rugsėjo 24, 2010

Svarstymai

Jau geras mėnuo gyvenu svarstymuose ir paieškose. Paprasta kaip du kart du - ieškau darbo. Tiesiog nusprendžiau, kad reikėtų susirasti nuolatinį darbą. Aišku, su visais iš to sekančiais privalumais ir trūkumais. Kasdien peržiūriu darbo skelbimus, atidžiai skaitau pateikiamus darbo aprašymus ir reikalavimus kandidatams. Iš tiesų, renkuosi, nesiunčiu visur ar bet kur, kur tik galėčiau dirbti. Suprantu, kad dirbti galėčiau bet ką, bet tuo pačiu iš karto kyla klausimas (bent jau man) - kiek ilgai tą bet ką dirbčiau? Kaip greitai pajausčiau, kad užsibūnu vienoj vietoj ir imu smirdėti, kaip stovintis vanduo? Todėl norisi susirasti tokį darbą, kuriame ne tik užsidirbtum duonai ir sviestui, bet ir augtum kaip žmogus. Tataigis.... Kadangi renkuosi ne tik aš, o ir įmonės, tai kol kas nei su viena mano keliai dar nesusidūrė.
Ir taip belaukdama atsako į mano siunčiamus cv, natūraliai grįžau prie tokių dažnų pastaraisias metais apmąstymų - ar tas nuolatinis darbas "nuo-8-iki-5" tikrai yra tai, ko noriu?.. Na, retorinis tas klausimas man, kiek ilgai besvarstytum (ir kuo ilgiau, tuo sunkiau su atsakymu!).
Ir tuomet imu svarstyti alternatyvas: kažkas pasiūlė variantą dirbti iš namų (tą patį, ką kartkartėm dirbdavau pastaruosius metus) - štai ir priemonė pripildyti tą nuolat tuštėjančią sąskaitą; kažkas kitas pasiūlė prisijungti prie mielos ir priimtinos veiklos visuomeniniais pagrindais - nuostabus būdas išeiti į žmones, prisijungti prie bendruomenės ir užsiimti itin miela veikla; o tada dar su kokiu trečiu kažkuo jau anksčiau esu aptarusi galimybę prisijungti prie prasmingos veiklos, kuri pradžioje gal būtų neatlygintina (arba menkai), o vėliau gal ir išsisiūbuotų į rimtesnę veiklą/ darbą - šitai tikriausiai galėtų būti tas pats ambicingiausias būdas profesinei ir asmeninei savirealizacijai!
Ir susisuko galva, ir pamečiau minties giją, ir vis dažniau užsimirštu ir pradingstu apmąstymuose... Koks tas mano kelias? Kuris TAS teisingas? Vienas patogus, įprastas, pažįstamas (ir sau, ir kietiems), nuspėjamas, juo eidamas lengvai sulauksi pagalbos ir patarimo (tiesą sakant, net ir neprašydamas :)), tai gal juo eiti? O kitas? O kitas yra tas alternatyvus, kitoks, neaiškus, neišbandytas, nepažįstamas (nei tau, nei daugeliui), sudėliotas iš dalelių kaip dėlionė, kuri, tikiesi, galiausiai turėtų sukurti visumą ir patenkinti visus poreikius. Vienas kelias tiesiogiai susijęs su turima profesine patirtimi, tad ir toliau ją vystyčiau (nors kartais pagalvoju, ar kas nors dar ten likę iš tų profesinių gebėjimų po 3 metų pertraukos...), o pasirinkusi kitą kelią, vienu darbu užsidirbčiau pinigus, o kitu (neapmokamu) tenkinčiau savo profesines ir asmenines ambicijas. Tas alternatyvusis pareikalaus daugiau pastangų, daugiau energijos, daugiau kūrybiškumo, vadinasi - mažiau ramybės, mažiau saugumo. Bet daugiau ambicijų, daugiau laisvės ir improvizacijos. Ramybė vs. iššūkis, o gal man tik taip atrodo iš dabartinio savo gyvenimo taško? Aišku viena - niekas kitas už mane nenuspręs ir nepasirinks.
Ar visiems taip sunku prieš žengiant pirmą žingsnį į "nežinau"? :)

5 komentarai:

xena rašė...

oi kokios pažįstamos mintys :) ir kaip gasdinančiai skamba - "ieškau nuolatinio darbo"... kaip aš to nelaukiu :)
na, gal netiek gasdina tas "nuo 8 iki 5", bet du-tris-ogalirketuris metus paskirus prasmingiausiam ką tik galima sugalvoti - grįžti prie tiesiog "pareigų atlikimo" - atrodo neįmanoma :)
o alternatyvos... faina jei pati turi minčių, o ne vėl gi - realizuoji kažkeno idejas. kaip būtų gera, jei tame atrastum savo kelią - bet kiek laiko galima tikrintis - ar čia TAS?

vaida rašė...

Zenia, savų idėjų kažkada turėjau, bet neišvysčiau jų į nieką daugiau. O dabar jau ir nebetrokštu kažko būtinai savo. Man smagu ir kitų idėjas realizuoti, jei tik tos idėjos artimos ir priimtinos. Tik kad kas pasakytų, kaip ten bus ateity - ar pasiteisins rizika, ar geriau sukti pramintu keliu? Bet nepasakys :)

Inga rašė...

Oi, kaip mane neramina mintys apie darbą... Aš tai labai norėčiau darbo nuo 8 iki 5, bet bijau, kad tokių net nėra...:)
Dirbti sau niekada netroškau. Kažkaip man darbas sau yra tolygu darbui be atostogų-išeiginių ir su nuolatiniu galvos skausmu. Todėl niekada nesuku galvos dirbama kitam, bet iš to jusdama džiaugsmą. Tačiau paskutiniu metu vis labiau susimąstau, kad gal aš klystu? Gal vis tik dirbdamas sau, esi labiau laisvas nei ne sau? Vienžodž, aš apie darbą turbūt pagalvosiu dar kiek vėliau :)

knyguziurkeL rašė...

Inga, mane irgi butent "sau" neramina del "amzino" darbo diena nakti. nes zinau, kad vadovaujantis darbas tai toli grazu ne popieriuku vartymas, kaip daug kas isivaizduoja, o didziule atsakomybe. o jei pats dar ir darbuotoju turi, tai is viso tikriausiai naktimis nemiegociau.
Vaida, linkiu pacio geriausio apsisprendimo(jo niekada nepamatuosi, ka pasirinksi, ats ir bus geriausias) ir megavimosi savo pasirinktu darbu

AustėjaL rašė...

Vaida, galiu pasidalinti prieš keletą dienų (trečiadienį) užklydusia mintimi: "O, kaip gerai, liko dvi dienos...AHA, DVI DIENOS...NĖRA savaitgalių, Austėja. NEBĖRA."