spalio 21, 2009

Prieraiši tėvystė 6: apie pyktį


Išties, labai seniai jau rašiau apie prieraišią tėvystę ir šios teorijos rekomendacijas auklėjant vaikus. Sears'ų knygą vis paksaitinėju, kartais tiesiog ieškodama gerų minčių, kartais ir užsirašydama, - kad galėčiau pasidalinti su Jumis.
Šį kartą - apie pyktį. Atvirai sakant, man pačiai labai svarbi ir aktuali tema, - pasirodo, nėra taip paprasta ir lengva susitvardyti, sulaikyti besiveržiantį pyktį, nusivylimą, visas tas emocijas, kurios kartais tiesiog užpuola iš pasalų. Tad šią dalį skaičiau itin atidžiai, jautriai, tiesiog siurbdama kiekvieną pastraipą ir ieškodama patarimų sau. Tikiuosi, kad ir jums bus naudinga, vienaip ar kitaip, praktiškai ar teoriškai. Savo pamąstymus ar pastabas įrašiau kitos spalvos tekstu.
***
Pyktis gali būti naudingas/ The good behaviour book by W.Sears and M.Sears
Pyktis yra normali emocija. Bet kuris, turintis gyvą širdį, gali supykti. Kūdikiai išreiškia pyktį. Tik pradėjęs vaikščioti pyplys pyksta, kai dažnai krenta. Dvimetis įsiunta, kai iš jo atima tyrinėjamą krištolinę vazą. Keturmetis jums gali trenkti, nes nepirksite saldainių ir t.t., ir kt. Vaikai labiau linkę pykti tuomet, kai pereina vystymosi etapus, sakykime, yra "ant ribos" :) Tuomet jų norai viršija jų galimybes ir frustacija ima viršų. Tai nėra blogai. Tai motyvuoja vaiką bandyti dar kartą.
Kai kurie vaikai lengviau susierzina ir supyksta. Didesnių poreikių kūdikiai greitai tampa užsispyrusiais vaikais - turi stiprius poreikius ir intensyvias emocijas, kurios parodo jų poreikius tėvams. Tokie kūdikiai protestuoja, kai juos nuleidžia nuo rankų, kai tuo tarpu ramesni kūdikiai, gali ir nereikalauti grąžinti juos ant rankų, nors nešiojimas yra vienodai svarbus bet kokio temperamento kūdikiams. (Maniškis, manyčiau, yra iš tokių emocingesnių vaikučių, nes apie jo poreikius sužinome iš karto jiems atsiradus, o jei nereaguojam tuojau pat, primenama gerokai garsiau :)
Kaip tėvų pyktis veikia tėvystę ir auklėjimą
Netinkamai reiškiamas pyktis užkerta kelią jūsų gebėjimams būti tinkamu tėvu/motina. Jei pyktis jus užvaldo, kai kūdikis daug verkia, kai nemiega, ar kai vaikas įninka į neleistinus dalykus ar kitaip "užvaldo jūsų gyvenimą", o jūs jaučiate jog rizikuojate sužaloti savo vaiką psichologiškai ar fiziškai, atminkite, jog vaikas pajaus jūsų pyktį ir pritaikys jį sau, t.y. jis sugers visas jūsų emocijas. Be to, jūsų pyktis gali iššaukti smurtą: vaiko purtymą ar mušimą. Jei taip nutinka jums, turite ieškoti profesionalios pagalbos! (Vis mąstau, kiek tėvų, net suvokdami savo bėdą, iš tiesų eitų ieškoti psichologų pagalbos?...)
Netinkamai išreiškiamas pyktis užkerta kelią gebėjimui tinkamai auklėti. Kuo labiau netikęs vaiko poelgis, tuo labiau jums reikia išlaikyti ramybę ir aiškų protą, kad galėtumėte įvertinti galimybes, kaip tinkamai elgtis šioje situacijoje. Jūsų neapgalvota pykčio išraiška gali tik dar pabloginti situaciją. Pavyzdys: jūsų vaikas ištepė pomidorų padažu šunį; nuo šuns jo prisitaškė ir po kambario grindis; jeigu jūs, pasidavęs pykčiui, imsite šaukti ir dar grūmoti, šuo išsigandęs bėgs į šoną ir dar labiau priterš kambarius, vaikas išsigandęs pabėgs į kitą kambarį ir jūs liksite vienas, ir pačiam reiks viską sutvarkyti - ir netvarką, ir išprausti šunį, ir atstatyti santykius su vaiku. O galėtumėt pasirinkti ramų reagavimą - tuomet eiti kartu su vaiku prausti šuns, valyti grindų, taip vaikas patirs savo netinkamo elgesio pasekmes. Jei pasitelksite blaivų protą, ir nuostabu - jei šiek tiek jumoro, jūsų vaikas mokysis, kaip elgtis krizinėj/ sudėtingoj situacijoj.
Netinkamai reiškiamas pyktis užaugina sienas tarp tėvų ir vaikų. Pykčio atviras parodymas gąsdina vaikus ir verčia gintis. Jie arba pasislėps už kaukės, arba užaugs patys būdami piktais žmonėmis.
! Svarbu išmokti ramiai pasakyti "Aš supykstu, kai tu ...". Svarbu, kad vaikai ir tėvai žinotų, kas sukelia pyktį kitiems šeimos nariams. Tačiau visiškai nebūtina užversti to pykčio bangos ant vaikų.
Mažus vaikus baugina didelio, pikto, neprognozuojamo tėčio ar įsiutusios mamos vaizdas. Jie bijo, jog tėvai nustos juos mylėti, užgaus ar paliks. Suaugusieji turi būti atsakingi už savikontrolę, ir negalime primesti atsakomybės už mūsų pyktį vaikams. Tai suteikia netinkamus pagrindus vaiko augimui.
Mes turime išmokti, kad nieko blogo yra pykti. Blogas dalykas yra tai, ką mes darome su pykčiu, kaip jį išreiškiame. Išlikti ramiu esant bet kokiems jausmams yra emocinės brandos požymis. Jūsų vaikas išmoks kaip valdyti pyktį stebėdamas jus, ir lygiai taip pat stebėdamas jus išmoks netinkamai jį reikšti.
Lyrinis nukrypimas, bet reikalingas šioje vietoje. Daugybė suaugusiųjų praleidžia daug laiko išbandydami įvairias filosofijas, religijas, savipagalbos knygas ir grupes, terapijas, arba jie pasuka į narkotikų ar kitų priklausomybių kelią, ieškodami vidinės ramybės, kurios dažnas niekada ir nebuvo pajutęs, kol augo. Jie gali jos nerasti, nes nėra tikri, ko ieško. Prieraišūs vaikai, kurie užaugo su vidine ramybe ir pasitikėjimu, žino, kas tai yra. Jei gyvenimo kely jie ją praranda, jie geba ją susigrąžinti, nes žino, kas tai, jie pažįsta tą vidinės ramybės jausmą. Jie turi emocinių gebėjimų surasti tą vidinę ramybę, sukurti ją savyje ir būti atviriems kitiesm dvasiniams potyriams.
Taigi pagalba vaiko pykčiui:
1) padėkite vaikui pajusti vidinę ramybę, auginkite prieraišiai.
2) neleiskite užgniaužti pykčio, skatinkite vaiką pažinti savo pyktį jau nuo mažens. Atidžiai klausykite, kaip vaikas kalba apie jausmus. Manyčiau, labai pasitarnauti padedant vaikams reikšti jausmus galėtų piešimas, duokime vaikams piešti!

Ramybė tėvams

Norėdami padėti vaikui pajusti vidinę ramybę, mes patys turime ją jausti. Tai viso gyvenimo kelionė, kvapą gniaužianti ir varginanti, reikalaujanti ir apdovanojanti. Vienas iš būdų pradėti šią kelionę yra pažvelgti į savo praeitį, kad pamatyti kur eiti toliau.
Tėvystė gali būti terapiška. Ji gali parodyti mūsų bėdas ir motyvuoti jas spręsti. Išspręskite savo neišlaisvinto pykčio problemas, kol neužpylėte jomis savo vaiko. Tyrimai rodo, jog vaikai, kurių mamos dažnai netinkamai išreiškia pyktį, yra sunkiau auklėjami.
Visi turime "pykčio mygtukus". Kai kurie tėvai labiau linkę į pyktį.
Tad pabandykite šitai:
1) suskirstykie vaiko netinkamus veiksmus į smulkmenas ir svarbius (kaip pvz., jei taip elgis, sužeis save ar kitus, sugadins daiktus ir pan.). Pastarieji reikalauja jūsų įsikišimo.
2) nurodykite sau, jog nesinervinsite dėl smulkmenų. Keletas minčių, kurios galėtų suktis jūsų galvoje , kai kitą kartą vaikas ką nors tokio iškrės:
- Aš pykstu, bet galiu save kontroliuoti.
- nelaimių nutinka.
- Čia suaugęs.
- Aš siuntu ant betvarkės, ne ant vaiko.
- Aš išliksiu rami/-us, ir mes visi ko nors iš to išmoksime.
3) parepetuokite tai! Nepamirškite panašių frazių: "Oi, aš pridariau netvarkos!", "Paimsiu rankšluostį", "Nieko tokio. Padėsiu išvalyti".
Kai realiai kažkas nutiks iš "smulkmenų sąrašo", giliai įkvėpkite, jei reikia-išeikite, nusiraminkite, sugalvokite, ką darysit ir sakysit, ir darykite tai.
***
O šitai man buvo bent šiokia tokia paguoda....
Dažniausiai išreikštas įniršis, pyktis mums yra sunkesnis nei vaikui. Kas mus išsekina, tai mūsų po-pykčio jausmai, kurie mus jaudina labiau nei ta sudaužyta lėkštė, išpiltas gėrimas ar tualete skęstantys raktai. Kai supranti, kad gali kontroliuoti savo jausmus lengviau nei vaikai gali kontroliuoti savo elgesį, sugebi išlaikyti ramybę šiose situacijose, ir gyvenimas su vaikais tampa lengvesnis :)
Ir kai supyksti ant vaiko, neleisk pykčiui lietis, iki kol supyksi ant savęs, nes praradai savikontrolę. Apgink vaiką ir save, gali nutraukti šį ratą bet kurioje vietoje:
--> pykstu ant vaiko --> pykstu ant savęs --> pykstu, kad pykstu --> dar labiau pykstu ant vaiko, kad privertė pykti ant savęs.
! Paverskite pyktį savo draugu. Sveikas pyktis padeda spręsti problemą. Panagrinėkit, kas sukelia jus pykdantį vaiko elgesį. Galbūt jūs galite užkirsti kelią tam netinkamam elgesiui ir jūsų pykčio priežastis taip pat išnyks.
! Nustokite save "lupti" ir kaltinti. Pradėkite keisti savo pykčio išraiškas nuo šiandien.

4 komentarai:

xena rašė...

oi, kokia aktuali tema :)

Rima rašė...

"Daugybė suaugusiųjų praleidžia daug laiko išbandydami įvairias filosofijas, religijas, savipagalbos knygas ir grupes, terapijas, arba jie pasuka į narkotikų ar kitų priklausomybių kelią, ieškodami vidinės ramybės, kurios dažnas niekada ir nebuvo pajutęs, kol augo. Jie gali jos nerasti, nes nėra tikri, ko ieško. Prieraišūs vaikai, kurie užaugo su vidine ramybe ir pasitikėjimu, žino, kas tai yra. Jei gyvenimo kely jie ją praranda, jie geba ją susigrąžinti, nes žino, kas tai, jie pažįsta tą vidinės ramybės jausmą. Jie turi emocinių gebėjimų surasti tą vidinę ramybę, sukurti ją savyje ir būti atviriems kitiesm dvasiniams potyriams. "

Vaida, o kaip tu manai, ar tėvai, neturintys ir vis nerandantys tos vidinės ramybės, kurios nepatyrė vaikystėje, gali suteikti savo vaikams tai, ko patys neturi? Ar jie gali užauginti vidinę ramybę patyrusius ir vėl atrandančius vaikus?

Vaida rašė...

Rima, klausimas isties sudetingas. As manau, kad gali, jei nori ir labai samoningai stengiasi su savo vaikais sukurti sveikus santykius, siekia padeti pajusti ta vidine ramybe. Bet velgi, kiek is tiesu gali tai padaryti zmones, patys tos ramybes nerandantys... Nors man kazkaip atrodo, kad zmogus anksciau ar veliau geba ja rasti, jei is tiesu nori jos (kitiems, manau, nebutinai jos ir reikia, jiems savotiskai geriau jaustis neramiais, besiblaskanciais). Suprantu, kad ta vidine ramybe kaip ir auklejimo stilius lyg koks neisvengiamas paveldejimas, - koki patyrei pats, toki perduosi ir savo vaikams. Bet tuo paciu tikiu, kad labai norint galima sukurti kitoki, sava santyki su vaikais, aukleti kitaip nei tevai dare, tad ir padeti pajausti vidine ramybe savo vaikams, tik butina salyga, manyciau, yra labai samoningas suvokimas to, kaip mes norime auginti savo vaikus ir kokiais norime juos matyti. Man tai panasu i labai intensyvu darba - isorini su vaikais ir vidini - su savimi. O intensyviam ir dar ilgaliakiam darbui visuomet reikalinga stipri motyvacija, vadinasi, ji turi rastis kazkur viduje...
Hmm, sudetinga tai vienok, manau, sunku diskutuoti apie tai virtualiai, ir is mano puses - dar tik pradejus aukleti viena maza pilieti :)

Anonimiškas rašė...

Aciu uz idomu dienorasti