30!

Šiandien - Viliukui 30 mėnesių, ir tiksliai lygutėliausiai tiek pat man - kaip jaunajai mamai.



Ta proga - 30 kasdienybės akimirkų.

1. Mes miegam drauge, tik retai nubundam tuo pat metu. Ir taisyklės nėra: kartais aš pirma (nes žadintuvas pažadina), o kartais - Vilius, ir tuomet jau jis būna mano žadintuvas. Nežinau, kaip jis mane žadina, bet kai pabundu, dažniausiai man sako: "Jau neanksti, keliamės!". Jei pavyksta, tai dar išsiprašau kokį pusvalandį. Kartais matau, kad ir jis išsiprašyti norėtų, bet mano argumentai kol kas vis dar stipresni :)



2. Po nakties Viliaus lova jau sausa, jau senokai bebuvo šlapia. Jis tuo džiaugiasi, o aš tikriausiai net labiau už jį :) Tesybės dėlei, reikėtų paminėti, kad po pietų miego lova dar kartais būna šlapia, na, bet mokosi. Išmoks. Ir kelnytės dar būna dažnokai šlapios, nežinau, ar nejaučia,a r tiesiog užsižaidžia. Na, bet ir šito išmoks.


3. Vilius turi naują puoduką (na, naktipuodį)! Nes ankstesnįjį ... išaugo :) Mielai pasiūlyčiau gamintojams sugalvoti puodukų dydžius ir siūlyti juos pagal amžių. Gal net daugiau parduotų? :) Nes mes buvome nusipirkę ir per mažą, ir per žemą bei per platų (kuriame vaiko užpakalis išsitepdavo kakum, nes į jį atsiremdavo, hmm....). O vat vienas buvo tinkamas, bet tik iki šiol, mat Viliaus kojos taip išstybo, kad jam sėdint ant puoduko vis tiek likdavo tarpas tarp puoduko kraštų ir kojyčių, tad beveik visada padarydavo "per šoną". Kai atsibodo valinėti balutes bei džiovinti kilimuką po kojom, vieną dieną jaunoji mama, apsirūpinusi liniuote ir senojo puoduko išmatavimais, išsiruošė į vaikų parduotuves ieškoti kito -tinkamo dydžio - puoduko :) Radau! Paskui dar pagalvojau: gal čia tik berniukų mamas tokios bėdos ištinka? :)


4. Viliui nelabai įdomūs rūbai ar batai. Tik neseniai pradėjo pats nusiauti batukus, kojines, beje, mano paragintas. Kiek anksčiau jau pradėjo nusirengti striukę, megztinį, kepurę, čia jau buvo jo paties iniciatyva. O šiaip, jam tinka tai, ką paduodu. Tai, kad šiek tiek vystytų skonį (!!?) ir tiesiog apsisprendimo įgūdžius, vis pasiūlau rinktis: kurias pėdkelnes norės rengtis, kokius marškinėlius, kurią kepurę ir pan. Pasirinkimai jam patinka :) Apsisprendžia greitai ir sprendimo nekeičia (dažniausiai). Kartais net būna pats man pasiūlo: "Mama, sakyk "Kurio norėtum?" :))))


5. Pusryčiai. Jie pas mus dabar (paskutinį mėnesį) labai simboliniai. Nes: a) Vilius valgo pusryčius-priešpiečius darželyje po valandos nuo atėjimo, ir jis iš tiesų juos valgo, ne tik paknibinėja; b) jaunoji mama bando sumažinti į skrandį sugrūdamo maisto kiekį, nes kai kurios kūno vietos tapo tikru balastu ;). Bet jei prisiminti kiek senesnius laikus (tokius "senus", kaip prieš 2-3mėn.), tai Vilius puikiai valgydavo paprastas košes. Geriausiai tikdavo avižinių dribsnių, bet mama gudri - primaišydavo ir visokių kitokių su papildomom gerosiom savybėm :) Manų košė irgi traktuojama už maistą, ypač jei ją išverda močiutė!! Tuomet ir pakartoti gali paprašyt :) Taigi, kai tik galim (pvz. savaitgaliais), grįžtam prie košių meniu.

Pusryčiai savaitgalį galėtų būti atskiras punktas, nes tuomet jo meniu prasiplečia beveik kaip restorane: atsiranda tokie smagūs valgomi dalykai, kaip putpelių kiaušiniai (Vilius jų suvalgytų kokius 5, bet duodu tik 2, virtus aišku :)), skrudintas batonas su sviestu ir braškiu uogiene (TIK braškių!), karštos bandelės be nieko (pačios geriausios!) ką tik iš orkaitės (prieš tai buvę šaldytos ir laukę savo dienos kameroj...)... Jaunajai mamai tai puiki erdvė tobulėjimui, nes kulinarija niekada nebuvo jos stiprioji pusė.


6. Filmukas vs. darželis. Vaizdelis būna toks: vaikas nulipa nuo kėdės papusryčiavęs, atsistoja virtuvės tarpdury ir sako "Noriu filmuko", nesvarbu, kokia diena, koks oras, kuri valanda ir iš vis niekas! Tada jaunoji mama aiškina: "Nea, filmuko nebus, nes eisim į darželį (arba mokyklėlę, tas vienas kartas per savaitę ima kartais ir apsunkina situacijos išaiškinimą :))". Tada dar tenka išklausyti: "Noooooojiu filmuuuuko...........", na, bet jeigu mano nuotaika iš ryto apynormalė, į tai nereaguoju ir greitai pereinam prie kito rytinio punkto.



7. Evakuacija, arba kaip mes išeiname iš namų. Rytais gal kiek ramesnis tas slenksčio peržengimas būna, bet jeigu yra daugiau žmonių nei mes 2, arba jeigu iš tiesų gresia pavėluoti (o mano genuose vėlavimas užkoduota kaip BLOGIS, NEPATOGUMAS, GĖDA), tuomet tikrai gali atrodyti, kad kažkuris namų kampas dega :) Jaunoji mama tai prisėda (pvz. apsimauti vieną kojinę), tai vėl pašoka ir bėga paimti ką nors iš virtuvės/vonios/kambario/kito kambario ar dar kito kambario (nes jei nepaims šią sekundę, pamirš), tuomet vėl prisėda rengtis arba rengti Vilių. Tai gali kartotis daug kartų, priklausomai nuo mamos atminties būklės tą dieną/rytą/vakarą. Ir visas tas procesas būna užpildytas nepertraukiamo Viliaus komentaro: apie tai, ką mato, kas vyksta, ko nesuprato, ką pametė ir ko neranda, kas supyko ar ko neišgirdo... Uhhh, gal tikrai reikėtų įsigyti ausų kaištukus?.... Pagaliau - mes už durų. Gerai, kad durų rakinimas jau pernelyg seniai tapęs automatizmu, kad dar ir apie jį reikėtų galvoti (bet kažkaip instinktyviai stengiuosi tuo metu nekalbėti ir žiūrėti į raktus, spėju, tai mane apsaugo nuo to žudančio nerimo, kuris kartais užklumpa pačiu netinkamiausiu laiku: "ar užrakinau duris?!!!!!").




8. Laukas yra gėris. Kol būname namuose, atrodo, Viliui tas laukas buvęs nebuvęs, bet kai tik išeinam, - vaikas atsigauna. Aš vis dažniau pasakau "laukinis vaikas", čia ne tas, kur neišauklėtas ar itin nepaklusnus, čia tas, kuriam labai labai labai patinka laukas, oras, medžiai, balos, smėlis, žolytės, gėlytės, mašinos, jų lempos, jų numeriai, stulpai, tvoros, gyvatvorės, šaligatviai, klibančios jų plytelės, akmenukai (dauuuuug akmenukų!!).... Neseniai Vilius atrado, kad ir balkonas yra gėris. Mes turime tokią beveik terasą, ir joje kol kas nieko nėra, t.y. jokių baldų, jokių rakandų, ir ji neįstiklinta (šitai-tik per mano lavoną :)). Žodžiu, oro tiek, kiek ir lauke, tai vis pasėdim ten, paspardom kamuolį, pakapstom žemes, pažiūrim į kaimynus :)









9. Vilius eina į darželį. Jau 2mėn. Ryt bus lygiai 2 :) Jam patinka. Nors ne kiekvieną rytą nori ten eiti. Neisterikuoja, bet tiesiog, būna, pasako "Nenoriu į darželį". Na, bet eina. Patinka vaikai, patinka auklėtojos. Jau turi mylimus vaikus ir nelabai mylimus. Mokosi draugauti, mokosi reaguoti į visokį elgesį (na, kaip pvz., kai kiti vaikai mušasi, jam nepatinka, nors spėju ir pats užtrenkia, kai reikia apginti "savo" mašinas). Darželyje Vilius būna pusė dienos, iki pietų miego. Ateinu pasiimti, kai pavalgo pietus, tada visi vaikai į miegučio, o Vilius - namo. Irgi miegučio, bet prieš tai dar truputį pažaidžia. Toks ritmas jau nusistovėjo, jau nebereikia per daug dirbti ir raginti, kad eime ten, šen ar va ten. Kai einame ryte ir jis pamato darželio namą, rodo pirštuku ir sako "Čia mano darželis!" ir sako su džiaugsmu :)


10. Tuo tarpu, kai Vilius draugauja su vaikais, jaunoji mama stengiasi išgauti kuo daugiau gėrio iš tų 4,5val., kol yra viena namuose. Iš pradžių tai buvo gal kiek desperatiškas noras aprėpti kuo daugiau ir kuo greičiau. Didelis tempas turi savo minusų: pameti galvą. Tai, kai pastebėjau, kad imu vis dažniau pamiršti įvairius dalykus, ir kad nebesutelpa visos kirbančios mintys galvoje, šiek tiek susilėtinau (pvz. šią savaitę sakyčiau iš viso tinginiauju, darbo neturiu, ryte vaikštau po mišką (įsivaizduoju sau, kad sportuoju .....), lėtai pusryčiauju (primenu, kad tik-atsikėlus nevalgau :)), paskaitinėju naujienas, ką nors parašau, ką nors pasitvarkau. Vakar jau net nesmagu pasidarė nuo tokio gero gyvenimo). Pusė dienos sau yra gėris. Jei turi darbo, tikrai gali nemažai nuveikti, jei suskaupi, išjungi visokius el-paštus, pokalbių kambarius ir pan. Jei darbo neturi, visuomet gali susirasti namuose - dulkėtų kampų pas mus labai daug. Jei ir tam jėgų neturi, gali knygą skaityti - ištisas 4 valandas, ar įsivaizudojat!?



11. Pietų miegas kol kas šventas laikas. Ir Viliui, ir jaunajai mamai :) Vilius miega nuo 14.30 iki 17.00, nors būna ir iki 18.00., gal net ir iki 19.00 būtų, bet tada jau aš įsikišu (kad nereikėtų žaisti mašinomis iki 23.00!). Kai pabunda po dieninio miegelio, Vilius būna piktas, irzlus, inkščia, zyzia, sako: "mama, mama, mama, mama, mama......" Jokie klausimai ar atsakymai netinka, galima iš viso nieko nesakyti, geriausia palaukti. Šita popietinė popogulinė duobė lyg ir mažėja, jau lengviau pabusti ir lengviau sugrįžti į šį pasaulį. Geriausiai padeda filmukas, sausainis ir arbatytė :)


12. Filmukas. Auga kinomanas, ne kitaip. Ir turi savo skonį, ir nuomonę. Pvz. dabar ant bangos filmukai apie ateivius, robotus, pabaisas, tokie kaip "Planeta 51", "Žvaigdžių karai" (ojojoj!! šitam taikau žiūrėjimo kartų cenzūrą). Ir žiūri juos po dešimtis kartų. Visi kiti - iš bėdos. Dar gal nauja banga tuoj ateis, nes susidomėjo Bembiu :) Kai nėjo į darželį, filmukai buvo mano baubas ir gelbėtojas tuo pačiu, nes jei reikėdavo dirbti, įjungdavau filmuką. Savaitės ėjo, o man kaltės jausmas augo kaip koks auglys. Dabar užtenka vieno - po pietų miego. O kartais ir visai nebereikia. Aišku, jis viso neišžiūri, po gero pusvalandžio patraukia veiklos ieškoti. Bet tokie žodžiai kaip "filmukas", "mutikas", "kopaktas" vaiko žodyne nėra retenybė :)


13. Mėgstamiausias Viliaus žaislas - mašina. Vienareikšmiškai. Turi jų gal 50. Jei kas atneša dovanų, tai tikisi, kad ten bus mašina. Visa kita tinka, bet nedžiugina. Geriausiai patinka lenktyninės, bet tinka ir kitos. Patinka ir mažos, ir didelės. Visos. Tėvelius tai užknisa, bet užtat lengva išrinkti dovaną :) Dar geras draugas - kamuolys. Klausiau Viliaus, kuo bus užaugęs, sakė, "kepšinį žaisiu". Nors paspardyti jam irgi labai patinka: pastato mane į vartus ir spardom. Neseniai pradėjo "kelti" kamuolį į viršų, spėju, teks galvoti apie namų daiktų apsaugą, o tai viską išdaužysim, kas dar čia likę. Formulės yra didis gėris, nes tėtis didis fanatas. Turime namuose modeliukų kolekciją, tai Vilius vis periodiškai pastovi prie stiklinės sekcijos, pavarvina seilę nosytę prispaudęs prie stiklo. Ir vis paprašo "nojiu", bet jau žino, kad negaus, kad čia tik pasigrožėti, tai neatkakliai prašo :)

14. Nespjauna Viliukas ir visokius "darbelius": mėgsta piešti dažais, anksčiau labai patiko vaškinės kreidelės, dabar jų iš viso į rankas neima. Dėliones dėlioja, su pagalba išeina ir visai neblogai. Pirkau į virtuvę tokią lentą, kurios pusė - balta magnetinė visokioms geroms/gražioms/prasmingoms ar juokingoms mintims kabinėti, tai Vilius dabar ant jos vis ką nors piešia, rašo, fiksuoja. Svarstau, kad gal jam normalią pastatomą lentą padovanot. Galės meškius savo susisodinęs mokslint :) Plastilinas irgi geras dalykas, turi tokį naminį, mano virtą. Super daiktas: natūralus, pigus, nevalgomas (nes žiauriai sūrus :)), puikiai minkosi.


15. Žaidimų aikštelės Viliaus netraukia. Jis jose būna tik tada, kai nedaug vaikų, arba dar geriau, jei jų visai nėra. Šiaip geriau į mišką traukia (juk sakiau, kad laukinis!). Ten takeliais takeliais ir kur nors nueinam. O aikštelėje čiuožyklos būtų ta vieta, kur dar įdomu. O supynės, smėlio dėžė ir karstyklės niekam nereikalingi rakandai. Ant supynių pasėdi pusė minutės, smėlio dėžėj pasikapsto hmmm... (nežinau, kiek, nes šiuo metu nebuvo įlipęs, o daržely - nežinau, reiks paklausti :)). Tad mes geriau einame kojytėmis pasivaikščioti, aš jį panešu, kai pavargsta, jei nesijaučiu dar nuvarytu arkliu, tai ir ant pečių pasisodinu (bet kai nukeliu, tai tikrai jau į tuos varganus arklius panėšėju :)).


16. Minia - Viliaus priešas. Kuo daugiau žmonių, tuo mažiau Viliuko. Jei žmonių itin daug, Viliuko nelieka, tik mažas padarėlis didelėm akim mamos glėby. Jei einam į kokią šventę, tai po kelių akimirkų Vilius jau sako: "Mama, einam iš čia". Jei neišeinam, po kurio laiko apsipranta, bet bendrai tai šiuo bruožu panašus į tėtį - kuo mažiau žmonių, tuo geriau, o kai jų nėra - užvis geriausia. Todėl ir darželyje ieškojau mažų grupių, todėl ir didelius renginius einam retai, todėl ir išėję į lauką, einam į mišką, o ne į žaidimų aikštelę.

bus daugiau, nes juk pažadėjau 30 punktų :)