sausio 30, 2010

Kaip Vilius kirposi

Vakar Vilius pirmą kartą apsikirpo. Įvykis! :) Kažkada buvau šiek tiek patrumpinus galiukus, bet jau labai nežymiai. O šį kartą buvo rimtesnis susitikimas su žirklėmis. Kirpo mano sesuo, o tai buvo labai didelis pliusas, nes ji yra mylimoji Viliaus teta (net kartais į ją kreipiasi "Mama Inga"... :). Svarbiausia buvo pagauti momentą, kai į klausimą "Ar nori kirptis?", Vilius atsakytų "nojiu". Atsakymas keičiasi kelis kartus per dieną, tad kai jau tokį pagavom, tai griebėm ir kirpom. Pradėjo Vilius kirptis sėdėdamas ant kėdutės, o baigė - ant mano kelių ir krapštydamas mano auskarus (kad tik ramiau pabūtų :).

Keletas akimirkų:


Pasikalbėjimai

Oi, jau seniai rašiau. Užsitingėjau tikriausiai. Dar darbo turiu šiek tiek, tokio baisiai nuobodaus, bet ką padarysi. Taigi, bandau taisytis :)
Kadangi pastaruoju metu mus labiausiai džiugina Viliaus kalbos, tai apie jas šį kartą.

Situacija pirma.
Aš virtuvėj kažką tvarkausi, jis vaikšto aplinkui ir man maišosi po kojom. Prašau, kad pasitrauktų į šoną. O jis toks gerai nusiteikęs, stumia mane ir sako : "Mama, trukdykis!!" (suprask, trukdyk man ir aš trukdysiu tau :)
Situacija antra.
Aš sėdžiu ant sofos. Vilius prašo atsikelti ir eiti su juo. Aš vis dar sėdžiu. Vilius tada sako: "Mama, kekis, negažu sėdėti!"

Situacija trečia.
Vilius pasakoja kaip kažkas garsiai šauks, rėks: "šauks burnom" :)
Na, ir vienu metu, jei atsitikdavo kažkas kiek negero, tai Vilius sakydavo: " Baisu. Bus žiaujai skauda." :))

sausio 18, 2010

Norvegų literatūra valdo !

Taigi, vis dar :) Vis dar valdo norvegų literatūra. Pastarosios dvi mano perskaitytos knygos yra norvegų rašytojų. Tiesa, jas skaitau lietuviškai, nors slapčia sau tyliai pasvajoju kada nors paskaityti jas norvegiškai. Gal kada link pensijos :) Tuo labiau, jog sako, kad kalbų mokymasis vyresniame amžiuje suaktyvina daugelį smegenų sričių ir labai puikiai apsaugo nuo įvairių senatvinių proto sutrikimų. Tai vat, galėsiu sau gaivinti norvegų kalbos žinias ir saugoti savo pilkuosius vingius :)

Pirmoji iš tų dviejų norvegiškų knygų buvo mano mylimos rašytojos Herbjorg Wassmo kūrinys "Tora. Nebylus kambarys". Apie pirmąją dalį jau rašiau (neįtikėtina! rašiau lygiai prieš metus - 2009m. sausio 18d. !!!). Labai laukiau pasirodant šios knygos, nes norėjau vėl sugrįžti į tą mergaitės Toros pasaulis. Tiesa, jis skausmingas, kupinas išbandymų (kartais visai ne pagal mergaitės metus). Įspūdinga knyga! Prikaustė mano dėmesį. Bet ne taip, kaip prikausto detektyvai. Toks jausmas lyg gyventum greta, beveik norėtum priglausti ir paguosti tą beviltiškai kenčiančią merginą... O dabar labai laukiu trečiosios dalies.


Antroji knyga. Ją pabaigiau tik vakar. Norvegų rašytojo Jo Nesbo "Raudongurklė". Visai kitokia knyga. Detektyvas. Jau seniai buvau beskaičiusi detektyvą. Bet šitas buvo labai neblogas, labai :) Iš tiesų ne pati lengviausia knyga, nes pasakojimas vystomas dvejomis linijomis: antro pasaulinio karo metais ir dabarties. Kadangi abi linijos be galo svarbios, o detalės paminimos ne visos (savaime aišku, juk detektyvas!), tai smegenėlės turi dirbti, jei nori nuolat sekti ir suvokti siužeto liniją. Štai jums ir smegenų mankšta užsisėdėjusiai namuose mamai :) Superinė knyga. Perskaičius pagalvojau, kad galėtų būti sukurtas visai vykęs filmas pagal ją. Gal kas susidomės. Lauksiu :)

Smagaus skaitymo!






"Nebūsiu lialia"

Įsegiau Viliui į plaukus savo segtuką, jam labai patinka, tada jaučiasi bais gražus :) Pasėdėjo porą sekundžių ir išsiėmė, - "Nenoju".

"Nenoju būti lialia", - aiškina man.

Dar perklausiu :"Nenori?".

O jis man: "Būsiu vaikas!" :)

Lyg ir neaiškinau nei jam, nei kam kitam, kad kartais vaikus taip skirsto - į mergaites ir vaikus...


sausio 13, 2010

Vilius kalba, kalba, kalba....

Rytoj Viliui bus 2 metai ir 2 mėnesiai. Gražūs skaičiai :) Jau seniai berašiau daugiau apie Viliaus kalbą. Taigi, ką ir kaip Vilius kalba dabar. Pirmiausia, jis kalba DAUG, tikrai daug, kartais net prašau, kad patylėtų... O Tomui, kaip galinčiam išgyventi su itin mažu žodžių kiekiu, tas nuolatinis Viliaus čiauškėjimas - tikras iššūkis! Bet manau, kad iš dalies dėl to nuolatinio čiauškėjimo jis jau taip neblogai kalba. Iš tiesų galima susikalbėti, jo kalbą gali suprasti ir pašalinis žmogus, ne tik mama ar tėtis. Prieš porą dienų buvom apžiūrėti vieno privataus darželio, tai ta savininkė nustebo, - "Oho, aš suprantu ką jis kalbą!" :)
Vilius bando tarti visus žodžius, kokius tik išgirsta. Dažnai pavyksta išties gerai, kartais nelabai, o kartais - labai juokingai :) Na, tarkim:

mogžius - žmogus
kastiakda - šokoladas, ir neseniai pradėjo sakyti kastiakdinė mašina arba kastiakdinis mekšutis (turim tokių įvairių mažų šokoladinių meškučių, mašinyčių, rutuliukų)
Rompas - Romas (vardas)
Bastida - Opsė Deisė (iš Paslapčių sodo)
pukšijis - užpakalis
tokata - nuotrauka
siomanė - formulė
sionas - telefonas
kanionas - makaronas
patiudė - parduotuvė

Prieš kurį laiką dar sakė miegti vietoj miegoti: einam miegti arba nenojiu miegti, ir mama miegs :) Dabar jau sako teisingai - miegoti, miegos.

Gražiai ištaria ir tokius ilgesnius žodžius, kaip pvz.: kalendorius, pėdkelnės (nors dgs. sako pėdkelnai :), kepujė, kamuoliukas, sportuoti, dainuoti, motejis, danguje, lenktyninė mašina, skjaidanti mašina :) Vakar pasakė, kad nori pasakos apie kaukučius (iš "Miško pasakų" knygos), net išsižiojau - nes tikrai senokai minėjau tą žodį, kažkaip daugiau apie nykštukus skaitėm.


Vilius jau stengiasi parinkti tinkamą linksnį daiktavardžiam ar asmenį veiksmažodžiam: nojiu imti, dajau, mušu, negjostyk, išeinu, sėsk, statau namą, einam miegoti ir pan.

Kalbant apie jausmus, Vilius pasako, kai būna piktas :) Kartais vaidina: suraukia antakius, patempia apatinę lūpą ir sako "piktas". Tas piktumas atsispindi ir žaidimuose; žaidžia su mašinom, tai viena mašina būna pikta ir daužo, muša kitas, o kuri nors būna liūdna ir verkia, tai kitos važiuoja ramint :) Su kitų jausmų įvardinimu kol kas sunkiau. Reiks ir man pasistengt :)


Ir pabaigai, - vakar klausiau Viliaus ką sapnavo per pietų miegą, pagalvojo, pagalvojo, ir sako "sapnanau mamą ir kajėdų senenį" :) Vis dar laukia vaikas dovanų...

sausio 12, 2010

Teatras yra gerai !

Šeštadienį su Vilium buvo teatre. Šį kartą aplankėm Lėlės teatrą , žiūrėjom spektaklį "Bitė Maja". Pasirinkau jį dėl to, kad Viliui patinka šita bitutė, turime filmuką apie ją, tiesa, jį žiūrime estų kalba, nes mūsų DVD grotuvas liko be distancinio, tad ir nustatymų pakeisti negalime :) Bet labai dėl to nepergyvenu, Viliui patinka ir estiškai kalbanti Maja :)

Taigi, spektaklis. Iš tiesų, ėjimas į teatrą man yra šiek tiek ritualinis veiksmas. Tos visos smulkmenos išsiruošus į teatrą yra kažkaip reikšmingos ir mielos: šiek tiek pasipuošti, išeiti anksčiau, nes vėluoti negražu :), atėjus sutikti tokių pačių šiektiekpasipuošusių ir smagiai nusiteikusių vaikų ir jų tėvų, apžiūrėti teatro patalpas, išgerti puodelį kavos teatro kavinėj, nupirkti kokį skanėstą vaikui, ir laukti kol suskambės skambučiai, kviečiantys į salę, o tuomet ieškoti savo vietų ir įsitaisius laukti, kol pradės gesti šviesos... Iš dalies panašius malonius ritualus atliekame eidami į kiną (na, juk irgi teatras, tik kino :)), spėju, būtent dėl to, man patinka eiti ir į kiną (nors pastąrajį kartą ten buvau jau labai seniai, visagalio interneto įtaką....).

Grįžkime prie "Bitės Majos". Spektaklyje vaidino lėlės, Maja buvo graži lėlė, o kiti veikėjai - kaip čia pasakius, tokie savotiški, grožio prasme. Bet išraiškingi! Kiti veikėjai buvo Majos senelė, įvairūs vabalai (rožvabalis, mėšlavabalis), voras, uodas, musė. Tik dalį jų pažinau, jiems pasirodžius, kitus teko atspėti iš jų kalbos :) Viliui labiausiai patiko Maja, ypač tuomet, kai ji skrido lėktuvu, mat bitutė išsiruošė pažinti pasaulio ir labiausiai už viską norėjo sutikti žmogų! Pasaka graži, sakyčiau tinkama ir suaugusiems, tiems, kuriems gyvenimas tapo įprastas, nuobodus, nebestebinantis (na, tiems, kurie užmigdė savyje vaiką). Taigi, tokiems sveika apsilankyti lėlių teatre, gal pažadins savyje miegantį vaiką (tik klausimas, kaip tokius nutempti į tą lėlių teatrą, juk šauks, kad jie suaugę ir jog tai baisiausiai nerimta). Nežinau, ką pažadino šis spektaklis manyje, bet pabaigoje norėjosi apsiverkti, iš gerumo.... Nueikit ir jūs į spektaklį!

sausio 07, 2010

eilėraštukai

Vilius atrado eilėraštukus! Gal prieš mėnesį išgirdau, kaip jis bežaisdamas kažką sau rimuoja, pasiklausiau atidžiau - o gi, "opa opa, augo žijnis ir opa..." :) Išlindo smagus ketureilis iš atminties kertelės :) Aš jį vis sakydavau, kai Vilių šokdindavau ant kamuolio ar šiaip ant rankų.
Per šokių pamokėles irgi sakom pora eilėraštukų, tai pradėjau juos dažniau kartoti ir namuose. Beje, pastarieji dar su judesiukais, tai dar smagiau sakyti! Tai tie iš mokyklėlės yra tokie:
Kiškis piškis ilgaausis (rankų smiliais rodom dvi ausytes prie galvos)
ten po krūmu prausės prausės, (prausiam skruostus)
kepė blynus, pyragus (kaip katutes plojam)
ir pasikvietė vaikus (abiem delnais kviečiam pas save)
Ten ant medžio voveraitė (rodom į šoną)
kelia rudą kepuraitę (judesys nuo galvos žemyn)
Voveraite, rududū (vieną kumštuką pridedam prie burnos, kitą prie pirmojo ir kelis kartus sudaužiam)
duok vaikučiams riešutų (ištiesiam abu delniukus).
Ir dar vienas, šiuo metu Viliaus mėgstamiausias:
Lipo klounas ant tvoros (rankom lipam į viršų)
ant silpnos ir netvirtos (delnus judinam žemyn aukštyn)
užsimanė obuolių (panašiai kaip saulutė kad šviečia)
nuo kaimyno obelų (pirštu rodom į šoną-kaimyno sodą :)
Tikrai triokšt sena tvora (abiem delnais pliaukštelim per kelius ar grindis)
mato klounas, bus bėda (susiimam delnais už galvos ir linguojam)
nusiritęs ant žolės (krentam ant nugaros)
juokias klounas iš širdies (pasispardom kojom gulėdami :))
Mano mama išmokė eilėraštuką apie batus, Viliui jis labai patiko, ir gana greitai išmoko sakyti pats, t.y. aš pasakau pirmą eilutės žodį ar du, o jis tęsia toliau. Taigi:
Mano batai buvo du,
vienas dingo - nerandu,
aš su vienu batuku
niekur eiti negaliu.
Dvi rankytės ieško bato,
dvi akytės jį pamato.
Apsiausiu batukus
ir keliausiu pas vaikus.
O kai grįžom po švenčių atgal į Vilnių, vieną dieną girdžių Vilius rimuoja kažką su žodeliu "šmurkšt", įsiklausau - o gi čia trumpas eilėraštukas apie katytę ir kaip ji vijo pelę! O ta pelytė šmurkšt po šluota :) Įdomiausia, kad aš nei žinojau, nei girdėjau, kad jam kažkas tą eilėraštį pasakė :)
Kažkurią dieną ėjom iš pasivaikščiojimo miške, ir Vilius jau nuvargęs pasiprašė panešamas. Tai aš kad būtų smagiau jį nešti eidama sakiau eilėraštį apie žiemą (na, kad būtų į temą :)): apšerkšniję mūsų žiemos, balta balta kur dairais, ilgas pasakas mažiem mums... Tik užstrigau po tos eilutės apie medžiais paverstus vaikus, bet nieko - pasakiau nuo pradžios iki tos vietos dar gal kokius 4 kartus, kol visai padusau :)) Panašu teks išsitraukt eilėraščių knygelę :)

sausio 04, 2010

KASDIEN KARTU. tėtis ir moteris :)

Vakar žiūrime filmą - Daktaras Dolitlis 2. Ekrane daktaras Dolitlis kalbasi su savo paaugle dukterimi. Vilius įdėmiai žiūri ir tuomet sako: "didelis tėtis ir maža moteris !" Na, gi tikra tiesa :)


Iš ankstesnių Viliaus kalbos perliukų: per Naujųjų sutikimą pas mus buvo du Tomo draugai - Romas ir Darius. Pirmasis atėjo Romas, kai Vilus klausė "kas čia?", pasakiau, kad tėčio draugas. na, tai ir "prilipo": nors ir sakėm, kad jo vardas Romas, bet jis jau turėjo kitą vardą - "tėčio draugas" :) O Darių kadangi pažįsta iš anksčiau, tai ir vardą jo jau žino. Beje, tą vakarą Darius mūvėjo Tomo tapkes, tai šiandien Vilius apžiūrėjo batų ir tapkių asortimentą koridoriuje ir pamatęs tas tapkes sako: " Dariaus tapkės" :)

sausio 03, 2010

apie šventę...

Na, nepatikėsit, bet benaršydama po Interneto platybes, aptikau puslapį apie pledus, ir pirmiausia ką perskaičiau buvo pastraipa apie šventę. Skaičiau ir negalėjau patikėti, nes lyg mano mintis kas būtų sudėjęs į žodžius ir sakinius, gal net ne mintis, o nuojautas, jausmus, na, tuos dalykus, kurių nemokam apsakyti, kuriuos tik jaučiam. Dalinuosi, nes negaliu nesidalinti :)


"Apie šventę, kuri ateis nebūtinai tada, kai jos lauksi ir ne visada tęsis iki ryto, ir dažniausiai nebus tokia linksma, kad norėtųsi juoktis. Gal pasijusi laimingas, kai iš paukščių norėsi išmokti skraidyti, iš žemės – tylėti, iš jūros – būti savimi. Gali būti, jog šventė ateis tada, kai tavo mintys skraidys kažkur toli, beribėje erdvėje, nors pats būsi pavargęs ir gulėdamas lauksi miego.
Tiesiog žmonės kartais suklysta, pavadindami šventes Šventėmis, ir net sau bijodami prisipažinti, jog ne visada juos pralinksmina net karnavalai. Juk yra švenčių, kurios brangesnės už triukšmingas diskotekas, saliutus, Snieguoles, tortus ir net vertingiausias dovanas. Jos ateina kaip maži stebuklingi atradimai, netikėtos nuotaikos, keisti jausmai, kuriuos gali verti ant prasmingų prisiminimų siūlo kaip žemuoges.
Turėsi puikią Dovaną šventėms. Sau. Nes nieko nėra geriau, kaip užsimerkus vėl pabūti ten, kur labiausiai norisi. Diena, kuri baigsis geromis mintimis, bus tavo šventė. Nesvarbu, kad nebus svečių.
Kai baigiasi metai ir prasideda kiti, šventė yra – tavo noras pakilti aukščiau ir prisiminti visus, kurie padeda išmokti skraidyti. Erdvė yra daugiau nei tu matai.
Dabar žinai, kokių švenčių noriu palinkėti. Laimingų. Ir labai tikrų. "
Suprantu, kad šituose be galo šiltuose ir net sakyčiau intymiuose (ne kūniška, o jausmine prasme) žodžiuose yra paslėpta dalis reklamos, ir gali būti, kad aš perskaičius šiuos žodžius TIKRAI nusipirksiu kokį pledą :)...... Tad supratimas vis tiek nesutrukdo pasidžiaugti žodžio galia - kaip kartais kitų žodžiai gali atspindėti tave.

sausio 02, 2010

Kalėdos, Nauji metai ir kiti nutikimai :)

Štai ir sausio 2-oji! Su Naujais metais visus! ;)
Buvo Kalėdos, na, prieš tai dar buvo pati šeimyniškiausia ir šilčiausia metų vakarienė - Kūčios. Man ji labai patinka. Man smagu, kad susirenkam visa šeimyna prie didelio stalo, kad šnekamės, šiek tiek rimtai, šiek tiek juokaujam, kad valgom, kiek kitaip nei visada, kad vis ką nors naujom atnešam, tai vienas, tai kitas, į šitą vakarienę: naują veiksmą, kuris gal taps tradicija, naują patiekalą, kuris gal ne toks ir naujas, tik mums naujai atrastas. Nuo pernai Kalėdų dovanų išpakavimą ir peržiūrą perkėlėm iš Kūčių vakaro į Kalėdų rytą. Po teisybei, labai tuo džiaugiuosi. Kažkaip ir ta šventinė nuotaika nesibaigia vienu vakaru, ir tas pasiruošimo laikas netampa toks beviltiškai prarastas, kai gali dar vieną naktį smagiai laukti :) Kaip ir pernai, šių metų Kalėdų rytą dovanas dalino Vilius - mažiausias šeimynos narys. Po maišą knisosi tol, kol neaptiko jame dideliausios policijos mašinos :) Tada dalinimą perėmė kažkas kitas (o kas?...)... Šiemetinis Kalėdų senis vienareikšmiškai buvo užstrigęs knygyne :) Na, mano knygų krūvelė buvo tikriausiai menkiausia (gal kad ir taip namai lūžta nuo knygų), bet štai mano tėčio viena įspūdingiausių per pastaruosius metus, jei neklystu, Kalėdų senis jam atseikėjo iš karto 5 knygas, o dar kokias!!! Jis nieko daug nelaukdamas, jau tą pačią Kalėdų dienos popietę krito į vieną iš jų.


Aš džiaugiausi "virtuvine" Nomedos knyga. Na, kadangi man pastaruoju metu koks tai kulinarinis periodas , tai nieko nuostabaus, jog prie vienos tokios knygos gavau ir kitą (Lino Samėno receptus), o pati buvau jau spėjusi save apsidovanoti nauja prijuoste :))


Po snieguotų ir smagių kalėdų pas tėvus, Naujuosius sutikom namuose, labai ramiai ir paprastai. Man buvo smagu, nes buvau pagerbta tarp keturių vyrų :) Viliukas ir Tomas su dar dviem draugais buvo puiki kompanija man, kuri šiemet visai nenorėjo švęsti. Vilius Naujuosius sutiko sapnuose, net fejerverkų dundėjimas jam buvo nė motais. O mes po vidurnakčio visai neblogai praleidom laiką žiūrėdami antrąją filmo 'Po pirties" dalį - "Likimo ironija arba Laimingų Naujųjų!".
Ir štai jau antra 2010 metų diena. Man visuomet būdavo keista bent jau kurį laiką, kad jau kiti metai, kitaip reikia datą rašyti. Tie skaičiai kažkaip nesižiūrėdavo :) Pamenu, mokykloje dar ilgai rašydavau senuosius metus, ir tikriausiai visą sausį datą sąsiuviniuose būdavo su pataisymais. Paskui įpranti. Juk sako, jog įpročiai susiformuoja per 21 dieną. Kai pagalvoji - be galo greitai. Tereikia 3 savaites save pakontroliuoti (arba priešingai-"paleisti vadžias"), o paskui jau ir įprotis. Bandysiu tuo pasinaudoti ir paformuoti keletą sveikų įpročių savo gyvenime :) Gal kiek panašu į naujametinius pažadus, bet man jie patinka! Taigi, leiskime sau paplanuoti :)

Taigi, nauji sveiki įpročiai:
- baseinas kas savaitę
- mankšta kas rytą (hmm, labai norėčiau...)
- išlaidų ir pajamų fiksavimas kasdien (na, bent jau kas antrą dieną)

Gal pakaks? O toliau reikėtų nepaleisti vadžių :)

Viliaus gyvenime irgi paplanuosiu :)
- surasti darželį pusei dienos, tikriausiai nuo kovo bandysim eiti
- tęsti baseino lankymą, dėl mokyklėlių reiks pergalvot, gal darželis turės kažką panašaus
- vasarą gal jau reiks dviratuko, tokio "tikro" :), ir būtinai reiks kėdutės ant mano dviračios, kad galėtume keliauti drauge!

O dar labai norėčiau iškeliauti į kalnus, labiausiai tai į Norvegiją, visi trys. Net saldu, kai apie tai pasvajoju :) Ir dar noriu į Kretą, ji užstrigusi mano mintyse jau geras pusmetis, tikriausiai, "teks" surasti resursų ir ten nuvykti :)

Na, ir dar reikėtų toliau tęsti darbo iš namų patirtį, kol kas einasi visai neblogai. Kuo toliau, tuo labiau man patinka toks , šiek tiek kitoks, gyvenimas, toks "iš namų" :))