"kas čia?" ir kiti kalbos ypatumai

Jau kuris laikas Vilius klausinėja "kas čia?", rodydamas į dominantį daiktą, piešinį, o kartais ir neatrenku į ką :) Bet šiandien šių klausimų girdėjai labai daug... Vartėm pasakų knygą "Miško pasakos" ir ten jam buvo daug nematytų žvėrelių, tai ir pasipylė klausimai! Supratau, kad ne visus gyvūnus galiu pavadinti akimirksniu, teks pasikartoti zooligijos žinias :) O dar kai pagalvoju, kas bus kai prasidės klausimas "kodėl?"..... Kadangi Vilius toks šnekutis ir smalsutis, tai spėju, mums su Tomu teks ne vieną enciklopediją pavartyti :)

Tiesa, vakar beskaitydama Austėjos bloge (http://www.austejosblogas.lt/) apie bendravimo su vaikais projekto eigą ir patarimą grąžinti vaiko klausimą jam atgal, t.y. kad jis pats atsakytų, sugalvojau išbandyti su savuoju, nors jis turi kol kas vienintelį klausimą - kas čia? Kai jis klausė manęs apie tai, ką tikrai žino (na, tarkim, rodo į lėlės koją, arba į tapkę ant savo kojos), tai perklausiau "na, tai kas čia?", ir jis visas patenkintas atsakė savo "marsiečių" kalba.

Taigi, Viliaus "marsiečių" kalba. Labiausiai vartojami ir kai kurie nauji žodžiai pastaruoju metu:

Kapa - ooo, kažkas panašaus į anskčiau pamėgtąjį Apapa. Ištakos yra iš barankos, t.y. jis taip vadino baranką. Paskui kapa tapo viskas, kuo užkandžiaujama (džiuvėsiai, sausainiai, šiaudeliai ir pan.). Vėliau prisidėjo viskas, kas yra barankos formos. Na, ir prieš keleta dienų, kai Vilius pamatė puoduke padarytą savo kakų, tvirtai pasakė - kapa.

Mia (ne kaip daininkė Mia, bet kaip katino miau) - katinas. Anksčiau jis buvo vadinamas A!, jau kuris laikas katinas yra Mia :)

Hahaha - arklys. Labai juokingai skamba :)

Taši - nesu tikra, bet spėju, kad reiškia šitas, tik pradedama sakyti nuo antro skiemens :) Be to, taip vadinamas laistytuvas ir šluota.

Tiutiu - lėktuvas.

Yra dar toks žodis tianga, bet, deja, niekaip neatrenku, ką jis reiškia. Galėtų būti dangus, langas arba dar kas nors ... :)

Vienas įdomus momentas apie Viliaus kalbą, jog jis dažnai žodį pradeda sakyti nuo antro arba paskutinio skiemens. Pvz.: kapa (nuo ba-ran-ka, kaba, o ran pameta :); taši (nuo ši-tas); tiku (nuo ku-ti ku-ti). Tikiuosi, išaugs :))))

Ir dar vienas man smagus dalykas, kad Vilius kalba garsais, judesiais ir pan. Na, tarkim, bėgti jis sako taip: greitai kvėpuoja per burną, kaip kad bėgant. Buteliai ar stiklinės yra įvardijamos taip caksint, kaip kad kartais darome, kai geriam.

Jau gražiai moka pasakyti mama ir tete (sako "A tete" :), o kai rodau į jį ir sakau "Vilius", juokiasi ir sako savo mėgstamiausią viską reiškiantį tetete...

stiklai darželyje

Kurią tai dieną vaikščiojom su Viliumi ir sustojom pažaisti žaidimų aikštelėje, kuri ribojosi su vaikų darželio tvora. Kaip tik buvo tas dienos metas, kai vaikai žaidė lauke. Teritorija ten visai nemaža, yra kur vaikam palakstyti. Aš didelio dėmesio nekreipiau į tuos vaikus, nes Vilių reikėjo ganyti. Bet štai pačios mergaitės iš už darželio tvoros mane pasikvietė. Pasirodo, jos rinko į kibirėlį stiklus, t.y. įvairias šukes. Ir už tvoros, taip sakant jau ne darželio teritorijoje, jos pamatė šukių, tai ir paprašė, kad aš padėčiau jas joms surinkti. Na, surinkau. Paklausiau kam jos renka tas šukes, ogi, pasirodo, auklėtoja liepė. Na, kaip ir užduotis susitvarkyti darželio teoritoriją. Hmm... Klausiu, ką paskuid arysit su tais stiklais, sako, atiduosim auklėtojai, ji kur reikia išmes. Na, idėja nebloga, mokyti vaikus, kad negalima mėtyti stiklų kur papuola, kad reikia išmesti "kur reikia", bet man nepasirodė saugu. Landžioja tos mergiatės po visus krūmus, kišą rankytes per tvorą, labai jau paprasta susižeisti. Net ir suaugę tokius darbus dirba su pirštinėm, o vaikų koordinacija juk mažiau išvystyta. O auklėtojų netoliese nesimatė, tik girdėjosi jų balsai... Aš nenorėčiau, kad mano vaikas tokius darbus dirbtų būsimam darželyje. Idėja gera, bet metodai, mano galva, pasirinkti visai netinkamai.

Bandė dar mergaitės mane įkalbėti įlisti į vienus krūmus, kur matė esant stiklų, bet sakiau jau gana. O jos labai stengėsi surinkti kuo daugiau, lyg gautų prizą už kiekį.

Metai ir dar pusė

Šiandien Viliui lygiai metai ir dar pusė, arba kitaip - 18mėn. Tarpinė ataskaita, taip sakant, būtų ne pro šalį :))

Pradėsiu nuo fizinių duomenų: sveria apie 12kg, ūgis - gal kokie 83cm(?) Tiksliai nežinau, nes pas gydytojus buvom vasarį, o namuose svarstyklių neturim (na, tas liaudiškai vadinamas "bezmėnas", užsilikęs nuo sovietų laikų, kuriuo sverdavom makulatūrą, yra, bet jau netinka, nes jo riba - 8kg. Katiną dar pasveria :) ) Viliaus pėdutės ilgis 13-13,5cm, nešioja 22 dydžio batukus. Galvos apimtis - 50cm, kepures nešioja, skareles irgi, kartais nusviedžia į šoną, bet dažniausiai susitariame, kad liktų ant galvos.

Įprasta Viliaus diena atrodo taip: keliasi apie 8.30-9.00 (būtų man kas tai pasakęs prieš kokius pusė metų, TIKRAI nebūčiau patikėjusi! Nes tuomet jis kėlėsi 6.00-6.30...). Kokias 20min. kuičiamės lovoje, tuomet - rytinės procedūros (sėdėjimas ant puoduko, veiduko prausimas ir persirengimas). Tada jsi eina žaisti, o aš - ruošti pusryčių. Priklausomai nuo savaitės dienos pusryčius valgome lėtai arba labai greitai, - antradieniais nuo 10val. einame į mokyklėlę, tad tenka skubėti. Jei niekur neinam, Vilius žaidžia, aš ką nors tvarkausi, būna jis "padeda". Bet da-niausiai išeiname, - jei ne "su reikalu", tai bent jau pasivaikščioti po mišką, aplink namus...

Pietus valgo jis apie 13-14val. Pietų miegas - nuo 14.30-15.00 iki 17.00-18.00. Paprastai išmiega 2-2,5val., nors būna ir rekordų kaip 3,5val.! Tiek niekada nebuvo išmiegojęs, net kai buvo kūdikėlis. Ilgiausiai yra buvę 4val., bet tai buvo po to, kaip prišveitė mišinuko (taip jau buvo, kad iki kokių 2mėn teko "padraugauti" su juo), ir dar buvo 6val. naktį, bet tuomet jam buvo žiauri sloga...

Vakare arba vėl einame į lauką, arba veikiame ką nors namuose. Valgom pavakarius, vėliau vakarienę, žiūrim teliką (hmm, žinau, kad nereikėtų, bet norisi ir man kokių naujienų ar žinių išgirsti). Miegoti Vilius eina apie 21.30-22.00, būna užmiega jau ir po dešimtos vakaro. Manyčiau, tai vienintelis man nelabai patinkantis dalykas, pasikeitus jo dientovarkei. Anksčiau eidavo miegoti apie 21val., tad mano vakaras būdavo ilgėlesnis. Nors nedrįsčiau skųstis :))

Naktį Vilius kėlinėjasi kokius 3-4 kartus, nors nesakyčiau, kad jis rimtai prabunda. Žinoma, atsigerti pienuko. Labiausiai jo prireikia paryčiais, tuomet žindymas būna dažnesnis. Naktį,manau, gal kokį kartą ar du patraukia. Tiksliai nežinau, nes miegame drauge. Taigi, dar vienas faktas apie Vilių - jis miega su mama :) Nors savo lovytėje irgi miega - pietų miegą ir vakare ten užmiega, tik naktį, kartais ir pati nepamenu kokiu būdu, persikelia šalia manęs :)

Ką dar klausia močiutės ir kitos mamos apie vaikus? - Kaip jis valgo?!! Ogi, puikiai! Bendrai pasakius, Vilius valgo gerai ir beveik viską , ką paduodu. Na, būna, kad nenori, tuomet tenka įkalbinėti, arba kažko nenori, bet kitą dieną , žiūrėk, jau valgo tai, kam vakar sakė "Ne". Šiuo metu mėgstamiausi: virtos daržovės su mėsyte, ryžiai, balta duona ir bandelės, juoda duona su sviestu, barankos, šiaudeliai ir kiti panašūs graužalai :) A, tiesa, mėgsta varškytę, bananus ir obuolius, melionas irgi skanu :) Geria arbatėles ir mamos pieną, visa kita-neįdomu :) Bandžiau siūlyti vaikiškų sulčių, likau nesuprasta :)

Vilius moka:

valgyti pats (kai nori, pastaruoju metu nori retai...), laikyti puoduką, iš kurio geria (tiesa, tik kai geria, paskui dažniausiai staigiu mostu jį atitraukia ir gėrimas išsilaisto :));

žaisti vienas (būna ir dvidešimt minučių nieko kito neprireikia);

pasiprašyti ant puoduko, kai nori kaku (su sisiu dar neišeina, bet pasako, kad jau padarė į kelnes :), kai būna be sauskelnių);

padaryti kaku ant puoduko, kai paprašau (čia yra nerealu!! na, žinoma, aš neprašau 5 kartus per dieną, bet kai žinau, kad dar nedarė, būna nuvedu, pasodinu ir prašau padaryti, jis pasėdi, pažaidžia ir padaro :));

užlipti stovėdamas vieną ar du laiptelius į viršų ir vieną žemyn nenukritęs (nežinau, ar tai pasiekimas tokio amžiaus vaikui, bet man taip :));

dainuoti, kai paprašau , dainuoja su žodžiais ir melodija! Tik nesuprantu, kokią dainą :)

šokti, oi, gali pagal bet kokią muziką, tinka ir sunkus rokas ir popsas;

susidėti savo mašinas į "garažą" (vieną konkrečią vietą) vakare, kai jau ruošiamės eiti miegoti;

labai greitai bėgioti :)

nubėgti į virtuvę ir išmesti šiukšles į šiukšlių dėžę ir su trenksmu uždaryti spintelę :);

pasakyti, kaip "sako" įvairūs gyvūnai (karvė, arklys, avis, gaidys, varlė, antis, šuo, katinas);

pasakyti ir parodyti, ko nori ar nenori.

(tikriausiai dar ne viskas, bet tiek tesurašiau šiai dienai.)

Vilius kalba savo "kiniečių-prancūzų-marsiečių" kalba, o supranta beveik viską , ką jam sakom :) Susikalbėti galima, susitarti pavyksta, nors dažnai reikia pasakyti -niolika kartų, kol išgirsta. Puikiai pasako "Ne", "Taip" nesako, tik linksi galva :)) Atsirado naujų žodžių, kaip tamba (dramblys), tutū (lėktuvas), takto (traktorius). Nemažą dalį žodžių jis parodo, pvz. "kepurė" yra paplekšnojimas per galvą, "skanu" yra pakrapštymas pirštukais ant krūtinės (beje, rodo ir pats, ne tik paprašytas, vadinasi, supranta, ką reiškia :)) Ir dar, sako naujus žodžius, kurių deja, dar nesuprantu :(

Vilius mėgsta žaisti su mašinom, kamuoliais, vartyti ir klausyti skaitomų knygų, mėgsta plaukioti ir labai taškytis baseine (tinka ir vonia :)). Patinka piešti, žinoma, kol kas tai tik linijos ir štrichai, bet laikyti pieštuką ar flomasterį jau žino kaip, ir žino, kad reikėtų piešti ant lapo, nors norisi ir kitur :)

Vilius atskiria kurie daiktai yra jo, ir kartais labai savininkiškai neleidžia niekam prisiliesti, išskyrus savus. Pvz. vežimukas yra nerealiai vertingas daiktas ir jį stumti gali tik "išskirtiniai" žmonės, o jį sėdintį jame vežti galiu tik aš...

Kas Viliaus laukia artimiausiu metu? - Vasarą žadu bandyti atpratinti nuo sauskelnių. Kažkada rudeniop bandysim atsisveikinti su pienuku. Toliau lankysim mokyklėlę, kurioje nuo rudens prasidės dailės pamokos (aš labai laukiu :)).

asociacijos

Man labai smagu stebėti, kaip Vilius sumąsto, kas į ką panašu. Kartais tikrai pats nesumąstytum tokių asociacijų!

Pradžiai tokios gan įprastos: rodo į mėnulį dienos danguje ir sako, jog kamuolys. Nėštukės pilvukas jam irgi primena kamuolį :) Visa, kas supasi ar juda pirmyn-atgal yra "tiku tiku", nors pradžioje tai buvo tik laikrodis. O dabar ir supynės, ir laikrodis, ir malūno sparnai yra "tiku tiku". Tiesa, vieną vakarą, kai jį migdžiau, jis paleido papuką ir sako "tiku tiku", suprask - "pasupk mane". Na, ir supau :) Smagu, kad jau galime susikalbėti!

Dar labai įdomu, jog visa, kas yra nuožulnu, yra "čiužt", kas originaliai buvo tik apie čiuožyklą :) O visa, kas šiek tiek kyla į viršų kaip į kalną, yra "ap ap ap" :))

O įdomiausia buvo Olandijoj, Keukenhof parke, kai jis sustojęs prie vienu mėlynų gėlyčių pievelės aiškino, jog tai yra "AaA". Taip jis vadina dantų šepetuką, nes kai valau dantukus, prašau jį sakyti "aaa", kad išsižiotų... Na, tai štai, tos gėlytės jam kažkokiu mistiniu būdu buvo panašios į dantų šepetukus! Ir vieną nusigriebęs bandė juos išsivalyti :))

Mamos diena

Tai pirmieji metai, kai girdžiu man sakant "mama". Jau nebekeista :))

Kai buvau maža, vis galvodavau, kaip mama atpažįsta, kad būtent ją kviečia, juk visi vaikai šaukia "Mama"... O dabar atrodo, kas čia keisto, - savą vaiką tikriausiai ir per mylią išgirstum!

Kartą perskaičiau ir ilgam užstrigo tokia mintis apie mamas: gimstant kūdikiui, mamos širdis visiems laikams pasidalina. Dalelė jos širdies visuomet būna su vaiku. Ir jau niekada ta širdis nebūna rami...

Ir vis tiek visoms Mamoms linkiu ramybės, ir dar - kantrybės aruodų, gero ūpo upių, nesibaigiančių fantazijos horizontų ir nepailstančių rankų.

Kelionė į gėlių šalį

Vos prieš tris dienas grįžome su Viliumi iš jo pirmosios rimtos kelionės - buvome išvykę į Olandiją pasigrožėti gėlių paradu :) Nors kelionėje užtrukome tik 5 dienas, bet įspūdžių ir patirties tiek daug, jog atrodo, kad buvome išvykę geroms dviems savaitėms :)

Tad, apie viską iš eilės.

Kelionė ten ir atgal

Į Amsterdamą ir atgal į Vilnių skridome. Kadangi dabar striuka su tiesioginiais skrydžiais iš Vilniaus, teko rinktis patogiausią iš esamų variantų. Pasirinkau skrydį su persėdimu Rygoje. Rinkausi tokį, kad nereikėtų oro uoste šliaužioti kelias valandas, o tai automatiškai brangina bilietą.... Jau anksčiau pastebėjau, kad tie pigūs ar pigesni skrydžiai yra nepatogūs. Labiausiai nuvylė skrydžių kaina kūdikiui (iki 2m.) - pats bilietas nebrangus (apie 50Lt), bet va mokesčiai sudarė apie 450 Lt !!!!!!!!! Kaip tai buvau įtikėjusi, kad su kūdikiu skristi labai jau pigu :)))

Kadangi Viliui pabai patinka lėktuvai, tai jokio paruošimo nedariau :) Kai jau atvykom į oro uostą, paaiškinau, jog skrisim lėktuvu. O kai įsėdom į lėktuvą, - kaip tai bus, t.y. jog iš pradžių lėktuvas labai labai greitai važiuos, o paskui pakils - opapa!! Atrodo, jog suprato :) Pakilimą ištvėrė puikiai, šiek tiek žindė, kartais krapštėsi ausytes :) Skrydis iki Rygos trumpas, tad ypatingos veiklos galvoti nereikėjo - pažiūrėjom pro langą, pavartėm vietinę spaudą, turėjau paėmusi ir jo mylimų knygelių, - tikrai pravertė skrydžio metu. Leidžiantis dainavom ir lingavom stipriai apsikabinę. Dar papasakojau, jog bus bum, kai nusileisim, tai dainuojant vis įmesdavau tą bum, tad nusileidimas praėjo sklandžiai :)

Rygos oro uoste radau mini vaikų žaidimų aikštelę (su kilimu, karstynėm ir čiuožykla), tai ten ir praleidom tą laukimo valandą :))

Iki Amsterdamo skridome beveik 2 val., bet pirmąją Vilius pramiegojo, o likusią dalį skaitėm, vartėm, žiūrėjom pro langą.

Kelionė atgal, deja, nebuvo tokia jau visiškai sklandi. Pasirodo, Viliui nebuvo rezervuotos vietos atgaliniam skrydžiui. Tai prie registracijos Amsterdame stovėjau neramiam laukime, bet kartu ir džiaugiausi, kad Viliui nėra 2metų, ir kad jam nereikia atskiros vietos. Į keleivių sąrašus pakliuvom abu :)) Beje, abiejų skrydžių metu lėktuvai buvo pilnutėliai.

Skrydžiai praėjo sklandžiai, pirmąjį Vilius pramiegojo nuo iki, o antrąjį - prakabėjo prie krūties :))

Supratau, kad keliauti su Viliuku jau galime :)

Kompanija

Keliavom mes ne dviese :) Tėtį palikom namuose (kažkas juk turi dirbti :)). O Amsterdame mūsų su Vilium jau laukė mano šeimyna: mama, tėtis, sesuo ir jos sūnus. Beje, pasitiko jie mus kaip tikras žvaigždes - su fotoaparatų blykstėm ir filmavimo kamera :)) Tad visą laiką Olandijoje praleidome drauge, šešiese. O viskas buvo dar įdomiau ir dėl to, jog gyvenome visi šeši viename mažame namelyje ant ratų! Taigi, pereinu prie kitos dalies:

Nakvynė ir transportas

Mano tėvai ir sesuo su sūnum atkeliavo į Olandiją kemperiu (http://www.kelioneskemperiu.lt/ ). Kadangi tai šešiavietis kemperis, tai nusprendėme, jog ir mes su Viliumi turėsime jame tilpti. Ir nieko, tilpome :) Visokių yra filmų pavadinimų, o apie mūsišką kompaniją būtų galima pasakyti taip - keturi suaugę, paauglys ir mažas vaikas :))))

Iš tiesų, išsitekome puikiai. Pora naktų su Viliumi miegojome tokioj nuošalesnėje lovoje, bet kadangi ji buvo gan siaura, ir man sunkiai pavykdavo atsigulti ant nugaros, kitas dvi naktis miegojom jau kitoje - platesnėje, bet trumpesnėje lovoje. Taip sakant, ilgį paaukojom pločiui, arba - kojos nusileido nugarai :)) Ši lova taip pat buvo ir kemperio centre, tad jei kas sumanydavo pasivaikščioti naktį aš tikrai girdėdavau :) O ir eiti miegoti visi buvo priversti kartu su Vilium.
Vilius miegojo tikrai neblogai, na, gal ir dėl to, jog kasdien įspūdžių būdavo su kaupu, ir lauke praleisdavo beveik ištisą dieną. Gal tik nuėjimas miegoti jį kiek trikdė, nes ta pati didelė mašina buvo ir judėjimo priemonė ir namai.

Po antros nakties, kai ryte aprengiau Vilių ir paleidau žaisti, o jis jau įprastai (!) nubėgo rinkti akmenukų, pagalvojau, kad buvo teisus tas kažkas, kas pasakė, jog vaikai kaip tarakonai, labai greitai prisitaiko prie kintančių sąlygų. Tą rytą Vilius jau buvo pripratęs prie esamų sąlygų, ir atrodė, galėtų taip gyventi nuo šiol ir visada ... Palyginimas nelabai gražus, bet labai tikslus :)) Jį prisiminiau dar bent keletą kartų kelionės metu.

Tuo pačiu kemperiu visur ir keliavome, t.y. ir po Amsterdamą (nedarykite to!!!), ir po apylinkes (mielai prašom :)). Po Amsterdamą verčiau judėti pėsčiomis ir kartais pasitelkiant į pagalbą tramvajus, - ir paprasčiau, ir lengviau "atklįsti" į teisingą kelią pasiklydus.

Didelis privalumas keliaujant kemperiu - visuomet viskas su savimi. Net kelis kartus pajudėjus iš kempingo, pagalvodavau, kad kažko nepasiėmiau (atsigerti Viliui, megztuko, sauskelnių ir pan.), o paskui nusiramindavau, - juk viskas vietoj. Ramu šiuo aspektu turėtų būti sraigėms....

Aplankytos vietos

Buvome Amsterdame: aplankėme Artis zoologijos sodą, plaukiojome laivu po kanalus, vaikščiojom po gatves ir palei kanalus. Šiame mieste aš buvau jau kelintą kartą, tad kažko labai ypatingai naujo neatradau. Tiesiog, saugojau Vilių nuo dviračių, mašinų ir kitų praeivių kojų, nes vaikinas kelionėje griežtai atsisakė duoti ranką ir visur ėjo pats savarankiškai......

Zoologijos sodas tikrai įspūdingas, tik reikėtų eiti ten su pailsėjusiu vaiku, nes Viliui visko buvo per daug ir jis pradėjo klykti... Tęsinys apie tai prie ekstremalių patyrimų :)

Buvome dideliame nuostabiame parke Keukenhof (http://www.keukenhof.nl/ ). Jis nuo Amsterdamo apie 30km. Pavasarį ten žydi beveik visur :) Mano mama sakė, jog vaikšto po rojų, galbūt ir ten taip pat gražu ir kvepia... Parke praleidome apie 4valandas, pirmas dvi beveik iš vien sekiojau paskui Vilių, o paskui kažkaip vaikas apsiprato ir jau buvo galima susitarti, kuriuo takeliu eisime. Be to, atradome būdą, kaip nukreipti vaiką eiti reikiamu taku, - tiesiog už pečių pasukti ir pasakyti, kad einam ten. Ir veikia!! Parke ne tik daug nuostabių gėlių, bet ir fontanai, vaikų žaidimų aikštelė, mini fermutė su gyvulių jaunikliais, kuriuos leidžiama liesti ir glostyti. Iš tiesų ten galima puikiai praleisti visą dieną.

Kitą dieną kėlėmės anksti ir tik šiek tiek akis prasikrapštę važiavome prie kelio, kuriuo keliauti turėjo Gėlių paradas. Kadangi statyti mašinų pakelėj negalima, tai stovėjimo aikštelėje skubėjome užsiimti vietą, o dar su kemperiu. Taigi, praleidome visą dieną to paties Keukenhofo apylinkėse ir apie 15val. ėjome stebėti parado. Tiesa, belaukiant su Viliumi išbandėme važinėjimąsi dviračiu su vaikiška kėdute. Kaip tik tokią planuoju pirkti prie savo dviračio, tad buvo naudinga patikrinti Viliaus reakciją. Viskas super - vaikas tiesiog užhipnotizuotas :)

Gėlių paradas man paliko tokį nuosaikiai gerą įspūdį. Tiesiog, kažko super ypatingo nesitikėjau, o ir tai ką pamačiau buvo gražu, tik kai kas LABAI gražu :)) Bet pamatyti vis tiek vertėjo, kad žinočiau, kas tai yra.

"Ekstremalūs" patyrimai ir pamokos

Tokių ekstrymų buvo gal du. Vienas, kai Vilius užsiklykė nuo pervargimo zoologijos sode. Tiesiog kol išsiruošėm, priartėjo Viliaus pietų miegelio laikas. Maniau, gal jis vežimėlyje nuluš, bet kur tau - ten TIEK daug vaikų buvo, jog jam labiau rūpėjo tie vaikai nei tie gyvūnai :) Nuovargis ir begalė veiksmo aplink vaiką taip išmušė iš vėžių, jog viskas baigėsi klykimu dėl bet kokios priežasties. Blogiausiai tai, kad aš žiauriai susinervinau ir dar jį aprėkiau ir apibariau. Žodžiu, grįžom į kemperį kuo greičiau pasiklykaudami ir paskui labai greitai Vilius smigo gerom dviem valandom.

Išmokau... Išmokau, kad NEGALIMA ant Viliaus pykti ir nervintis, kai jis nervuotas, nes situacija tik dar labiau pablogėja. Galima tik raminti ir pačiai išlikti ramiai. Ir dar - nevesti vaiko į vietas, kur daug žmonių, daug veiksmo ir įspūdžių, kai jam greitai reiks miegoti. Kadangi vežime jis nemiega, o ir miegoti ten būtų sudėtinga - triukšminga, geriau jau kitaip suplanuoti laiką.

O antroji, kai ėjome per patikrinimą Amsterdamo oro uoste jau grįžtant namo. Na, ten, kur reikia viską (net kelnių diržą) sudėti patikrai. Reikėjo ir Viliaus vežimuką suskleisti ir uždėti ant tos juostos, o jam kažkoks nuosavybės jausmas žiauriai prabudo. Kai pamatė, kad darbuotojas paėmė JO vežimą, klykė ne savu balsu... Ant rankų klykiantis vaikas, viena ranka reikia sureguliuoti visus daiktus, nepamesti dokumentų, ir dar kelnės smunka... Gerai, kad viskas įvyksta greitai ir niekam nekilo jokių klausimų...

Išmokau? - Na, to paties, ką žinojau, - yra situacijų, kai tiesiog reikia nekreipti dėmesio į aplinkinių žvilgsnius "Ko čia jūsų vaikas klykia?!" ir daryti tai, ką reikia tuo metu.

Pabaigai

Nors labai labai pavargau, kelionė buvo puiki. Ir jau noriu vėl kur nors keliauti. Kad ir į lietuvišką pajūrį :) Judėti man būtina, panašu, kad mūsų Viliui irgi :))

"ansktyvasis ugdymas" :-D

Štai taip mums labai tinka ir patinka keisti sauskelnes: ir naujienas peržvelgiam, ir ramiai pagulim, na ir pasikeičiam :)))

kasdienybės lyrika

.................... Kasdienos trupiniai ant stalo, saulės spindulių krašteliai paglosto stalo galą, kėdę, lapą. Pusryčiai - tie patys ir tokie patys kasryt, todėl, kad taip lengviau, todėl, kad nereikėtų galvoti tik pramerkus akis, todėl, kad vaikui kurtum ritualą...

........Kasdienos smulkmenos, tie patys žingsniai šen ir ten, tos pačios lėkštės ir puodeliai, puodai ir šaukšteliai, naudojami, plaunami, dedami į lentyną ir už akimirkos vėl šildomi rankų.

...............Kasdienos judesiai, tūkstančiai smulkių krustelėjimų, šimtai kartų liečiamos vaiko marškinėlių sagos, sauskelnių krašteliai ir vaiko kojytės. Dešimtys pakėlimų, prilaikymų, pasodinimų, pakilnojimų ir pamėtymų, pasupimų ir smagių pakratymų, prisiglaudimų ir šviesių plaukučių paglostymų...

.......Vaikelio pietų miegas, šventas kavos puodelis mamai... Knyga, laiškai, žurnalas ar tiesiog tyla su savimi...

.......................Kadienos išėjimai, apsirengimai ir nusirengimai, naujienų ieškojimas, vaikščiojimas už rankutės, mažylio nešimas, nešimas, nešimas... Žaidimas smėlio dėžėje, akmenukų rinkimas, lėktuvo palydėjimas akimis...

.........Kasdienos vakarinis vonios ritualas, derybos dėl miego, pižama ir paskutinis "Atia" prieš miegelį. Tas neapsakomas malonumas laikyti nurimusį, alsuojantį kūnelį, šiltai prigludusį, kartais, rodos, laikytum taip iki ryto...

....Kasdienos smulkmenos, tokios nepakenčiamai vienodos ir tos pačios. Bet jų netekus, taptų tokios mielos, prasmingos ir laukiamos...

prieraiši tėvystė 5 - savigarba

Po ilgesnės pertraukos, vėl grįžtu su Sears'ų prieraišia tėvyste ir vaikų auklėjimą. Jau buvau pasiilgusi šios knygos...

Šį kartą apie savigarbos arba pasitikėjimo savimi ugdymą.

Smagaus skaitymo!

********************

Savigarba: gero elgesio pagrindas

Tai, kaip mes suvokiame save, įtakoja kaip mes elgiamės. Tai galioja ir suaugusiems, ir vaikams. Vaikas, pažvelgęs į veidrodį, džiaugiasi matydamas mylimą žmogutį jame. Vaikas turėtų galvoti apie save, kaip apie gebantį daug ką padaryti, jaustis gerai didžiąją laiko dalį ir žinoti bei jausti, jog yra vertas meilės. Tėvai yra pagrindiniai vaiko savivertės šaltiniai, todėl viena iš svarbių auklėjimo užduočių turėtų būti ugdyti vaiko teigiamą savęs suvokimą, kad jis lengviau susidorotų su gyvenimo sunkumais ir mokėtų vertinti ir džiaugtis sėkme.

Taigi, 10 būdų padėti vaikui ugdyti pasitikėjimą savimi:
1. Būkite prieraišūs tėvai. Įsivaizduokite, kaip jaučiasi kūdikis, kuris dieną praleidžia ant mamos rankų arba nešioklėje, yra žindomas pagal poreikį, į jo verkimą reaguojama nedelsiant ir siekiama patenkinti jo poreikius, - jis jaučiasi mylimas ir vertinamas, jis jaučiasi karaliumi :)
Jautriai prižiūrint prieraišūs kūdikiai žino ko gali tikėtis, jie jaučia, jog valdo aplinką, nes yra reaguojama į jų siunčiamus signalus. Kūdikiai, į kurių signalus nėra reaguojama arba ne visada, sutrinka, jie suvokia, jog nėra verta siųsti signalus.
Pirmieji dveji metai yra labai svarbūs todėl, kad vaikų smegenys auga labai greitai, juose formuojasi asociacijos ir vaizdiniai, kaip veikia pasaulis. Prieraišūs vaikai dažniausiai jaučiasi gerai, ir vėliau gyvenime jie stengiasi sugrįžti į tą gerą savijautą. Kadangi jie tai yra pajautę daugybę kartų būdami vaikais, jiems tai pavyksta ir po sunkių išbandymų.
2. Auginkite savo pačių pasitikėjimą. Buvimas tėvais yra terapinis. Prižiūrėdami savo vaikus jūs dažnai išgydote save. Jei turite problemų, ateinančių iš jūsų praeities, spręskite jas, jei reikia, kreipkitės į specialistą. Ir neteiskite labai savo tėvų dėl jūsų turimų savivertės problemų.
Niekas negali būti laimingas visą laiką, tačiau jūsų vaikas žiūri į jus kaip į savo jausmų veidrodį. Tad jei jūs susirūpinęs, jūs negalėsite atspindėti gerų, šviesių jausmų. Pirmaisiais metais mamos ir vaiko savęs suvokimas yra tvirtai susieti, todėl auginame bendrą savivertės jausmą. Jūsų liūdesio ir nelaimingumo priežastis vaikai perkelia į save, - jei jūs liūdite dėl savo vidinių bėdų, vaikas supras jog liūdite dėl jo. Tad kiekvieną dieną sau priminkite: labiausiai ko reikia mano vaikui tai – laimingos mamos.
3. Būkite teigiamas veidrodis.
Vaiko savigarba priklauso ne tik nuo to, ką jis galvoja apie save, bet ir nuo to, ką jis mano, kaip kiti suvokia jį. Tai labai tinka ikimokyklinukams, kurie mokosi apie save iš savo tėvų reakcijų. Ką jūs parodote savo vaikui: ar su juo smagu būti? Ar jo nuomonė ir norai svarbūs? Ar jo elgesys jus tenkina? Kai jūs teikiate teigiamą atspindį, vaikas mokosi apie save galvoti gerai. Jis taip pat noriai pasitikės jumis, kai jo elgesys nebus tinkamas ir jūs tai nurodysite. Žinoma, jūs negalite būti linksmas ir besišypsantis visąlaik, to ir nereikia. Vaikas mokysis, jog ir tėvams būna ne kokių dienų. Tačiau jis tuo pačiu ugdys savo jautrumą jums, ir galbūt vieną dieną jis pakels jums nuotaiką :)
4. Žaiskite su vaiku. Žaisdami jūs išmoksite daug apie savo vaiką, ir apie save taip pat. Žaisdami jūs siunčiate žinią vaikui: „tu esi vertas mano laiko“. Užuot stebėję vaiko žaidimą, įsitraukite į jį patys.
Leiskite vaikui inicijuoti žaidimą. Svarbu atminti, jog veikla, inicijuota paties vaiko, išlaiko jo dėmesį ilgiau nei pasiūlyta žaidimų draugo. Žinoma, jums greičiau nusibos tas pats žaidimas ar knyga nei vaikui, tačiau eigoje jūs galite pasiūlyti naujovių.
Būkite su vaiku 100%. Jei su vaiku žaidžia tik jūsų kūnas, bet ne protas, vaikas tai pajaus, ir niekam iš to nebus naudos, - vaikas pasijaus nevertas jūsų laiko, o jūs neteksite galimybės geriau pažinti savo vaiką ir dar kartą prisiminti kaip žaisti..
Žaidimas kartu – tai investicija. Jūs galite jausti, jog tai laiko švaistymas. Dauguma suaugusiųjų sunkiai paleidžia savo „svarbią“ dienotvarkę. Bet jums nereikia žaisti visą dieną, o ir vaikas to nereikalaus iš jūsų. Geriau galvokite taip: aš darau patį svarbiausią darbą - auginu žmogų. Tai jūsų investicija: kuo daugiau susidomėjimo rodote mažylio veikla, tuo daugiau susidomėjimo jis rodys bendrai veiklai su jumis, kai paaugs.
5. Kreipkitės į vaiką vardu. Dažnai girdint savo vardą vaikui bus lengviau kreiptis į kitus vardais, o tai palengvins bendravimą ateityje. Svarbu, kad tuo pačiu vardu kreiptumėtės į vaiką įvairiose situacijose, ir kai norite pagirti, ir kai vaiką norite sudrausminti. Mat jei naudosite jo pilną vardą tik drausmindami, jis ims sietis su neigiamais jausmais.
6. Taikykite pernešimo principą. Kai vaikas paauga, skatinkite jo talentus. Kai vaikas džiaugiasi tam tikra veikla, tai stipriai pakelia jo pasitikėjimą savimi ir tai persiduoda kitoms veikloms, kurios nebūtinai sekėsi gerai. Jei jūsų vaikui sekasi sportas, bet nesiseka moksluose, skatinkite jo sportavimą ir pasitenkinimas šioje veikloje kels pasitikėjimą savimi ir kitose.
7. Padėkite vaikui patirti sėkmę. Vaiko talentų ugdymas ir įgūdžių lavinimas yra auklėjimo dalis. Skatinkite jį lavinti gabumus, net jei jis pats ir nemato jų. Tačiau svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp postūmio ir saugojimo. Reikia abiejų, nes jei nepastumsite, jo gabumai nelavės, ir jei nepasaugosite nuo nerealių lūkesčių, susvyruos jo pasitikėjimas savo gebėjimais. Tačiau atminkite – įsitikinkite, kad jūsų vaikas žino, jog jūs vertinate jį tokį, koks yra, už tai, jog jis yra, o ne už jo pasiekimus.
8. Padėkite vaikui pasitikėti namais, prieš išeinant į gatvę. Prieraiši tėvystė pirmais trejais metais ir tvirti ryšiai vėliau suteikia vaikui tvirtas vertybes apie šeimą, namus, santykius. Vaikas pasitiki tėvų išmintim ir gali saugiai eiti tyrinėti pasaulio už namų ribų.
Stebėkite ir vertinkite savo vaiko draugus. Vaiko vertybes ir elgesį įtakoja reikšmingieji asmenys – tėvai, mokytojai, treneriai ir draugai. Leiskite vaikui išsirinkti draugus, ir tuomet stebėkite draugystę, kaip ji veikia jūsų vaiką. Kartais gali būti naudinga suvesti vaiką su tinkamais draugais.
Atverkite savo namų duris vaikų draugams. Gal ir daugiau triukšmo jums teks klausyti ir daugiau netvarkos pakęsti, bet jūs žinosite su kuo bendrauja jūsų vaikas.
9. Stebėkite, kaip darželis/mokykla veikia jūsų vaiką. Stebėkite, kaip vaiko elgesį ir asmenybę veikia kiti suaugę žmonės- mokytojai, auklėtojai. Tai jūsų atsakomybė keisti vaiko aplinką, tad jei yra būtinybė, keiskite darželį, mokyklą ar su vaiku dirbančius žmones. Jūsų valia į kokią aplinką jūs siųsite vaiką: į tokią, kurioje daugybė vertybių, įvairių požiūrių, nuomonių, ar į tokią, kurioje visa daugiau ar mažiau atitinka jūsų šeimos vertybes. Tačiau abiem atvejais vaikas formuos savo vertybių sistemą, kuria remsis gyvenime.
10. Skirkite vaikui atsakomybių. Vaikams reikia darbo, veiklos. Vienas iš būdų ugdyti vaikų pasitikėjimą ir priimti šeimos vertybes yra padėti tvarkytis namuose. Kai vaikai turi savo darbelių, ne tik tėvams lengviau tvarkytis, bet ir vaikai jaučia, jog yra svarbūs ir prisideda prie bendro reikalo. Jie jaučiasi reikalingi ir naudingi.
- pradėkite anksti. Jau nuo 2 metų vaikai gali atlikti smulkius darbelius namuose. Kaip pvz. surinkti šiukšles nuo grindų, išvalyti kas išpilta, padėti servetėles ant stalo ir pan. Vėliau gali sekti skalbinių rūšiavimas pagal spalvą, kriauklės šveitimas (vaikams patinka šveisti :)), nuo 7-erių jau galima pavesti vieno patiekalo gamybą per savaitę. Išmokykite pasiruošti sau pusryčius, - ne tik jausis atsakingas už savo mitybą, bet ir suvalgys ką pasigamins.
- Skirkite specialius darbus. Žodis „specialus“ suteikia išskirtinumo ir jo atlikėjui, tad vaikams patinka. 4-5 metų vaikai jau gali turėti ir priskirtus darbus, žinoma, apie tai primenant. Ir gali tekti pasistengti priversti juos darbą pabaigti. Pradėti gali pagelbėti darbo darymas kartu su jais.
- Turėkite šeimos darželį. Augindami ką nors darže, vaikai puikiai išmoksta atsakomybės: kiek rūpinasi, tiek ir užauga.

******

Kitos Prieraišios tėvystės dalys :http://vaidulesmintys.blogspot.com/search/label/prierai%C5%A1i%20t%C4%97vyst%C4%97

apie vidinį laikrodį, maistą, žaidimus ir akmenis

Mūsų Vilius auga! Anokia čia naujiena, - visi vaikai auga :) Bet man taip savotiškai keista ir nuostabu matyti, kaip jis keičiasi. O pastaruoju metu tų pasikeitimų gana nemažai.

Didžiausias pasikeitimas susijęs su dienos režimu. Kai paskutinį kovo sekmadienį pasukome laikrodžius į priekį, Vilius pasuko savo vidinį laikrodį dviem valandom į priekį! Taigi, dabar ryte jis keliasi apie pusė 9, kai būdavo pusė 7 (!), miegoti eina apie 22val. (gal ir eitų vėliau, bet jau čia aš pareguliuoju tą ėjimą miegoti :)). Iš pradžių buvo man keista, - kaip gi čia galėsiu pamiegoti ilgiau ?! Buvo rytas, kad net iki pusės 10 išmiegojom... Sekanti mano reakcija buvo - man nepatinka! Nes ir pietų miegas nusikėlė vėliau, na, trumpai tariant, mano jau nusistovėjusi dienotvarkė vėl buvo pajudinta ir ne mano pačios noru :) Po dar vienos dienos, aš staiga supratau, kad man visai patinka toks režimas: keliamės kaip žmonės (ne kaip vyturiai :), gražiąją dienos dalį (kažkur nuo 10 val. iki 15val.) galime ką nors nuveikti (o ne miegoti pietų miegą), ir kuo toliau tuo labiau veikla perskels į lauką, tad tik dar smagiau, paskui galime pamiegoti pietų miego (nuo kokių 14.30-15 iki 17val.) ir vėl aktyviai pagyventi vakare, net ir į lauką dar kartą išeiti. Vienintelis trūkumas-vakaras, po dešimtos mano energijos likučiai jau nedideli, tad ir ką nors produktyvaus nuveikti kažin ar galėsiu, nors darbų vasarai neplanuoju, tad knygos skaitymui ar filmui energijos pakaks :))

Kitas pasikeitimas - Vilius valgo pats. Na, ne visada, ir ne viską, kas yra lėkštėje, mano pagalba reikalinga, bet svarbiausia - jis nori pats valgyti ir jam IŠEINA!! Taip rimtai susikaupęs kabina šaukštu ir įvairuoja į burnytę, - gražu žiūrėti :) O šauktą laiko už pačio galiuko, tai vairavimo etapas tik dar sudėtingesnis tampa. Jau gražiai valgo obuolius (anksčiau tik sukramtydavo ir išspjaudavo, nerydavo, tai eidavau per namus ir rinkdavau tą sukramtytą obuolio masę...), mielai valgo melioną - pasiima į rankytes riekelę ir tvarkingai valgo, paskui man atiduoda tokią visą iškandžiotą :) A, tiesa, geria iš puodelio. Pats norėtų laikyti, bet dar nesupranta, kad nereikėtų puodo visaip vartyti, tad kol kas laikau aš. Iš gertuvės negeria, tik dantentas pasikaso, nes iltiniai dygsta :))

Vilius jau žaidžia vienas! Ne itin ilgai, bet jau pasiekimas. Ryte aš ruošiu pusryčius, o jis žaidžia. Tai jei nekviesčiau, tikriausiai neateitų pavalgyti, taip būna pasiilgęs mašinyčių ir įsijautęs į žaidimą. Ir šneka, kai žaidžia. Smagu klausyt! Arba žiūri pro langą, kaip žmonės eina, katės bėgioja ar koks lėktuvas praskrenda, ypač patinka ši veikla, kai gauna ką nors pagraužti.

Išsiryškino mėgstamiausi Viliaus žaislai: mašinos, kamuoliai, knygelės ir viskas kas rašo (flomasteriai, tušinukai ir pan.). Visa kita - balastas, kurį galima pakrauti į mašinas arba šiaip išmėtyti po namus :) Na, dar iš kaladėlių bandė bokštą statyti, bet labai susinervina, kai jos krenta vos prisilietus, tad geriau statyti dviese.

Dar Vilius krapštukas. Jam patinka dėlioti, pvz. arbatos maišelius iš dėžutės ir atgal į dėžutę, žaisliukus iš maišelio ir į maišelį, rašiklius iš pieštukinės ir atgal, ir t.t. Dar jis renka akmenis.... Kai vaikštom lauke, visuomet prirenka bent kokius penkis, juos atiduoda man, o vieną pasilieka sau. Dažnai parsineša namo. Ne visada prisimenu išmesti, tai greitai turėsim kolekciją Viliaus akmenukų... Beje, rinktų ir šiukšles, jei tik leisčiau. Tomas juokauja, kad ekologiškos mamytės sūnus auga :)) Na, kai kuriose gyvenimo srityse stengiuosi būti ekologiška. Gal net sudalyvausim balandžio 18d. Darom'09 :)

O iš tiesų, tai kas dieną - po naujieną. Todėl laukiu rytdienos :)

kartais, kai verkiam...

Būna kartais imi ir apsiverki. Kai klausai dainos, kai skaitai knygą, kai žiūri gerą filmą. Arba kai gauni šiltą ir jausmingą laišką, ar kai perskaitai straipsnį internete...
Būna tokie etapai, kai negaliu neverkdama klausyti tam tikros dainos, tam tikros dainininkės, negaliu neverkdama žiūrėti tam tikro filmo. Tie kūriniai lyg paliečia slaptą mygtuką "ašaros", lyg užkabina stygas, kurių stebuklingu būdu nekliudo niekas kitas... Ir įdomiausia, jog tada verkti taip gera... Ir keisčiausia, jog verkiu nežinodama ko... Dėl to, kad daina tokia.
Dabar mano ašarų mygtuką spaudžia ir spaudžia Marijono Mikutavičiaus daina Degančios rankos. Vieni žodžiai be melodijos ne tokie stiprūs, bet vis tiek dalinuosi:

Tai toliausioji jo kelionė
Pas tave, jau šįkart be kūnų,
Virš grandinių, ginklų ir karūnų,
Virš liežuvių aistringų vargonų.

Pas tave paskutinį sykį
Prisiglaust, įsikniaubti amžiams.
Savo nebaigtą fugą palikęs,
Ir tikslus ir dienas suglamžytas.

Žvilgsnis lyžteli darsyk peizažą
Ir pasiima tai, kas būtina:
Vėjo šuorą ir liepsną mažą,
Kuri tilptų net tavo rankutėje.

Bet manoj širdyje ji netelpa
Ten ir taip jau per daug švelnumo.
Tai tokia paprasta aritmetika.
Buvo žvilgsnis ir gestas buvo.

Mes juk esam tik dulkės dulkėtos.
Vynas baigias, jausmas išsenka…
Bet sakyk, ar gali netikėti,
Kai nuo meilės užsidega rankos.

Buvo šokis, uždegęs salę.
Buvo tavo ir mano lūpos.
Kas įveikti šį kelią gali,
Jei ne jausmas šį vaizdą įsupęs.

Jei ne tu, tada kam man rankos.
Tegu dega. Jos nori degti.
Vien akordus lyg trupinius rankiot,
Ar nušviesti jausmu šitą naktį.

Ar per daug aš prašau - tik šokį,
Tarsi pūgą, lyg paukštį, lyg šūvį,
Kad jau amžiams galėčiau žinoti,
Jog neveltui gyventa buvo.

Mes juk esam tik dulkės dulkėtos.
Vynas baigias, jausmas išsenka…
Bet sakyk, ar gali netikėti,
Kai nuo meilės užsidega rankos.

Vakar žiūrėjau filmą Marlis ir aš. Mielas, labai mielas filmas. Verkiau, labai verkiau. Stipriai nuspaudė mygtuką "ašaros". Gerai, kad viena žiūrėjau :) Beje, ir knygą skaitydama verkiau, toje pačioje vietoje. Rekomenduoju visiems, auginantiems vaikus, mylintiems šunis (tiks ir katės!) ir norintiems smagaus, šilto, jausmingo vakaro. Gal ir jums ašaros nuplaus dienos nuovargį ir makiažą...

pavasaris prasidėjo!

Na, štai, galiausiai, jis prasidėjo! Taip laukiau ateinant pavasario, jog kartais net su skausmu žiūrėdavau pro langą... į tą purvą, šlapią sniegą, plikus medžius... Žinoma, saulė, šiluma ir žaluma neužpuolė staiga, ir taip sakant žiemos triūsai dar oi kaip matosi, ir šlepsi šlapiom kojom, bet vis tiek, bent jau saulė pradėjo ridinėtis padangėj :)

Pirmiausia, man pavasaris prasidėjo nauja veikla - pasiėmiau šiek tiek darbo "į namus". Na, tokio, kai reikia atlikti darbą iki nurodyto termino, ir niekam neįdomu, kada tu jį darysi: naktį, penktą ryto, su kūdikiu ant rankų ar sumuštiniu burnoj. Džiaugiuosi, tiesą sakant. Iš kitos pusės, kiek nerimauju, nes naujoji valdžia naują ir tvarką įvedė "ant Lietuvos" - taigi, jei mama dirba, tai jau, šiukštu, pašalpos tokios pat nebegaus, tą prisidurtą pinigėlį jau puls ir atskaičiuos. Na, žodžiu, gali atsitikti ir taip, kad tas džiaugsmas papildomais pinigais nepavirs, bet bent jau "sumamėjimas" (http://www.austejosblogas.lt/2009/03/13/deduda-mano-myjimiausia/) apmažės :))))) O dorai nieko nežinau, nes tiesą sakant, patingėjau išsiaiškinti. Kai pabandžiau, supratau, kad nei Sodra, nei VMI patys nieko dorai nežino, tai ką jau man-paprastai mamai-namų šeiminkei norėti :))))))

Kitas pavasario smagumėlis - Kaziuko mugė!! Labai laukiau jos šiemet. Išaušus tam šeštadienio rytui, ištempiau abu savo vyrus pasižmonėti ir ką nors tikro lietuviško nusipirkti. Vilius neištempė iki mugės, nulūžo mums beieškant, kur įsprausti mašinuką (Dievuliau, kiek mašinų Vilniuj! Kartais net nesinori niekur važiuoti...). Tad teko nešti. Veik nieko nematė, tik į pabaigą, kai mes sušalom, prabudo. Teko šiek tiek su juo pabraidyti po senamiesčio patvorių purvinus sniegus ir galiausiai grįžom namo džiaugtis pirkiniais. Aš prisipirkau "grybukų", tokių beveik kaip vaikystėj - su šokoladinėm galvom ir balto glajaus kotais! Mmmm! Viena visus ir sušveičiau :)) O Viliui kadangi šiuo metu lėktuvų manija, tai gavo dovanų medinį lėktuvą, tokį ale Dariaus ir Girėno Lituanica! Vis dar džiaugiasi :)

Saulei išlindus, prabudo ir mūsų su Vilium vežimas. Visą žiemą, lyg tikra meška žiemojo mūsų miegamajame, sulankstytas ir įspraustas į kampą. Mat man niekaip nepavyko savęs įtikinti, kad vaikui jame žiemą nebus šalta miegoti. Tad ir nesistengiau savęs laužyti. Labai šauniai pietų miegas persikėlė į lovytę, o į lauką einame pasivaikščioti, ne miegoti. Toks režimas ir man patinka, turiu laiko sau, o lauke nesušalu, nes tenka lakstyti paskui Vilių :)

Ir kai saulė nušvietė visus mūsų namų langus, supratau, kad reikia patikrinti vežimo ir Viliaus draugystę (iki žiemos ji buvo labai netgi nebloga:). Taigi, išriedėjom. Ėjau visa patenkinta, lyg pirmą kartą vaiką išsivežusi į lauką :))) Bet taip smagu buvo!! Kažkas panašaus, kai vaikystėj išsiveždavau dviratį iš rūsio po visų žiemos ir pavasarinių purvynų ant sauso asfalto. Viliui patiko, lingavo į taktą, dairėsi, ir kiek sunerimo, kai pasakiau, kad ir miegos čia. Nieko, užmigo, teko kiek paniūniuoti. Įdomiausia buvo, kai grįžom namo: iškėliau iš vežimo, nurengiau, o jis dairosi ir nesupranta - lyg ir buvau lauke, bet lyg ir ne... Nusprendžiau kol kas laikytis žiemos režimo pietų miegui, o vežimą panaudosim ilgesniems pasivaikščiojimams. O vasarą esu jam numačiusi ir rimtesnių darbų :)

Na, ir paskutinis pavasario ženklas buvo šiandienos pasivaikščiojimas Vingio parke. Mums iki jo geras galas nuvažiuoti, bet vasarą ir šiltąjį rudenį dažnai ten nukakdavau, nes - smagu ten. Tad ir šiandien ryte, kai danguj nebuvo nei debesėlio, o saulė plačiai šypsojosi, nusprendžiau aplankyti senus keliukus. Hmm, toli nenuėjom, Vingio parke dar žiema, tokia pažliugusi jau, bet dar ne per daug šilta :) Ką naudingo padarė Vilius, tai išvalė smėlio dėžę - drauge su kita mergaite išrinko iš jos visus konkorėžius! Liko tik smėlį išdžiovinti (ir rūbus gerai išskalbti) :)))

Ne, dabar bus paskutinis pavasario ženklas - supratau, kad reikia Viliui naujų rūbų! Žieminė striukė, batai su kailiu, kepurė šilta... Laikas atnaujinti ponaičio garderobą :)

Labai smagus "Šilko kelias"

Jau nuo filmo apie kelionę į Afriką senais mersais pamėgau Starkų. Na, ir žinoma, dar ir iš tų ankstesnių laikų, kai dirbo radijuj, Tango TV, bet toj kelionėj jis man kažkaip atsivėrė kita puse ir labai sužavėjo :) Iš tiesų, tai nuo jų pirmosios kelionės jiems taip baltai baltai užpavydėjau tokios avantiūros ir TOKIOS kelionės. Norėčiau kada taip pati pakeliaut....

Žinoma, žiūrėjau filmus ir apie Šilko kelio kelionę (http://www.silkokelias.lt ), ir Tuk Tuk Indija (http://www.bms.lt/lt/indija/map#bb).

Tad su nekantrumu laukiau Knygų mugės, kur buvo pristatyta Martyno Starkaus knyga "Šilko kelias". Nusipirkau. Perskaičiau. Perskaičiau su neslopstančiu smalsumu, krizenau, juokiausi, dūsavau ir kitaip "gyvenau" su kelionės dalyviais. Iš tiesų, tai kelionės dienoraštis, smagus, įdomus, šmaikštus, autoironiškas, atviras ir tolerantiškas. O jei dar nesipykstate su automobiliais ir pats jį vairuojate (ir nebūtinai jį puikiai pažįstate), tai ši knyga - pati puikiausia atgaiva vakare po darbų ar laisvą savaitgalį. Vat kokia puiki reklama :) Rekomenduoju!

Vilius iš “Apapa” šalies

zs

Laikas taip greit bėga. Kai bandau prisiminti, koks Vilius buvo prieš metus, kai jam tebuvo tik 3 mėnesiukai, daug ko jau ir nepamenu. Kažkaip neužsifiksavo tie jo baisūs verkimai, ką man vis primena artimieji, užsimiršo ir tai, kaip sunku būdavo jį užmigdyti nakčiai – supi supi, paskui kažkokiu nežemiškai atsargiu būdu paguldai į lovytę, kad tik neprabustų, o dar miegojimas uždėjus ranką ant jo rankyčių, kad nesimakaluotų ir pats savęs nepažadintų.... Na, tai su ta mintimi apie bėgantį laiką ir užmaršumą nusprendžiau surašyti Viliaus šių dienų kalbos pasiekimus :)
Taigi, Viliui 1 metai ir 3 su puse mėnesio, kalba jis daug, - tik pramerkia akis, atsisėda ir jau kalba, kartais kalba ir neatsimerkęs :) (pvz. neseniai per miegus jis man sakė Ššš, tik nežinau ar tai reiškė „Tyliau“, ar kad sysiu nori...). Iš tiesų, tai jau galima susikalbėti ir aptarti tai, ką matome ar ką neseniai darėme ar darysime. Žinoma, kalba jis daug daugiau nei aš gebu suprasti (Dieve, koks nusivylimas vaikui, kai tėvai žiūri nustebusiom akim ir nesupranta jo išsamaus pasakojimo....). Bet taip sakant tobulėjimui turiu dar daug laiko, kaip ir Vilius, beje :) Tad pateikiu žodyną tos Viliaus kalbėjimo dalies, kurią jau gebu suprasti:

Viliaus kalba – lietuvių kalba

Apapa – anksčiau reiškė tik „pakelk ant rankų“, dabar:
1) pakelk ant rankų; kai yra ant rankų, gali reikšti nuleisk ant grindų
2) pasisodink ant kelių
3) paimti, pakelti žaislą ar daiktą nuo grindų
4) naktį, kai atsisėda per miegus – pasiguldyk šalia ir duok pienuko :)
5) ... gali būti tiesiog tariamas ką nors veikiant, tad nežinau ką reiškia. Bet kokiu atveju-pats mėgstamiausias žodis :)
Opa opa – dainelė „Opa opa opapa, augo žirnis ir pupa“, dažnai galima supainioti su mėgstamiausiu žodeliu Apapa, tad svarbu kiekvienas niuansas balse ir žvilgnis :)
Aiti – gerti
Ate – ate (sako ir rodo visiems, kas nueina bei kas rengiasi viršutinius drabužius bei aunasi batus)
Atek - ateik
Tiapu tiapu – 1) eiti ; 2) koja: 3) arklys :) (jam labai įsiminė arklio kojos)
Tiapa – batai, tapkės
Tiku tiku – laikrodis
Ne – 1) ne (nors kartais reiškia taip :)); 2) jei kartu su išskėstom rankom ir ieškančiu žvilgsniu – nebėra, baigėsi
Aaa – miegoti
Kaka (paryškinta kirčio vieta) – 1) kamuolys ir kiti į jį panašūs daiktai; 2) krepšinis ir reportažai apie jį per sporto žinias :)
Kaka – 1) šiukšlė; 2) šiukšlių maišas; 3) bet koks maišas, kurį nešasi žmonės :); 4) bet koks daiktas padėtas jo manymu ne vietoje :)
Trr – mašina
Au – šuo
A! – katinas
Mmmmm (toks mykimas, tikrai nepanašu į Mū) – karvė
Tete – 1) tėtė; 2) pienukas (Hmm, tikriausiai jis sako skirtingai, bet aš girdžiu vienodai...)
Mama – mama (vartojamas gana retai...)
Ššš – 1) piešti, rašyti; 2) flomasteriai, tušinukai, žurnalai, ant kurių galima rašinėti
Bam (būtinai palydimas trenksmu rankyte) – atsitrenkti, nukristi
Ba – bakst, visa tai, kas duria
Papa – popierius (tualetinis)
Tria tria (taria kaip tikras žydas :)) – ančiukas ir kiti vonios žaisliukai
Sėssti - sėsti
Sss – 1) sisioti; 2) sėsti (sprendžiame pagal situaciją :))

Mamba - 1) bamba; 2) nuogas pilvas arba bet kuri nuoga kūno dalis
Ninga ninga – sninga

moterų likimai

Tik neseniai atsigavau nuo skaitymo karštligės. Buvo užpuolusi mane su Kerstin Thorvall romanais, taip sakant įkritau stačia galva į jos trilogijos Signės istorija pirmas dvi dalis - Jaunystės atabradai ir Nerimo šešėlyje. Knygų mugėje tikėjausi nusipirkti ir trečiąją dalį - Nuo Signės - Albertei - bet deja, ji dar neišleista.

Kas gi tokio pagavaus tose knygose? Ogi, ir pati ilgai mąsčiau apie tai ir bandžiau rasti atsakymą. Na, kai kurie pliusai akivaizdūs:

1 - švedų rašytoja, o skandinavai - mano favoritai :)

2 - siužetas apie moterų gyvenimą, kaip žinia, apie panašias į save smagu skaityti, o kartais net ir terapiška.

Dar vienas momentas - jog aprašomas moters ir jos dukros gyveniams ne iš lengvųjų, ir visi tie aprašomi išgyvenimai taip įtraukia, jog negali paleisti knygos iš rankų: o kaip bus toliau, kas nutiks ar kaip išspręs kilusias problemas pagrindinė veikėja?.. Hilma - pagrindinė veikėja - dar įdomi ir tuo, jog jos auklėjimas ir gyvenimo supratimas toks skirtingas nuo manojo, jog kartais negalėdavau atsistebėti skaitydama apie ją. Net ir suvokiant, jog tai tik knygos personažas, kyla stiprus noras diskutuoti ir gal ne patarti :))

Gana smulkmeniškas aprašomasis pasakojimas , atrodo, turėtų būti nuobodus, bet kaip tik atvirkščiai - užkabina ir įtraukia. Puiki iliustracija to įsitraukimo yra tai, jog antrąja dalį (nerimo šešėlyje) jau buvau skaičiusi prieš gal pusmetį, ir tik neseniai radau pirmąją (Jaunystės atabradai). Tad perskaičiusi pirmąją nedvejodama puoliau skaityti antrąja dalį antrą kartą ! Ir surijau super greičiu :) Tad laukiu nesulaukiu, kada pasirodys trečioji dalis. Ir kiek nerimauju, ar nepulsiu pirma skaityti pirmų dviejų dalių (jau perskaitytų!), idant labiau įsijausčiau ir suprasčiau paskutiniąją ...

prieraiši tėvystė 4 - NE sakymas

Toliau skaitau Sears'ų knygą apie auklėjimą. Šį kartą dalinuosi informacija apie pozityvų NE sakymą. Pridėjau minčių ir nuo savęs :)

Smagaus skaitymo!

**************************

Pozityvus NE sakymas

Pirmuosius 9 mėnesius tėvai savo kūdikiui sako TAIP, beveik vien TAIP, nuo 9 iki 18mėn. – jiems prireikia daugybės nukreipimo ir atitraukimo būdų, siekiant nukreipti mažylį nuo pavojingų ar nepageidaujamų veiksmų. Žodis NE yra labai galingas, lengvai ateinantis ir greitai pasakomas. Vaikas išgirs šį žodį iš jūsų tūkstančius kartų, jūs išgirsite iš jo taip pat.

NE svarba. Sakyti vaikams NE yra svarbu, kad vėliau vaikas gebėtų pasakyti NE sau. Visi vaikai ir kai kurie suaugusieji turi sunkumų sulaukti norų patenkinimo. Tad mokymasis priimti NE iš kitų yra įžanga į NE sakymą sau.

Išlaikykite pusiausvyrą. Per daug TAIP ir per daug NE išmuša vaiką iš vėžių, išbalansuoja jį. Jei pernelyg retai sakote NE, tie keli kartai taip pat gali išmušti jį iš vėžių. Jei vaiko visa diena pilna NE, jis pasaulį priima kaip negatyvų ir gali užaugti būdamas negatyvus žmogus. Tad svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp TAIP ir NE. Be to, dažnai namuose būna TAIP tėvas ir NE tėvas, taigi, vaikas greitai išmoksta kuris yra kuris :)

NE kinta kartu su vaiku. Pirmaisiais metais dauguma kūdikio „noriu“ ir „reikia“ sutampa, tad jūs esate TAIP tėvai. Antraisiais metais ne visi vaiko norai yra sveiki ar saugūs, tad jūs tampate ir TAIP, ir NE tėvais. 9-14mėn. vaikams NE sakymas yra paprastas, tiesioginis, nereikalaujantis daug energijos iš tėvų. 14-18mėn. Vaikai dažnai įsiaudrina ir lengvai susierzina bei protestuoja, kai juos bandome stapdome, bandome vesti kita linkme, nei jie norėtų. Štai tuomet reikia nemažai energijos ir kūrybiškumo sugalvojant alternatyvas vaiko veiklai ir jas pateikiant. Apie 18mėn. NE sakymas tampa labiau dalykiškas, ir jau galima bandyti perduoti požiūrį „toks gyvenimas, nieko čia nepadarysi“. 2 metų vaikai patys labai susižavi žodelių NE :)

Kuo sakysi NE mažiau, tuo diena praeis lengviau !! (vert.pastaba - šūkio autorė vertėja :) - Kūrybiškos alternatyvos NE sakymui
* neverbalūs NE ženklai. Mokykite jų savo vaiką nuo pirmų dienų.
* NE garsai. Naudokite įvairias intonacijas, o tikrai stiprias pasaugokite tikrai pavojingoms situacijoms, kad vaikas į tokią intonaciją sureaguotų. Jei vartosite jas dažnai kasdienoje, pavojingoje situacijoje ji gali ir „nesuveikti“...
* Naudokite alternatyvas žodžiui NE: karšta, skaudės, nešvaru, kakos, atsargiai, stok ir pan.
* Duokite teigiamus pakaitalus: „negalima peilio, bet gali imti šaukštą“ ir pan.

Pagarbiai, bet NE
* nepamirškite, jog NE ir vaiko žodis, ir jį išgirsite taip pat dažnai, kaip jis iš jūsų (jei ne dažniau :)). Išmokite nereaguoti asmeniškai į tai, tai nėra joks pavojus jūsų autoritetui, ar piktybiškas jūsų neklausymas. NE sakymas svarbus vaiko raidai, formuojant ir įtvirtinant vaiko tapatybę, individualumą.
* Suasmeninkite NE: Ne, Viliau! Tačiau nepamirškite vaiką vadinti jo vardu ir pozityviomis gyvenimo akimirkomis!!!
* Būkite taktiškas. Jei turite sustabdyti netinkamą vaiko elgesį, nebūtina elgtis grubiai. Skirkite šiek tiek laiko vaiko rastai naujai veiklai (net jei tai ir ant žemės rastos žirklės), o paskui ramiai palikite tą veiklą pasiūlydami vaikui jam labiau tinkančią ir saugią alternatyvą.
* Darykite tai, ką sakote. Jei vaikui sakote, jog neseksite pasakos, jei jis nevalys dantukų vakare, taip ir darykite.

NE pavojui. Jei kyla pavojingos situacijos, ir jūs sudraudžiate vaiką grubokai, nepamirškite paaiškinti, kodėl negalima, apkabinti vaiko ir priminti, jog jį mylite, net jei ir supykstate. Pakartokite keletą kartų, kaip vaikas turėtų elgtis potencialiai pavojingose situacijose: kaip reikia elgtis prie gatvės, kai šlapia ar slidu ir pan. Neveltui sakoma, jog kartojimas yra išmokimo motina, juk ir patys vaikai, ką naujo atradę, kartoja daugybę kartų, kol išmoksta. Kartodami jūs suteikiate vaikui „scenarijų“, kaip elgtis tokioje situacijoje realybėje.

Derėtis ar laikytis savo NE pozicijos?
Nusileisti vaikui vien tik todėl, kad jis galiausiai nustotų zirzęs, nėra tinkama disciplina. Tačiau jei po ilgesnio pokalbio su vaiku, jo prašymas jums pasirodo priimtinas ar persvarstytinas, jūs galite ir pakeisti nuomonę. Svarbu ne tik tai, kad vaikas suprastų jūsų NE žodžio tvirtumą, bet ir tai, kad esate lankstus ir prieinamas.

TAIP dienos.
* Sears‘ų variantas: Tai kaip ir bonusų rinkimas. Ant lapo žymima, kiek vaikas per dieną surinko NE ir kiek TAIP, t.y. kiek kartų jis pasakė TAIP ir padarė, ko buvo prašomas, o kiek kartų sakė NE. Jei TAIP buvo daugiau, vakare drauge su tėvais nuveikiama kas nors smagaus.
* Mano variantas: praleisti dieną su vaiku sakant tik TAIP! Vaias turėtų žinoti, kad rytoj bus TAIP diena, taig, jis jau turėtų gebėti suprasti, kuo skiriasi NE ir TAIP, kas yra rytoj ir pan. Ir jis turėtų sugalvoti ką norės veikti per tą dieną. Na, o tėveliai turėtų pasitelkti visą savo fantaziją, kad kartu smagiai įgyvendinti visas nerealiausias vaiko idėjas :)

Prieraiši tėvystė 1 - http://vaidulesmintys.blogspot.com/2008/12/prieraii-tvyst-1.html
Prieraiši tėvystė 2 - http://vaidulesmintys.blogspot.com/2009/01/prieraii-tvyst-2.html

Prieraiši tėvystė 3 - http://vaidulesmintys.blogspot.com/2009/01/prieraisi-tevyste-3-tetis.html

"kankan"

"Kankan" - Viliaus kalba reiškia kamuolys :) Taigi, sėdėjo jis ir vartė "Mamos žurnalą". Vis pasakojo ką mato - "trrrr" (mašina), "AaA" (vaikiukas miega), "niamniam" (vaikiukas valgo) ir pan. Ir staiga, sako - "kankan". Aha, ieškau kur čia tas kamuolys, ogi jis baksnoja į vienos nėštukės pilvą :))))) Bandžiau, paaiškinti, kad čia ne kamuolys, o pilvas, bet jis vis tiek tvirtino, kad kamuolys. Tiek to, nusileidau, nes labai jau panašu :)

atradimai

Motinystės atostogos man taip puikiai pasitarnauja neperskaitytų knygų kalnų naikinimui, jog negaliu atsistebėti :) Visuomet turėjau aistrą pirkti knygas. Nebūtinai jas puldavau skaityti tik parsinešusi, dažną naujai nupirktą knygą į lentyną padėdavau keliems mėnesiams ar net metams. Ir kadangi iš knygyno niekada negrįžtu tuščiomis, tai namuose knygų lentynos vos talpina visas knygas (tikriausiai, reiks didinti lentynų kiekį :). Kai dirbau, vis peržvelgdavau visas tas susikaupusias neskaitytas knygas, ir galvodavau - kada gi rasiu laiko jas visas perskaityti... Na, štai ir atėjo tas laikas!

Taigi, pabaigusią n-tąją skandinavų rašytojo knygą, ėmiau neršti per lentynas. Visuomet naują knygą skaitymui renkuosi pasitardama su savo 6-uoju jausmu: paimu knygą, paskaitinėju aprašymus, dažnai paskaitau pačią pradžią - jei kabina, imu ir skaitau, jei ne - ieškau toliau. Šį kartą ranka užkliuvo už poros nedidelių knygelių - Amelie Nothomb. Pasirodo, turiu net dvi šios rašytojos knygas! Tuo metu šis vardas nieko nesakė. Po "pasitarimo" su 6-uoju jausmu, nusprendžiau skaityti abi, pradėjau nuo parašytos anksčiau.

Amelie Nothomb - belgų rašytoja. Tačiau gimusi Japonijoje, nuo vaikystės gyvenusi daugybėje šalių, tad nežinia, kurią šalį ji laiko savo tėvyne ir su kokia tauta identifikuojasi. Perskaičiau jos dvi knygas - Baimė ir drebėjimas ir Alkio biografija. Abi puikios knygos! Visų pirma, sužavėjo stilius - nerealus humoro jausmas, sakyčiau net sarkazmas ir autoironija. Tuo pačiu beskaitant įgijau ir naujų žinių. Pvz. Baimė ir drebėjimas puikiai nušviečia japonų organizacinę kultūrą (oooo, įspūdinga!), o Alkio biografija šiek tiek analizavo ir istorinius Japonijos, Kinijos, Bangladešo ir kitų šalių momentus. Nors pagrindinė mintis vis tik sukosi apie alkį - ne tik fizinį maistui, bet ir dvasinį kito žmogaus, meilės, dėmesio, prasmingo buvimo ir pan. alkį.

Beje, abi knygos nedidukės, greitai skaitomos, tad smagu tokią knygą turėti neilgoje kelionėje ar kažkur, kur gali tekti laukti.

Iš tiesų, tai užsikabinau ir jau dabar ieškosiu kitų šios rašytojos knygų. Noriu dar :)

"teisingas" gyvenimas

"Ar teisingą gyvenimą gyvenu? Ar taip elgiuosi su sūnum, su vyru?.. Ar teisingą kryptį pasirinkau auginant vaiką, auklėjant? " Tokie klausimai kartais aplanko mane. Ir šiandien, grįždama iš eilinių užsiėmimų Viliaus mokyklėlėj, apie tai mąsčiau.

Mokyklėlėj pasijaučiau kitokia. Todėl kad mano vaikas nenulipa nuo manęs, nori visuomet sėdėti man ant kelių ir pasitraukia nuo manęs tik kokius 5 metrus, o kitų vaikai vaikšto po visą patalpą, smalsauja, bendrauja su vadove. Todėl, kad mano vaikas pasiprašė pienuko per užsiėmimą, o aš turėjau visaip jį nukreipti, kad išlauktų iki pertraukos, ir tiesą sakant, pertraukos metu susiieškojau patį nuošaliausią kampą, kad trumpai jį pažindyčiau. Lyg ir nesigėdiju to, bet pats elgesys kalba už save - maniau, jog liksiu nesuprasta. O kitų vaikai skubiai perėjo į kitą užsiėmimą, ir toliau sau dalyvavo. Nors yra ir kitų ne itin aktyvių ir ramių dalyvių, kažkaip visuomet jaučiuosi lyg mano Vilius būtų pats irzliausias, labiausiai rankinis ir koks tai piktas.... Nors iš tikrųjų jis labai linksmas, smalsus ir guvus... Aš ir pati kažkaip ne taip jaučiuosi toj mokyklėjėj. Ėmiau galvoti, gal ten kas negerai....

O gal aš per daug mąstau ir lyginu, kaip kitos mamos augina savo vaikus? Mane nuoširdžiai stebina tokios mamos, kurių metinukai vaikai miega kitam kambary ir jos net nežino, kada jie ryte nubunda, nes pačios dar miega.... Arba erzina tokios, kurios gasdina "oi, turėsi bėėėėėdą", kai išgirsta, jog su Viliumi miegame drauge vienoj lovoj. Ir žindančių ten mačiau vos vieną kitą...

Protu suprantu, jog aš tiesiog kitaip galvoju, kitaip auginu, tiesiog vaikai negali būti vienodi, bet jaučiuosi vis tiek *ūdinai. Benarpliodama savo mintis ir jausmus, ėmiau suvokti, jog visas tas netiesioginis spaudimas ir tas kitoniškumas, kurį jaučiu kyla ne iš kažkurios mamos konkrečiai, o iš aplinkos, iš tų įsišaknijusių požiūrių, kaip turi būti auginami VISI vaikai (lyg visi kiti - knygos, gydytojai, draugės, giminės, kaimynai ir, žinoma, nepažįstamos bobulytės(!) - tik ne tu pati, geriausiai žinotų, kas tinkamiausia tavo vaikui): jog žindyti pakanka iki 6mėn, na, gerai, tebūnie iki metukų, nes paskui tai jau tik blogas vaiko įprotis, jog vaikas privalo miegoti savo lovytėj (juk visi turime savo lovas, nesvarbu, kad patys jose miegame ne vieni), jog vaikas turi atsiskirti ir jeigu per daug nešioji, tai jau jį lepini ir t.t. Šiandien labai stipriai pajaučiau, kokia vis tik yra stipri ta "visuomenės nuomonė", tas "tradicinis požiūris", kurio laikosi dauguma, ir kaip net visai nedidelėj grupelėj gali pasijausti visiškai balta varna, net ir niekam netarus nė žodžio.

Ir tuomet suabejoji savim, ar "teisingai" gyveni, nes tie, kurie yra aplinkui, rodos, tiesiog spinduliuoja tikrumu, be lašelio abejonės veide. Ir tuomet prireikia visos dienos aktyviai "gromuliuoti" visas mintis, vėdinti kylančius jausmus ir surasti savąją tvirtybę. Diena , rodos, buvo įprasta, bet viduje dirbau intensyviai, ir jau sugromuliavau bei pravėdinau :) Tikiu, jog gyvenu teisingai, iki kitos aplankysiančios abejonės... :)

prieraiši tėvystė 3 - TĖTIS

Skaitydama Sears'ų knygą (The good behaviour book) toliau, radau dalį apie tėvus kaip auklėtojus. Ir joje - autoriaus Bilo Sears'o istoriją kaip jis mokėsi būti tėvu. Tiesą sakant, savotiškai sujaudino ši istorija, tad labai noriu pasidalinti su jumis. Tikiuosi, kad bus ir tėvelių, perskaitysiančių ją :)

*******

Tėvai – aukėtojai. Bilo Sears‘o istorija, kaip jis mokėsi būti tėvu.

Mūsų pirmieji vaikai gimė, kai aš dar mokiausi, o trečiasis – kai pradėjau savo medicininę praktiką. Mano gyvenimo filosofija tuo metu buvo - karjera yra pirmiau visko. Augau be tėvo, tad neturėjau pavyzdžio, parodančio man tėvo svarbą vaiko auklėjime. Be to, mano Marta buvo puiki motina. Aš jaučiau, jog neprivalau būti prieinamas.
Kaip ir daugelis tėvų, aš planavau įsitraukti, kai berniukai bus pakankamai paaugę žaisti kamuoliu. Didžiulė klaida!
Kai kuris mūsų vaikas netinkamai pasielgdavo, aš arba persistengdavau reaguodamas, arba iš vis nesureaguodavau. O Marta dažniausiai rasdavo tinkamą būdą. Ji susiorientuodavo vaikų auklėjime, o aš ne. Ir dėl to ji turėjo tapti vaikų auklėtoja visąlaik ir taip pat jais rūpintis (maitinti, prausti ir t.t.). Ji buvo jautri auklėtoja, nes juos gerai pažinojo. Be to, ir vaikai pažinojo ją, ir gerbė ją. O kadangi aš neleisdavau laiko su jais, jie nereaguodavo į mane.
Pirmoji pamoka tėveliams: jei norite auklėti savo vaikus, jūs turite juos pažinoti. O kad pažinoti, jūs turite leisti laiką su jais. Tėveliai gali atlikti visus kūdikio priežiūros darbus, išskyrus tik žindymą. Aš pradėjau suprasti, jog savo vaikams esu reikalingas ir galiu kai ką pasiūlyti kaip tėvas - būdamas prieinamas jiems ir Martai. Tačiau tai užima laiko. Kaip gi mano profesija, darbas, karjera?! Esminis pokyčių momentas buvo, kai į mano pediatro kabinetą atėjo keletas vyresnių tėčių su vaikučiais (jau antrosiose santuokose) ir sakė, jog gailisi, kad neturėjo laiko savo vaikams iš pirmųjų santuokų. Dabar, kai jie jau turėjo laiko, vaikai neturėjo laiko jiems – tėvams.
Aš norėjau senatvės be gailėjimosi, tad nusprendžiau keistis. Iš pradžių aš bijojau, kad mano karjera sustos, tačiau pergalvojęs supratau, jog karjerą galiu pradėti ar atsukti atgal bet kada, o tėvystė ir vaikystė eina tik viena kryptimi – pirmyn, ir vaikai kiekvieną etapą pereina tik vieną kartą.
Mano vaikams reikėjo manęs viso, o ne tik santraukos. Aš atsisukau į buvimą tėvu ir buvimą vyru. Aš ne tik turėjau atrasti ryšį su vaikais, bet ir dar kartą susisieti su žmona. Aš atlaisvinau visus savaitgalius ir kiek galėjau vakarus. Mes eidavom stovyklauti, pradėjome buriuoti. Aš pažinau ir pamėgau savo tris berniukus. Ir įtikinau Martą dar vienam vaikeliui :)
Tuomet gimė mūsų pirmoji duktė ir ji buvo ta, kuri privertė mus suprasti ką reiškia didelių poreikių vaikas. Ji visai nepabūdavo viena, turėjome visuomet ją nešioti, jai negaliojo joks žindymo grafikas. Taigi, aš buvau „priverstas“ pakeisti Martą, ir aš pažinau savo dukterį, o ji mane ir ėmė pasitikėti manimi.
Yra svarbių skirtumų tarp tėvo ir mamos, ir vaikams nuo to tik geriau. Tėtis nėra tik plaukuotesnis mamos pakaitalas :) Tėčio indėlis į vaiko gyvenimą yra skirtingas, ne mažesnis nei mamos, bet skirtingas.
Kai mes susilaukėme šeštojo vaikelio, maniau, jog tai bus paskutinis mūsų vaikas, ir nenorėjau nieko praleisti. Tad perkėliau savo kabinetą į mūsų didžiulį garažą, ir galėjau praleisti daugybė laiko su sūnumi. Aš nešiojau jį slinge ar tiesiog laikiau ant rankų. Nešiodamas sūnų slinge supratau, jog mano kūną jis jaučia skirtingai nei mamos. Vien žemo vyriško balso vibravimas suteikia kitokius pojūčius. Sūnui tai patiko, jam patiko šie skirtumai. Man tai atvėrė visiškai naujus tėvystės aspektus. Ir tai buvo naudinga ne tik sūnui ir man, bet ir Martai, ji turėjo kur kas daugiau laiko sau. Kadangi anksčiau aš neskyriau kūdikio auginimui pakankamai dėmesio, ji turėdavo viską daryti viena, ir tai ją išsekindavo. O dabar ji jau ramiai palikdavo sūnų su manimi. Tai padėjo jai tapti geresne mama kitiems mūsų vaikams ir geresnia žmona man. Net mūsų seksualinis gyvenimas pagerėjo.
Po metų aš perkėliau savo kabinetą iš namų. Tačiau mūsų ryšys su sūnumi nenutrūko. Atvirkščiai. Pagerėjo ir mano santykiai su kitais mūsų vaikais. Šie ryšiai padėjo man nustatyti pusiausvyrą savo gyvenime ir visuomet pirmenybę teikti šeimai.
Mano vaikai moko mane būti geresniu žmogumi ir tėvu – kadangi aš esu visuomet atviras jiems. Prieraiši tėvystė atsiperka, aš galiu lengviau auklėti savo vaikus, nes juos pažįstu. Auklėjimas tampa mažiau įtemptas ir labiau intuityvus. Ir vaikai paklūsta man, nes jie pasitiki manimi. Mano kaip tėvo mokymosi procesas man parodė, jog kai kuriems tėvams labai sunku auklėti vaikus, nes jie nėra prisirišę prie jų. Ir vaikai paklūsta iš baimės ar pareigos, tačiau jie neturi artimo tėčio, kuriuo galėtų pasikliauti.

Prieraiši tėvystė 1 - http://vaidulesmintys.blogspot.com/2008/12/prieraii-tvyst-1.html

Prieraiši tėvystė 2 - http://vaidulesmintys.blogspot.com/2009/01/prieraii-tvyst-2.html