birželio 18, 2010

Sunkiai, bet pakeliamai

"Kai viską turi... Trūksta tik gyvenimo. Jauti? Norą bausti save... Norą pasiteisinti, kad esi gyvas... Norą pakeisti žinojimą, kad širdies gilumoje esi bailys ir egoistas... Nenorą žinoti... Nenorą atminti... Tai visą gyvenimą slypi tavyje. Išdavystė. Kaltė. Gėda."

Dvi moterys. Dvi dramatiškos istorijos. Vertos būti aprašytos. Du vidiniai pasauliai, gilūs, skaudūs, klampūs. Sudėtingos psichologinės būsenos, paranojos, psichozės, depresijos, panikos priepuoliai, pakitusios sąmonės būsenos. Kai tvirtai pirštais įsikibusi į knygą rijau sakinius ir beverčiant puslapį pajutau, kad patekau lyg į besvorį kosmosą, kažkokią tarpinę erdvę tarp mano virtuvės ir herojų vidinio gyvenimo jovalo, supratau, kad rašytoja žiauriai giliai kabina, o jos žodžio galia valdo.

Viename interviu autorės paklausė: "Kur yra ta riba, kai romano turinys jau ne jaudina, o prislegia skaitytoją?" O ji atsakė: "Galbūt tą ribą ir pažeidžiau, galbūt skaitytojas prislegiamas, kaip ir sakote..." Vietomis mane tikrai prislėgė. Bet ne taip, kad nebeišsikapstytum.

Karin Alvtegen. Gėda. Šitos rašytojos knygos iki manęs ėjo lėtai, vis pasirodydamos ir vėl dingdamos, vaikščiojo ratais, buvo perkamos kitiems, kol galiausiai viena laikinai prisiglaudė ir mano lentynoj. O dabar prisiglaus ir kitos, ir su visam. Tikrai. Nes ji rašo taip, kaip man labiausiai patinka - sunkiai, bet pakeliamai.