Kelionė į gėlių šalį

Vos prieš tris dienas grįžome su Viliumi iš jo pirmosios rimtos kelionės - buvome išvykę į Olandiją pasigrožėti gėlių paradu :) Nors kelionėje užtrukome tik 5 dienas, bet įspūdžių ir patirties tiek daug, jog atrodo, kad buvome išvykę geroms dviems savaitėms :)

Tad, apie viską iš eilės.

Kelionė ten ir atgal

Į Amsterdamą ir atgal į Vilnių skridome. Kadangi dabar striuka su tiesioginiais skrydžiais iš Vilniaus, teko rinktis patogiausią iš esamų variantų. Pasirinkau skrydį su persėdimu Rygoje. Rinkausi tokį, kad nereikėtų oro uoste šliaužioti kelias valandas, o tai automatiškai brangina bilietą.... Jau anksčiau pastebėjau, kad tie pigūs ar pigesni skrydžiai yra nepatogūs. Labiausiai nuvylė skrydžių kaina kūdikiui (iki 2m.) - pats bilietas nebrangus (apie 50Lt), bet va mokesčiai sudarė apie 450 Lt !!!!!!!!! Kaip tai buvau įtikėjusi, kad su kūdikiu skristi labai jau pigu :)))

Kadangi Viliui pabai patinka lėktuvai, tai jokio paruošimo nedariau :) Kai jau atvykom į oro uostą, paaiškinau, jog skrisim lėktuvu. O kai įsėdom į lėktuvą, - kaip tai bus, t.y. jog iš pradžių lėktuvas labai labai greitai važiuos, o paskui pakils - opapa!! Atrodo, jog suprato :) Pakilimą ištvėrė puikiai, šiek tiek žindė, kartais krapštėsi ausytes :) Skrydis iki Rygos trumpas, tad ypatingos veiklos galvoti nereikėjo - pažiūrėjom pro langą, pavartėm vietinę spaudą, turėjau paėmusi ir jo mylimų knygelių, - tikrai pravertė skrydžio metu. Leidžiantis dainavom ir lingavom stipriai apsikabinę. Dar papasakojau, jog bus bum, kai nusileisim, tai dainuojant vis įmesdavau tą bum, tad nusileidimas praėjo sklandžiai :)

Rygos oro uoste radau mini vaikų žaidimų aikštelę (su kilimu, karstynėm ir čiuožykla), tai ten ir praleidom tą laukimo valandą :))

Iki Amsterdamo skridome beveik 2 val., bet pirmąją Vilius pramiegojo, o likusią dalį skaitėm, vartėm, žiūrėjom pro langą.

Kelionė atgal, deja, nebuvo tokia jau visiškai sklandi. Pasirodo, Viliui nebuvo rezervuotos vietos atgaliniam skrydžiui. Tai prie registracijos Amsterdame stovėjau neramiam laukime, bet kartu ir džiaugiausi, kad Viliui nėra 2metų, ir kad jam nereikia atskiros vietos. Į keleivių sąrašus pakliuvom abu :)) Beje, abiejų skrydžių metu lėktuvai buvo pilnutėliai.

Skrydžiai praėjo sklandžiai, pirmąjį Vilius pramiegojo nuo iki, o antrąjį - prakabėjo prie krūties :))

Supratau, kad keliauti su Viliuku jau galime :)

Kompanija

Keliavom mes ne dviese :) Tėtį palikom namuose (kažkas juk turi dirbti :)). O Amsterdame mūsų su Vilium jau laukė mano šeimyna: mama, tėtis, sesuo ir jos sūnus. Beje, pasitiko jie mus kaip tikras žvaigždes - su fotoaparatų blykstėm ir filmavimo kamera :)) Tad visą laiką Olandijoje praleidome drauge, šešiese. O viskas buvo dar įdomiau ir dėl to, jog gyvenome visi šeši viename mažame namelyje ant ratų! Taigi, pereinu prie kitos dalies:

Nakvynė ir transportas

Mano tėvai ir sesuo su sūnum atkeliavo į Olandiją kemperiu (http://www.kelioneskemperiu.lt/ ). Kadangi tai šešiavietis kemperis, tai nusprendėme, jog ir mes su Viliumi turėsime jame tilpti. Ir nieko, tilpome :) Visokių yra filmų pavadinimų, o apie mūsišką kompaniją būtų galima pasakyti taip - keturi suaugę, paauglys ir mažas vaikas :))))

Iš tiesų, išsitekome puikiai. Pora naktų su Viliumi miegojome tokioj nuošalesnėje lovoje, bet kadangi ji buvo gan siaura, ir man sunkiai pavykdavo atsigulti ant nugaros, kitas dvi naktis miegojom jau kitoje - platesnėje, bet trumpesnėje lovoje. Taip sakant, ilgį paaukojom pločiui, arba - kojos nusileido nugarai :)) Ši lova taip pat buvo ir kemperio centre, tad jei kas sumanydavo pasivaikščioti naktį aš tikrai girdėdavau :) O ir eiti miegoti visi buvo priversti kartu su Vilium.
Vilius miegojo tikrai neblogai, na, gal ir dėl to, jog kasdien įspūdžių būdavo su kaupu, ir lauke praleisdavo beveik ištisą dieną. Gal tik nuėjimas miegoti jį kiek trikdė, nes ta pati didelė mašina buvo ir judėjimo priemonė ir namai.

Po antros nakties, kai ryte aprengiau Vilių ir paleidau žaisti, o jis jau įprastai (!) nubėgo rinkti akmenukų, pagalvojau, kad buvo teisus tas kažkas, kas pasakė, jog vaikai kaip tarakonai, labai greitai prisitaiko prie kintančių sąlygų. Tą rytą Vilius jau buvo pripratęs prie esamų sąlygų, ir atrodė, galėtų taip gyventi nuo šiol ir visada ... Palyginimas nelabai gražus, bet labai tikslus :)) Jį prisiminiau dar bent keletą kartų kelionės metu.

Tuo pačiu kemperiu visur ir keliavome, t.y. ir po Amsterdamą (nedarykite to!!!), ir po apylinkes (mielai prašom :)). Po Amsterdamą verčiau judėti pėsčiomis ir kartais pasitelkiant į pagalbą tramvajus, - ir paprasčiau, ir lengviau "atklįsti" į teisingą kelią pasiklydus.

Didelis privalumas keliaujant kemperiu - visuomet viskas su savimi. Net kelis kartus pajudėjus iš kempingo, pagalvodavau, kad kažko nepasiėmiau (atsigerti Viliui, megztuko, sauskelnių ir pan.), o paskui nusiramindavau, - juk viskas vietoj. Ramu šiuo aspektu turėtų būti sraigėms....

Aplankytos vietos

Buvome Amsterdame: aplankėme Artis zoologijos sodą, plaukiojome laivu po kanalus, vaikščiojom po gatves ir palei kanalus. Šiame mieste aš buvau jau kelintą kartą, tad kažko labai ypatingai naujo neatradau. Tiesiog, saugojau Vilių nuo dviračių, mašinų ir kitų praeivių kojų, nes vaikinas kelionėje griežtai atsisakė duoti ranką ir visur ėjo pats savarankiškai......

Zoologijos sodas tikrai įspūdingas, tik reikėtų eiti ten su pailsėjusiu vaiku, nes Viliui visko buvo per daug ir jis pradėjo klykti... Tęsinys apie tai prie ekstremalių patyrimų :)

Buvome dideliame nuostabiame parke Keukenhof (http://www.keukenhof.nl/ ). Jis nuo Amsterdamo apie 30km. Pavasarį ten žydi beveik visur :) Mano mama sakė, jog vaikšto po rojų, galbūt ir ten taip pat gražu ir kvepia... Parke praleidome apie 4valandas, pirmas dvi beveik iš vien sekiojau paskui Vilių, o paskui kažkaip vaikas apsiprato ir jau buvo galima susitarti, kuriuo takeliu eisime. Be to, atradome būdą, kaip nukreipti vaiką eiti reikiamu taku, - tiesiog už pečių pasukti ir pasakyti, kad einam ten. Ir veikia!! Parke ne tik daug nuostabių gėlių, bet ir fontanai, vaikų žaidimų aikštelė, mini fermutė su gyvulių jaunikliais, kuriuos leidžiama liesti ir glostyti. Iš tiesų ten galima puikiai praleisti visą dieną.

Kitą dieną kėlėmės anksti ir tik šiek tiek akis prasikrapštę važiavome prie kelio, kuriuo keliauti turėjo Gėlių paradas. Kadangi statyti mašinų pakelėj negalima, tai stovėjimo aikštelėje skubėjome užsiimti vietą, o dar su kemperiu. Taigi, praleidome visą dieną to paties Keukenhofo apylinkėse ir apie 15val. ėjome stebėti parado. Tiesa, belaukiant su Viliumi išbandėme važinėjimąsi dviračiu su vaikiška kėdute. Kaip tik tokią planuoju pirkti prie savo dviračio, tad buvo naudinga patikrinti Viliaus reakciją. Viskas super - vaikas tiesiog užhipnotizuotas :)

Gėlių paradas man paliko tokį nuosaikiai gerą įspūdį. Tiesiog, kažko super ypatingo nesitikėjau, o ir tai ką pamačiau buvo gražu, tik kai kas LABAI gražu :)) Bet pamatyti vis tiek vertėjo, kad žinočiau, kas tai yra.

"Ekstremalūs" patyrimai ir pamokos

Tokių ekstrymų buvo gal du. Vienas, kai Vilius užsiklykė nuo pervargimo zoologijos sode. Tiesiog kol išsiruošėm, priartėjo Viliaus pietų miegelio laikas. Maniau, gal jis vežimėlyje nuluš, bet kur tau - ten TIEK daug vaikų buvo, jog jam labiau rūpėjo tie vaikai nei tie gyvūnai :) Nuovargis ir begalė veiksmo aplink vaiką taip išmušė iš vėžių, jog viskas baigėsi klykimu dėl bet kokios priežasties. Blogiausiai tai, kad aš žiauriai susinervinau ir dar jį aprėkiau ir apibariau. Žodžiu, grįžom į kemperį kuo greičiau pasiklykaudami ir paskui labai greitai Vilius smigo gerom dviem valandom.

Išmokau... Išmokau, kad NEGALIMA ant Viliaus pykti ir nervintis, kai jis nervuotas, nes situacija tik dar labiau pablogėja. Galima tik raminti ir pačiai išlikti ramiai. Ir dar - nevesti vaiko į vietas, kur daug žmonių, daug veiksmo ir įspūdžių, kai jam greitai reiks miegoti. Kadangi vežime jis nemiega, o ir miegoti ten būtų sudėtinga - triukšminga, geriau jau kitaip suplanuoti laiką.

O antroji, kai ėjome per patikrinimą Amsterdamo oro uoste jau grįžtant namo. Na, ten, kur reikia viską (net kelnių diržą) sudėti patikrai. Reikėjo ir Viliaus vežimuką suskleisti ir uždėti ant tos juostos, o jam kažkoks nuosavybės jausmas žiauriai prabudo. Kai pamatė, kad darbuotojas paėmė JO vežimą, klykė ne savu balsu... Ant rankų klykiantis vaikas, viena ranka reikia sureguliuoti visus daiktus, nepamesti dokumentų, ir dar kelnės smunka... Gerai, kad viskas įvyksta greitai ir niekam nekilo jokių klausimų...

Išmokau? - Na, to paties, ką žinojau, - yra situacijų, kai tiesiog reikia nekreipti dėmesio į aplinkinių žvilgsnius "Ko čia jūsų vaikas klykia?!" ir daryti tai, ką reikia tuo metu.

Pabaigai

Nors labai labai pavargau, kelionė buvo puiki. Ir jau noriu vėl kur nors keliauti. Kad ir į lietuvišką pajūrį :) Judėti man būtina, panašu, kad mūsų Viliui irgi :))