Panašu, Viliukui prasidėjo tikroji adaptacija darželyje. Jau antras rytas, kai tenka išsiskyrimą su mama aplieti ašarom. O iki tol gražiai atsisvekindavo visus 2 mėnesius. Atvedu, persirengiam, nuvedu į grupę, atrodo, viskas gerai. Truputį pabūnu, na, kokias 5min. Tada, kai pasakau, kad jau eisiu - į ašaras. Apsikabina savo mažom rankytėm man kaklą ir verkdamas sako "nojiu būti su mamaaaaa". Kalbu gražiuoju - nepadeda, kalbu griežčiau - nepadeda. Tenka plėšti vaiko rankas nuo savęs, stotis ir eiti durų link. O jis bėga iš paskos, ir sako "mama, aš nojiu eiti kartu".
Nenorėjau išeiti jam verkiant, tad visaip stengiausi nuraminti: sakiau, kad ateisiu, kai jis pavalgys pietus (kaip visada), kad čia pažais su vaikais ir auklėtojom, kad eis dainuoti... Bet iš tiesų, jaučiausi tokia bejėgė! Tos mažos rankytės taip apsiveja, jog jas nuimdama, atrodo, kad dalį savęs nuo savęs nuplėši. Lyg antausį skeltum...
Taigi.... esu svarstymuose, ką daryt toliau: ar pabandyt su Viliuku pakalbėt ir susitart, kad neverktų, paaiškint, kad išsiskiriam trumpam ir t.t.; ar bandyt atsisveikint jau rūbinėj ir į grupę nebekilt; ar ... ką dar?
Iš tiesų, atrodo, jog Vilius jaučia, kad šiuo metu neturiu itin daug darbo (tad kaip ir galėčiau nevesti jo į darželį :)), nors apie tai nekalbu. Bet neleisti į daržą nenoriu, nes paskui vaikui vėl iš naujo reikės pratintis, jei jau einam, tai einam. Man atrodo taip geriau, atsiranda tam tikra rutina. Tad dabar, panašu, teks "dirbt" su vaiko (o ir savo) jausmais.
1 komentaras:
oi-oi, kaip pažįstama... stiprybės jum abiems :)
Rašyti komentarą