Apie nematomus vaikus

Man labai gražus šios knygos viršelis.

Mergaitės akys lyg ir šypsosi, bet lūpos tvirtai laiko tylą. O išsiraizgęs "kažkas" priešais mergaitės veidą, išskiria mus, tik neaišku, kas - ji ar mes - lieka kitoje pusėje.

Vieną dieną mane užvaldė mintys apie Jodi Picoult . Jau buvau girdėjusi apie jos romaną "Devyniolika minučių", taip pat "Mano sesers globėjas", pagal kurė pastatytą filmą esu mačiusi. Dar keletą jos knygų esu mačiusi knygyne, bet taip niekad ir nepaėmiau jų į rankas. Ir štai vieną dieną mintis apie Picoult knygą tiesiog mane apsėdo. Nusprendžiaua perskaityti, kad mintis ta galiausiai atstotų, ir kad "būčiau skaičius". Patyčios ir šaudymai mokykloje man kažkaip baisu, tai ėmiausi šeimos su trim vaikais, kurių vienas serga sunkia leukemijos forma (lyg būtų ne taip baisu....). Stengiausi nekreipti dėmesio į tai, kad skaitau dar vieną knygą apie vėžio palytėtus...

Knyga įtraukia. Smuliai aprašomi veikėjų jausmai, išdėstomos mintys ir susiję (arba nevisada) prisiminimai. Intriga yra puiki. Žodžiu skaityti smagu, jeigu galima taip išsireikšti. Smagu čia ta prasme, kad neliepi sau eiti ir paskiatyti tos knygos, nes jau pradėjai ir dar ją pasiskolinai, tai reikės grąžinti, ir-taiptoliau-ir-panašiai, o skaitai, nes negali neskaityti, -smalsu, nekantru, kas bus toliau. Man patiko, kad pasakojama kelių veikėjų vardu, t.y. viena dalis vieno veikėjo, kita- kito vardu, ir dažnai apie tą pačią situaciją, kaip ją išgyveno vienas, o kaip - kitas. Sakyčiau vykęs pasirinkimas. Dar neperkopus knygos vidurio maniau, kad antroji siužeto linija (tai čia, kur apie advokato ir teismo globėjos meilę pasakoja) visai čia nereikalinga, tik atitraukia nuo pagrindinio veiksmo. Bet perkopus į antrąją knygos pusę, supratau, kad labai man patinka, kad retkarčiais autorė atitraukia skaitytoją nuo tos vėžio palytėtos šeimos išgyvenimų... Beveik visas dalis, kurios parašytos Saros (motinos) vardu, aplaisčiau ašaromis, - žiauriai sunku neįsijausti! Be akivaizdžios knygos temos - kaip išgyvenama vėžio diagnozė vaikui šeimoje ir kasdienybė su šia diagnoze, - man labai įstrigo kita tema - nematomo vaiko. Du iš trijų vaikų toje šeimoje jautėsi nematomi, ir visais būdais stengėsi tai pakeisti. Tema verta atskiros knygos.

Bet iš tiesų, tai nelikau sužavėta. Gal panašiai, kaip po neblogo detektyvo, - kol skaitai, tai puikiai, o kai užverti paskutinį puslapį, tai ir nebesinori palaikyti knygos rankose, dar leisti jausmui pasibaigti ir nurimti, gal perversti dar puslapius lyg atsisveikinant... Kitų Picoult knygų nežinau ar veršiuosi skaityti.

Skaitydama vis lyginau knygą su filmu. Pirmiausia, man kliuvo motinos vaidmens atlikėja, - na, Cameron Diaz man čia žiauriai netinka! Nors kažkur skaičiau, kad pati Picoult labai jos norėjo... Filmas, manyčiau, vykęs. Ir kas keisčiausia, jame viena vieta kur kas geresnė, nei knygoje, - tai pabaiga. Man filmo pabaiga patiko labiau, kur kas labiau nei knygoje aprašyta. Ji tokia realistiška buvo. O knygoje - tokia grynai iš filmo! Kaip bebūtų keista...