Kaip Mumiai bijojo Kalėdų

Šiandien su Vilium skaitėm vieną iš pasakojimų apie trolius Mumius. "Eglutė" jis vadinosi, ir buvo jis apie Kalėdas. Negalėjau nepasidalinti :) Mat Mumiai tokie taikūs, žavūs ir smagūs gyvūnėliai, o Kalėdų bijojo! Mumio šeima žiemą miega, tad suprantama, jog jie net neįsivaizduoja, kas yra Kalėdos. Ir štai, vienas iš jų kaimynų, Hemulis, juos pažadina prieš pat Kalėdas, ir jie pamato ir išgirsta tai, ką suvokia kaip didžiausia baubą, - "mama, pabusk, - sako Mumis, - atsitiko siaubingas dalykas. Vardu Kalėdos."

O paskui jie pamatė, jog visi aplinkui skuba, kažkur bėga, kažko nespėja, ir visi baisingai susirūpinę. Iš vieno ar kito kaimyno paskubomis numestų žodžių, jie supranta, kad reikalinga eglutė, kad ją reikia kuo gražiau padabinti. Jie sau tai paaiškina taip: eglutę reikia papuošti, kad permaldautume Kalėdų pavojų! Ir eglutės dabinimui jie atiduoda savo pačius gražiausius daiktus, o vėliau sužinoję, jog Kalėdoms reikia ir dovanų suruošti, į prabangų popierių suvynioja ir pačius brangiausius savo daiktus. "Kaip jūs manote, ar Kalėdos labai išalkusios?", - teiraujasi Mumio mama, visą pusdienį triūsdama virtuvėje. Savo kuo nuoširdžiausiai suruoštas Kalėdas jie galiausiai atiduoda mažiems padarėliams, kurie, beje, pasako, jog Kalėdos yra linksmos. Bet Mumiams nelinksma, jie tik džiaugiasi, kad gali nebebijoti Kalėdų ir ramiai miegoti iki pavasario.

Nors šiais metais aš visiškai nejaučiu Kalėdinės karštinės, niekur neskubu ir per galvą nesiverčiu, tačiau kažkuri mano dalelė visai sutiktų tas Kalėdas pramiegoti drauge su Mumiais ... :)

O jei teks jums bėgti, linkiu sustoti ir prisiminti, kad Kalėdos nėra tokios alkanos, kad lūžtų stalai, nėra tokios užgaidžios, kad eglutė pradingtų tarp žaislų, nėra tokios besotės, kad reikėtų begalės brangių dovanų, - tereikia atiduoti pačius brangiausius dalykus: dėmesį, rankų ir širdies šilumą, supratimą, prisiminimą, pasidalinti tuo, ką turi, o ne tuo, ką gali nupirkti. Ramybės ir šilumos jums.

Gyvenimo malonumai

Gyvenime yra malonių dalykų. Pavyzdžiui, skanus maistas. Dar maloniau, kai maistas dar ir gražus. Malonu gaminti, malonu ragauti ką pagaminai ir pajausti, jog skanu! Malonu nusišluostyti rankas pabaigus plauti paskutinę šakutę po vakarienės ir atsisėdus padėti jas ant kelių, tokias pavargusias, bet daug nuveikusias.

Kas dar malonu? Malonu glostyti katę, arba šunį. Malonu glausti mažą šiltą gauruotą kamuoliuką, arba visą didelį kamuolį, - žiūrint kokio dydžio tas jūsų šunytis ar katinas :)

Malonu žiūrėti gerą filmą, skaityti gerą knygą. Man smagu žiūrėti gerą filmą antrą, trečią kartą. Šįvakar dar kartą žiūrėjau filmą "Julia ir Julie". Jis apie tai - apie gaminimo ir valgymo malonumą :) Bet ne tik apie tai. Dar apie gyvenimo tikslus, apie prasmingą veiklą, apie idealus, apie mūsų herojus, apie svajones, viltis ir nusivylimą, joms žlugus. Man labai gražus šis filmas. Sakyčiau, toks šeimyniškas ir Kalėdiškas. Rekomenduoju, su gero vyno taure ir užkandukais :)

Dar vienas šeimyniškas, mielas ir Kalėdiškas filmas - "Marlis ir aš" Jau rašiau apie knygą, pagal kurią pastatytas šis filmas. O ir Jennifer Aniston man visai patinka :) Gal net norėčiau būti tokia, kaip jos herojė... Kas žino, gal kada nors... ir aš turėsiu tris vaikus! :):):) Jei turėsit laisvą vakarą ir norėsit gražaus reginio, rekomenduoju, bus ir apie meilę, ir apie vaikus, ir apie mylimą šunį, ir juoko bus, ir ašarų.

O neseniai mano matytas filmas, ypatingai mane sujaudinęs ir pravirkdęs, tai - "Hatiko" (Hachico: A Dog's story). Vaidina Richard Gere, manyčiau, puikiai. Ir dar vaidina nuostabus akita veislės šuo. Man tie šiaurietiški šunys labai patinka, nors akitos yra iš Japonijos, bet labai primena šiaurietiškas veisles: haskius, malamutus ir pan. Filmas apie draugystę, ištikimybę ir besąlyginę meilę, - šuns žmogui. Man buvo labai graudu, nes žmonės taip jau retai bemyli, jei dar kada... Pažiūrėkit. Jei esat iš jautresnių, pasirūpinkit papildomų nosinių, tikrai gali prireikti.

Malonių jums akimirkų.

KASDIEN KARTU. Statom miestą

Anksčiau Vilius iš medinių kaladėlių statydavo "keją" (kelią). Na, statydavo būtų per skambiai pavadinta, jis liepdavo statyti man arba Tomui :) O paskui pats su visu savo mašinų ūkiu važiuodavo tuo "keju". Dabar statybos "tobulėja": statom miestą! Ir statom kartu! Būtinai pradeda suaugusys, o paskui jau į statybas įsijungia ir Vilius. Tiesą pasakius, jau visai neblogai pastato bokštą iš 3 tokių plonyčių kaladėlių, ir dar "kepuję" (stogą) uždeda, ir niekas nesugriūna :) O paskui į miestą sukeliam visus jo "mažiukus" (visokie maži žmogeliukai, gyvūneliai ir kt.). Ir tuomet jau aplinkui miestą važiuoja visa virtinė mašinyčių...... Štai vienas iš statybos šedevrų (mano rankos čia prisidėjo nemenkai :)):

Nykštuko užduotėlės

Kalėdų laukimas tęsiasi, nyktštukas toliau deda užduotėles ir šokoladą į kojines. Kaip ir žadėjau , virėm su Vilium plasteliną. Pavyko visai gerai. Gal kiek per daug lipnus gavosi, bet vis tiek buvo ką veikti.

Kitą dieną, nykštukas neapsilankė, hmm...... Mama, tpsknt, užsidirbo per pietų miegelį, o paskui jau gelbėjo padėtį pati pavaišindama šokoladu. Na, nieko, kadangi Vilius kartais per visą dieną ir neprisimena to nykštuko ir kojinių, tai baisiausiai nenusiminė.

Vakar darėm nykštukui draugus :) Labai paprastai, iš tualetinio popieriaus ritinėlių. Juos nudažėm akvarele (dažė Vilius), tuomet iškirpom kepures iš spalvoto popieriaus (aš kirpau), suklijavom (abu), tada klijavom iš vatos barzdą ir plaukus, ir dar vienam nykštukui ūsus (Vilius tepė klijus, aš klijavau), na, ir pabaigai - nupiešiau akis ir burnas, o Viliui jau buvo nelabai įdomu, jis tepliojo viską klijais :) Bet rezultatas jam patiko, net sutiko papozuoti bendrai nuotraukai :))

Na, gi visai smagu tos užduotėlės. Savotiškai ir sau jas palieki, kad nesmaksotum surūgus prie teliko ar kompo ;)

Advento kalendoriaus dovanos

Tai štai, berods, jau geros dešimt dienų, kaip vis patikriname tas septynias kojines - mūsų Advento kalendorių. Na, spėju, jis pas mus toks dar itin pradinio varianto, nes kai paskaitau apie kitų mamų kalendorius, tai suprantu, kad mes dar nesame tokie pažengę. Na, bet yra tame ir pliusų - begalės erdvės tobulėjimui :)
Vis gi, ką mes su Viliumi gero nuveikėm per tas dienas? Na, iš esmės Vilius kasdien suvalgė po gabalėlį šokolado :) Spėju, tos gražios kojinės jam dabar labiausiai siejasi su šokoladu, na, ir su nykštuku - tokiu mistiniu veikėju, kuris kodėl tai neša vaikams dovanų ar palieka kokių prirašinėtų popieriukų su užduotim :) Aha, turėjom keletą užduotėlių, šalia tų vertingųjų šokolado gabalėlių. Pati pirmoji buvo paprasta, bet tuo metu itin reikalinga, - atrinkti nereikalingus žaislus. Jau nebegalėjom žiūrėti (mes su Tomu) į tą kalną žaislų, o ir Viliui vis sunkiau buvo rasti ko nori, galiausiai visai prie tų žaislų nebeidavo :) O buvo gana paprasta: aš atsinešiau dėžę, ėmiau kiekvieną žaislą ir klausiau Viliaus - "Ar žaisi su šituo? Ar reikia šito?". Gali atrodyti, kad ką ten su dvimečiu nuspręsi, bet buvo lengva - jis pas mus labai gerai žino ko nori ir ko nenori. Taigi, greitai žaislai buvo išrūšiuoti į "reikalingus" ir "nereikalingus", nereikalingi iškeliavo į "sandėlį" rūbinėj, o reikalingi - buvo erdviai išdėlioti žaislų "garaže".

Antra iš buvusių užduotėlių buvo nupiešti ir parašyti laišką Kalėdų seneliui - Vilius piešė, aš rašiau, paskui jis puošė lipdukais, ir galiausiai kitą dieną ėjom į paštą išsiųsti. Na, siuntėm tai seneliams (ne Kalėdų, Viliaus), bet manau, jiems turėjo patikti ;)

Kadangi piešimas su tikslu, t.y. kam nors, o ne šiaip sau, Viliui patiko, tai kita užduotis buvo nupiešti piešinį Lukui ir Ingai (pusbroliui ir tetai). Ir tą nešėm į paštą ir siuntėm. Vilius norėjo ir adresą ant voko užrašyti, bet sutarėm, kad aš rašysiu, o jis dar "prirašys" ant kitos voko pusės ....

Buvo dar labai paprasta užduotis - pastatyti kelią traukinukui, nes jo žavingoji gimatdienio dovana pastaruoju metu gulėjo sumaitota kaip po uragano. Pastatėm, drauge.

Šiandien gal parašysiu "pasigaminti plastelino"? Mat vis ruošiuosi gaminti plasteliną pagal Beatos receptą , bet neradau maistinių dažų. Tikriausiai gaminsim natūralios spalvos :) Beje, turėta senoji lipdymo masė (ne plastelinas ten, kažkaip kitaip vadinasi) visai sudžiūvo ir sutrupėjo, bandžiau visaip drėkinti ir šlapiom rankom minkyti, išėjo visiškas šnipštas, tik mano rankos liko labai žalios :) Geriau bus natur produktas.

Dar Advento kojinėse Vilius randa dovanėlių: nykštukų-magnetukų, nykštukų-antpirštukų (tokių megztų), lipdukų (jų galėtų būti šimtais - aplipdytų visus žaislus, o paskui ir visus namus :)))), na, ir dar turiu keletą tokių smulkių smagių niekučių.

Tai štai taip leidžiam Adventą. Vilius jau kalba apie Kalėdų senelį, tik jis vis sako "einam pijkti Kajėdų senenio". Vis bandau išaiškint, kad nereikia jo pirkti, bet spėju jis vis dar prisimena Jysk parduotuvėj matytą tokį gražų Kalėdinį senuką su akinukais, rudom kelnytėm ir žaliu švarkelių, su slidėm rankose :) Gal reiks nupirkti ...

KASDIEN KARTU. Kalbamės

Šįvakar rengiu Vilių po maudynių miegui, Vilius pamatė mano auskarus ausyse, tai kalbamės:
- Aukarai!
- Taip, auskarai.
- Du!
- Mhm
- Nojiu aukarų, - ir rodo į savo ausytes.
- Ausytėse reikia tokių mažų skylučių, kad galėtum įsiverti auskarus, - aiškinu. - Tu dar mažas nešioti auskarus. Kai užaugsi didelis, galėsi įsiverti.
- Uzaugsiu.
- Taip, kai užaugsi, galėsi nešioti auskarus, jei tik norėsi.
- Nenojiu.
- Ko tu nenori?
- Nenojiu buti didejis.

Dailininkas

Vis dažniau Viliui užeina nenumalodmas noras piešti. Tie piešiniai jau gerokai skiriasi nuo tų, kuriuos piešė anksčiau. Anksčiau būdavo daug didelių ratilų, tokių raizgalynių, o dabar vyrauja maži rutuliukai, maži raizgaliukai, kartais su išsidraikiusiais į šonus spinduliais. Dar piešia statmenas linijas, na, lyg spalvintų įnirtingai. Knygoje apie vaikų piešinius tai vadino medžio žmogiukais :)

Piešia ant visokių popieriaus lapelių, pieštų ir ant kitų paviršių, bet vis spėju pasaugot :) Geriausiai sekasi piešti su pieštukais ir kreidelėm, bandėm ir su vandeniniais dažais. Matyt, pataikiau pasiūlyt "ant įkvėpimo", - nes per kokias 20min. pripiešė berods 7 A5 formato piešinius :) Nors piešimo vandeniniais dažais seka, dar kartais stringa: labiausiai patinka mirkyti teptuką vandeny ir paskui dažuose (iš karto visose spalvose :), o kad reikėtų ir ant popieriaus papiešt, reikia priminti :)

Kai piešia, dažnai komentuoja ką piešia - nupiešia raizgaliuką ir sako, "šia tiušis (čia triušis)", arba "namas", arba "siomanė (formulė)".

Šiuo metu einamiausia spalva "mėnyna". Jei tik gali, visuomet primena, jog norėtų mėnyno - mėnyno somanės (formulės), mėnyno skajelės, mėnyno saujelio (sūrelio) ir t.t. Dar tinka morkos spalva, t.y. oranžinė. Kažkaip vieną dieną pagalvojau, kad gana sunkus žodis - oranžinė, ir pasakiau kitą variantą - morkos spalvos, tai dabar tik taip ir vadina :)

"Pienas išėjo į darbą"

Jau du vakarus Vilius užmigo be pienuko. Paskaitom knygą (šiuo metu apie trolius Mumius), jis pats išjungia šviesą, tada abu vakarus paprašė pieno, pasakiau, kad nėra ir paguldžiau į lovytę. Apkamšiau, apglosčiau, pasilinkėjom "maniakt" (labanakt) ir užmigo. Paprasta! Jokių ašarų, jokių isterijų. Būna, užeina, vis dar paprašo, ypač po pietų miego, kol visiškai prasibudina. Neduodu, bet apkabinu, pasūpuoju, ir užsimiršta.

Netikėjau, kad bus taip paprasta, nors iš kitos pusės - jam juk jau 2 metai, daug supranta, galima ir susitarti :) Be to, niekaip ypatingai pati tam nesiruošiau, - tiesiog, vieną vakarą pabandžiau neduoti. Bandydavau ir anksčiau, bet tuomet Vilius nenusileisdavo, o tą vakarą antrą kartą nebeprašė... Taigi, Vilius mamos pienuku mėgavosi 2 metus ir 20 dienų. Manyčiau, pakankamai ilgai :) Be to, spėju, kad dar kurį laiką jis prisimins pienuką ir prašys jo. Va, ir dabar prieš pietų miegą prašė, pasakiau, kad nėra. Jis pagalvojo ir sako "Pienas išėjo į darbą". Dabar dažnas daiktas ar žaisliukas jo kalboje išeina į darbą :)

Neramu tik dėl vieno, - Vilius negeria karvės pieno. Paragauja ir sako "neskanu". Neįkiši. Na, bet su košėm, blynais gauna. Dar jogurtai, varškytės, - tikiuosi, pakaks visko, ko reikia.

Adventas

Nors ir pavėluotai, bet šiandien ir pas mus namuose atsirado Advento kalendorius. Vėlavau ne dėl užimtumo (nors dabar vėl turėjau šiek tiek darbo), bet dėl ilgų svarstymų, ar turėti tą kalendorių, ar ne. Svarstymai vyko iš esmės: mes esame tokie nei šiokie, nei tokie... Na, ne katalikai, nei krikštyti abu, nei vedę... Hmm..., bet Kūčias minime, Kalėdas švenčiame, Velykas taipogi, tai kaip ir kažkiek laikomės tų katalikiškų tradicijų. Viliaus nekrikštijom dėl panašių motyvų, - kai užaugs, pats pasirinks kuo tikėti. Mano argumentai "už" buvo, jog tai gražus laukimo laikas, kai gali sukurti savo vaikui išskirtinį laiką ir tokį, kokio nori, pasitelkdamas Advento kalendorių, kaip priemonę. Mano argumentai "prieš" buvo tai, jog mėgstu daryti gerai ir iš esmės, tad šiuo konkrečiu atveju, jei daryti Advento kalendorių, tai iš tiesų jį skirti ne šokolado valgymui, bet suteikti tą prasmę, kurią suteikia katalikai. Ir grįžau prie pradinio taško - nesam mes tie tikri katalikai. Tad štai tokios vidinės diskusijos ir svarstymai vyko, kol galiausiai nusprendžiau nusileisti savo siekiui daryti gerai, gal šiek tiek pasiduoti aplinkos spaudimui, ir suteikti tam laukimo laikui išskirtinumo. Žinia, Viliui dar tik 2 metai, labai daug prasmių nesudėsi į tą kalendorių, bet kažką bandysim :)

Mūsų kalendorius toks gerokai modifikuotas: turi jis 7 kojinaites, sukabintas ant kaspino. Padariau jį per pusvalandį :) Ir mano mintis yra kiekvieną dieną įdėti siurprizą į kažkurią kojinaitę, o Viliaus užduotis bus surasti kurioje slepiasi ta dovanėlė ir ją išsitraukti. Kol kas turiu tik dovanėlių, bet jau turiu ir idėjų mažom užduotėlėm :)

Šįryt, kai atradom tas kojinaites sukabintas, klausiau Viliaus, kas jas sukabino, o jis sako "Mostutė" (močiutė) :)) Paaiškinau, kad tai Kalėdų senis, ir kad jis padės laukti Šv. Kalėdų kiekvieną dieną jį aplankydamas. Iš tiesų labai įdomu, kaip Vilius reaguos toliau, nes mano aiškinimo klausėsi šiek tiek nepatikliai :)