birželio 02, 2010

Apie planus, akimirkas ir likimo išdaigas

Man patinka esė. Skaityti labiau, nei rašyti :) Na, rašytoja iš manęs tokia labai jau anokia, bet vis tiek negaliu nerašyti. Bet neskaityti negaliu labiau.
Pradžia buvo Knygų mugėj: akis užkliuvo už knygos pavadinimo - "Šiandien aš miegosiu prie sienos". Taip ir sustojau perskaičius. Tai buvo autorės Giedros Radvilavičiūtės esė rinkinys. Jos vardas man nieko nesakė. Pavarčiau, užsikabinau, bet nepirkau, - pasirodė brangoka. Taip ir palikau pažintį su šia lietuvių rašytoja jos net nepradėjusi...

(Dabar lyrinis nukrypimas apie knygų krūvą mano rūsy...)

Kai pirkome butą, jo buvę šeimininkai rūsyje mums paliko "dovanų", - krūvą knygų. Sakė, darykit, ką norit: dovanokit, skaitykit patys, išvežkit makulatūrai ar išmeskit... Nei vienas iš tų variantų man netiko. Retkarčiais vis ateidavo mintis apie tas knygas, bet nieko konkretaus nesiėmiau. Iš tiesų, labiausiai "skaudėjo širdį", kad jos ten taip "bilekaip" suverstos tam rūsy... Ir tik praėjus beveik trim metam mane aplankė idėja - reikia jas parduoti ! Kadangi tapau aktyvi sena.lt lankytoja ir pirkėja, tai supratau, kad atėjo laikas tapti ir pardavėja :) Iš tiesų, šis lyrinis nukrypimas yra ne apie naujai iškeptos knygų pardavėjos pasiekimus, bet apie likimo posūkius. Mokykloje aš labai norėjau užaugus būti bibliotekininke. Namuose visas knygas buvau surašius į katalogą ir lentynose sudėliojusi pagal abėcėlę. Norėjau stoti to mokytis. Tačiau mane daug kas kvailino, kad niekam tikusi ta specialybė. Patikėjau. Ir štai naujas gyvenimo etapas privertė susirasti naują būstą, o jame manęs laukė krūvelė knygų, kurias rinkdama, valydama dulkes nuo jų pašiurusių viršelių, vartydama pageltusius lapus ir suvedinėdama informaciją apie jas į kompiuterį pasijaučiau TOKIA bibliotekininke!!! Kai parsinešiau pirmą krūvelę į kambarį ir suvedinėjau kiekvienos knygos autorių, pavadinimą, leidyklą ir t.t., laikas ir kitas nei mano kambario pasaulis išnyko. Likau tik aš ir knyga. Laikrodis rodė, kad dirbau tik 2 valandas, o man atrodė, kad visą dieną jau sėdžiu su tom knygom, ir norėjau tik vieno - praleisti dar kelias tokias dienas...

Beje, toje krūvoje būta visai neblogų knygų, kurias vos tik suvestas į senų knygų tinklalapį, jau iš karto norėdavo kas nors nupirkti. Visi pirkę knygas buvo kažkokie savotiški žmonės. Nežinau, ar čia tos knygos buvo tokios (savotiškos), ar čia žmonės tampa tokiais, kai pasineria į knygas?.. :) Knygų krūva rūsyje dar nesibaigė, tad malonumas ir netikėtumai manęs dar laukia :)

Grįžtu prie G.Radvilavičiūtės. Besiknaisiodama po tą senų knygų tinklalapį, prisiminiau apie ją (Radvilavičiūtę). Tos knygos apie miegą prie sienos neradau, bet buvo jos kita - "Suplanuotos akimirkos". Nusipirkau. Perskaičiau. Jei visai atvirai, tai, kol skaičiau, vis galvojau: "ką aš parašysiu blog'e apie šitą knygą?......" Esė man patinka skaityti. Ir šitos esė man patiko, sprendžiu iš to, kad negalėjau sustoti nepabaigus skaityti iki galo. Bet tuo pačiu beskaitant lydėjo jausmas, kad man nepatinka! Kažkas mane erzino, gal stilius, gal parinkti žodžiai... Tiksliai žinau tik vieną dalyką, kuris erzino, - tai kai kurios aliuzijos į literatūros kūrinius, meno žmones ar jų kūrinius, kokius nors visuomenės reiškinius ar veikėjus, kurių (visų išvardintų) aš nežinau, nepažįstu, neskaičiau. Ir tada jaučiausi kvaila, neišprususi. O tada kilo jausmas, kad rašytoja "kelia" save prieš skaitytoją. (Hmm, o gal tik aš čia tokia tamsi tundra pasitaikiau?..)

Nors... man labai daug kas patiko Radvilavičiūtės kūryboj. Kad daugiau pasidalinti, reikėtų cituoti, o tai jau knygos perrašinėjimas. Tad geriau jau paskaitykit patys.

p.s. knygą vis dar turiu (iš trečių rankų nepardaviau dar), tad galiu paskolinti ;)

5 komentarai:

Inga rašė...

Oi, geras, aš irgi vaikystėj labai norėjau užaugus būti bibliotekininkė (na, čia po mokytojos specialybės, kuri buvo number 1:)), ir irgi vien dėl tų "ateities pinigų" tokią mintį iš karto nuvijau.
Ir dar geras ir dėl to, kad ir aš visai neseniai patapau sena.lt pardavėja :). Tik ne dėl to, kad kažkas paliko dovanų (nors iš dalies, irgi taip buvo atsitikę, tik paliko ne buvę savininkai, o vyro mama. Hmm... dar buvo bajeris, kad tarp tų dovanotų knygų radau ir tokių, kurios priklausė bibliotekai :(. Tai ten žmonės labai džiaugėsi, kad pristačiau jas (nes vyrui tai buvo gėda) po 20 metų delsimo :)). Oi, kad nukrypau... Žodžiu, pas mus tai problema, kad mes nebetelpam namie. Bet taip labai jau nebetelpam. Ir kadangi knygų aš perku (na, pirkdavau, bo dabar jau susilaikau) labai daug, tarp jų pasitaikydavvo nemažai ir tokių, kuriomis nelikdavau labai sužavėta perskaičiusi. Tai vat šitas knygas dabar ir pardavinėju.
O dėl sena.lt pirkėjų, tai kažkaip aš įtariu, kad ten sėdi labai daug perpardavinėtojų, nes pastoviai sukasi tie patys žmonės. Vis bandau susiskaičiuoti, kiek gi teoriškai galima uždirbti iš tokio bizniuko, bet gal apsimoka, jei jau kažkas to imasi :)

vaida rašė...

Inga, na, va, būtume susitikę bibliotekoje, bet susitikimo virtualiuose viena kitos dienoraščiuose :) Likimo pirštas, ne kitaip, ne kitaip :D
Man atrodo, kol kas perpardavinėtojų nesutikau iš sena.lt pirkėjų, bet negali būti tikras. O tai koks čia biznis: nupirkti ir vėl parduoti, tik keliais litais brangiau? nežinau, kiek apsimoka.... turint galvoje, kad reikia mokėti arba uz paštą, arba už kurą nuvažiuoti tos knygos pasiimti. na, bet lai dirba, jei užsidirba :)

Žiupsnelis Druskos rašė...

Beje, galvoju galvoju ir neprisimenu aliuzijų į literatūra.. Labai moteriškai nuoširdu, suprantama, pajaučiama. Norėčiau, visgi, ir kitas jos esė susirasti :)

Žiupsnelis Druskos rašė...

oi prapuolė kažkur pirmasis mano komentaras...


O buvo apie tai, kad "Šiandien aš miegosiu prie sienos" parsivežiau iš paskutinio vizito lietuvoje. Ir apie tai, kaip man patinka. Skaitau lėtai lėtai, kad nesuvalgyčoai per greitai - kaip gerus šokoladinius saldainius. Niam!

Kruopa rašė...

Vaida, nepardavinek, as galeisiu nupirkt is taves ta knyga. ir sianakt galesiu paskolint. man labai labai patinka dabar skaityt