Grafomanija yra tuomet, kai žmogus rašo be tik kad rašytų, lyg ir patenkina rašymo poreikį. Net nežinau, ar toks iš tiesų yra, bet aš jį periodiškai jaučiu (gal ir blog'ą dėl to rašau?..). O jeigu žmogus jaučia poreikį skaityti, skaityti ir skaityti? Kaip vadintųsi šis reiškinys?.. (Wikipedijoj bandžiau rasti, bet nelabai pavyko :) Ten tik apie grafomaniją yra.). Taigi, pastaruoju metu (kokius gerus 2-3 mėnesius) man totali skaitymo manija! O ženklus suintensyvėjimas pastebėtas po Knygų mugės...
Tiesa, Knygų mugė. Mano "grobis" šiais metais buvo toks:
Svarbu paminėti, jog turėjau lygiai valandą savo trokštamų knygų sąrašėliui išpildyti, o sąrašėlis buvo netrumpas... Po 50 minučių pasijaučiau visiškai išsekusi, bet rankose tysiau maišus su planuotom knygom ir keliom ekpromtu nugvelbtom. Lyrinis nukrypimas apie mugę: niekaip nesuprantu, ko žmonės ten tysia savo mažus vaikus!? Aš nekalbu apie tokius, kurie jau gali pasirinkti knygų, pavartyti, paskaityti. Na, bet tokie, kuri tik valgo ir miega, ir dar kokią valandą būdrauja? Aš suprantu, kad gal nėra su kuo palikti, na, bet vaikas juk irgi šeimos narys, jo poreikiai svarbūs... O gal labai norima mažulį nuo pat kūdikystės pratinti prie knygų? Bet toks vaiko tasymas po visišką balaganą, manyčiau vaiką tik atgrasys nuo bet kokio sąlyčio su knygomis.... Man nuoširdžiai buvo labai gaila tų mažuliukų, kurių dažnas verkė, šaukėsi mamos (ir TIK mamos!). Suaugęs po valandos pasijauti kaip išgręžtas po tokio stumdymosi, irimosi per minią, triukšmo, tvankumos, kvapų, margumo... Ką jau ten kalbėti apie mažiukus. Mes juk dažnas dar gebam suvaldyti savo emocijas, o vaikiukai ne. Žodžiu, kol stumdžiausi tarp knygų mylėtojų (?) vis gailėjau vaikučių, ir džiaugiausi, kad maniškis smagiai žaidžia namuose su močiute (ačiū mamai ir šeimynai už galimybę :)).
Na, o parsinešus į namus laimikį, reikia jį doroti. Tai kaip puoliau, taip ir neišbrendu dar :)
Per dieną "sukramčiau" Gary Chapman "Penkios meilės kalbos". Pati nepatikėjau tuo, kad jis mane įtikinio! :) Iš tiesų, knyga verta būti perskaityta ir pritaikyta praktiškai (tai ir kaupiuosi daryti :)). Nors ir parašyta labai amerikietišku stiliumi (fe...).Ji apie tai, kaip mes mylime ir kaip norime, kad mus mylėtų. T.y. apie meilės išraiškos būdus. Autorius jų išskiria 5 - penkias meilės kalbas. Ir teigia, jog nemokėdami savo partnerio meilės kalbos negalėsime jam suprantamai išreikšti savo jausmo (o ką, ne tiesa? jei tav mylimasis kinas, sakyk kiek nori lietuviškai, kad myli, vis tiek nesupras ...).
Kad ir kaip supaprastintai atrodo ši teorija, ji iš tiesų gan geniali (parašysiu be "gan", kai pabandysiu :).
Mes kalbame viena iš šių meilės kalbų:
- palaikymo žodžiai
- laiko leidimas kartu
- dovanos
- paslaugos
- fizinis prisilietimas
Kitaip tariant, mes norime, kad meilę mums reikštų mus palaikydami, girdami, leisdami laiką drauge, teikdami dovanas, atlikdami įvairius darbus mums (paslaugas), liesdami mus taip, kaip mums patinka. Ir jei partneris kalba kita kalba, mes galime nusivilti savo santuoka, draugyste, ryšiu. Aš iš tikrųjų tikiu, jog įsiklausius, ko iš tiesų trokšta antroji pusė, ir tai padarius, galima prikelti ir atgaivinti santykius.
Ir santykyje su vaikais galima pritaikyti šį požiūrį. Yra šio autoriaus ir kita knyga, apie penkias vaikų meilės kalbas, bet jau ir iš šios galima pasirinkti idėjų.
Jei kam aktualu (arba tiesiog įdomu), paskaitykit. Visai sveikai smegenėlėse suvingiuoja :)
*****
Kitą dieną surijau dar vieną negrožinę knygelę: Leszek K. Talko "Pagalbos-tapau tėčiu!". Ją pirkau daugiau kaip linksmą dovanėlę Tomui, bet perskaičiau pati :) Naaaaa, nieko ypatingo. Gal keletas neblogų minčių per visus 284 puslapius (tiesa, ji kišeninio formato). Rekomenduočiau skaityti tik tada, jei norisi kokio lengvo skaitalo apie vvyrus, moteris, vaikus, mamas ir tėčius. Visai tiktų kelionei lėktuvu :)****
Jau įpusėjau dar vieną knygą, parašysiu, kai baigsiu. Nors jau dabar neatrodo ji man tokia smagi, kaip tikėjausi. O gal čia skaitymo manijos šalutinis poveikis: skaitant po knygą per dieną, į trečią dieną viskas pasidaro neįdomu?..... (kaip ta žuvis ir svečias kas pasmirsta....)
8 komentarai:
Vaida, noreciau reabilituoti tuos, kurie su mazais vaikais eina i parodas :)
Tiesa sakant, pati buvau su savo atzala (15 men) parodoje. Ir visai to nesigailiu. Kaip tik labai dziaugiuosi, kad daug kur galime eiti, buti kartu..
Juk apie meiles budus knygoje ir buvo parasyta, jog viena is meiles kalbu - tai buti kartu, leisti laika kartu :)
Manoji matyt kaip tik tokia ;)
As nelabai isivaizduoju, kaip galeciau kitaip iskiepyti savo poziuri i gyvenima, jei tik pasakociau kas ir kaip, bet ne buciau ar vesciausi kartu..
Mano vaikas gali pamatyti, kaip atrodo dideli zmoniu samburiai, kiek buna ivairiu knygu, kaip mama ir tetis elgiasi tokiose vietose, kaip gali elgtis vaikas, ka daro kiti vaikai, zmones.. ir manau dar gali susirinkti daugybe daugybe kitokiu ispudziu, kuriu net as negaliu isivaizduoti, kad vaikas pastebi..
Gal ne taip ir blogai ;)
Ir.. bent jau man atrodo, kad mano vaikas irgi mieliau butu su manimi, kad ir pasaulio kraste.. nei su seneliais savo iprastoje aplinkoje.. Bet gal cia tik man taip atrodo, nes as taip noriu matyti ;)
Egle, suprantu tavo poziuri. Manasis labai panasus, as daug kur einu su vaiku ir stengiuosi kuo daugiau jam parodyti ir leisti patirti. Taciau, jau zinau, kad jam nepatinka dideles minios, jis prasos, kad eitume is ten. To jau ismokau. Ir manau, kad mazam zmoguciui ypatingai didele minia nera pati geriausia vieta buti (nepamirstant ir visu tu bakteriju ir virusu, kuriuos nesioja suagusieji).
Del laiko leidimo kartu: jo esme (ir pagal knyga, ir is patirties)yra pilnas fokusas i bendravimo partneri (vaika ar partneri), ne TV ziurejimas kartu, ne knygu skaitymas salia, ne kino ziurejimas kartu. Tad knygu muge nemanau, kad yra vaikui TAS buvimo kartu budas. Suaugusiam manyciau tiktu, jei abiems tai idomu.
Kaip smagu! Aš pati visada buvau didelė grafomanė, bet vat paskutiniu metu nesiskaito man visai.. Gal penkios pradėtos ir nebaigtos skaityti knygos po lova. Nežinau, kas čia per fazė.. :)
ZD, o gal knygos ne tos? :)
Man, buna, nesinori grozines, o kartais atvirksciai - norisi tik grozines, tik sukurto, kitu isgyvenamo gyvenimo .
Ne, visokios jos. Ir grožinės, ir biografinės. Nesiskaito.. ;-/ Laukiu įkvėpimo :)
pavydžiu :) aš ir knygų sąrašą turėjau (ir iki šiol turiu), kurias įsigyt norėčiau, bet va pabijojau su mergaitėmis išsiruošti...
o penkias kalbas ir aš neseniai perskaičiau :) paskui iškart nusipirkau "penkios vaikų meilės kalbos", jau baiginėju :) na, mano galva, ši teorija gan ribota, ypač kad visur pabrėžiama kad žmogus kalba tik VIENA PAGRINDINE meilės kalba, bet vistiek man patko - labai teigiama ir šviesi knyga.
Zenia, del tos vieninteles kalbos, tai as uzfiksavau, kad jeigu manote, jog jus kalbate dvejomis kalbomis (na, dvikalbis :)), tai jusu mylimajam bus tik lengviau :) Mat as pati niekaip negalejau nuspresti, kuri gi cia ta MANO pagrindine kalba :)
O del knygu saraso, tai gal galima mainytis ar skolintis? As vis pamastau, kad tikrai daug isleidziu knygoms, ir vis perku, o juk galima pirkti ne naujas, arba skolintis. Galbut ka nors turiu is tavo saraso? :)
Vaida, aš tai mielai mainyčiaus ar skolinčiaus knygomis :) va galiu pasiūlyt penkias vaikų meilės kalbas, kol dar iš penkių meiės kalbų įspudžiai nenublėso.
o su mano sąrašu šnypštas išėjo :)) pasirodo daug knygų kurių norėjau sau dar neišverstos į lietuvių kalbą... liko šita "Mano puodelis arbatos. Katalikės mamos apmąstymai", o Agnei knygų skolintis dar prisibijau - visgi jos dažnai praranda savo "prekinę išvaizdą"...
Rašyti komentarą