mėlynė

Jau beveik savaitę Vilius "džiugina" visus aplinkinius savo pasikeitusia išvaizda - įsistatė paaky mėlynę! Ji tokia "graži", toks tikras "fanaras" :) Vat, kai vaikinukai mušasi kumščiais per marmūzes, tai paskui turi tokius dailius paakius, vat lygiai tokiu "pasipuošė" ir mano net dviejų neturintis sūnelis :) Viskas būtų kaip ir nieko, tik tas jo vaizdas neleidžia man ramiai vaikščioti gatvėmis - vis atrodo, kad aplinkiniai mano, jog mušu vaiką... Iš tiesų, tai jis įsistatė tą mėlynę knygyne, belakstydamas tarp knygų lentynų. Aš dairiausi naujų knygų, jam buvo linksma tame lentynų labirinte, o viskas baigėsi ašarom ir mėlyne paaky (visai kaip kažkuriam senam multike apie užjūrio princą :). Taigi, kasdien vis kur nors einame, ir vis matau, kaip žmonės pažvelgę į Viliaus veidą, tiriančiu žvilgsniu nulydi mane... O gal čia tik aš labai jautri?.. Iš tiesų, dvejopi jausmai lanko: žinau, kaip yra iš tiesų, lyg ir nesvarbu, ką galvoja kiti, bet kartais prieš išeinant iš namų taip ir norisi patepti tą mėlynę pudra.... :)

Tad džiaugiuosi, kad mėlynė jau žaliuoja!

maži vaikų slenksčiai

Kažkaip pirmaisiai metais visi stengiasi paminėti kiekvieną vaikučio mėnesį: fotografuoja, rašo dienoraštį, perka tortą, rodo gydytojui... Kai atšvenčiamas tas stebuklingas pirmasis gimtadienis, "apžiūros", fotosesijos ir tie patys vizitai ženkliai retėja. Na, dar pusantrų metukų slenkstis kažkaip svarbus, o paskui jau laukiama dvejų metų... Mums, sakyčiau, labai svarbus ir artėjantis 1metų ir 9mėnesių slenkstis. Mes su Viliumi žengiame į naujus etapus:

1. Vilius mokosi kalbėti "mūsiškai"! Jau kokia trečia savaitė jis kartoja veik visus žodžius, kuriuos girdi :) Baisiai smagu :D Jis dabar kalba tokiu "savos" ir "mūsiškos" kalbos miksu. O sako daug žodžių, sunku ir išvardinti, bet man labai smagu, kai jis prisimena žmonių vardus, pvz. labai greitai išmoko savo mylimos tetos vardą ir kaskart kartoja jį su tokiu pasimėgavimu - Inga.... :) Ir pusbrolio vardą pamena - Ukas (Lukas :), kai pamato dviratį ar vaikus su krepšinio kamuoliu, dažnai jį prisimena. Dar pamena ir savo mažos draugės Liepos vardą, jį kartoja pastarąsias 3-4 dienas, krito į akį mergaitė ;)
Pats pradėjo sakyti skaniu, nemokiau :) Valgo savo mėgstamiausias uogas - šilauoges - ir vis kartoja "skaniu". O kai suvalgo, sako "tiušia" :))

Dabar daug kalba apie ėjimą - išeini, ateis, einiu. Žaidimų aikštelėj žaidė, staiga atsistojo ir sako "išeini". Klausiu "išeini?", linkteli galva ir eina... Oi, negaliu :D

Iš pradžių visi skraidantys objektai - bitės, musės, uodai, o ir skruzdės - buvo bi, dabar jau atskiria ir sako bitė, musė, odas. Tiesa, po begalinių peržiūrių kultinio filmuko apie bitę Mają, beveik visos bitės tapo Majomis, pamato lauke bitę ir šaukia Maja, Maja!

Iš tiesų, jau galime susikalbėti, kartais taip gražiai matosi, kaip vaikas stengiasi prisiminti reikiamus žodžius ir bando dėlioti juos į sakinį. Gražuma!

2. Vilius nebedaro ant puoduko :(((( Oi, kokia neviltis mane buvo apnikusi, na, bet dabar jau susitaikiau ir bandome mokytis iš naujo, kitaip. Po tų laikų, kai viską noriai darydavo ant puodo, atėjo laikas, kai tik kaku darė ten, dar ir pasakydavo, kai jau nori. Sisiu liko į kelnes ar sauskelnes. O dabar toks etapas, kai viskas į kelnes arba kitaip - ten, kur stovi (nes būna, kad stovi be kelnių ir daro tiesiai ant grindų :O). Pasiskaitinėjau pas Austėją (http://www.austėjosblogas.lt/ ) apie tuos reikalus, tai dabar bandau kitaip. Bandau aiškinti, kad kaku reikia dėti į puoduką, jam dar labai nepatinka plautis užpakalio, kai padaro į kelnes, tai dar irgi motyvas elgtis kitaip. Kokią savaitę tai buvo juodas kelnių plovimas, dabar jau jau vėl sako kaku, dėti, ir bėga į wc, tai tikiuosi, po truputį keisim padėtį :)

3. Mažinam pienuko atsigėrimų skaičių. Nusprendžiau, kad jau laikas mažinti šį malonumą, ir iš lėto artėti prie nutraukimo (gal rudenį). Tiesiog nebeduodu dieną, liko tik prieš miegą - tiek pietų, tiek naktinį. O dieną, kai prašo, siūlau atsigerti ko kito, jei nenori, tuomet sakau "ateik, mylu mylu padarysiu". Jis aišku, prieštarauja, ir toliau prašo, bet aš jį pasisodinu, apkabinu, paglostau, panašu, kad tiesiog pasibuvimo šalia reikia. Po kurio laiko užsimiršta ir nebeprašo. Po kelių dienų įnirtingo sakymo "ne", dieną jau beveik ir neprašo. Naktį dar geria, kokius 2-3 kartus (čia su rytiniu atsigėrimu), nors būna ir naktį, kartais neduodu, tai pareikalauja garsiai kelis kartus ir užmiega :) Priešmieginio pienuko gal neatsisakys taip lengvai, na, bet bandysim :)

4. Vilius nebežaidžia ant žemės. Jau kuris laikas. Kažkaip pastebėjau, kad įdienojus didžioji dalis jo žaislų būna ne ant žemės, kaip anksčiau, bet ant sofos ar kitų lovų. Žodžiu, vaikas persikėlė į žaidimą stovomis. Vis svarsčiau, kad reikia jam pritaikyto staliuko ir kėdutės, tik nerimavau, kad užlipęs ant jo nudribs, bet šiandien nusprendžiau važiuot ir nupirkt. Išmoks, ir to, kad nereikia šokinėt nuo stalų :)

5. Vis dažniau Vilius valgo prie mūsų stalo sėdėdamas ant mūsų kėdžių, o ne savo valgymo kėdutėj. Aišku, jam stalas beveik iki kaklo, bet jam vis tiek labiau taip patinka :) Spėju, kad patinka ir tai, jog pats gali užlipti ir nulipti nuo kėdės, kaip panorėjęs.

6. Pas! (pats) Tai vienas iš dažnesnių žodžių pastarosiomis dienomis. Viską darys pats. Kepurę pats dedasi (išmoko irgi pats), kojines pats NORI autis, į mašiną lipa pats, valgys pats, puodelį laikys ir gers pats ir t.t. Gal ir tas kaku darymas ten, kuri JIS nori, yra dalis to "pats" pasireiškimo. O tiesa, naktį jis irgi dažniausiai jau pats įlipa pas mane į lovą :) Kartą nubudau, žiūriu vaikas miega šalia, neužklotas, jo kaldrytė pas jį lovytėj, žaisliukas irgi. Supratau, kad aš tiesiog negirdėjau, kaip jis nubudo, pats išlipo iš lovytės (mes eame padarę tokią angą tarp tų strypelių) ir atsigulė šalia. Dabar ir dažniau taip nutinka.

Taigi, net 6 slenksčiai peržengti :)

Su teta Inga

Tualetiniai skaitiniai :)

Mažasis knygų mylėtojas

Vilius ir Vilniaus panorama

Vilius valgo pas

su knyga į ateitį...

Vakar užverčiau paskutinius puslapius labai įdomios knygos - Sarasvati upės smėlis (Risto Isomaki). Ją parašė suomių rašytojas, taipogi ir žurnalistas, kino scenarijų kūrėjas ir įvairių aplinkos apsaugos bei pagalbos trečioms šalims projektų veikėjas. Knygos apibūdinimas kaip ekologinio trilerio, sakyčiau, labai vykęs, - joje labai daug informacijos apie tragišką pasaulio gamtos situaciją dėl globalinio klimato atšilimo, apie tai, jog prasidėję procesai kontinentiniuose ledynuose nebegrąžinami ir kaip jie gali paveikti mūsų visų gyvenimus, visą Žemės geografiją. Yra joje ir meilės romanas, ir keletas įspūdingų pavojingų situacijų, į kurias patenka knygos herojai. Tad trilerio užuomazgų irgi pakanka.

Iš tiesų knyga patiko. Ji glaudžiai siejasi su pagrindine žinia, kurią neša neseniai pasirodęs filmas "Home" (http://vaidulesmintys.blogspot.com/2009/06/namai-home.html), tik dal skirtumas tas, jog knygoje Žemei gresianti tragedija aprašoma iki galo, su visais padariniais.

Dar patiko man palyginimai su praeityje buvusiais pasaulio tvanais, apie kuriuos amžiams bėgant liko tik legendos ir jau nebe tikros žinios. Patiko ir daug ekologinių, klimato kaitos ir panašios informacijos pateikimas, tik, gaila, ne visuomet ją pilnai supratau.

Skaitant šiek tiek kliuvo rašymo stilius. Nežinau, ar jis toks ir paties rašytojo, ar tai vertėjo įtaka, bet kartais jis man atrodė pernelyg primityvus. Nuoroda, jog autorius taip pat rašo kino scenarijus, iš dalies paaiškina tokį stilių, knyga tikrai galėtų būti ir filmo scenarijus, gal ir be pakeitimų :)

Bet kokiu atveju rekomenduoju paskaityti, ypač tiems, kad įdomu tokie pusiau dokumentiniai skaitiniai.

stilius

Mūsų katinas pakeitė stilių :) Lankėsi veterinarijos klinikoj, kur jam pakeitė šukuoseną. Dar vis negalime priprasti prie tokio jo vaizdo ...

Iki

Po

Po teisybei, tai ne šiaip sau jį taip nukirpome, buvo baisiausiai susivėlęs, jokios šukos a nei žirklės nebepadėjo, tik mašinėlė... Sakysite, šeimininkų apsileidimas, na, taip, tiesios yra (susigėdę nuleidžiame galvas :). Bet dabar turime "veislinį batuotą" katiną! Ir laukiam, kada ataugs gaurai :)

Markučiai

Pastaruoju metu man vis iškyla klausimas "ką veikti per dienas?"... Kažkaip beviltiškai užknisa namuose, kartais net nebežinau ko ir griebtis. Tie patys parkai ir gatvės jau atsibodo, namuose žaisti ir piūrėti filmukus įgrįsta per dieną. Žodžiu, tokia savotiška laiko praleidimo krizė ...

Šįryt sumąsčiau, kad nesu buvusi Markučių dvare. Na, lyg ir esu, bet gal prieš dešimt metų... Tai sėdom su Vilium į mašiną ir nurūkom.

Visai smagu ten, tik gal tas prūdas nelabai švarus... O šiaip vietos pakeitimui visai neblogai.

Tas nelabai švarus prūdas

Puškino literatūrinis muziejus

Koplyčia

Inkilai medžiuose, jų ten tikrai nemažai...

Paminklas ištikimam šuniui :))

Viliaus fotosesija prie koplyčios

Zoologijos sode

Praeitą penktadieną, gražų penktadienio rytą, mes su Vilium ir mano draugė E. su panašaus amžiaus kaip Vilius dukryte išsiruošėm į Kauną. Aš jau seniai norėjau aplankyti Zoologijos sodą, o mano draugė be to turėjo ir praktinių sumetimų - aplankyti Pažaislio vienuolymo ansamblį. E. vasaromis dirba gide, ir greitai turėjo turėti grupę, kuriai reikėjo aprodyti šį vienuolyną, pati ten nebuvo dar buvusi, tad kaip ir nelygis vežti ten grupę, kai pati tik esi skaičiusi (suprantu ir pritariu :). Taigi, planas buvo: zoologijos sodas, tuomet pietūs kur nors ant suoliuko sode, tada į Pažaislį, vaikai, tikėtina, pakeliui užmiega, tad aš lieku prižiūrėti jų saldų miegą, o E. lekia susipažinti su Pažaislio grožybėmis. Tiesą sakant, viskas taip ir buvo :)

Vaikai gražiausiai išsėdėjo visą kelionę iki Kauno, iki šiol visuomet ilgesnes kelione splanuodavau per miegelį. Panašu, jog jau galima tokias apie 1-1,5val. keliones planuoti ir ne miego metu. Tačiau... Jau artėjant pie Kauno, dangus buvo niūriai pilkas, o kai atvažiavom prie zoologijos sodo vartų - lietus tiesiog pliaupė!! Mano nusiminimui nebuvo ribų :( Keikiau save, kad nepėmiau Viliui guminių batų ir striukės, ir tuo pačiu keikiau tas orų prognozes, kurios minėjo trumpalaikius lietus, bet ne aplink Kauną... Bandėm laukti, bet ką su tokiais dviem pypliais išlauksi - Vilius tiesiog veržėsi pro duris, o lietum jo nesustabdysi, lietus jam patinka :) Galiausiai lietus kiek aprimo, išsitraukėm vaikų triračius, skėčius ir patraukėm pas gyvūnus.

Man tikrai patiko zoologijos sode, gyvūnų nemažai, visokių įdomių, sutvarkyta irgi normaliai. Gaila, tik kad dėl lietaus dalis gyvūnų slėpėsi savo namukuose. Viliui labiausiai patiko tigras, o L. - paukšteliai. Po kokios valandos vaikštynių, Viliui šiek tiek pabodo sėdėti triratuke, o jo draugė L. vis taikėsi numigti :) Tad papietavom mašinoje, pakeliui į Pažaislį abu mažieji piliečiai nulūžo, lietus nurimo ir išlindo saulė... Kol E. lankė Pažaislio ansamblį, aš studijavau Kauno žemėlapį (iš tiesų, myliu žemėlapius, man labai patinka juos studijuoti. Dar prieš atvažiuojant studijuot į Vilnių, buvau jau tikrai neblogai išstudijavus jo gatves :). Na, ir visai sėkmingai grįžom namo į Vilnių, tik aišku ir lietų atsivežėm :)