gegužės 25, 2010

"mama, tu jau eik"

O ryte viskas buvo kaip kasdien: kėlėmės, prausėm veidą, rengėmės, valgėm pusryčius, Vilius stumdė mašinytes, o aš - savo mieguistas mintis galvoje. Tada avėmės batus ir susikibę už rankų keliavom per balas į darželį. Prie įėjimo durų ten žydi labai alyvinė alyva, per tas kelias sekunes, kol atidariau duris, spėjau įkvėpti jos aromato. Tą pačią akimirką spėjau ir pagalvoti: "Negaliu nerimauti, nes tai persisuoda, turiu būti rami". Jokio plano, viskas kaip kiekvieną rytą, leidau įvykiams vykti.
Būtų nesąžininga nepaminėti apie vakar :) Vakar užvedžiau pokalbį su Vilium apie jo verkimą darželyje, kai aš susiruošiu išeiti. Pradžiai paklausiau, kodėl jis verkia (lai atleidžia man vaiko raidos specialistai, kurie sako, kad toks mažas vaikas negali paaiškinti, aš manau, kad gali paaiškinti, na, ne viską, bet kai ką - tikrai. Manau, svarbu paklausti, o paskui žiūrėti, kaip vaikas elgiasi, jei nežino, lai nežino...). Vilius man puikiausiai paaiškino: "Man liūdna". Elementaru: jam liūdna, kad mama išeina, ir jis dėl to verkia. Toliau tęsėm pokalbį apie tai, kaip mama jaučiasi, kai jis verkia (na, kad ir jai liūdna :)), ką galėčiau padaryti, kad jam nebūtų liūdna, ar ne taip baisiai liūdna, kad nereiktų verkti. Jis idėjų neturėjo :) Man kilo viena (viena vienintelė!!!): įdėti kažką savo jam į kišenę, kad per dieną darželyje turėtų prie savęs. Idėja Vilių sudomino, bet mano siūlomas daiktas - nedidukė velta boružytė - nelabai. Taip ir palikom šitą situaciją atvirą, tik su mano dideliu prašymu neverkti.

Tai štai tokia priešistorė sekantiems įvykiams: aš tupiu grupėje, Vilius stovi šalia pasigriebęs porą vietinių mašinyčių, aš kalbuosi su abiem auklėtojom, Vilius klausosi, kitų vaikų dar nėra. Po kokių 5 min. Vilius sako: " Mama, tu jau eik". Vos nenuvirtau betupėdama. Puoliau siūlyti savo "dovanėlę" (specialiai jį aprengiau megztuku su kišenėm), bet jis atsisakė. Visas baisiai rimtas davė man bučkį ir aš išėjau. A nei vienos ašaros! Rimtis ir susikaupimas. Išorėje. Kas buvo viduje?

Sako, nesitikėkite nieko konkretaus iš savo vaikų, nes jie vis tiek pasielgs kitaip. Ėmiau ir įsitikinau :) Paleidau įvykius eiti, ir jie nuėjo sava vaga, ten, kur jiems reikėjo...

Ar čia vakarykščio pokalbio įtaka, ar tai, kad nebuvo kitų vaikų, o gal tai, kad su auklėtojom kalbėjom apie naują berniuką, kuris žiauriai sunkiai išsiskiria su mama ir glumina kitus vaikus savo verksmu... Gal ir vėl reikėtų paties Viliaus paklausti ;)

3 komentarai:

xena rašė...

na va kaip gerai :)

vaida rašė...

as irgi dziaugiuosi. ir siandien graziai issiskyrem. sake: "as verksiu", bet tokiu ramiu balsu ir asaros net nesiartino :)

Aiste rašė...

Neisivaizduoju kaip man reikes palikti sunu darželyje. bus man labai sunku, manau sunkiau nei vaikui. ;(