lapkričio 20, 2012

Penki!


Prieš penkis metus lapkričio 14 dienos vėlų vakarą į pasaulį atėjo mažas berniukas. Jau atėjo su charakteriu, ne visai taip, kaip planavome mes, atėjo taip, kaip norėjosi jam :) Ir taip su tuo stipriu charakteriu keliauja savo keliu, jau penki metai . O mes turime laimę ir garbę  keliauti drauge su juo, padėti jam pamatyti, išmokti, atskleisti pasaulį ir jį patį, padėti patirti ir suprasti. 

Vilius jau toks didelis! Ištįsęs toks berniukas, gerooookai lieknesnis nei prieš metus , kur jau ten prieš dvejus :)  Jis aktyvus, energingas, turi savo stiprią nuomonę, kurią stengiasi ginti visom keturiom. Jis neklauso mamos vien dėl to, kad ji mama, jis klauso jos todėl, kad ji sugeba įrodyti argumentais savo teiginį. O jeigu nesugeba, tai ir neklauso :)  Na, dar galime bandyti susitarti tam kartui. Aišku, taisyklių kartais tenka ir jam laikytis, net jei ir labai nenori. Vilius labai jautrus, ir vis dar dažnai apsiverkia, kai kas nepavyksta ar kai negauna to, ko nori. Vilius daug kalba, daug mąsto ir stengiasi suprasti, kas vyksta ir kodėl taip vyksta šiame gyvenime. Kai kurie jo pamąstymai būna tokie netikėti ir gražūs. Štai per gimtadienio šventę, prieš užpūsdamas žvakutes jis tarė: "Noriu pasakyti. (Patylėjo sekundę ir ) Ačiū už dovanas." Nu nerealu, nei kas jį mokė, nei ką... Tas sąmoningumas kartais tikrai nuginkluoja. 
Viliui labai svarbi šeima. Geriausias laikas jam laikas su mama, tėčiu, broliais (su jais - ne visada :)), su močiute, seneliu ir teta Inga. Dar ir šitam, jau 5ajam, gimtadieniui jis nekvietė draugų, tik savo šeimyną. Kitą dieną vieną draugą pasikvietė, bet tai jau buvo toks dviejų berniukų linksmas pasibuvimas, ne gimtadienio šventimas. 
Savo mažuosius brolius Vilius labai myli. Ir vis dar mokosi tai parodyti, vis dar mokosi su jais žaisti, kad nenuskriaustų ir neįskaudintų. Kartais nenori jų šalia, bet manau, tai natūralu. Iš tiesų, tai neprašytas stengiasi nuraminti jei verkia, atneša žaislą, soskę... Man taip gražu klausytis, kai jis bando nuraminti zirziantį ir verkiantį brolį. Ir kaip jam smagu , kai pavyksta! Ir jis šventai įsitikinęs, kad kai būna  namuose, jis visada man padeda :)  Padeda vien jau savo buvimu ;)
Vilius moka skaičiuoti, pažįsta raides, bando po truputį jas jungti į žodžius, bet skaityti dar neskaito. Bet kadangi aš nesu iš tų, kurios siekia, kad vaikas žūtbūt turi jau skaityti , kai jam sueina 5, tai tiesiog leidžiu jam sava eiga atrasti skaitymo džiaugsmą. 
Jau esu rašiusi, kad Vilius yra mano didysis mokytojas, ir kol kas situacija nepasikeitė, - jis vis dar  mane mokina kantrybės, atidumo, išklausymo, susilaikymo ir mąstyti mąstyti mąstyti prieš darant ir sakant, dar mokina atsiprašyti ir atleisti, ir mokina jis kasdien :)   Pačių gražiausių tau šeštųjų metų, sūnau!           






rugsėjo 27, 2012

2+3(+1). Aštuntas ir devintas mėnesiai. Jūra, smėlis, naujovės ir svajonės

Neseniai pastebėjau, kad vis mažiau lieka manęs. Visus savo reikalus vis nustumiu į "paskui" ir "vėliau" laiką (kuris, žinia, gali ir visai neateiti), dažniausiai savaime, automatiškai, bet būna - ir su mažu liūdesiu širdy :) Vaida kaip taip labai sumažėjo, o Mama užaugo iki lubų ir sienas beveik jau stumdo :D Bet negaliu skųstis. Sekasi visai gerai! Net ir nenoriu skųstis :D, ko gal kažkas tikėtųsi iš dvynukų, trijų berniukų ir t.t. mamos...
O rugpjūtis buvo nuostabus! Tikriausiai, jau seniai bebuvo toks turtingas mėnuo!!! Buvom prie jūros, visiem patiko ;) Grįžom namo ir ten pradėjom svajoti apie naujus namus (-ą)... Hmm, mes vis dar svajojam, jau beveik du mėnesiai kaip svajoti nenustojam, gal į gera tai? :)
Mažieji broliai iš sėdinčių kleckų tapo šliaužiančiais partizanais :D Karolis, tiesą sakant, jau perėjo į kitą stadiją - jau ropoja, visur, kur tik gali įsikibti, stojasi ir pasileidžia viena ranka :D  Bando po truputį slinkti pasilaikydamas, taip šonu šonu. Ir jau atrado, kad pavargus stovėti galima atsitūpti ir galiausiai atsisėsti :)  Dabar šį atradimą verčia įgūdžiu. Tautvydas šliaužia lyg plauktų, pasiekia visas vietas, kurias jam reikia, kelia šikniuką ir treniruojasi ropojimui ;) Šiaip tai mėgsta varinėti po namus abu kartu - Karolis pirmas, nes vikresnis, o Tautvydas ištikimai iš paskos. Pasižiūri vienas kitas, palaukia viens kito, paspygauja ir toliau tyrinėja neatrastus plotus :)  Oi, linksma dabar su jais. Net apsauginę tvorelę-maniežą įsigijom, retkarčiais uždarysim kaip beždžioniukus :)  
Broliai dabar artėja jau link 10 kg, kiekvienas sveria po 9 su trupučiu: Karolis - 9,4kg, Tautvydas - 9,3kg. Ūgio, sakė, abu vienodo - 74cm, bet mano akis kažkaip kitaip mato, - man Tautvydas atrodo ilgesnis, ir rūbai jam kažkaip labiau mažesni nei Karoliui...  O gal jo tik rankos ir kojos ilgesnės? :)   Iš tiesų, kažkaip net pačiai keista, bet su šiais dviem man beveik visai vis vien kiek jie sveria ir koks tas ūgis. Na, jei lyginti su tuo, kaip rūpėdavo auginant pirmagimį. Rūpi tik iš smalsumo ir dar iš praktinių sumetimų - ar jau ieškoti naujų rūbų, ar dar bandyti sutalpinti į esamus :D  O šiaip juk užaugs vis tiek, ar 1 ar 5 cm per mėnesį priaugę, atsistos ir pradės vaikščiot, bėgiot, dėliones dėliot, čiauškėt, kalbėt ir atsikalbinėt...... (čia man kartais užeina sentimentų "kaip-greitai-bėga-laikas-ir-kaip-greitai-auga-vaikai" bangos ).
O pati didžiausia naujiena per tuos du mėnesius - Vilius pakeitė darželį!! Po beveik 2,5 metų lankyto Šilagėlės darželio išėjo Viliukas į Vaikystės sodą. Jau senai norėjau jį ten leisti, bet vis kažko delsiau, skaičiavau pinigus, atstumus nuo namų ir t.t. O vieną dieną tiesiog susivokiau, kad nieko nereikia laukti, o tiesiog imti ir pakeisti. Na, dar ir kai kurios aplinkybės prisidėjo prie sprendimo priėmimo. Tad nuo rugsėjo 1 d. Vilius keliauja į naują darželį, ir , panašu, kad viskas ten jam labai gerai :) Adaptacija įvyko super-duper greitai - manęs reikėjo 1 dieną, o rytinis liūdesys ir grauduliukai lankė kokius 2-3 kartus. Kol kas tik džiaugiuosi šiuo sprendimu ;)     
Tiesa, turime auklę. Šita jau trečia (beveik ketvirta,jei skaičiuoti ir tą, su kuria buvo sutarta, bet neatėjo...). Na, savotiška moteriškė... Bet man tinka. Nors ji žiauriai visko bijo, ir nors kartais į vaikų elgesį reaguoja pernelyg isteriškai ( mano akimis), ir nors buvo pakėlus balsą prieš Vilių (nesvarbu, kad jis išvedė ir kantrybės ir kad aš tą balsą pakeliu n kartų per dieną :)), ir nors ji gali ateiti tik kas antrą dieną (o tai reiškia, kad kartais man išpuola rytų, kai tenka Vilių vesti į daržą su abiejų mažių palyda, uch...), ir nors ji vis dar nesutinka pasilikti viena su abiem (nes labai bijo!!!),  ir nors norėčiau visai kitokios auklės, bet tegu būna šita, jau nebenoriu nieko ieškoti. O gal greitai ir iš viso nebereikės jokios auklės... Arba gal užeis ūpas susirast naują...  

O aš? Vaida ar Mama? Vaida... O Vaida tyliai tyliai trumpomis ramybės minutėmis pasvajoja apie veiklą, kad smegenys pradėtų dirbti, gal apie naują darbą.... Ne ne ne, ne dabar, bet gal kitą vasarą? Ar vėlyvą pavasarį?.... Apie tokį, kad būtų galima suderinti ir mamystę(x 3)... Nežinau, ar tokių būna, bet gi aš kol kas tik svajoju :D  Dar Vaidos laukia dulkėtos knygos lentynose, filmų eilės ir kokia viena kita rūbų parduotuvė ;)    Tikriausiai palauks dar iki kito mėnesio.

trys broliai :D
Karolis prie jūros, pas senelį glėby ;)
Vilius prie savo smėlio pilių
smėlis smėėėėėėlis...
Tautvydėlis

naujasis Metallicos fanas :)
Vilius su Sodelio vaikais
gavom siuntinį - vaikas, jau paaugintas ir iš karto su pižama :D
čia fotkinau, kad matytųsi, kokie jie nepanašūs :D

nors ir tamsu, bet matosi, kaip smagu vaikui stovėti :)
 jau galiu šliaužti

liepos 26, 2012

2+3+(1).Penktas, šeštas ir septintas mėnesiai. Augam, keičiamės ir mokomės.



Aš vis pagalvoju, kaip tas mano dienoraštis gyvena... Vis dėlioju mintis, kaip parašysiu tą , aną ar dar šitą. Bet taip ir lieka jos galvoje. Nugvelbti laiko miego sąskaita nebesinori, o kito laiko nelabai atrandu. Tad ir pertrauka tokia neišpasakytai ilga išpuolė. 
O mažieji broliai auga, keičiasi ir visko mokosi. Mes visi augam ir mokomės. Bent jau aš jaučiuosi nuolat besimokanti. Tikiuosi, ir kiti šeimos nariai supras, jog šitie maži žmogiukai labai daug ko išmoko, galbūt supras ne dabar, bet kažkada gyvenime :)  Aš jaučiu, jog mano vaikai mane moko tarnystės, ne , ne tarnavimo jiems, bet tarnystės, tos, kai suvoki, jog dabar turi atiduoti beveik visą save, kad paskui sugrįžtų, kažkaip, kažkokiu pavidalu, tikiu, jog suprasiu ir pamatysiu kada ir kokiu. Dar mane jie moko begalinės kantrybės, savikontrolės, darbštumo ir atkaklumo, drąsos ir kovojimo už savo tiesą/nuomonę/požiūrį. Ir dar vaikai mane moko atlaidumo, atvirumo ir meilės.  
Taigi, o mažieji žmogiukai: jau visai nebe tokie mažiukai. Jau atšventė savo pusmetinį pusgimtadienį :) Abu jau perkopė 8 kg ribą ir būdami pusės metų svėrė po 8,3kg. Karolis galiausiai pasivijo brolį ir dabar abu vienodi svareliai :) Bet Tautvydas neapleidžia pozicijų :)  Ūgtelėjo vaikinas - 74cm! Karolis tuo tarpu tik 69cm :)  Pasiekimų su kiekviena diena vis daugėja, gali vardinti ir skaičiuoti, kiek širdis geidžia... Tautvydas jau turi 2 dantukus, galime fiksuoti kokius 6,5mėn, kai išdygo :)  Karolis pradėjo pirmas sėdėti, bet ir Tautvydas jau sėdi, tai dabar labai smagu į juos žiūrėti tokius du grybukus besėdinčius :D  Beje, kai pradėjo sėdėti, tai bendrauti tarpusavy labiau ėmė, vis pasižiūri vienas į kitą, pasišypso, bando žaislus atimti viens iš kito. Gėris, ne kitaip, tas brolis šalia :)
Vaikinai jau valgo košes. Kapoja 3 kartus per dieną. Pietums daržovienę, pavakariams vaisinę, o vakarienei - grūdinę. Gal ne visos labai patinka, bet ir labai baisiai nebrokyja mano kulinarinių gebėjimų :) Nuo 7 mėnesio pradės ir mėsytę doroti. Tautvydui, tiesa, nustatė alergiją kiaušiniui, tai ir vištienos negalima jam. O kol maitinu, tai ir pati ant dietos: be kiaušinių ir be vištienos. Stengiuosi, bet visų etikečių akylai nestudijuoju :P
Na, ir dar. Odė auklei. 
Mus paliko mūsų nuostabioji, šaunioji, kol kas nepakeičiama auklė. Kai pasakė, apsiverkiau... Gerai, kad telefonu pranešė tokią žinią. Paskui apsipratau. Bet gaila buvo be galo be krašto ir dar labiau. Jau seniai taip besigailėjau ko nors...
Tada ieškojau kitos. Nieko ypatingo pasiūloj nebuvo. Na, bet atėjo tokia jauna studentė. Padirbo pas mus tik 3sav. Nepatiko ji man, pasakiau, kad nebereikės jos pagalbos. Tuo tarpu jau buvau susiradus kitą, atrodė, tikrai neblogą auklytę. O ji, pyp pyp pyp....., tiesiog neatėjo jau sutartu laiku į pirmą darbo dieną. Ir nieko nepranešė, nei skambučio, nei sms... Taip ir likau nesupratus, kodėl žmonės taip elgiasi... Pasako, kad viskas tinka ir patinka, o paskui tiesiog nepasirodo. Jei kas nors suprantate, pasidalinkite įžvalgomis :) 
Po tokių patirčių vieną dieną visai nenorėjau galvoti apie aukles. Paskui ir vėl ėmiausi paieškų, bet dabar jau ieškau iš lėto ir ramiai. Tad, kol kas gyvenam be auklės pagalbos, ir kas įdomiausia, nėra jau taip itin sunkiau. Kartais net ir paprasčiau (bendraut su niekuo nereikia :), kartais juk būna, kad nesinori kalbėti :)). Na, o jeigu kas pažįstat normalią, atsakingą ir mažus vaikučius labai mylinčią moterį, paklauskit, gal ji norėtų padėti augti dviem mažiem ir vienam kiek didesniam berniukam :)



su Viliuku
Tautvydas, pabudęs po pramiegotos pusmetinio gimtadienio šventės :)
Karoliukas
geriausias kramtukas - baronka :)
pusmetiniai
tikrasis Karolio veidas :D
Tautvydas gerai nusiteikęs
smalsutis tik prabudęs
oooo kas čia??
beveik nuolatinė Karolio veido išraiška :D
mūsų didysis brolis
moka ir gražiai pažaisti ;)
būsimas dizaineris? :)
tryse, vasara balkone
gulim gražiai
o čia sėdim dar gražiau :)



        




gegužės 08, 2012

2+3(+1). Ketvirtas mėnuo: pasikeitimai.


Mes tiesiog gyvenam. Rutina jau nebe visada būna tokia, kaip buvo vakar ar užvakar. Bet kadangi jau žinau, jog auginant vaikus nėra nieko pastoviau už pasikeitimus, tai labai neimu į galvą. Na, pavyzdžiui, kai buvo šilti orai, vaikai nelabai miegojo balkone. Miegoti miegojo, bet pavadinti tai ilguoju dienos miegu jau nebuvo galima. O štai kiek atvėso, ir vėl pučia į akį :) Anksčiau vakarais užmigę jau ir nebepabusdavo, na, kartais, o dabar kažkaip tąsomės iki kokių 11 vakaro :(  Kad ir vakar: niekaip negalėjau Karolio paguldyt į lovytę, ant rankų užmiega, kai tik guldau - ima raitytis.... "Nulaužiau" galiausiai gultuke. Paskui Tautvydas raivėsi, taip ir sulaukėm tos vienuolikos, ir mano "laikas sau" išgaravo kaip dūmas :) 
Arba dar pasikeitimas: pabusti naktį ir nemiegoti! Jėga! Jiems :) Jau antra naktis galinėjuosi su jais abiem: vienas nubunda ir "šneka", - suprask, jau pamiegojau... (mąstau, kad reiks nebeleist ilgai miegoti dieną...) Galiausiai ir kitas pabunda, ir tada turiu didžiąją užduotį - užmigdyti abu nesukeliant namuose aliarmo :D Dažniausiai pavyksta susitvarkyti apytyliai, bet mano nervų ląstelės akivaizdžiai nyksta...... Bet būdama nepataisoma optimistė nepaliauju sau kartoti: "Aš tikrai išsimiegosiu, vieną naktį taip nutiks." :)  
Broliai pasikeitė ir fiziškai, juk priklauso paaugti :)  4mėn. TA:
Tautvydas - 7,25kg ir 66cm (+550g ir 2cm)
Karolis - 7,1kg ir 65cm (+700g ir 3cm)
Štai taip, Karolis praktiškai pasivijo brolį, atsilikimas toks menkas, kad plika akim jau neįžvelgiamas :)  O žvelgiant (plika akim) į abiejų žandus, tai net suabejotum, kuris čia sunkesnis :)
Abu puikia laiko galvas, neblogai gulinėja ant pilvų, kartais per klaidą apvirsta ant nugaros. Karolis nepaliaujamai "styrina" ir bando sėstis :) Nugarą laiko gana tvirtai, tad sėdėjimo laikas jau ne už kalnų. Tautvydas vis dar svirduliuoja, kaip tie žaisliukai linguoliukai, kuriuos kai kas mašinose vežiojas... Bet užtat Tautvydas geriau su rankytėm dirba - jau abiem nulaiko žaislus, o Karolis tik viena darbuojasi. Ir sypgauti pradėjo, kol kas tik Tautvydas, bet žiauriai garsiai.... Karolis kol kas dar nesugalvojo kaip reaguoti į tokį brolio elgesį, o štai Vilius vis prašo - "padaryk dar, kad spygautų" :))  Kai pradės spiegti abu, teks nešioti ausų kištukus ar kokios foninės muzikėlės paklausyti.
Tiesa, bandžiau vieną vakarą palikti visus vaikus be mamos, išėjo nelabai gerai, bet vis tiek nesigailiu :)  Ėjau į operą, tai palikau savo tris turtus T ir auklei. Maniau, tikrai susitvarkys be problemų. Bet Tautvydas ištaisė koncertą namuose (tokį nemenką, truko apie valandą... bandė prisišaukti mamą...), na, Vilius šiek tiek raudojo man išeinant per duris (vaikas epizodiškai sumažėjo gerais 2-3metais :/). Su aukle galutinai įsitikinom, kad Tautvydui vakarinio ritualo būtinas komponentas yra mama, nors štai Karolio kiek lankstesnis požiūris - jei yra, gerai, jei ne - ką gi išgyvensim, vis tiek bus kas panešioja :D 
O šiaip, nieko naujo :)  Stumiam dienas, o jos bėga taip greitai. Taip lauktas pavasaris jau atėjo, dabar džiaugiamės ir laukiam vasaros ;)  Dar šviežių daržovių ir vaisių, o tuo tarpu, kai laukia, vaikinai maitinasi 50:50 - mamos pienu : mišiniu. Ir visai viskas visiems gerai :)

pietų miegas (Ferrari fanai :D):
bando bendrauti:
   sėdim žiūrim teliką :D
"broli, aš čia biški prigulsiu..."
 
 Karolis :D                                         Tautvydas :D

balandžio 18, 2012

2+3(+1). Trečias mėnuo: dėliojasi rutina

Mano internetinis dienoraštis turėtų jaustis apleistas :( Kaip ir dar ne viena sritis mano gyvenime, na, kad ir rūbų spinta, arba pavasariniai batai, arba knygų lentynos, arba kambarinės gėlės (šiuo metu pas mane išgyvena tik pačios atspariausios, jų turiu dvi :) - ale-Pinigų medis, kuris, beje, pastaruoju metu kaip tai įtartinai numetė daug lapų, hmm..... ir kita sukulentinė gėlytė, kuri žydi lapkritį ir rooooožinias žiedeliais), o kur dar kirpėja, katinas ir vyras!.... :) Apgailestauju, atsiprašau visų ir žadu pasitaisyti ;)
O gyvenam mes visai neblogai. Na, ko čia dejuoti ir skųstis... Po paskutinės "techninės apžiūros" mūsų mažieji piliečiai dabar tokie: Tautvydas - 6,7kg ir 64cm, Karolis - 6,4kg ir 62cm. Iš pažiūros tai jie bais panašiai atrodo, turiu galvoje pagal dydį, svorį. Nors paėmus į rankas vis tiek jaučiasi skirtumas: Tautvydas toks meškutis - minkštutis visas, kiek paglebęs, hmm..., o Karolis dručkis toks, nestoras, bet tvirtas vyrukas, mes su aukle jį juokais vadinam Žydrūnu Savicku :D (Karoli, nepyk ;)).
Broliai jau labai aktyviai bendrauja, ypač Karolis - jam tai bile pašnekėt, o dar balsas jo - žemas ir garsus, tai nubunda 6 ryto ir baubia sau atsigulęs :D (būtų juokinga, jei nebūtų taip skaudžiai jaučiamas miego stygius :)). Tautvydas daug švelniau reiškia savo mintis, ir necenzūros pas jį mažiau :) Jis labiau linkęs meiliai šypsotis ir galvytę pakreipti, dar akis šiek tiek primerkti. Tarpusavy jau šiek tiek bendrauja, bet dar reikia paraginti, o suguldyti šalia vienas kito, deja, bet viens kito neranda :(
Režimo reikalai gal ir juda į priekį, labai nelaužiu, bet šioks toks dienos ritmas jau yra. Diena mūsų atrodo maždaug taip:
5.30-6.30 - nubunda Karolis ir prikelia mane :( , dažnai ir Tautvydą :((
6.30-11.30 - būdrauja-miegalioja-valgo; pamiega kokius 2-3 trumpus miegelius po 20-40min., tarpuose užkanda MP ir pažaidžia, dar pazirzia, paniurzga ir daug bezda :)
11.30-12.30 - valgo "pietus" - buteliukas mišinio
12.30-15.30 - pietų miegas vežime balkone/lauke; išmiega apie 3val, kartais mažiau, kartais ilgiau, būna, kad tarpe pavalgo MP ir nepabunda, tuomet grąžinu atgal į balkoną :D Aš tuo tarpu darau viską, ką tik spėju/reikia: valgau, tvarkausi, sėdžiu internete, skaitau knygą, spoksau į vieną tašką...
15.30 - 19.00 - būdrauja-miegalioja-valgo-zirzalioja, vėl kokie 1-2 miegeliai ir užkandžiavimai su MP
18.30 - 19.30 - maudynės, vyksta kas antrą dieną, kai nesimaudom, tiesiog vakarojam , o prieš miegus tiesiog dupces nusiprausiam :)
19.30-20.00 - valgo "vakarienę" - buteliukas mišinio; nuo čia prasideda variacijos vakaro tema, nes gali būti, kad nevalgys, bet labai norės miego, arba labai valgys, bet nemiegos, arba tiesiog parėkaus, čia kaip kuris ir kaip kurią dieną, tikslų vakarinių veiklų grafiką žino tik jie abu ir su niekuo nesidalina ;)
20.00 - 22.00 - palaimingai užmiega naktiniam miegeliui; preliudija į miegelį būna įvairi: gali būti tiesiog užsimerkė ir net supt nereikėjo, o gali būti, kad dar gerą valandą aptarinėjom dienos įspūdžius ...
~23.00 - naktipiečiai - antras buteliukas mišinio, sumaitinu miegantiems, dažniausiai nepabunda, dažniausiai...
~23.30 - krentu miegot
00.30-5.30 - keliuosi tiek, kiek reikia; valgo apytiksliai 2-3 kartus kiekvienas; Tautvydas miega ramiau, na, jis miega prie manęs mano lovoje :); Karoliui nėra taip svarbu, kur miegot, svarbiau, kad pilvo nepūstų.... Būna naktų, kai nelabai pamenu, kiek kartų kėliausi, kada ir ko :), tada ryte jaučiuosi visai neblogai, o kartais būna jausmas, lyg naktį traukinys per mane pervažiavo...

Jei kas klaustų, tai atsakyčiau, jog nėra lengva su dviem tokiais mažais, bet įdomu, labai įdomu. Be to, nesu viena, dažniausiai turiu ką nors šalia, net ir tomis naktimis, kai lieku viena su trim vaikais namuose, vis tiek nesu viena su mažiukais, už sienos miega Vilius, kuris labai nuoširdžiai pasirengęs man padėti, kaip tik jis moka ir gali :)) Dienomis turiu "auksinę" auklytę, kuriai galiu patikėti visus tris, ir kuri nebijo pasilikti su dviem kūdikiais, ir kuri visada jiems kartoja: "nepykstam, nepykstam, viskas juk yra gerai" :)
Iš tiesų, tai labai laukiu laiko, kai jie labiau atras viens kitą, kai pradės sėdėti ir kitaip aktyviau pažinti pasaulį, kai pradės ragauti košių ir jas spjaudyti (o Vilius sakė, padės man juos maitinti :)), kai jau išmoks krykštauti ir spurdės iš džiaugsmo pamatę savo didįjį brolį...

Vilius ir Karolis



















Tautvydas











Karolis
















kovo 11, 2012

2+3(+1). Antras mėnuo: aš irgi turiu dvynius!

Mūsų naujam šeimos sąstatui jau 2 mėnesiai ir 10 dienų. Vis dar kuičiamės :))) Dienos panašios, rytai - labai ankstyvi, bet jau kiek ramesni; vakarai - vis dar labai neramūs, kartais labai rėksmingi, kartais - mažiau, bet stresuoti vis tiek - suguldyti tris nėra lengva. Dienos įgauna aiškesnį pavidalą, lyg ir bandom atrasti režimą, mes - suaugę - randam vis naujų pasiteisinančių būdų nuraminti, užmigdyti ar pamaitinti.
Bet yra ir pasikeitimų! Mažieji broliukai jau šypsosi ir aktyviai kalbina žaislus ir žmones. Žmones labiau :) Dar jie gerokai paaugę: paskutinis apsilankymas pas gydytoją parodė, jog Tautvydas pasiekė 6kg ribą, o Karolis - 5,6kg. O ūgiu mažasis jau beveik pasivijo brolį: dabar vienas yra 59cm, kitas - 58cm. Dičkiai jau, nebetelpa į vieną lovytę, kol kas guldom įstrižai 8), bet jau miegamasis pasipildys dar viena lovyte...
Broliai vis labiau atsiskleidžia savo būdu, temperamentu. Tautvydas - ramesnis, toks mažas tinginukas :), kukulis-runtulis. Jam svarbu gauti greitai pavalgyti, bet gali ilgiau pagulėti ir pasidairyti. Karolis rėksmingesnis, laiko tarpas tarp išreikšto nepasitenkinimo ir riksmo labai jau trumpas, kartais nesuspėji nė rankos pajudinti :) Bet jis ir didesnis šnekutis, kai nieko neskauda, tai šypsosi, žaisliukus kalbina, gali 15min. tyrinėti užuolaidų raštus, ir apdalina labai skvarbiu žvilgsniu.
Turime auklytę-pagalbininkę. Dar tik kelios dienos kaip pradėjo dirbti, bet džiaugiuosi, kad pavyko surasti malonią moterį, kurį moka elgtis su kūdikėliais, o ir šiaip smagi - nebus nuobodu dienas leisti drauge. Vežu brolius į masažus-mankštas, tai važiuojam kartu su auklyte, juokiamės, kad mes kaip kokia mobili grupė: susipakuojam vaikus į auto-kėdutes ir lekiam :)
Didysis pasikeitimas aplinkoje - atrodo atėjo pavasaris! O tai reiškia, kad gal galų gale iškišiu nosį į lauką pasipuošusi vežimaičiu :D . Nes vis dar tenkinamės balkonu ar atviru langu kambaryje...
Natūralus dalykas: kai nesi susijęs su kuo nors, tai nepastebi to dalyko ir aplinkoje. Kol nebuvo dvynių, tai juk nežinojau, kiek vaikų užaugino/augina kitos moterys aplink. O per paskutines savaites atradau, kad mūsų paštininkė užaugino dvynius, ir masažistė, pas kurią pradėjau lankytis, augina dvynius, dar pasirodo, Tomo darbe ne tik kolega, bet ir generalinis direktorius dvynius augina :))) Jų yra, ir ne tiek mažai! Bet kartais dar sunku susivokti: aš auginu dvynius! Ir dar - esu trijų (!!!) vaikų mama 8)

















vasario 28, 2012

Sekmadienis - saldumynų diena !

Kalbant apie saldumynus ir vaikus, yra įvairių požiūrių: vieni vaikams neduoda saldumynų ilgai, kad kuo ilgiau nepažintų jų skonio (ir tikriausiai netaptų priklausomi :)), kiti - duoda kartais, bet gana griežtai riboja, treti - visai nieko neriboja ir leidžia valgyti, kiek tik vaiko širdis geidžia, teigdami, kad jei vaikui leidi, tai galiausiai jis ir neprisivalgo per daug. Mūsų Vilius yra didis saldumynų mėgėjas, kažkaip man atrodo, kad jei leisčiau visai laisvai nardyti jam mūsų spintelėse, tai tikriausiai jos ištuštėtų per pora dienų.... Iš pastarojo sakinio galima spręsti, jog ir mes patys nesame susipykę su saldumu ir gal net per daug jau esam priklausomi nuo "ko nors saldžiai" :) O bet tačiau, vaikui kažkaip man vis tiek norisi riboti tą "blogojo" angliavandenio kiekį kraujyje. Iki šiol tai būdavo nelabai apibrėžtas mano pasakymas, jog "šiandien saldumynų jau gana". Žinia, pasipriešinimas ir ginčai dėl dar vieno gabalėlio šokolado ar dar vieno M&M saldainiuko tik sustiprėdavo ... Prie viso to Viliaus išaiškinimas, kas yra saldumynai varijuodavo priklausomai nuo to, ko jis einamą minutę norėdavo :) Tad kartais Rafaelo saldainiukas tapdavo nesaldumynu, ir kartais paprastas sausainis "Gaidelis" būdavo priskirtas prie saldžiųjų patiekalų. Man vis kirbėjo mintis padaryti plakatą, kuriame su vaizdinėm priemonėm būtų atvaizduoti VISI galimi saldumynai, bet taip rankos ir nepriėjo prie šito darbo, o gaila....
Šalia to, visuomet žinojau, kad kai kuriose šeimose savaitėje yra viena diena, kuri yra saldumynų diena. Dažnai girdėdavau, kad Švedijoje tėvai praktikuoja tai ir šeštadieniais visi smagiai šlamščia saldainius, šokoladus ir tortus, leidžia vaikams valgyti kiek tik nori, nes kažkas paskaičiavo, jog vaikas net ir rydamas kiek telpa per vieną dieną suvalgo mažiau saldumynų, nei kiekvieną dieną po truputį, ribojant. Ir štai man pačiai visai netikėtai praeitą savaitę eilinį kartą derantis su Viliumi dėl duodamų saldainių kiekio, teko išsakyti jam šią mintį apie šokolado dieną :) Ir jam ji patiko!!! Negalėjau patikėti :) Taigi, praėjęs sekmadienis oficialiai buvo pirmasis Saldumynų sekmadienis. Šeštadienį jis labai norėjo pakeisti savo nuomonę ir saldumynų diena paskelbti šeštadienį, bet nenusileidau, ir sekmadienio rytą, tiesą sakant, pati jam padaviau šokolado gabalėlį primindama, kad štai šiandien yra ta laukta SALDUMYNŲ DIENA :) Per visą dieną prašė jų ne vieną kartą, bet tikrai nepajaučiau, kad kažkaip būtų siekęs apsiryti tais saldumais :D
Labai tikiuosi, kad ši taisyklė išliks ilgam, aišku, reikėtų ir man jos laikytis... Na, ir reikėtų pripažinti, kad kol kas saldumynams nepriskirti liko glaistyti sūreliai, bandelės ir paprasti alia Gaidelio sausainiai, nes jie dažnai būna Viliaus negausių pusryčių dalimi. O kokia jūsų draugystė su saldumynais? :)