keistus dalykus. Ir žiūrėti jam nebuvo įdomu :/ Tad eidavom mėtyti ar spardyti kamuolio.

Po vakarienės būdavo "labanakt vaikučiams" - pasaka, vaidinama lėlėmis pro kvadratinę skylę užuolaidoj :) Labai šaunu būtų, jeigu Vilius žiūrėtų :) Taigi, ir pasakos nežiūrėdavom. Tik kokias 2 minutes pradžioje.

Ir apie 22val. jau eidavom miegoti. Namas nutildavo įvairiai, kartais tik artėjant vidurnakčiui. Vakarais kas ką: kartais mamos susėsdavo paplepėti, ėjom į pirtį. Aš dažniausiai rašydavau dienoraštį ar skaitydavau. Netraukė manęs daug bendrauti, gal ir dėl to, kad dalis mamų jau buvo senos draugės. Gal ir dėl to, jog skaičiau "Da Vinčio kodą".... :)

Įdomybės ir atradimai. Vienas pagrindinių atradimų buvo tai, jog Vilius nenori žaisti su vaikais. Jis dažnai eidavo žaisti kitur, kad būtų vienas. Hmm, iš pradžių man buvo neramu, paskui supratau, kad jam tiesiog per daug ir per dažnai tiek vaikų. Geriausiai jis žaisdavo su vienu berniuku - 2,5 metukų M. Geriausiai - tai reiškia nesipykdavo, pasidalindavo žaislais ir pan. Daugiausiai peštynių ir nervų Vilius "išgadino" su savo kaimynu (gyveno mums už sienos ir durys buvo šalia) irgi 2,5metų B. Oi, šis veikėjas buvo mažasis peštukas. Kažkaip jam labai knietėdavo ką nors iškrėsti - pastumti, suduoti, atimti žaislą, įsibėgėjus užšokti ant kito vaiko. Na, sakyčiau tokie gana agresyvūs žaidimai... Ir taip su visais elgdavosi. Kadangi buvome kaimynai, Viliui teko dažniausi išbandymai :) Tai kokią antrą dieną Vilius pradėjo mašinytes nešiotis visur su savim, ir nepaleisdavo beveik visai. Man net buvo šiek tiek gaila žiūrėti, kaip vaikas bijo, kad iš jo gali atimti ką nors... Tokia štai skaudi pirmoji grupės gyvenimo patirtis Viliui.

Kitas atradimas - Vilius gerai miega. Nors visą dieną praleidus gamtoj, tikriausiai mes visi gerai miegam :) Ir Vilius valgė viską, kas buvo patiekta!!! Super! Tik grikių košės nevalgė, vienintelės.

Man buvo neblogos pamokos, kaip reikėtų elgtis jei mano vaikas muštųsi. Nes stebint mažąjį B. tikrai susimąstydavau, kaip aš reaguočiau. Nes jo mamos aiškinimai ir susitarimo priminimai nelabai veikdavo: jis pasakydavo, kad supranta, jog negalima muštis, bet vis tiek mušdavosi, o paskui eidavo glostyti to vaiko... Man labiausiai piršosi mintis, jog jis taip siekia visos grupės dėmesio. Mamos dėmesio, panašu, jis ir taip daug gauna.

Tokia sakyčiau ekstremaliausia situacija su B. buvo, kai jis tyčia apsisiojo Viliaus medžiagines mašinytes! Hmm, net nežinojau kaip sureaguoti. Bet tikrai mačiau, jog tyčia tai darė. Įdomu, kaip vaikui tai atrodo, ką jis nori tuo pasakyti? Jog tai jo?.. Ar kad jis nemėgsta Viliaus? Ar gal kad jis nemėgsta manęs?.. Tiesą sakant, man jis irgi nebuvo labai simpatiškas vaikas... Retai taip pasitaiko, bet būna. Gal vaikas ir nujautė.

Vis tik B. elgesys kėlė man daugiausiai apmąstymų apie auklėjimą, santykį su vaiku, vaikams - nerimo dėl jų žaislų, o B. mamai - galvos skausmo, ką daryti, kad tai nesikartotų. Tuo pačiu stebėjau, kaip Vilius reaguoja į agresyvų elgesį su juo. Vieną pavakarę kai lijo, vaikai lakstė po balas, ir B. atėjęs pastūmė Vilių. Vilius tiesiog žiūrėjo nustebęs, nes iš tiesiog stovėjo šalia. Dar kartą B. Vilių pastūmė jau smarkiau ir šis parvirto, atsistojęs neverkė, tiesiog žiūrėjo nustebęs. Nesikišau, norėjau pamatyti, kaip vaikai patys išsiaiškins. Berods, B. mama įsikišo.

Praėjus jau savaitei po stovyklos, įspūdžiai likę tik geri. Kai grįžau namo, visą dieną vis pasakojau apie stovyklą, tai tą, tai aną :) Supratau, kad daug visko įvyko, jei ne išorėj, tai mano mintyse.

O Viliui irgi buvo svarbių patyrimų. Praėjus dienai po grįžimo išėjome į mums įprastą žaidimų aikštelę, ir ten kai prisirinko daugiau vaikų, Viliui kilo panika, kad kiti vaikai ima jo žaislus. Anksčiau to niekada nebūdavo. Nusprendžiau neerzinti vaiko ir nuėjome savais keliais. Panašu, jog dalintis mokysimės ilgai ir kantriai :)

Atostogos. Juodkrantė

Praėjusias dvi savaites su Vilium keliavome. Iš pradžių buvome prie jūros Juodkrantėje, o paskui važiavome į stovyklą kaime. Taigi - Juodkrantė.

Kelionė nebuvo lengva. Aišku, važiavome per Viliaus pietų miegą, bet jis tiek valandų neišmiega, tad teko sustoti 2 kartus. Paskui dar kelte per Kuršių marias irgi teko Vilių iškelti iš mašinos, tad įsodinimas atgal į kėdutę į kelionės pabaigą buvo labai jau triukšmingas. Iš viso mašinoje teko prasėdėti 4,5val., ir jas Vilius atlaikė didvyriškai, paminint ir tai, jog buvo karšta, ir aš pati jaučiausi "troškinta". Užbėgant įvykiams už akių - kelionė atgal praėjo kur kas geriau, nes Vilius miegojo ilgai, tad ir pasipiktinimo iš jo sulaukėme mažiau :)

O Juodkrantėj mes gyvenome ne prie marių, kaip didžioji dalis polsiautojų, o prie jūros, - žmonių nedaug, paplūdimys toks apytuštis, pušynai ir takeliai aplinkui. Iš ties, puiku. Pajūrio smėlis Viliui tokio didelio įspūdžio nepaliko, kaip kad aš tikėjausi. Daug labiau jis džiaugėsi smėliu pernai, kai dar tik ropinėjo :) Šįkart jam buvo įdomiau bėgti į jūrą, mėtyti į ją kamuolį, spardyti kamuolį po smėlį.

Daug laiko prie jūros neleidom, t.y. nesėdėjom ir "nesideginom". Tomas visai tokių dalykų nemėgsta, o aš irgi nesu fanė, tuo labiau, kad Vilius iš tų vaikų, kurie po 15-20min. buvimo vienoje vietoje jau sako "tepu tepu". Taigi, daugiau laiko leidom judėdami tai šėn, tai ten. Buvom Jūrų muziejuje, aplankėm pingvinus, ruonius, jūrų liūtus. Viliu labiausiai patiko didelis baseinas su daug žuvų, didžiausios ten buvo eršketai. Taip pat buvom pas delfinus, stebėjom jų pasirodymą. Jau buvau mačiusi prieš pora metų, bet ir vėl buvo labai smagu stebėti tuos gražius, protingus ir tokius geranoriškus gyvūnus. Man jie visada atrodo tokie gerai nusteikę :)) Viliui irgi patiko. Žiūrėjo išsižiojęs. Apsidairiau ir pamačiau, kad ir kiti panašaus amžiaus vaikai sėdi sustingę ir stebi išsižioję, tikriausiai, amžiaus tarpsnio ypatumai :))

Vieną popietę svarstėm kur važiuoti - ant Pilkųjų kopų ar ant Raganų kalno. Nusprendėm pabandyti aplankyti abu. Aš maniau, kad Viliui bus įdomiau ant Raganų kalno, nes jam patinka miške, bet pasirodė, jog kopose jam LABAI patiko, o ant Raganų kalno pradėjo išsidirbinėti, lįsti į krūmus ir kitaip bandė susižaloti :) Buvau nustebusi, kaip jis kantriai savo mažom kojytėm užlipo visą kelią ant Pilkųjų kopų, tik grįžtant teko šiek tiek panešti. Pakeliui sutikome vokiečių turistų grupę, tai žmonės šypsojosi matydami tokį mažą savarankišką keliauninką (rankos juk neduoda!).

Taigi, įvykdžiau kelis punktus iš šiųmetinių planų "ką nuveikti drauge su Viliumi": pabuvom prie jūros (tiesa, noriu dar :)), aplankėm delfinariumą ir jūrų muziejų, pakeliavom trise, nors ir labai trumpai.