Per savo gimimo dieną dovanų gavau knygyno
kuponą, už kurį įsigijau knygą „Auksiniai debesų krašteliai arba Optimisto
istorija“. Pagrindinis herojus knygoje ligoninę vadina bloga vieta. Negalėčiau
vienareikšmiškai nesutikti. Kai ligoninėje atsiduri jau kažkelintą kartą,
patiri įvairiausių jausmų. Ir kai šį rugsėjį ligoninėje atsidūriau jau berods 4
kartą, gulėjimas ligoninėje jau pradeda rodytis ne tik kaip mano ar vaikų
sveikatos faktas, bet kaip socialinis reiškinys.
Visų pirma, kai atsiduri ligoninėje, atsiduri
visiškoje priklausomybėje ir dalinėje nežinomybėje. Nesvarbu, ar tai vaikų , ar
suaugusiųjų ligoninė, nelabai kas teikiasi informuoti apie laukiantį gyvenimo
režimą. Kada pusryčiai, pietūs ir vakarienė sužinai pirmą dieną juos
patirdamas, taip pat iš patirties sužinai, kas meniu priklauso mamai, o kas
vaikams. Nors dienos meniu vis tik gali rasti ant kažkurių durų iškabintą.
Tiesa, jei niekas nepasakė ir ligoninėje esi pirmą kartą, tai pirmą dieną taip
pat sužinai, kad turi turėti savo puodelį ir įrankius, tualetinį popierių ir
muilą, taip pat ir rankšluosčius, apie pižamas ir šlepetes net neužsimenant.
Beje, visa tai tikrai gausite, jei
atsidursite reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje, vaikų ligoninėje
tai tikrai.
Tebūnie čia bus lyrinis nukrypimas apie tuos skirtumus tarp intensyvios terapijos
ir įprasto vaikų ligų skyriaus. Pirmiausia ir tikriausiai svarbiausia –
intensyvioje terapijoje jūs gausite tikrai gerą priežiūrą, - gydytojai ir sesutės
jus lankys kur kas dažniau, ir laiko skirs daugiau. Galbūt natūralu, nes jie
tiesiog daugiau jo turi kiekvienam skyriuje esančiam vaikui, nes mūsų lankytoje
intensyvioje terapijoje telpa tik 7 vaikai (o įprastame skyriuje tikrai gerokai
virš 20...). Ar dėl to, ar dar ir dėl kitų priežasčių sesutės intensyvioje
terapijoje yra švelnesnės, draugiškesnės, labiau prisitaikančios prie vaikų.
Tai labai palengvina ir mamos darbą šalia ligoniukų. Buvo gražu žiūrėti, kaip
intensyvios terapijos skyriaus vedėja beveik keturiomis ropoja (su stetoskopu
rankose) paskui mano berniuką,
žaidžiantį traukinuku, tam, kad paklausytų jo kvėpavimo. Įprastame skyriuje
visos gydytojos iki šiol tuo tikslu prašydavo, kad vaikas ramiai pasėdėtų.
Intensyvios terapijos skyriuje sesutės
baigdamos pamainą ateina atsisveikinti! Intensyvios terapijos skyriuje
neleidžia turėti beveik nieko savo: pižamos vaikams, paklotėliai, visi indai,
įrankiai, muilas, dezinfekcinis skystis, rankšluosčiai ir tualetinis popierius.
Visko tiek, kiek reikia ir kada reikia. Suprantu, kad tai dėl saugumo ir
siekiant išvengti naujų infekcijų, bet ar tai neturėtų galioti ir įprastame
ligoninės skyriuje?..
Vis dar niekaip nesuprantu, kodėl ligoninėse
prie kriauklės nėra muilo ir rankšluosčių, o tualete nėra popieriaus...
Grįžtant prie visiškos priklausomybės: būdamas
ligoninėje tuo pačiu metu ilsiesi ir visuomet turi būti pasiruošęs, nes bet
kada gali ateiti sesutė ir pasakyti, kad einam daryti tyrimą, arba eikite pas
tą ir tą gydytoją, arba dar kas nors. Tai ypatingai pajaučiau, kai gulėjau
suaugusiųjų ligoninėj: močiutei pasakė, kad iš ryto nevalgytų, nes reikės
tyrimą daryti, ir ji laukia vos ne iki pietų nevalgiusi, o niekas taip ir
neateina. Paskui užeina pasako, kad šiandien jau nebeišėjo patekti... Norisi
verkti, nes juk tai ligoninė, kur žmogus patenka, kad pasveiktų, bet nuo
vyraujančio požiūrio gali tik dar labiau susirgti. Vis stebėjausi, kaip
atgyvenusiai tvarkomi resursai, kad ir tie patys užrašymai tyrimams: juk
ligoninėje gulintys eina tada, kai tiesiog paskambina ir sako, kad galit
ateiti. O šiais laikais informacinės sistemos taip toli pažengę ir jomis
naudotis galima išmokti labai greitai, tad kodėl negalima įvesti XXI a.
registracijos ir žmones iš anksto informuoti apie juos laukiančius tyrimus,
procedūras, jų laiką ir vietą, kodėl negalima atspausdinti ir pakabinti ant
palatos durų, kad primiršę ligoniai patys pažiūrėtų, kas jų laukia šiandien ar
rytoj? Kodėl juos reikia laikyti nežinioj? Atsakymas paprastas – taip lengviau kontroliuoti.
Gulėdamas ligoninėje gali būti visiškoje arba
dalinėje nežinioje, tai priklauso nuo paties būdo ir aktyvumo. Jei nieko
neklausi, tai ir nežinosi, nei kuo sergi, nei kokius vaistus tau leidžia nei
kaip sveiksti. Tikriausiai pasitaikys keletas gydytojų, kurie savo iniciatyva
papasakos, kas tau ir kuo jie nusprendė
gydyti. O jei aktyviai klausi ir domėsies, tuomet nežinios lygį gali sumažinti
ir iki minimumo. Kažkada turėjau diskusiją šiuo klausimu, ir mano kolega manė,
kad tai natūralu, kad turi pats domėtis savo sveikata ir t.t. Sutinku su tuo,
bet vis tiek manau, kad gydytojas turėtų paaiškinti viską kiekvienam
pacientui apie jo sveikatą ir numatomus
gydymo būdus, net jei tas žmogus to ir neklausia. Ne visi žmonės paklausia, ne
visi išdrįsta paklausti, kiti mano, kad apsikvailins, nes nesupras, ką jiems
sako. Ir taip tampa tik didelės
pavargusios sistemos sraigteliais.