Rytai, kurių nekenčiu

Man patinka anksti keltis. Bet taip LABAI anksti. Kokią 5val. :) Paprastai tokią ankstyvą valandą tenka keltis, kai kur nors keliaujam, tai gal dėl tie be galo ankstyvi rytai tokie mieli. Na, ir šiaip su rytinėmis valandomis aš nesipykstu. O dar jeigu turiu galimybę rytinę krapštymosi valandą praleisti visiškai viena - visiškas gėris! :) Tačiau pastaraisiais metais išgyvenu rytus, kurių tiesiog nuoširdžiai nekenčiu. O priežasčių net keletas:

pirmiausia, turiu prižadinti vaiką, kuris taaaip saldžiai miega, kad kaskart prisėdus šalia ir prieš pradedant kėlimo procedūrą, suspaudžia širdį;

antriausia, turiu prižadinti vaiką, kuris dar nepramerkęs akių pradeda reikšti nepasitenkinimą dėl tokio ankstyvo pažadinimo. Ir jeigu tik mokėtų, tai manau, mielai pasiųstų keletą necenzūrinių žodžių į mano pusę :)

trečiausia, visa rytinė žadinimo-kėlimo(si)-rengimo(si)-valgymo-išėjimo pro duris procedūra užtrunka tiek, kad aš vėluoju į darbą, NUOLAT. O pastarosiomis savaitėmis peržengiau visas padorumo ribas ir į darbą vėluoju bent pusvalandį, o buvo rytų - ir daugiau (baaaaisiai gėda!).

ketvirčiausia, aš labai nemėgstu vėluoti, ir kai matau, kad jau vėluosiu, tai darausi labai pikta. Ir vargšas Vilius turi ne tik anksti keltis, bet dar ir klausytis mano rytinių burbėjimų apie "paskubėkim", "gal gali greičiau", "nekalbėk, o ..." ir t.t.

Tik džiaugiuosi, kad darbe nesulaukiu pastabų. Ir už vis labiausiai džiaugiuosi, kad tokie rytai, kurių nekenčiu, greitai baigsis. Jau nuo lapkričio. Oioi, kaip laukiu :) Na, taip, žinoma, manęs artimoj ateity laukia tokie rytai, kad dabartiniai bus tikriausiai "tik gėlytės", bet leiskite dabar pasidžiaugti ;)

Lai lai lai....laaaaaimė :)

Prieš savaitę su Vilium atnaujinom teatrų lankymo sezoną - žiūrėjom Cezario Graužinio teatro spektaklį "Lai lai lai". Nors spektaklio pradžios reikėjo gerokai palaukti (vėlavo apie 20min.), bet vaizdas buvo smagus ir vertas dėmesio. Buvo smagu stebėti ir vaizdą ant scenos, ir Viliaus reakcijas į spektaklio eigą, - atidžiai sekė aktorių veiksmus ir dažnai šypsojosi :)

Spektaklis iš esmės labai minimalistinis ir paprastas: beveik nėra dekoracijų, aktoriai apsirengę paprastais juodais rūbais, naudojamos tik detalės, pabrėžiančios vieną ar kitą personažą. O tie personažai tai tokie abstraktūs: Dievas, velnias, žemė, vanduo, vėjas, ugnis, akmuo, perkūnas, laimė... Spektaklyje siekiama vaikams suprantamu būdu paaiškinti, kas yra ir kaip atsirado žemė, vanduo, vėjas ir t.t. Mano vertinimu tai visai vykęs bandymas :) Viliui, panašu, irgi patiko spektaklis, tačiau pabaigoje geros aktorių užmačios sugadino mano vaikinui nuotaiką: aktoriai kvietė vaikus ateiti ir pakilnoti "akmenis" (iš kažko labai lengvo pagaminti), paliesti "ugnį" (raudonos spalvos skarelė) ir pan. Bet Viliui niekaip nepavyko paimti į rankas akmenio, nes vaikų buvo kelis kartus daugiau nei tų akmenų, o kadangi Vilius nėra iš tų, kurie lipa per galvas, kad tik pasiektų savo, tai ir liko be nieko... Baisiausiai susinervino, ir visą bliaunantį teko išvesti iš salės :( O paskui jau ir nepavyko prikalbinti nueiti dar kartą tų akmenų paieškot. Tai jeigu klaustumėt Viliaus, spektaklis jam nepatiko... :)

Paskutinė Toros knyga

Galiausiai! Galiausiai perskaičiau trečiąją Toros trilogijos dalį - "Beodis dangus". Kai istorijos sekimas išsitęsia į trejus metus, nėra taip jau paprasta prisiminti visus niuansus ir herojės sielos virptelėjimus. O jų tose knygose nemažai.

Taigi, trečioji knyga. Taip, man ji patiko. Šiek tiek netikėtai sau pačiai, gana gerai pamenu, kas vyko kitose dvejose knygose. Tad skaityti trečiąją didelio pasirengimo nereikėjo. Tik reikia pripažinti, kad kažkokio didelio susižavėjimo kaip ir neišgyvenau. Nors siužeto linija intriguojanti, ir man patiko tai, kaip klostosi įvykiai, kaip keičiasi Tora, kaip ji reaguoja į gyvenimo faktus, kurie beveik išvien jai yra iššūkiai. Patiko ir tai, kaip autorė kuria psichologinį Toros paveikslą, kokias psichologines priemones ji "parenka", kai merginai tenka susidoroti su tikrai sudėtingais gyvenimo įvykiais ir išgyvenimais. Na, psichinės sveikatos ten nėra labai daug, bet bandymai kovoti už save ir savo sielos ramybę pasireiškia, ir tai džiugina, mane kaip skaitytoją :)

Nors visos trys knygos gana niūros su mažai viltį teikiančių spindulėlių, trečiosios knygos pabaiga kažkaip mane nuteikė viltingai. Panašu, kad išlaviruos Tora savo gyvenimo vingiuose ir užkaboriuose, jei tik dar kas nors jos nesulaužys...