balandžio 18, 2010

Marijos knyga

Prieš gerą pusvalandį užverčiau paskutinį puslapį, dar neatvėso užkaitę skruostai... O užkaitau tai nuo ko, paklausite? Na gi, nuo intensyvaus skaitymo. Galbūt pažįstate tą jausmą, kai knyga artėja prie pabaigos ir su kiekvienu puslapiu norisi kuo greičiau sužinoti, kas bus toliau ir kaip gi viskas baigsis.... Ir tuomet ne skaitai, o tiesiog skrodi eilutes žvilgsniu ir, atrodo, įmanytum sulystum į tą knygą, - taip ji užvaldo. O galvoje tik sukasi sukasi, siužeto vingiai, klausimai, galimi atsakymai. Ir kiekvienas trukdis išorėje (tikrovėje?) vienareikšmiškai nurašomas kaip nesvarbus :) Tai štai taip "skrosdama knygos bangas" užbaigiau "Marijos knygą" (autorė Gail Sidonie Sobat).
Tai Marijos dienoraštis. Marijos - Jėzaus motinos. Tos pačios iš krikščioniškos legendos apie Dievo sūnų. Tikram katalikui gal kiek ir skaudi ši knyga būtų, bet man, kaip nelabai tikinčiai katalikiška legenda apie Jėzų, ši knyga buvo labai įdomi. Man labiau priimtina istorija apie Jėzų, kaip apie realiai gyvenusį žmogų, galbūt buvusį labai charizmatišką, puikų oratorių ir talentingą žmogų, vedlį ir įkvėpėją, bet tikrą, gyvą, su jausmais, mintimis, keliais ir klystkeliais. Vat šita knyga man padėjo toliau tokią istoriją kurti. Ji apie moterį, kuri aprašo savo mintis ir patirtis nuo tada, kai buvo jauna mergiotė ir bėgo iš namų į viešnamį (!) "tūsintis", iki tada, kai sulaukusi garbaus amžiaus vis dar rengiasi vykti į kelionę. Knyga labai šilta ir jautri, nes joje gyvos moters patirtys, jos tikėjimo abejonės ir pasaulio suvokimas, jos kančios, meilės, nusikaltimai ir atgailavimai, jos darbai, žygdarbiai ir stebuklai. Tai tikriausiai tokia pati fikcija, kaip ir kitos legendos apie Mariją ir Jėzų, bet šitoji man patiko, nes ta, iki šiol buvusi šventoji, Marija priminė mane ir kitas moteris, nesvarbu kada jos būtų gyvenę ar dar gyvens.

9 komentarai:

Rima rašė...

Matai, kaip įdomu :) Aš kaip tik knygyne varčiau Evangeliją pagal Judą. Ten bandoma įrodyti, kad Judas iš tiesų vieninelis teisingai suprato Jėzų ir jo veiklą, o kiti... taip nieko ir nesuprato. Man patiko Chevalier knygos, tokios tikros, gyvos istorijos sukurtos iš... paveikslų. Nuostabus vaizduotės ir rašymo talento derinys :)

Žiedūnė rašė...

:) :) :) Mane kažkaip prajuokino "į viešnamį tūsintis" :) Bet knygos aprašymas sudomino ir tie jausmai skaitant labai pažįstami :)
"istorija apie Jėzų, kaip apie realiai gyvenusį žmogų, galbūt buvusį labai charizmatišką, puikų oratorių ir talentingą žmogų, vedlį ir įkvėpėją"-prie viso to Jėzus skelbėsi esąs Dievas. Kaip Jums atrodo, ką tai sako apie Jį, kaip realiai gyvenusį žmogų?

vaida rašė...

Žiedūne, taip ir šioje knygoje Jėzus sakosi, esąs pats Dievas, ne vien tik Mesijas, kaip jį vadina kai kurie žmonės. Jei žmogus skelbiasi esąs Dievas, aš manyčiau, jog jis yra praradęs realybės jausmą, manyčiau, jog jis pernelyg susireikšminęs ir patikėjęs savo jėgomis padaryti KAŽKĄ. Man iš tiesų būtų pakluasti tokio žmogaus, kas jį verčia (ar kas jam leidžia) manyti, jog jis yra Dievas? Įtaka? poveikis kitiems? jausmas?

Žiedūnė rašė...

Aš tai galvočiau, kad jam ne visi namie, taip sakant. Įsivaizduokit, ateina pas jus koks žmogelis ir sako: "aš esu Dievas". Hm... O jei jau jis "praradęs realybės jausmą", tai neverta nė galvoti, kad jis "charizmatiškas, puikus oratorius ir talentingas žmogus, vedlys ir įkvėpėjas". Ar to galime tikėtis iš bepročio?

vaida rašė...

Žiedūne, nežinau, kur link suki, bet manau, kad žmogus gali būti ir praradęs realybės jausmą, ir būti charizmatiškas, uždegantis oratorius ir įtiknantis vedlys. Manau, tai gali būti suderinama, tik klausimas, kas tie žmonės, kurie juo seka.

Žiedūnė rašė...

Kur aš suku?:)Na, esu katalikė. Man tai, kad Jėzus buvo toks charizmatiškas, kalbėjo tiesą, buvo puikus vedlys, gyvenimo mokytojas ir pan., nesuderinama su tuo, kad jis skelbėsi esąs Dievas. Tai arba priimam visą jo mokymą ir neišmetam to, kad Jis buvo Dievas, arba sakom, kad Jis praradęs realybės jausmą, kalbėjo nesąmones, neišmetant nė to, kad skelbėsi esąs Dievas. Nžn, ar aišku, ką norėjau pasakyti:), bet tai man vienas iš JĖZAUS dievystės įrodymų. Buvo įdomu sužinoti, ką apie tai mano netikintis žmogus, va kur sukau:)

vaida rašė...

Tikėjimas toks dalykas... Arba tiki, arba ne. Man asmeniškai katalikybėje dažnai per daug "arba... arba...", o norėtųsi, kad būtų "ir.... ir....".

Žiedūnė rašė...

Aha, tikrai taip ir yra: "arba...arba..." :)

Kruopa rašė...

Pavydziu tiems, kam duota tiketi ir neabejoti. Cia tikriausiai irgi dievo dovana. nes man, atrodo, dievulis tokia didele kruva abejoniu uzkrove siam gyvenimui...