lapkričio 01, 2010

Slenka

Vizijos, prisiminimai, pasąmonės blykstelėjimai ir užmirštos, užgrūstos patirtys. Akistata su praeities šešėliais, vėlėmis, protėvių ir promotinų gyvenimais. Ir viskas per kelias naktis jaunos moters galvoje, jaunos moters surašytuose padrikuose lapuose.
Nina sėdi žalsvoje palatoje prie baltai paklotos lovos, kurioje guli jos motina. Jau ne šitoje tikrovėje, bet dar ir ne anapus. Ir Niną nuneša savo giminės moterų likimai. Šiaurės Islandija, atokus kaimas, negailestingi kalnai ir bejausmė jūra. Moterys, laikančios visus namų kampus ir šeimų keteras, gimdančios vaikus, juos laidojančios, ir išlikdamos prielankios savo vyrams. Moterų likimai, tapę giminės sagomis, sakmėmis, kurias seka Ninos teta, kuriomis vengia tikėti Ninos sesuo.
Mano mylimi skandinavai rašytojai šį kartą man mestelėjo iššūkį. Labai jau lėtai man slinko laikas skaitant šią knygą. Jaučiausi lyg einanti per rūką ir vis užkliūnanti už neaiškių daiktų pavidalų, o kartais atsitrenkianti į ryškius ir pernelyg realistiškus paveikslus. Gan sunkiai sekėsi suvyti visas pateiktas vijas į vieną pynę, į prasminį audinį. Tas klaidžiojimo per rūką jausmas neapleido beveik visą knygos skaitymo laiką. Gal dėl to ji ilgiau gulinėjo šen bei ten, nei buvo šildoma mano rankų. Ir vis tik ji kažkaip masino sužinoti dar daugiau, surinkti dar daugiau detalių iš taip smarkiai išsibarsčiusių mozaikos detalių, - o gal pavyks pamatyti bendrą vaizdą?! Jei ne visą, gal bent dalelę - pakankamai didelę, kad suvokti, nuspėti visumą?
Giminių sagos man patinka, tačiau tiek sąmonės ir pasąmonės srauto vienoje vietoje man buvo per daug :)

O čia pora užkabinusių eilučių:

"Toji akimirka prieš stojant tylai, kai dar viskas nebuvo nuščiuvę. Ji ir aš... Mus gaubia rimtis. <...> Tyla per audrą, verpetas, kai viskas išnyksta viename taške, šios paslaptingos akimirkos, kai gyvenimas sulėtėja, ir viskas tampa taip aišku. Tarsi atsiveria kažkokia kita platuma, kitas suvokimas, prasikala daigelis kažkokios anksčiau nepažintos tiesos, tikrovės, kuri, kita vertus, visad buvo pažįstama... Gal iš tokių akimirkų ir sudėtas gyvenimas, ne iš didelių įvykių, bet iš šių tylos akimirkų..."

"Kartais nekaltumas sunkiai slegia pečius."

2 komentarai:

Anonimiškas rašė...

Good post, adding it to my blog now, thanks. :)

vaida rašė...

Hmm... Thanks, anonymous :)