lapkričio 27, 2010

Išėjus į darbą.....

Nepasakysiu nieko naujo - laikas greitai bėga, kai turi ką veikti. Štai ir mano paskutinės dvi savaitės prabėgo su vėjeliu. Lapkričio 17d. pradėjau dirbti. Nuolatinis darbas valstybinėj įstaigoj, nesu valstybės tarnautoja, bet į darbą ateinu 8, o išeinu 17, o penktadieniais - net 15:45 :) Ir įdomiausia tai, kad iš tiesų galiu tokiu metu išjungti kompiuterį ir ramia dūšia išeiti iš darbo! Vis dar negaliu tuo patikėti :)
Adaptacija naujam darbe nėra sunki, aišku, ir krūvis dar nepilnas, toli gražu...., tačiau kolektyvas jaunas, supratingas, žodžiu - savas. Na, popierėlių nešiojimo irgi yra, bet aš kadangi esu iš žiurkinių padermės, tai knygos, dokumentai, ataskaitos ir popieriai kaip materija manęs negąsdina, net gal sakyčiau atvirkščiai :) O jei ar kai popierėliai ir paklusimas taisyklėms, nuleistoms iš aukščiau, užknis (negyvai), ieškosiu laimės kitur ;) Tačiau - apie tai šiuo metu tikrai negalvoju (nors sakoma, kad negalvojimas apie tai, kad negalvoji apie "tai", jau YRA galvojimas apie "tai"........). Kiekvienas pasirinkimas savyje neša lengvą nusivylimą, nes kaskart pasirinkdamas kažko atsisakai ir kažką prarandi, ir gali tik nuspėti, kas tai galėjo būti. Tačiau šį savo pasirinkimą vertinu kaip optimaliausią variantą dabartiniu mano gyvenimo momentu su visomis jo aplinkybėmis.
Labiausiai mano dienoje pasikeitė tai, jog nebeturiu laiko naršyti internete, stebėti kitų blogų rašytojų įrašų, sekti "ką veikia mano draugai" facebooke ir t.t., ir pan. Reikia pripažinti, jog kai galėjau tai daryti bet kada, tai ir lindėdavau ten dažnai, ir kaip žinia, laikas naršant internete tiesiog išnyksta.... O dabar viskas labai paprasta: darbe negaliu naršyti (kai kas blokuota, o ir šiaip negražu :), na, tik paštą pasitikrinu, labbbbbai greitai), grįžus namo - ne tas galvoj, o kai namai nutyla nakties miegui, mano pačios batareikė irgi jau būna besibaigianti... Ir aš tokiu pasikeitimu LABAI džiaugiuosi ! Gan dažnai pagalvodavau, kad internetas, o ypatingai socialiniai tinklai (kaip tūlas facebook'as) tiesiog vagia, ryja laiką, ir kad gal reiktų imtis rimtų priemonių. O štai viena mano draugė neseniai ėmė ir išsitrynė savo profilį facebook'e, ir aš ją LABAI suprantu, kaip ir suprantu kitą draugę, kuri net nesiruošia to profilio susikurti ;)
Man išėjus į darbą, pasikeitė visas mūsų šeimos kasdienis gyvenimas ir nuotaikos (kuo labai džiaugiuosi). Čia kaip tyrimuose būna šalutiniai neplanuoti rezultatai, tai ir tos nuotaikų kaitos - malonūs teigiami pasikeitimai, kurie nebuvo įvardinti, kaip siekiamybė ieškant darbo :) Tomas koks tai geresnės, pakilesnės nuotaikos. O Vilius - jis juk mūsų veidrodis, jei mes gerai nusiteikę, ir jis toks. Kaip galiu tuo nesidžiaugti :)
Viliui teko prisitaikyti prie ankstesnių rytų ir ilgesnių dienų darželyje. Po trijų tokios adaptacijos dienų, jis nusprendė pailsėti ir susirgo :( Tad visą šią savaitę "tūno" namuose, o jo priežiūros plane teko apsieiti be manęs. Bet pavyko! Ir be jokių auklių :) Trys dienos tik su tėčiu, ir šiandien sulaukiau atsisakymo eiti į spektaklį, - sakė, geriau eik viena, o aš pabūsiu su tėčiu! :)
Išėjus į darbą, turiu mažiau laiko apmąstyti, apie ką norėčiau pasidalinti savo bloge, vat dėl to tai tikrai apmaudu :( Galbūt savaitgaliai man bus maloningi :)
Išėjus į darbą, liko kur kas mažiau laiko knygoms :(((((((((((( (rauduuuuuuu). Po vakarinės pasakos Viliui savo knygos į rankas jau nebepaimu, gulėdama ant vėsios palangės ji laukia nesulaukia, kada bus sušildyta mano delnuose (nors tiesą sakant, ir pati knyga kalta :) - nelabai ji mane traukia...). Dabartiniai mano vakarai skirti Advento kalendoriaus gamybai :) Viliuosi, kad kai pakabinsiu jį ant sienos, ir kai įsibėgės nauja kasdienos rutina, rasiu tą papildomą valandą savo ištikimai draugei knygai.
Dar tikiuosi, kad Vilius išėjęs į darželį pirmadienį, labai greitai nebesusirgs. Ir galėsim laukti Kalėdų su visomis smagiomis to laukimo akimirkomis, kad ankstūs rytai nebebus tokie sunkūs, o skaitydama vakarinę pasaką dar galėsiu išlaikyti nesumerktas akis :) Kad ištaikysiu tą taip geidžiamą valandėlę knygai, kitą valandėlę blogui, dar laiškui draugei ar geram filmui.
Išėjus į darbą reikia daugiau planuoti, bet planuoti man patinka ;)

lapkričio 15, 2010

3 metai, kupini kupini :)

Trys metai mamystės. Trys metai atsidavimo, dėmesingumo, puoselėjimo. Trys metai savęs auklėjimo, mokymo, šiek tiek gailėjimo, šiek tiek kaltinimo, daug nuovargio. Trys metai sekimo, buvimo greta, palaikymo, guodimo ir glostymo. Trys metai žaidimų, pasakų ir fantazijų. Trys metai mažų smulkių judesių atrišant, užrišant, atsegant ir užsegant, aprengiant ir nurengiant, uždedant, nuimant, nuvalant, pataisant, paglostant, mojant ir rodant. Trys metai džiaugsmo, ašarų, verksmo, juoko, krykštavimo. Pirmieji trys metai aplankiusios nebevienatvės. Jau TRYS metai !
Žiūriu aš į Vilių ir kartais taip keista, - kieno tas didelis vaikas? kada jis spėjo užaugti?.. Jau toks nemažas, tiek daug suprantantis ir gebantis. Nors jam vis dar labai patinka būti mažu, visai nesiskubina užaugti ir būti kaip "tie dideli" :) Lyg žinotų ką nors daugiau ar prisimintų iš anksčiau...

Jis toks savotiškas vaikis... (o gal kaip ir visi - savotiški :))
Viešumoj baisiai kuklus, žodžio neištempsi, akių nepakelia, o namuose tarška, kaip radijas :)
Klausimų turi milijoną, bet ir nuomonę savo turi irgi apie viską (beveik), ir kartais tenka susiginčyti dėl dalykų, kurių jis visai nežino, bet įsitikinęs priešingai :)
Jis nori bendrauti, eiti, matyti žmonių: vietoj miško vis dažniau renkasi pasivaikščiojimą mieste, o "Akropolis" - vos ne smagiausia pramogą (baisingai vartau akis - iš kur?!!!). Tačiau... tuo pačiu nepatinka didelės minios, nelabai veržiasi prie vaikų (pvz. prieš gimimo dieną pasakė, jog per savo gimtadienio šventę nenori vaikų :)). Mieliausiai laiką leidžia didelės šeimynos rate (čia įtraukiant senelius, tetą ir t.t.).
Vilius toks tvirtas savo pasirinkime, jog mano tikėjimui savo didžiąja kantrybe atėjo sunkios išbandymų dienos. Kartais ji griūna kaip priešų subombarduota siena... Kartais pavyksta išlaikyti ir pačius aršiausius puolimus :) , tačiau kokiais vidiniais resursais!!! ;)
Vilius - mano didysis mokytojas ir asmeninio tobulėjimo koučeris. Rimtai. Dar niekada taip giliai nesikapsčiau ir taip savęs neplakiau už savo elgesį, kaip per šiuos trejus metus. Ir ne taip dažnai anksčiau tekdavo kuo rimčiausiai svarstyti tinkamiausio poelgio variantus beveik be teisės suklysti. Beveik, nes Vilius jau pažįsta atsiprašymo galią.
Mažas žmogutis su tokia didžiule vidine jėga!

~~~
O gimtadienio šventė buvo tokia ypatingai šeimyniška. Tik mes. Kaip Vilius prašė - jokių kitų vaikų :) Kažkokių didesnių draugų ir neturi, visi jo draugai-vaikai kol kas tik darželyje.

Šeštadienį (dieną prieš gimimo dieną) beveik visą dieną kepiau ir lipdžiau tortą. Po netrumpų pasvarstymų nusprendžiau tortą ne pirkti, o kepti pati. Och, teko ryžtis :) Ryžtis todėl, kad nesu ta, kuri kepa tortus kartą per mėnesį, netgi ne kartą per metus :))))
Kepiau pagal šį receptą ir išėjo štai toks:

Man labai patiko visas kepimo ir "montavimo" procesas. Labai! Tikrai kepsiu dar, nebūtinai šitą, bet tiesiog tortą :) O šis buvo tikrai skanus, gal kiek saldokas, bet iš tiesų labai vykęs, nors Vilius ir nevalgė... Bet jam labai patiko šokoladinis kelias (ten yra tokia balta punktyrinė linija ant to šokoladinio kelio :)) ir mašinytės, kurias galima ir valgyti, ir stumdyti ant torto viršaus.

Gimimo dienos "vinis" buvo fotosesija miške. Profesionali. Labbbbbai laukiau jos. Buvo nelengva. Jau daug labiau suprantu fotomodelio darbą ir kad jis visai nelengvas, oiiiii, nelengvas :) O Vilius parodė savo tvirtą būdą ir provokacijoms šypsotis ir šiaip kaip nors spontaniškai elgtis beveik nepasidavė :) Per daugiau kaip valandą teištarė kelis trumpus žodelius, atsakydamas į klausimus labiau tenkinosi griežtais rankų mostais :D O dabar visi labbbbbai laukiam nuotraukų rinkinio.

Vilius sulaukė labai lauktų dovanų. Labiausiai laukė paspirtuko (pabrėžtinai - MĖLYNO!) ir McQueen'o (RAUDONO ! :)). Šias dvi dovanas jis užsisakė gal prieš kelis mėnesius, ir kantriai laukė. O kokį mėnesį iki gimimo dienos turėjome naują taisyklę - "Jokių naujų žaislų iki gimimo dienos". Sakot, žiauru? Jeigu gyventumėt žaislų, ne, gal greičiau žaislinių mašinyčių, parduotuvėj (beveik didmenos...), manytumėt kitaip :) Taigi, taisyklė visai neblogai veikė. Tikrai BEVEIK nieko nepirkom. O jeigu labai prireikdavo NAUJOS mašinos (prie tų 60+ vnt. "senųjų"), tai imdavo veikti ir dar viena taisyklė - "Jei perkame naują mašiną, vieną iš esamų namuose Vilius atrenka ir atiduoda kitiem vaikam" (čia jau mano užduotis, kaip ją tiem vaikam pristatyti :)). Irgi puikiai veikia. Dvi mašinas jau turime atiduotas. Tiesa, taisyklė negalioja dovanojamom mašinom :)

Paspirtuką išrinkom tokį tvirtą, su trim ratais, jis atėjo paštu ir kantriai laukė savo didžiojo pasirodymo dienos mūsų rūsyje. Apie jį prisiminiau, kai gerokai po vidurnakčio, jau pabaigusi puošti tortą, guliausi į lovą. Susivokiau, kad didžioji dovana vaikui vis dar rūsyje, o ryte nebus tinkamo laiko jį atgabenti į viršų. Tad kėliausi ir pusė dviejų nakties vilkėdama pižamą su besišypsančiu rausvu triušiuku keliavau į tylų, tamsų rūsį parsinešti vaikiško paspirtuko! :) Gerai, kad nieko nesutikau (reikia išeiti į bendrą laiptinę!), nes jau vien pati sau atrodžiau labai juokingai ir keistai.....

Į darželį nešėm ne jokį ne tortą (pirktinį nešti kaip ir nebelygis, bet kepti antro jau nei jėgų, nei laiko neradau), o keksiukus! Tokius tobulai gražius ir skanius :) O suradau juos taip atsitiktinai, kad net pasakyčiau, kad jie mane patys susirado, džiaugsiuosi, kad laiku. Sužinojau apie naujai besikuriančią kepyklą, kuri specializuosis keksiukų kepime, ir svarbiausia, jog iš kuo natūralesnių produktų ir be sintetinių dažų. Na, tai ir užsakiau tų keksiukų darželiniams draugams :)

Dar vienas Viliuko slenkstis peržengtas. Ir taip labai simboliškai drauge su juo žengiu ir aš per naują slenkstį - pasibaigus visom įmanomom vaiko priežiūros "atostogom", šiandien įteikiau prašymą atleisti iš darbo, o poryt rašysiu kitą prašydama priimti. Palinkėkit mums per daug nekliuvinėti ir negriūti ;)



Mano nuosavas tyrimas. Ketvirtoji - galutinė - ataskaita. Dar ne pabaiga :)

Mano nuosavas tyrimas baigtas. Gavau darbo pasiūlymą ir jį priėmiau. Tai įvyko praėjusį antradienį. O į naują darbą žengsiu jau šį trečiadienį!
Iš tiesų labai viskas netikėtai greitai ir sklandžiai susidėliojo :) Jau net pradėjau tikėti, kad tikrai koks Likimo pirštas čia mane vedžioja ir kryptį rodo... Istorija štai tokia man nutiko:
Užmačiau, kad viena valstybinė įmonė ieško mokymų specialisto. Susigalvojau, kad ir aš galiu kandidatuoti. Nebuvo taip jau viens-du ir padaryta, - reikėjo paruošti kopijas įvairių svarbių dokumentų ir dar viską pristatyti gyvai, t.y. nunešti į biurą. Galėjau siųsti registruotu paštu, tačiau tuomet būtų reikėję apsilankyti pas notarą :) Jau anksčiau žinojau, o dar ir pasitikslinau, jog toje įstaigoje štai jau 8 metai dirba mano buvusi kambariokė iš bendrabučio laikų. Mąsčiau, kad reiktų kaip tai pasisakyti apie mano bandymus, bet kadangi daug metų jau ryšių nepalaikom, tai nieko ir nedariau. BET... Likimas man ir čia pagelbėjo,- sulaukiau vieno senų laikų draugo skambučio, jog organizuojamas bendrabučio chebrytės susitikimas, o jame bus ir mano buvusi kambariokė :) Ir dar, dieną prieš mūsų draugišką susitikimą sulaukiau kvietimo į pokalbį dėl darbo toje įstaigoje. Nerealu! Panašu, jog man tik reikėjo atlikti pradinius ėjimus, o visą kitą pajudėjo, lyg būčiau pastūmusi domino kaskados pirmąją detalę...
Tad šeštadienį pasidalinom nuotrupom ir svarbiais momentais iš savo gyvenimų, o antradienį jau lengvai drebinau kinkas prieš 7 žmonių atrankos komisiją :) Po atrankos pokalbio ant laiptų sutikau tą savo ex-kambariokę (tikriausiai irgi Likimas liepė jai išeiti iš savo kabineto, nes aš buvau nusprendusi neskambinti jai tik tam, kad konstatuoti faktą, jog pokalbis baigėsi :)).
Man labai patiko tos įstaigos pasirinkta atrankos procedūra: atrankoje dalyvauja pats vadovas ir dar krūva svarbių asmenų :), jie "pravaro" blic pokalbius (apie 10min.) su visais kandidatais, tada pasako, kad apsispręs šiandien ir paskambins tam, kuris laimėjo konkursą. Visi kiti, nesulaukę skambučio tą dieną, žino, jog paieškų kelias dar nesibaigė. Man, kaip turinčiai patirties su ilgom ir, dievaži, kankinančiom atrankom, toks procesas atrodė neįtikėtinai efektyvus!
Visą dieną nepaleidau telefono iš rankų, ir tuo pačiu vis svarsčiau, o jeigu paskambins, ką sakysiu? Ar taip ir sutiksiu, ar dar ką nors svarstysiu? Ar tai jau bus "štai - viskas!"?... Galvos laužymas, ne kitaip :)
Kelios minutės po to, kai jau nusprendžiau, kad man nepaskambins, sulaukiau skambučio :) Viskas, pabaiga! Taip džiaugiausi, kad net pamiršau paklausti dėl konkrečių darbo sąlygų :P
Štai taip greitai ir beveik neskausmingai nuo trečiadienio pradėsiu dar vieną etapą. Vėl būsiu ta, kuri turi nuolatinį darbą, nebereikės sakyti, jog dirbu iš namų (kas buvo labai smagu !). Žinau, kad reikės daugiau bėgti, daugiau spėti per tą patį laiką, kad turėsiu mažiau laiko svajoti, kapstytis, ieškoti... Nors... jau pasiilgau darbo, rutinos, kai keliesi, eini, dirbi, pietauji, važiuoji namo ir t.t. Nauja bus ne tik darbovietė, bet ir tai, jog šioje rutinoje visada gyvens Vilius su savo vaikišku rutinai nepasiduodančiu pasauliu :)
Kažkurią dieną bandžiau sudaryti mintyse sąrašą, ką prarasiu, kai pradėsiu dirbti? Galimybę pasivaikščioti rytiniame miške, daugybę laiko svajonėms, įvairios informacijos paieškoms, laiką visuomeninei veiklai, galimybę pratingėti visą dieną, kai labai nesinori nieko veikti, galimybę keltis vėliau ir gultis, kada užplauks :) Nors gerai pagalvojus, visa tai darydavau ir tada, kai dirbau, juk dar pamenu :) Ir man labai labai galioja taisyklė, jog kuo daugiau turi darbų, tuo daugiau padarai (ir man dar galioja pratęsimas - ... ir tuo geriau jautiesi :)).

O dabar laikas statistikai:
- laikas: 4 mėnesiai - nuo liepos 7d. iki lapkričio 9d.
- išsiųsta: 35 CV ir motyvaciniai laiškai; 23 - pagal skelbimus, 12 - konsultacinėms įmonėms.
- pozicijos: 19 kartų kandidatuota į personalo valdymo poziciją, 4 kartus - į kitas pozicijas, ir 12 kartų - į duomenų bazes.
- atgalinis ryšys: 5 kvietimai į pokalbį, 2 iš jų jau po to, kai turėjau darbo pasiūlymą :) ; 1 laiškas, jog mane kvies į pokalbį, tik atranka nusikelia į metų pabaigą; dar keli laiškai iš konsultacinių įmonių, jog gavo mano CV ir kvies jeigu...
- CV forma pakeista 1 kartą, dabar turiu 3 skirtingus gyvenimo aprašymus: Europass CV lietuviškai, Europass CV angliškai ir paprastą CV lietuviškai :)
- kiti dokumentai: turiu tokį visai neblogą motyvacinį laišką ir netgi gražiai surašytą asmeninių privalumų sąrašą ! :)

Smagu tai, kad sulaukiau susidomėjimo skambučių, kai jau turėjau priimtą sprendimą. Vadinasi, tikrai tiesiog reikėjo išlaukti :)
Tyrimas baigėsi. Šiek tiek liūdna, nes visuomet liūdna, kai kažkas baigiasi. Ir neramus drugelis kirba pilve, nes visuomet neramu, kai prasideda kažkas nauja. Ir dar - gaila, kad paklausta, kuo užsiimu, jau nebegalėsiu atsakyti, jog esu laisvo oro ir viso savo laiko direktorius :)

lapkričio 08, 2010

žodžiai, žodeliai, mintys, mintelės

Man labai gražu vaikų sukurti žodžiai. Paskutiniai Viliaus kūriniai:
taisytojas - tas kuris taiso mašinas (na, šitas kaip ir nėra labai neįprastas)
ir
vežimininkas :) - tai žmogus, kuris vadžioja vežimą !

Ir dar Vilius pastaruoju metu tobulina savo pokalbio vedimo įgūdžius. Tokių atsakymų, klausimų ir pasakymų sugalvoja, kad mes su Tomu tik susižvalgom ir tyliai kikenam :))))

Vakarykštis Tomo ir Viliaus pokalbis:
T.: Viliau, apsiramink šiek tiek, nes prie sienos prikabinsiu (čia toks jau senai naudojamas posakis, kai Vilius įsidūksta ir nebegali sustoti, tai Tomas jį anksčiau pakeldavo ir prie sienos priremdavo, o Vilius juoooooookdavosi :))
V.: Nea. Aš nenoriu prie sienos.
T.: Prikabinsiu, prikabinsiu.
V.: Neprikabink. Aš dar noriu gyventi.

:):):):):)


Kiek anksčiau vieną rytą Vilius man sako:
- Mama, kai žiovauji reikia užsidengti.
- Taip, reikia.
- Tai užsidenk, kai žiovausi.
- Gerai, Viliau.

Kitą dieną:
- Mama, kai žiovauji, užsidenk, kaip aš mokiau.
- !!!!!....... Gerai, Viliau (o kas belieka sakyti?!..)

lapkričio 05, 2010

teatras. Teatras. TEATRAS!!!

Teatras prasideda (beje, ir baigiasi :)) nuo rūbinės. Kai buvau vaikas visuomet norėjau dirbti teatro rūbinėj :) Ypač pasibaigus spektakliui. Ir dabar man tai ne tiesiog paprastas fizinis darbas, o kažkas šiek tiek smagiau ir svarbiau :) Teatro rūbinė - tai ritualo dalis. Ėjimas į teatrą man yra ritualas, ir jis prasideda ne tuomet, kai užgęsta šviesos salėje, o tuomet, kai perki bilietą. Kartais jį perki geroookai anskčiau, kad tikrai turėtum vietą toje tamsioje salėje, kurioje skleidžiasi teatro paslaptis ir galia.
Kai mokiausi mokykloje, kartais eidavom su visa klase į teatrą. Tuos momentus atsimenu kaip smagias, kažkokios paslapties ir nepaaiškinamo jaudulio kupinas akimirkas. Pamenu, kažkada net sėdėjom tiesiog ant laiptų, nes daugiau vietų nebebuvo. Tačiau tai buvo tokie nuostabūs laikai :)
Dar kai neturėjau vaiko (ir planuose dar nebuvo :)), savo darbe be visų kitų atsakomybių dar turėjau ir tokią - organizuoti renginius įmonėms darbuotojų vaikams! Na, dažniausiai Kalėdinius. Visuomet samdydavom kokią aktorių trupę trumpam spektakliukui, ir tik tuomet pakviesdavom tą laukiamą dovanų dalintoją. Jau tuomet atlikusi visus techninius ir organizacinius darbus per spektaklį niekur nedingdavau (nors dažniausiai tai būdavo sekmadienis...), atsisėsdavau ir žiūrėdavau spektaklį. Ir man būdavo taip smagu, gal kad sugrįždavau į vaikystę, gal kad tie vaikiški spektakliai tokie tikri ir kupini gėrio, gal kad vaikams vaidinantys aktoriai privalo būti absoliučiai nuoširdūs, kitaip nepasieks tų mažų širdelių...
Dabar, kai jau turiu puikų kompanioną (ir "priežastį":)) vaikiškiems spektakliams, į teatrą einu kur kas dažniau, ir mano didžiam džiaugsmui - į spektaklius vaikams! Per metus mes su Viliumi aplankėm 7 skirtingus teatrus ir pamatėm 10 spektaklių vaikams!

Apie pora spektaklių jau rašiau, o visi kiti aplankyti kažkaip liko už kadro :) Taigi, čia tai, ką esame aplankę ir trumpi mano įspūdžių aprašymai.
Teatras "Lėlė"
"Bitė Maja" - aprašymas buvo anksčiau, o vertinčiau kokiais 8 iš 10.
"Ragana ir Lukošiukas" - labai gražios veltos lėlės, daug dainuoja ir tai šiek tiek apsunkina siužeto supratimą. Kai kurios replikos labiau skirtos suaugusiems nei vaikams. Kadangi nemažai dainuojama, tai vaikui buvo sunku suprasti žodžius ir tokiu būdu sekti siužeto liniją. Vertinčiau kokiais 6 iš 10.

Keistuoliai
"Geltonų plytų kelias" - Keistuoliai man yra ir aukštos kokybės ženklas, tad pasakyti ką nors neigiamo ar kritiško nepavyks :) Nors ir netrumpas (2val.) spektaklis, ir pagrindinė mintis ne taip lengvai pagaunama mažiems vaikučiams, maniškis kokiu tai stebuklingu būdu išsėdėjo abi dalis ir net pertrauką ištempė :) (nors turiu pripažinti: gerai, kad rankinėje turėjau užsilikusią šokolado plytelę ir šiek tiek sausainių ;)). Puikus spektaklis, graži mintis, kad turėdamas svajonę, nepaliauk norėti, stengtis ir tikėti. Vertinu 10/10.

"Mamulė Mū" - jei jums ir/ar jūsų vaikui patinka knyga apie Mamulė Mū ir Varną, tuomet spektaklis patiks lygiai taip pat :) Labai vykusi sceninė knygos versija. Kadangi mano Vilius Mamulės Mū ir Varnos nuotykius yra išklausęs daugyyyyyybę kartų, jam patiko :) Tiesa, jis buvo labai rimtas viso spektaklio metu, ir atidžiai klausėsi teksto, ir vis linkčiojo, jei herojai kalbėdavo tais pačiais sakiniais, kaip knygoje :) 10/10!

"Trys lokiai" - šį spektaklį žiūrėjome tryse: aš, Vilius ir senelis :) O užsukom labai atsitiktinai, tiesiog ėjome pro šalį, kai viešėjom Panevėžyje, kadangi buvo savaitgalis ir niekur neskubėjom, o Vilius užmatė įėjimą į teatrą, tai ir nuėjom :) Man labai patiko, kad pasakojimas vyko lyg knygoje su erdviniais paveikslėliais. Kai keisdavosi pasakos scenografija pagal siužetą, aktorės tiesiog perversdavo kitą didelė puslapį. Pasaka apie mergaitę, kuri atėjo neprašyta į lokių namus, suvalgė košę ir t.t. Mums visiems patiko, nes spektaklis gražus, subtilus, nerėkiantis ir t.t. 10/10

Jaunimo teatras
"Arklio Dominyko meilė" - hmm, man patiko. Tačiau Viliui - nelabai. Po kokių 5min. jis jau norėjo išeiti. Tai teko įkalbinėti ir aiškinti, kad pradėjus jau reikėtų ir pabaigti žiūrėti. Spėju, kad nelabai patiko todėl, kad aktoriai buvo labai arti, nes salytė labai nedidelė. Be to, vaidino patys aktoriai, ne lėlės, bet Keistuoliuose irgi ne lėlės vaidina, bet Viliui patiko. Dar manau, ir pats siužetas ir idėja jam buvo kiek pers sudėtinga. Aš vesčiau kiek paūgėjusius vaikus, gal nuo kokių 5-6m. Taigi, didesniems vaikams ir suaugusiems: 9/10, o mažiems vaikams 5/10.

Raganiukės teatras
"Skraidantys meškinai" - jei neklystu, tai buvo pirmasis Viliaus spektaklis. Iš tiesų smagus ir gerai nuteikiantis, tinka patiems mažiausiems, jie gali atsinešti savo žaisliuką, kuris bus įtrauktas į spektaklį :) Ir tinkamas kaip pirmasis, nes tikėtina sukels teigiamas emocijas. 8/10

"Pifo nuotykiai" - paskutinis matytas spektaklis. Na, siužetas pažįstamas, jei pamenate šuniuką Pifą, katiną Herkulį iš savo vaikystės. Viliui visai patiko, man - nelabai. Kažkoks jis man pasirodė lėkštas ir paviršutiniškas. Nors mintis tokia, kaip ir visose pasakose: sukčiai ir tinginiai susilaukia atpildo, o skriaudžiami gerieji herojai galiausiai būna tinkamai įvertinti. Man nepatiko, kad nemažai mušimosi ant scenos, kad ir suvaidinto, kad ir tarp herojų gyvūnų, jis buvo kiek per garsus ir per trankus (viena maža mergaitė kaskart pradėdavo gailiai verkti, kai Pifas pradėdavo kalbėti :) Mama ir jos didesnė sesuo, deja, didesnę dalį spektaklio praleido...). Iš visų matytų jis man toks labai jau vidutinis. Nors vaikams, panašu, patiko. Beje, Viliui labiausiai patiko herojė Pelytė - švelniausioji ir geriausioji veikėja :) 5/10.

Elfų teatras
"Skudurinės Onutės pasakaitės" - tokia lietuviška ir kamerinė "Žaislų istorijos" versija :) Apie vaiko ir jo mylimo žaislo santykį. Man labai patiko. Viliui irgi patiko. Žiūrėjo susidomėjęs. Vaidina jauni aktoriai, nedaug scenografijos, graži muzika ir dainos. Nebuvo labai didelio WOW, tad 9/10 :)

Stalo teatras
"Peliukas gitaroje" - pats nerealiausias spektaklis!!! Nedaug žodžių, gera muzika, puiki Peliuko lėlė, su visais smulkiais judesiukais ir akių mirksėjimu :) Vilius tiesiog buvo pakerėtas, aš, beje, irgi. Ėjau nelabai žinodama, ko tikėtis, tačiau labai noriu ir vėl nueiti į šito teatro spektaklį. Nes jis taip suderintas, jog yra suprantamas ir tinka tiek vaikams, tiek suaugusiems. 10+/10 ;)

O kai pradedi, tai nebegali sustot :) Dar laukia Vilniaus mažasis teatras su nauja programa vaikams, o kur dar Operos ir baleto teatras!! Tik vis svarstau, ar dar ne per anksti vesti į operą ar baletą, ar trimetis jau išsėdėtų susidomėjęs? Hmm....

lapkričio 03, 2010

Mano nuosavas tyrimas. Trečioji tarpinė ataskaita.Pokalbiai

Dvi savaitės po paskutinio įrašo. Ledai pradėjo judėti, šiek tiek. Šiandien buvo antrasis reikšmingas įvykis :) Buvau pokalbyje. Medicinos paslaugas teikiančioje įmonėje. Gerai žinomoj, gan prabangioj ir brangioj :) Ieško jie personalo vadovo. Surizikavau, nusiunčiau savo duomenis. O jie surizikavo ir pakvietė mane pasikalbėti. Išties surizikavo, nes dabar pažersiu pavyzdžių "kaip nereikėtų elgtis, kai ieškai naujo darbuotojo" :) Atėjau 5min. anksčiau, prisistačiau. Laukiau apie 15-20min. kol kas nors ateis. Būtent - kas nors, nes kai skambino nepasakė, pas ką kreiptis (o vertėtų!). Nežinau, ar čia man taip "sekasi", ar čia kokia nauja mada - versti laukti kandidatus?... Du pokalbiai - du vėlavimai iš įmonės pusės. Pasakysiu kaip kokia senė, bet, kai aš dirbau su personalo atranka, tai vėluodavau pas žmogų daugiausiai 5min. O vadovų niekad neatrinkinėjau... Taigi, grįžtu prie šiandienos. Nusivedė mane į kambarėlį, pasakė, kad turėjo būti ir generalinė direktorė, bet skubiai išvyko susitikti su ...., tad nebus. Mergina (jauna moteris) neprisistatė, nei vardo, nei pareigų. Pasakė, kad perduos viską, ką pasakysiu direktorei (kaip per kokį teismą - viskas, ką pasakysite, gali būti panaudota prieš jus! :))). Tada pateikė man kokius 4 ar 5 klausimus, iš karto visus. Jei atvirai - sutrikau, kas yra natūralu, nes nebežinojau, į kurį klausimą atsakyti pirmiausia. Bandžiau pasakoti apie save, dėlioti kažkokius akcentus, bet labai sunku tai daryti, kai nebuvo pateikta normalaus klausimo. Tikriausiai pirmą kartą taip ruošiausi pokalbiui iš anksto: susirašiau ant lapo man rūpimus klausimus apie įmonę, personalo valdymo situaciją ir t.t. Tačiau negalėjau jų pateikti, nes mergina neatrodė pajėgi atsakyti. Buvo akivaizdu, jog ji nepasiruošusi ir nelabai žino, ko klausti ar kaip klausti. Iš jos papasakotų nuotrupų supratau, kad nenorėčiau ten dirbti (ar taip turėtų dirbti personalo ieškantis darbuotojas?...). Išėjau kiek susierzinusi ir nusivylusi. Iš tiesų, mane tikrai labai erzina personalo atrankų darbuotojai, kurie savo darbą atlieka bet kaip.
Nors šiandienos rezultatas toks pasvilęs, vis tik laikas nenuėjo veltui: susipažinui, pasiruoštus klausimus galėsiu pritaikyti kituose pokalbiuose (kurių tikiuosi dar bus :)).

O dabar laikas statistikai :)
- 4 savaitės - tiek praėjo nuo paskutinės statistikos paskaičiavimo; nuo spalio 9d. iki lapkričio 3d.
- 12 - tiek CV ir motyvacinių laiškų išsiųsta (2 - pagal skelbimus, 8 - konsultacinėms įmonėms į duomenų bazes, 1 - konsultavimo įmonei, bet dėl darbo pas juos, su draugės rekomendacija, 1 - įmonei per konsultacinę).
- aplikuota į personalo valdymo poziciją - 2 kartus, į kitas pozicijas - 1 kartą, visa kita - į duomenų bazes.
- gauta atgalinio ryšio:
1 laiškas, jog mane kvies į pokalbį, tik atranka nusikelia į metų pabaigą,
1 skambutis - kvietimas į pokalbį,
1 žodinis pasvarstymas, jog tikriausiai mane kvies į pokalbį :).

Suplanuotų veiksmų rezultatai:
- pakeista CV forma iš Europass į paprastą (nežinau, ar nuo to kas nors pasikeitė...)
- skelbimai sekami kasdien
- savanoriška veikla užsiimama :)

Tolesni veiksmai:
- toliau sekti skelbimus;
- peržiūrėti informaciją apie galimybes dirbti laikinai ar projektų metu (čia draugė mestelėjo vieną idėją)
- toliau darbuotis savanoriškai (iš tiesų - labai smagu, nes turiu galimybę kurti, galvoti, ieškoti...)

Vilties neprarandu, anaiptol! Kažkurią akimirką supratau, kad tikriausiai turiu išlaukti, kažko, kažkodėl. Nes vis man pasako, kad palaukčiau. Po vieno pokalbio pasakė, kad reikės palaukti, kol paaiškės, ar aš jiems reikalinga/įdomi. Vienas laiškas pranešė, kad reikės palaukti - atranka nukeliama bent mėnesiui. Draugės rekomenduota įmonė pranešė, kad visi išvykę ir galės pasikviesti pokalbiui tik po dviejų savaičių. Tad aš ir laukiu :) Ir priimu šį laiką kaip dovaną man. Einu į kursus , savanoriškai ką nors nuveikiu dviejose organizacijose, skaitau knygas, na, ir - rašau blogą :)

lapkričio 01, 2010

Slenka

Vizijos, prisiminimai, pasąmonės blykstelėjimai ir užmirštos, užgrūstos patirtys. Akistata su praeities šešėliais, vėlėmis, protėvių ir promotinų gyvenimais. Ir viskas per kelias naktis jaunos moters galvoje, jaunos moters surašytuose padrikuose lapuose.
Nina sėdi žalsvoje palatoje prie baltai paklotos lovos, kurioje guli jos motina. Jau ne šitoje tikrovėje, bet dar ir ne anapus. Ir Niną nuneša savo giminės moterų likimai. Šiaurės Islandija, atokus kaimas, negailestingi kalnai ir bejausmė jūra. Moterys, laikančios visus namų kampus ir šeimų keteras, gimdančios vaikus, juos laidojančios, ir išlikdamos prielankios savo vyrams. Moterų likimai, tapę giminės sagomis, sakmėmis, kurias seka Ninos teta, kuriomis vengia tikėti Ninos sesuo.
Mano mylimi skandinavai rašytojai šį kartą man mestelėjo iššūkį. Labai jau lėtai man slinko laikas skaitant šią knygą. Jaučiausi lyg einanti per rūką ir vis užkliūnanti už neaiškių daiktų pavidalų, o kartais atsitrenkianti į ryškius ir pernelyg realistiškus paveikslus. Gan sunkiai sekėsi suvyti visas pateiktas vijas į vieną pynę, į prasminį audinį. Tas klaidžiojimo per rūką jausmas neapleido beveik visą knygos skaitymo laiką. Gal dėl to ji ilgiau gulinėjo šen bei ten, nei buvo šildoma mano rankų. Ir vis tik ji kažkaip masino sužinoti dar daugiau, surinkti dar daugiau detalių iš taip smarkiai išsibarsčiusių mozaikos detalių, - o gal pavyks pamatyti bendrą vaizdą?! Jei ne visą, gal bent dalelę - pakankamai didelę, kad suvokti, nuspėti visumą?
Giminių sagos man patinka, tačiau tiek sąmonės ir pasąmonės srauto vienoje vietoje man buvo per daug :)

O čia pora užkabinusių eilučių:

"Toji akimirka prieš stojant tylai, kai dar viskas nebuvo nuščiuvę. Ji ir aš... Mus gaubia rimtis. <...> Tyla per audrą, verpetas, kai viskas išnyksta viename taške, šios paslaptingos akimirkos, kai gyvenimas sulėtėja, ir viskas tampa taip aišku. Tarsi atsiveria kažkokia kita platuma, kitas suvokimas, prasikala daigelis kažkokios anksčiau nepažintos tiesos, tikrovės, kuri, kita vertus, visad buvo pažįstama... Gal iš tokių akimirkų ir sudėtas gyvenimas, ne iš didelių įvykių, bet iš šių tylos akimirkų..."

"Kartais nekaltumas sunkiai slegia pečius."