Kas? Kodėl? Koks?

Čia einamiausi Viliaus klausimai šiuo metu.

"Kas", žinoma, girdime jau gerokai seniau, bet vis tiek dar itin dažnas jo lūpose :) Kartais vargina, bet iš principo atsakyti nesunku, na, beveik visada. Be to, kartais galima perleisti klausimą jam atgal, t.y. paklausti jo paties "na, kas čia?", nes dažnai tikrai žino.

"Kodėl" - hmm, pradėjo klausinėti neseniai, bet taip neintensyviai, kartais, dar nebuvo sunku paaiškinti. Stengiuosi neatsakyti "todėl", nes po keletos bandymų, pati vėliau gavau atgal tokį atsakymą :)

"Koks/ kokia" - va čia netikėtai sunkus klausimas! Ir pateikiamas dažniausiai visai netikėtoj situacijoj, ar būna sunkiai suvokiama, apie ką čia tas klausimas. Atsakymas gali būti pats įvairiausias - spalva, dydis, nurodyti kieno tas daiktas, arba išsamiai apibūdinti. Bet kartais tikrai nežinau, ką atsakyti! Ir sakau "nežinau". Bet... vis galvoju, ar gerai darau :) Nes - "nežinau" mano galvoje turi istoriją. Aš dar pamenu, kaip kažkada man, kažko paklausus, mano mama atsakė "nežinau". Ir puikiai pamenu savo nustebimą - "kaip tai nežinai?! Tu juk MAMA!" Ir dar pamenu, mama klausė: "O tu manai, mama turi viską žinoti?", "Taip", - net neabejodama atsakiau aš. Koks nusivylimas buvo vaikui, kai jis suprato, kad mama nėra visažinė ir visagalė :)

Tai vat, remdamasi savo patirtimi keistai jaučiuosi sakydama tą "nežinau" savo sūnui. Panašu, jog bijau prarasti savo visagalybės ir visažinystės statusą jo akyse (jei dar nepraradau...) :o Tai kaip ten su tuo "nežinau"?...