Perskaičiau knygą šiuo pavadinimu. Danų pedagogės Inger Brochmann parašyta knyga. Buvo labai įdomu skaityti, nes knygoje remiamasi Rudolfo Šteinerio antoposofine filososija. Visos šio filosofo teorijos negalėčiau trumpai išdėstyti, bet tai, ką supratau iš šios knygos, tai mažo vaiko kūne iki 7 metų vyksta aktyvi gyvenimo jėgų veikla. Skirtingu amžiaus etapu tos gyvenimo jėgos veikia skirtingus organus ar kūno dalis, anot Šteinerio - tie organai ir kūno dalys tuo metu baigia formuotis. O vaikų piešiniai, anot autorės, atspindi vaiko raidą, jo vidinius išgyvenimus, pojūčius. Kitaip tariant, iki 6-7 metų vaikas piešia save pats to dorai nesuvokdamas, jis piešia tai, kas vyksta jo kūne, jis piešia tai, ką galbūt atsimena iš būsenos iki gyvenimo Žemėje. 
Patikėkit, iš pradžių, kai perskaičiau, jog mažų vaikų piešiniuos aptinkami braižiniai, ratais ir kitaip pripieštos keverzonės aiškinamos kaip kosminės erdvės judėjimo kryptys (ar kažkas panašaus), kiek suglumau, kas per "marazma". Paskui įsigilinau, ir 
man savotiškai ėmė patikti šis požiūris :) Jis kalba apie tai, jog vaikai buvo dvasinės būtybės dar iki ateidami pas mus. Ir savo "nesąmoningais" piešiniais jie išreiškia mums tai, ką pamena. Kaip sako autorė, "vaikų piešiniai rodo, kad vaikai - tai ne maži suagusieji, į kurių galavas kuo greičiau reikia prikimšti apdulkėjusios išminties ar piešimo mokslo. Vaikai - tai kitos, mūsų seniai pamirštos šalies gyventojai. Tad pasilaikykime savo aiškinimus sau, negriaukime pirmųjų mažylių gyvenimo metų rojaus."
man savotiškai ėmė patikti šis požiūris :) Jis kalba apie tai, jog vaikai buvo dvasinės būtybės dar iki ateidami pas mus. Ir savo "nesąmoningais" piešiniais jie išreiškia mums tai, ką pamena. Kaip sako autorė, "vaikų piešiniai rodo, kad vaikai - tai ne maži suagusieji, į kurių galavas kuo greičiau reikia prikimšti apdulkėjusios išminties ar piešimo mokslo. Vaikai - tai kitos, mūsų seniai pamirštos šalies gyventojai. Tad pasilaikykime savo aiškinimus sau, negriaukime pirmųjų mažylių gyvenimo metų rojaus."Ši knyga mane kiek suglumino, - susimąsčiau dėl dailės užsiėmimų mažiukam vaikam: kiek jie 
reikalingi, ir kiek jie naudingi, o gal net žalingi, nes neleidžia vaikams vystytis jų pačių tempu ir išgyventi, išjausti save taip ir tiek, kiek jiems reikia? Suprantu, jog tai tik vienas iš požiūrių, yra ir tokių, kurie teigia, jog vaikus reikia ugdyti nuo kūdikystės, ir tuomet trejų jau skaičiuos, gal net ir skaitys. Bet aš labiau už natūralų vaiko vystymąsi ir už kuo nerūpestingesnę vaikystę, bent iki septynerių :) Vat ir svarstau, ar mūsų su Vilium lankomi dailės užsiėmimai jam naudingi? Jau rašiau apie tai, bet vis neturiu atsakymo :) Vis labiau linkstu prie sprendimo, jog laisvu piešimu Vilius džiaugsis namuose, o tą vieną kartą savaitėje užsiėmimuose - ugdys savo smulkiąją motoriką, pažins tekstūras, dažus, spalvas, pažins darbą drauge su kitais... Manyčiau taip, kaip pasakytų Mikė Pūkuotukas :) Ką manote jūs?
reikalingi, ir kiek jie naudingi, o gal net žalingi, nes neleidžia vaikams vystytis jų pačių tempu ir išgyventi, išjausti save taip ir tiek, kiek jiems reikia? Suprantu, jog tai tik vienas iš požiūrių, yra ir tokių, kurie teigia, jog vaikus reikia ugdyti nuo kūdikystės, ir tuomet trejų jau skaičiuos, gal net ir skaitys. Bet aš labiau už natūralų vaiko vystymąsi ir už kuo nerūpestingesnę vaikystę, bent iki septynerių :) Vat ir svarstau, ar mūsų su Vilium lankomi dailės užsiėmimai jam naudingi? Jau rašiau apie tai, bet vis neturiu atsakymo :) Vis labiau linkstu prie sprendimo, jog laisvu piešimu Vilius džiaugsis namuose, o tą vieną kartą savaitėje užsiėmimuose - ugdys savo smulkiąją motoriką, pažins tekstūras, dažus, spalvas, pažins darbą drauge su kitais... Manyčiau taip, kaip pasakytų Mikė Pūkuotukas :) Ką manote jūs? 
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą