Dievo paieškos gyvenant viršvalandžius

Paimu į rankas knygą, tą, kurios lyg ir vengiau. Nes žinojau (maniau, kad žinojau) apie ką ji. Maniau, ji apie mirtį. Tačiau buvau neteisi. Ta knyga apie gyvenimą, apie patį tikriausią žmogaus gyvenimą. Ji apie tai, kaip gyvena mūsų siela, kaip gyvena mūsų juslės, kaip gyvena mūsų baimės, nerimai, viltys ir tikėjimas. Ji apie meilę, pirmiausia - sau. Ji apie Dievo meilę mums.

Pastaruoju metu vis ateinu prie knygų apie žmones, sergančius vėžiu, ar Alzheimeriu. Ir ateinu prie minčių ir svarstymų apie Dievą (hmm, jei kas žinotų mano anstesnį požiūrį ir mintis apie Dievą, religijas ir jų legendas, tai gal kiek ir nustebtų išgirdęs, jog mąstau apie Dievą...). Vengdama Jurgos Ivanauskaitės "Viršvalandžių" bėgau nuo knygos apie mirtį, o iš tiesų atėjau į knygą apie Dievą. Galėtų būti ironiška, bet iš tiesų tai smalsu, įdomu ir gal net savotiškai lemtinga ... Žinodama, jog Jurga buvo rytų filosofijos ir religijos sekėja, nesitikėjau tiek daug jos minčių apie krikščioniškąjį Dievą, Jėzų, Dievo malonę, Dievo meilę.

Skaičiau ir tirpau, nes man buvo leista prisiliesti prie labai intymių žmogaus patirčių, prie sielos džiaugsmo ir sielos raudų. Jaučiausi lyg skaityčiau išpažintį, pačią nuogiausią, pačią nuoširdžiausią.

Vieną vėlų vakarą pabaigiau vieną iš knygos skyrių, užverčiau knygą, paglosčiau viršelį ir ant jo žydinčias pakalnutes, ir apsiverkiau. Gal iš dėkingumo, gal iš begalinio artumo, gal iš jautrumo, gal iš grožio...

Gyvenimas po gyvenimo, gyvenimas, kurį gavai dovanų, geriausi gyvenimo metai (su liga ir ligoje?). Labai gili knyga, pamąstymais apie Dievą taip pat, net jei ir netiki krikščioniškuoju pasakojimu apie Dievą.

"Viršvalandžiai" - imsiu ir imsiu ją į rankas vėl, kad pasinerčiau į savo dienų viršvalandžius.